LIETUVA IR JOS KAIMYNAI
PETRAS BŪTĖNAS
Šiandie to lietuviško keturkampio plotas pasidalintas Lenkijos ir S. Rusijos, kaip esame skaitę pačiame straipsnyje. Taigi, matome, Kosto Kalinausko tėviškė stovi lietuvių žemėje ir toli į vakarus nuo gudų sodybų, kurių gudiškų ir rusiškų, žinoma, dėl Kraft und Macht “demokratinės” kolonizacinės politikos dabar yra prisiradę net ir toli nuo čia, jau prie Baltijos jūros, taigi ir M. Lietuvoje - Karaliaučiaus srityje, ir tą sritį S. Rusijai okupavus. Patartina Sov. Rusijai su savo kolchozais ir sovchozais bei su enkavedistais ir generaliniais sekretoriais keltis ir per Baltijos jūrą į Švediją bei Daniją, nes ir ten tokia pat rusų - velikorosų (rytinių slavų) žemė, kaip ir baltų žemė — tas niekados slavų ir slaviškas nebuvęs Pabaltijys, kuriame yra M. Lietuva - Karaliaučiaus sritis, Prūsų žemė ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos neslaviškos valstybės. O kitko esama pačiame čia straipsnyje. Be to, iš žemėlapio atsekame ir abiejų Svisločiaus upių geografines padėtis: nemuninio - mastaulėninio Svisločiaus ir berezininio - minskinio Svisločiaus — pirmasis lietuviuose, o antrasis guduose.
B. Toliau išrašau K. Pakšto žemėlapio ženklų ir dar ko aiškinimą:
Specialiais ženklais pažymėtieji plotai labai artimi savo ribomis tiems, kuriuos Lietuva valdė 1522-1569 metų laikotarpyje (taigi ligi Liublino unijos, o Liublino mst. matomas ir šiame žemėlapyje. P.B.). Čia jie neapima apie 30,000 kv. km ruožo Dniepro kairiame šone nuo Kievo iki Dniepro slenksčių. Betgi šis žemėlapis apima Mažąją Lietuvą ir Latgalą. Čia pažymėtieji plotai skirstomi į 6 tautines zonas:
1. Lietuvių zona ligi 105,000 kv. km paženklinta keturkampėliais.
2. Latvių zona 15,000 kv. km —- prakeršiaisiais kryžiukais:
3. Jotvingių zona 1,300 kv. km — statmeniniais brūkšniukais:
4. Lenkų zona 12,300 kv. km — rutuliukais;
5. Gudų zona 176,000 kv. km — vinginiais brūkšniukais ir
6. Ukrainiečių zona 171,700 kv. km—tamsiąja spalva.
Didžiosiomis raidėmis paženklintos tautinių mažumų salos, įsiterpusios į svetimųjų erdvę: L — lietuviai, Ž — žemaičiai, LA -— latviai, G — vokiečiai (germanai), P — lenkai, U — ukrainiečiai.
Didžiausia M. Lebedkino statistikos staigmena, tai kelios stambios lietuvių salos tolimoje Ukrainoje ir artimesnėje Gudijoje. Dar didesnė sensacija, tai jotvingų pažymėjimas Gardino gubernijos pietinėje dalyje, aplink Baltvyžio girią.
Lietuvių erdvės pietinė dalis: į pietus nuo Gardino— Lydos—Lazūnų—Vileikos linijos, — 1861 metais lietuviškai jau nebekalbėjo, neskaitant mažų išimčių. Lietuviais jie įskaitomi jų noru, paremtu senąja tradicija.
C. Prie šių mūsų garsaus geopolitiko aiškinimų nuo savęs dar čia šį tą prijungiu:
1. Kur žemėlapyje pažymėtas yra M. Lietuvos ruožas, tai ten reiktų korektūros: tenka pažymėti 1945 metų potsdaminę Paserijos žiočių—Vižainio liniją, nuo kurios į šiaurę yra M. Lietuva - Karaliaučiaus sritis, o nuo jos į pietus Prūsų žemė su visu didžiuoju Prūsų ežerynu pavesta yra Lenkijai. Klaipėdos sritis nėra M. Lietuvos: ji stovi Nemuno žemupio su Kuršmarėmis ir Užmariu 110 km ilgio dešinėje - šiaurinėje pusėje ties M. Lietuva ir yra Lietuvos valstybės integralioji dalis nuo 1923 I 19 metų.
M. Lietuvą - Karaliaučiaus sritį dabar Sov. Rusija ekonomiškai prijungė prie Lietuvos su vadovaujamuoju centru Vilniuje. Bet šiuo atveju ta pati S. Rusija taikstosi ir Lietuvos vardą panaikinti, jam ir vėl kokio carinio Sieverozapadnyj kraj “žiemvakarių kraštas” vardą ketindama antmesti. Bjaurus įvykis yra ir tas, kad M. Lietuvos -Karaliaučiaus srities visi lietuviški vietovardžiai S. Rusijos buvo surusinti. Iš surusintųjų vietovardžių viena tokia “sievierozapadnumo” “kregždė” kaip tik yra, ir yra net skaniai juokinga. Lietuvos valstybės ir M. Lietuvos -
Prof. K. Pakšto žemėlapis
Karaliaučiaus srities pasieninė upė Skirvytė, vok. Skir-wieth “Skirvyt-” yra rusų pavadinta Severnaja “šiaurinė”, o ji yra Nemuno Rusnės ištakas ir Kuršmarių įtakas. Baltų žemės atžvilgiu Skirvytės upė pajūrinėje juostoje kaip tik yra vidurinė, o ne kokia “šiaurinė” ar “pietinė”. Čia rusų bolševikams, nepripažįstantiems cūdų, galvoje cūdai pasišmėklino.
2. Latvijos Latgala (latgalių - latvių tėvynė), kur pažymėti liet. Rėzytės - lat. Rėzeknes, Ludzos ir Daugpilio (prieš 1274 metus Naujinis) miestai; net ir Polocko sritis kitados buvo latgalių - latvių žemė, o arčiau į Lat. Latgalą ir dabar dar latgalių - latvių tebegyvenama. Be to, mūsų laikais S. Rusija iš Lat. Latgalos žiemryčių ir vėl atsiplėšė sau žymų gabalą neslaviškos žemės. Dar daugiau žemių S. Rusija iš Lietuvos valstybės ir dabar sau atsiskaldė, ir sk. patį straipsnį.
3. Apie lietuvių zonos pakraščius yra daug ko pakalbėti. Žengi žingsnį, ir vis užkliūvi už pasikalbėtinų etnografinių ir politinių reiškinių. Pvz. Seinų bei Suvalkų baras ir į vakarus su Prūsų ežerynu, nors ir mozūrintu, yra etniškai ir geografiškai, net istoriškai, vienalytis mūsų tarpas, priklausąs Sūduvai - Jotvai - Dainavai, kur lietuvių - sūduvių - prūsų naikinimo laikotarpiais ir prūsų sukilimų laikais vyko atkakli kova su vokiečių kryžiuočių ordinu, vėlesniais jų kurfiurstais ir vakariniais slavais (žr. “Paslaptingieji sūduviai”, — KARYS, 2 nr. 1963 m. 36-43 p. su 6 žemėlapiais). Tai liečia ir visą jau šių laikų padarą vad. Suvalkų trikampį, visą esantį lietuvių etnografinėje žemėje, betgi Lenkijos dvarininkų okupuotą tuo metu, kada į beatsikuriančios Lietuvos valstybės žemes visi didieji jos kaimynai godžiai kėsinosi. Plg. toliau “4”.
4. Lenkų zona šiame žemėlapyje rodoma yra nuo Vižainio ežero ir miestelio per Suvalkų vakarinę apylinkę (čia yra Suvalkų trikampio pati vakarinė pusė), toliau tarp Lomžos ir Baltstogės, per Bielską ir ligi V. Bugo upės — ilgas siauras rėžis. To rėžio šiaurinė dalis yra aptarta augščiau “3”. O iš to rėžio nuo Rogardo—Augustavo į pietus ligi pietinės Jotvos - Sūduvos sostinės Drogičino prie V. Bugo yra žemėlapiuose ir istorinėse knygose vad. Palatinatus Pollexia, arba Palenkės vaivadija, arba stačiai slav. Podlasze, Padlesie, Poliesije, Paliašė ir gal dar kaip. Tai nėra palenkė, bet tėra lot. Pollexia — tik pamiškė, pagirys, pagiriai, o iš tikrųjų istoriškai ir ligi mūsų laikų tėra Sūduvos - Jotvos - Dainavos (imant šiaurinę rėžio pusę) ir vidurinės bei pietinės Jotvos - Sūduvos toks sudėtinis lietuvių - jotvingų rėžis, lenkų ir mozūrų labiausiai pultas, jiems varant siaurą pleištą į pačią Sūduvą - Jotvą - Dainavą pagal vokiečių kryžiuočių ordino Prūsų ir M. Lietuvos okupuotą žemę. Tas reikalas priklauso Rogardo pilies Lietuvos istorijai (iš dalies žr. Bg, Lkž. LXXIV - LXXV §97; LXXX §118 ir LXXIII §91 ir 92), "Drogičino (žr. Bg, Lkž. LXXV §100 ir 2 išn. ir LXXXIII5), jotvingų kunigaikščio ir narsaus vado Komoto (žr. Kunigaikštis Komotas ir jo žuvimo vieta, — AIDAI, 8 nr. 1958 m. 356-362 p.) ir II a. po Kr. graikų tyrinėtojo Ptolemėjo (literatūra “3” skirsnelyje) laikams.
O iš to rėžio vakarinės pusės etnikos reikia suminėti dar vieną ryškų lietuvių tarpą, liudijantį ir anos “lenkų zonos” baltiškumą. Nuo žemėlapyje matomos baltiško vardo Lomžos mst. tuoj į rytus Naros ir jos dešinio-šiaurinio įtako Bebros santakoje yra milžiniškos Laukų balos, lenk.-vok. Bagno Lafki, Bagno Lawki, kurių šiaurėje stovi carinės Rusijos buvusi tvirtovė Osovec “Osovcas”. Ten visur aplink ir dabar dar daug lietuviškų vietovardžių, net ir vandenvardžių. Tremtyje J. Vėgėlis yra rašęs, kad per I pas. karą iš tų apylinkių žmonių ir arklių mobilizacijos reikalamas suvažiuodavo daug lietuvių lietuviškomis pavardėmis ir lietuviškai tebekalbėjusių. Tuoj vakariau nuo Palatinatus Pollexiae ir Laukų balų prasideda ilgoji vakarinė Galinda, vokiečių kurfiurstų ir vakarinių slavų smarkiai gęnociduota, betgi jau II a. po Kr. graikų mokslininko Ptolemėjo žinota kartu su Sūduva - Jotva: gr. Galindai kai Soudynoi “galindai ir sūdynai -sūdai - sūduviai - jotviai - jotvingai”, ir žr. Baltų žemės falsifikatas, — KARYS, 4 nr. 1962 m. 105-115 p. su 9 žemėlapiais.
5. Gudų zona šiais laikais atrodo jau kitaip, kai įsikišo okupante Sov. Rusija su savo politinėmis bei kolonizacinėmis, bet ne demokratinėmis korektūromis baltų žemėje. Iš dalies tai galima patirti iš paties šio straipsnio, žodžiu, daug lietuvių ir latgalių - latvių žemių S. Rusija sau prisijungė “Beloruskaja SSR” pretekstu. Betgi S. Rusija ir Gudijai spyrė į kūną: iš Gudijos ji paėmė gudiškos žemės į rytus nuo Dniepro ir prijungė sau, t.y. Velikorosijai “Rusijai”, o pačią Gudiją ji smarkiai stumtelėjo į vakarus — į lietuvių žemes.
Dniepro augštupio baseinas nuo Pripetės ir Desnos žiočių į šiaurę visas yra baltiškas dar iš prieškristinių laikų: ten seniausi vandenvardžiai yra "lietuvių+latgalių - latvių + rytinių galindų” giminės, o slavai ten tepradėjo rastis tik po VI a. po Kr., kaip čia ir straipsnyje rašoma. Tai įrodė mūsų Kazimieras Būga ir vėliau M. Vasmer’is, o pernai Lingv. analizė ten rado net kur kas daugiau: baltiškųjų teminių pavadinimų 910 etimologizuotų vienetų (175—214=39 p.). 810 km ilgio Pripetė taip pat yra Dniepro dešinys-vakarinis įtakas, ir jos kairio-šiaurinio šono vandenvardžiai irgi yra baltiški, žemėlapyje matoma yra Desnos upė: nuo jos žemupio ir jos kairio-rytinio Seimo įtako į šiaurę gyveno uždniepriniai baltai, kurių tarpe prie Okos vidurupio į pietvakarius nuo Maskvos mst. gyveno rytiniai galindai; žr. patį straipsnį. Mogiliavo ir Oršos miestai stovi Dniepro dešiniame-vakariniame krante, — ne kitaip.
6. Ukrainos žemė kaip busimosios nepriklausomos valstybės (subyrėjus kolonizacinei Sov. Rusijos imperijai) rodoma yra kiek kitokia, o jos žemėlapis yra Lietuvių Dienos, 4 nr. 1862 m. Tik gaila, kad ten prie to žemėlapio pasigailėta prijungti būtinų aiškinamųjų komentarų ypač dėl Viznos ir Laukų balų Ukrainos žiemvakarinio rago - koridoriaus; žr. čia “4”. Dabartinėje Ukrainoje Valuinės kniažestvo - kunigaikštija ypač dominavo V. Bugo dešinėje-rytinėje pusėje, ir čia prie V. Bugo stovi jos sostinė Vladimir Volynskij mst. Ypač tarp L. Brastos ir Pinsko miestų, vadinasi, ne tiek balotu tarpu,
Valuinės kniaziai verždavosi į Lietuvos Jotvą - Sūduvą, net buvo užėmę ir jotvingų Drogičiną ir trumpam pasiekę Viznos ir Laukų balas.
7. Lietuvių salos V. Bugo dešinėje-rytinėje pusėje Pripetės versmių apylinkėse į pietus nuo L. Brastos ir Kabrino yra įdomios kaip “žemaičių ir latvių” salos. Teritorijos ir laiko istoriniuose santykiuose bus svarbus Lietuvos valstybės vidaus gyvenimo momentas, gal jungiąs Lat. Žiemgalos žiemgalių likimą ir jų dalies atsidūrimą ten dar toli net už Baltvyžio girios. Antras atvejąs yra lietuvių sala Pripetės paties žemupio dešinėje-pietinėje pusėje Kievo link. Gal ką nors bendra turi ir į aną pusę stovį du miesteliai, vardu Staryje Dorogi ir Novyje Dorogi “senieji ir naujieji keliai”. Mat, nuo Kievo mst. Dniepro ir Pripetės tarpupiu, kur anie miesteliai bestovį, visa platūs išeinama į Lietuvos pietinės bei vidurinės Jotvos - Sūduvos rytinę pusę. Ir ši lietuvių sala nėra pakankamai nušviesta.
Apskirtai, tokių lietuvių salų tikrai daug nuo V. Bugo žemupio bei vidurupio ir nuo Pripetės vis į pietus, net ir nuo Dniepro (žemiau Kievo) vidurupio į rytus. Būta ir miestų lietuviškų asmenvardžių pavadinimais, kur kaip neslaviški vardai, žinoma, dabar pakeisti slaviškaisiais prasimanytiniais vardais, ir jie senieji lietuviškosiose knygose nė nebežinoti aprašyti. Prieš kiek metų tremtyje buvau mėginęs lietuvių salas už baltų žemės laikraščiuose skelbti. Ar kam nepatiko, ar kaip, ir spausdinimo darbas sustojo. Daug kas jau sustojo ir daug kas dar sustos. Sakykime, yra aktualesnių Lietuvai reikalų: iš savo rezidencijų sitizenų kelionių savais kadilaksais, bičių (=va-sarviečių ar paplūdimių), asmeninių savigarbinių kita-garbinių jubilėjų, niam-niam tautų papročių tyrinėjimo, Saharos cė-cė stebeilinimo ir kokių pvz. “kosmopolitizmų” išdriekti nuseilinti aprašymai. .. Grįžtant atgalios, — tokių lietuviškų ir šiaipjau baltiškų salų yra daug; manytina, kad jų net šimtai didesnių ir mažų per baltų žemę ir už jos prisirastų. Tos salos dar neištyrinėtos ir kaip reikiant neaprašytos. Iš visų tokių salų salelių ištyrinėjus galima būtų paruošti įdomus ir reikalingas žemėlapis, ir pamatytum, kaip tolydžio buvo baltai pvz. skiedžiami ir naikinami nuo žiemryčių, rytų, pietryčių, pietų, pietvakarių ir vakarų. Jų naikinimo procesas yra padidėjęs, neaplenkdamas ir baltų emigracijos betkur. Kitką tuo tarpu nutylėdami, teimkime šių dienų didžiausią pasaulyje ne tiek konfliktą, kiek “nesusipratimą”, spinduliuojantį iš konspiracinio Maskvos Kremliaus, kad tiesa tesanti “pravda”, o iš tikrųjų “pravda” nėra tiesa.
Šiandie “tautų užtarytojo”, t.y. aiškaus jų murkdytojo rusų komunizmo “demokratiniu” arcavojimu pirmiausia per slavų pasaulį neslavai baltai, net ir nebekalbą lietuviškai, latviškai ar kitaip baltiškai, savo sodybose nebepakenčiami. Juk, galima tarti, niekados tiek smarkiai ir akiplėšiškai nebuvo griebtasi betkokių kad ir kažkokios politinės santvarkos bei visokios tikybos ar netikybos slavų pasaulio cementavimo ir susigiedojimo į unum, kiek šiais laikais rusų komunizmo rusofilinei slaptajai jėgai iš Kremliaus tam reikalui diriguojant. Šią pliką tiesą patvirtina ir tai, kad, visas krikščionių tikybas Sov. Rusijoje persekiojant, pati Maskvos = “Trečiosios Romos” patriarcho žinioje esanti pravoslavų tikyba, izoliuota nuo kitų pravoslavijos patriarchatų nerytinių slavų, apsukriai tebėra Maskvos kompartijos ir valdžios globojama ir laikoma pirmūne tarp kitų tikybų kaip rusybės ir rusinimo geriausias ramstis ir šiais laikais, ne tik Maskvos kniažestvos ir Rusijos carinės imperijos laikais. Užtat yra bergždžiausios pastangos ir viltys rusų pravoslaviją sutiksiant su pasaulio krikščionija nors kiek efekčiau susijungti. Rusas - velikorosas tokiame susijungime ar net susiderinime, taigi ir statutiniame prisiderinime, mato realų pavojų savo (ar carinei, ar komunistinei, ar demokratinei, kurios ten dar nebuvo ir kažin ar kada ten bus) kolonizacinei imperijai, o eilinis rusas ar eilinis surusintasis, skersai ir išilgai suvaržytas, jau nebepriveikia plačiau ir visuotiniau europiškiau kiek viešiau begalvoti ir pasireikšti, žodžiu, visa Sov. Rusija kietai kolonizacinė ir voratinkliškai konclagerinė imperija, šakodamasi į savo pažabotuosius satelitus, yra pirmučiausia tautų kalėjimas Nr. 1, norįs kogreičiausia visomis neleistiniausiomis priemonėmis pirma visas neslaviškąsias tautas išnaikinti ir jų kalbas nutildyti. Todėl gyviesiems baltams yra skubaus reikalo savo betkur esančias salas kiek galint ištyrinėti ir aprašyti, kad ateinančioms jų kartoms ir šis darbas būtų jau palengvėjęs ar sumažęs. Atspyrio!, arba, anot Aisčio, atsparos!!
8. Atskiromis ir specialiai aprašytų daug istorinių ir etninių faktų irgi stokojame pvz. Lietuvos istorijoje ir net enciklopedijoje. O be visų jų surinkimo ir aprašymo neturėsime nei pilnos savo istorijos, nei kitų atitinkamų spaudinių. Pvz. K. Pakštas prie šio savo žemėlapio karčiai mini: “Lietuvių erdvės pietinė dalis: į pietus nuo Gardino—Lydos—Lazūnų—Vileikos linijos 1861 metais lietuviškai jau nebekalbėjo, neskaitant mažų išimčių. Lietuviais jie įskaityti jų noru, paremtu senąja tradicija.” Šis faktas istoriškai, etniškai, geopolitiškai, gal ir ūkiškai ir iškalbus, ir rūstus. Niekur nėra aptikta įrodomai, dėl kurių priežasčių taip atsitiko ir kurios kada jėgos tenai specialiai buvo veikusios ar ir tebeveikia. Gera yra tema, daugeliu atveju skrodžianti visą Nemuno augštupio baltų, taigi lietuvių žemę. O XII a. pirmoje pusėje po Kr. rytinių Slavėnų sąjūdis, migracija, galima sakyti, dar nebuvo net Nemuno versmių pasiekęs, kaip skaitėme ir šiame straipsnyje. Vien Jotvoje - Sūduvoje, kuri mūsų net vadovėliuose nevienodai ir nepersuprantamai yra aptariama ir nurodoma, yra apleistų tikrų mūsų tautos istorijos, etnologijos ir geografijos įdomybių, kurių čia šiek tiek antraštiškai paminėsiu ir kurių reiktų ištyrinėti ir aprašyti lietuvių, baltų, istoriografijos ir istoriosofijos dvasioje.
a) Baltvyžio girios etnika.
ą) Misionoriaus Brunono-Bonifaco 1008/9 metų misionoriavimo vietovė (nenustatyta) ir jotvingų koks valdovas Nautimaras ar Nautimeras (plačiau: V. Sruogienė, “Karalius Notimeras” — nežinomasis Lietuvos valdovas XI amž„ — KARYS, 1 nr. 1962 m. 17-19 p.).
b) V. Bugo pietuose, nuo L. Brastos mst. į pietvakarius jotvingai buvę turėję mūšį su Slavėnais ir ten esąs jų kapinynas; tas istorinis įvykis bus turėjęs kokį ryšį su Drogičino gynimu pvz. nuo Valuinės kniazių kariuomenės veržimosi į baltų žemę; čia yra ir reikšmingų baltiškų vietovardžių.
c) “Černają Rus'” intriguojantis istorijos gabalas, o ją lengvai anuliuoja visi ten baltiškieji duomenys.
č) Dainavos Jotvos (Augustavo) giria ir jos istorinė paslaptis.
d) Domanovo vardo gyvenviečių paplitimas Jotvoje -Sūduvoje ir net Dniepro rytinėje pusėje.
dz) Drogičino reikalas, kurio lig šiol istoriniai raštai dar nėra baigę aiškinti. Klausimas, ar tik nebus pirmučiausia buvęs Drogičinu vadinamas dabartinio Drogičino priemiestis V. Bugo kairiame-pietiniame krante.
dž) Galindos ir Jotvos - Sūduvos riba iš istorinių lot. ir vok. dokumentų (Bg, Lkž. LXXII - LXXIII §§ 90, 91 ir 92) ir galutinis jos nustatymas, kur galėtų dar ko nauja pasitaikyti baltų istorijai, etnologijai ir geografijai.
e) Gardino lietuvių jotvingų pilis.
ė) Jotvos - Sūduvos padala, be kurios gal ir kitiems sunku tiksliai orientuotis labai dideliame plote, dar ir besipainiojant palyginti neseniems pvz. Lenkijos istorijoje ir geografijoje vartojamiems sritiniams vardams, atsira-dusiems ne iš istorijos, bet iš politinės Varšuvos pakluonės.
ę) Jotvos ir jotvingo vardų vandenys ir gyvenvietės Jotvoje - Sūduvoje.
f) Jotvingų - sūduvių atsparos punktai visoje Sūduvoje - Jotvoje.
g) Kalno (Kolno) žodis visos Jotvos - Sūduvos vandenvardžiuose ir gyvenviečių varduose.
h) Kariuomenės, Vytauto D. vadovautos, kelias nuo Trakų ir Vilniaus pro Gardiną ... į 1410 metų Žalgirio -Tannenbergo mūšio vietą prūsų Sasnos srityje.
i) Karo keliai nuo lietuvių Gardino į pietvakarius Kulmo (—Kalno) ir Pamedės prūsų sritysna — kng. Traidenio 1263 metais ir Žiemgalos narsaus vado Nameisio (Nameisis, Nameišis, Nameiša) 1281 metais prūsams į talką prieš vokiečių kryžiuočių ordiną ir jo talkininkus.
į) Kariuomenių (rytinių bei vakarinių slavų ir germanų - vokiečių) sutartinis glaudus bendradarbiavimas lietuvius jotvingus - sūduvius naikinant ir jų žemes užiminėjant.
y) Kirsnos vandenvardžiai ir gyvenviečių vardai visoje Jotvoje - Sūduvoje. Prūsų kirsnan neutrum “juodas, lat. melns” ir liet. juodas” žodžių reiškimasis visoje Jotvoje - Sūduvoje.
j) Komoto, jotvingų kunigaikščio ir karo vado, mūšis su jungtine slavų ir germanų koalicijos kariuomene, mūšio vieta, Komoto žuvimas, jo kapas ir tolimesnė jotvingų strategija.
k) Laukų balų rajonas.
1 ) Lenkijos “koridoriai” baltų žemėje visais laikais. Atrodo, kad Lenkija yra “koridoringiausia” Europos valstybė nuo seniausių ligi dabartinių laikų.
m) Lithuania Propria rėžis į pietus nuo Mėtos (lenk. Netta; Bebros, Naros, V. Bugo, dešinio-šiaurinio įtako) žiočių ir Nemuno augštupio.
n) Lomšos mst. ir apylinkė; vienas iš šaltinių žr. “dž”.
o) Miestai lietuvių asmenvardžių pavadinimais.
p) Nemuno versmių sritis.
q) Nemuno augštupio ir Pripetės tarpas.
r) Pripetės - Pinos balynas.
s) Pripetės šiaurinio paupio galimos gynimosi gyvenvietės.
š) Prūsų ežerynas ir jo ežerų vardynas.
t) Rogardo pilies istorija.
u) Sūduvos - Jotvos kunigaikščiai ir kitokie jos vadai.
ū) Ščaros augštupio kilpos rajono praeitis.
ų) Valuinės, Lenkijos ir Lietuvos susispyrimo vietovės.
v) Varviškės ir Gardino vakarinė panemunė.
z) Zelvos vandenvardžiai ir gyvenvietės Jotvoje -Sūduvoje.
ž) Zietelos lietuvių salos istorija, žž) Žalgirio - Tannenbergo 1410 metų mūšio vietovė baltiškuoju požiūriu ir Sasnos srities istorija bei baltiškieji vietovardžiai; ir kt.
To mes neturime. O kas iš šių temų savaip svetimųjų kada buvo aprašyta ar ir dabar aprašinėjama, — prieiname, bet tai vis nebaltiškojo požiūrio ir turinio.
