Partizanai: Istorija ir dabartis

ARTILERIJA KOVŲ UŽ NEPRIKLAUSOMYBĘ METU

Parade    V. Augustino nuotr.

V. ŠLIOGERIS

Buvę Lietuvos artileristai pasenome. Kai kurie iš mūsų mirė. Tačiau apie mūsų artileriją spaudoje nedaug teparašyta, todėl patiekiu žiupsnelį žinių apie ją. Rašytų šaltinių beveik neturiu. Čia naudoju ir žinias iš mūsų enciklopedijos, bet daugiau rašau pagal savo atsiminimus.

APGINKLAVIMO ŠALTINIAI

Manau, kad skaitytojui pirmiausiai kyla klausimas, iš kur 1919-1920 metais besikuriančioj i Lietuvos artilerija gavo artilerijos pabūklus —patrankas bei sviedinius? Turiu pareikšti, kad nei už lašinius, nei už kitką mainais, kaip kad keliasdešimt šautuvų bei pistoletų, ar vieną kitą kulkosvaidį iš vokiečių kariuomenės dalinių, 1919 m. dar buvusių Lietuvoje, artilerijos pabūklų mes negavome.

Pirmuoju ir svarbiausiu artilerijos pabūklų tiekėju mums buvo Vokietija — jos kariuomenės tiekimo įstaigos, oficialiu keliu, mums apmokant už patiektus pabūklus bei sviedinius.

Antras apginklavimo šaltinis buvo karo grobis — mūsų paimtas iš priešo. Trečias šaltinis buvo D. Britanija. Nei iš J.A. Valstybių, nei iš Prancūzijos, nei iš kur nors kitur mes negavom jokių artilerijos pabūklų ir, bendrai, jokių ginklų.

PABŪKLŲ RŪŠYS

Iš vokiečių pirktomis 76,2 mm (3 colių) 1902 m. modelio rusų lauko patrankomis buvo apginkluotos mūsų pirmosios šešios baterijos. Tų patrankų kilmė? Gi, jos karo metu vokiečių buvo atimtos iš rusų kariuomenės — taigi, buvo vokiečių karo grobis. Mūsų septintoji lauko baterija buvo apginkluota anglų 88 mm — 18 svarų MK II modelio patrankomis. Man dar teko apie savaitę laiko fronte tarnauti toje baterijoje, pavaduojant vieną tos baterijos susirgusį karininką. Tarp kitko, tuomet, 1920 metais, tos baterijos vadu buvo kpt. Šklėrius (vėliau pulkininkas ir 2-ro artilerijos pulko vadas).

Kokiomis patrankomis buvo apginkluota mūsų aštuntoji baterija, tikrai nežinau, rodos, rusų 76,2 mm. patrankomis. Ši baterija, kiek man žinoma, kovose nedalyvavo, nes po joje įvykusio (stovint A. Panemunėje) 1920 m. vasario 21-23 dienomis sukilimo, ši baterija buvo išformuota, ir vėliau jokios naujos aštuntos baterijos suformuota nebuvo.

Mūsų devintoji, dešimtoji ir vienuoliktoji lauko baterijos buvo apginkluotos vokiečių 77 mm. 1916 m. modelio lauko patrankomis. Įdomu, kad tos patrankos buvo ilgo vamzdžio ir atrodė labai įspūdingai. Jos irgi buvo pirktos iš Vokietijos.

Sunkesnio tipo baterijų turėjom dvi: pirmąją ir antrąją gaubicų baterijas, ginkluotas vokiečių 98-09 metų modelio 105 mm. gaubicomis, kurių sviedinys buvo gana sunkus, nes svėrė apie 16 kg. Man, dar kariūnu esant, teko atlikti pirmąjį šaudymą. 1-ąja gaubicų baterija, 1920 metais kpt. Landsbergio vadovaujama. Vėliau, kovoms pasibaigus, bet dar stovint pafrontėje, man teko, jau karininku, tarnauti 2-oje gaubicų baterijoje, tuomet kpt. Alytos vadovybėje. Kiek man žinoma, tos mano išvardintos, visos dvylika baterijų, dalyvavo kovose.

Be to, kada nežinau, berods, 1921 m., buvo suformuotos dvi: Pirmoji ir Antroji sunkiosios baterijos, ginkluotos anglų 127 mm (5 colių) seno tipo pabūklais, panašiais į mortyras. Tarp kitko, tie pabūklai, iššovus pariedėdavo keletą žingsnių atgal. Tos dvi baterijos, mano žiniomis, kovose nebedalyvavo. 7-os baterijos ir šių dviejų baterijų pabūklai buvo gauti iš D. Britainjos, iš gen. Judeničiui į Rygą atgabentų ginklų likučių. Turiu paminėti, jog manėme, kad tuos pabūklus gavome dovanai, bet vėliau pasirodė, kad už tuos senus “trantus” tenka užmokėti, ir dar gerą kainą. Šių pabūklų sviediniai buvo jau tikrai sunkūs, nes svėrė po 25 kg. o jų sprogimo galia buvo atatinkama.

Iš ginklų grobio mūsų iš priešo įgyta:

a)    Radviliškyje iš bermontininkų, pagal “Liet. Encikl.”, keliolika kaponirinių 57 mm pabūkų ir vokiečių 77 mm F. K., 96 mm N. A. modelio patrankų ir vokiečių 105 mm K. 17 pabūklų (gaubica), taip pat keliolika įvairaus kalibro minosvaidžių. Pagal plk. J. Petraičio atsiminimus, viso buvo paimta 10 artilerijos pabūklų ir 10 minosvaidžių. Be to, dar vienas sunkus (berods 6 colių) ilgu vamzdžiu pabūklas buvo paimtas, rastas įklimpęs ir įšalęs, ant kelio netoli Papilės. Man, dar kareiviu esant, teko žygiuojant jį apžiūrėti. Jam trūko spynos, pirmgalio ir sviedinių. Vėliau, po karo, mes nupirkome spyną ir sviedinių, ir paligone jį išbandėme.

b)    Netoli Kašiadorių iš lenkų buvo internuota viena artilerijos brigada. Tai įvyko, kai lenkai 1920 m. traukėsi nuo rusų. Čia buvo įgyta 16 prancūzų 75 mm, 1897 m. modelio, lauko patrankų ir 2 sunkieji prancūzų 155 mm (6 colių) C.S. 1917 m. modelio pabūklai.

Be to, kovose prie Širvintų iš lenkų buvo paimti du rusų 76,2 mm pabūklai. Visos iš lenkų paimtos patrankos turėjo ant savo skydų užrašytus patrankų moteriškus vardus. Keli tų pabūklų vėliau buvo pastatyti Karo Muzėjuje, o kiti, jau žymiai vėliau, po karo, buvo panaudoti mūsų naujom baterijom apginkluoti.

c) Kiek patrankų karo grobio buvo paimta iš rusų man patirti neteko. Kovose, tačiau, mes turėjome ir nuostolių. Taip prie Seinų, kovose su lenkais, 1920 m. rugsėjo mėn., kada buvo sumušta viena mūsų divizija, mes praradom tris lauko ir vieną gaubicų baterijas, viso 16 pabūklų.

Be to, fronte nuo išsidėvėjimo — šaudymo keli mūsų pabūklai sprogo, kiek jų, nežinau. Vienas pabūklas su išpūstu — sprogusiu vamzdžiu 1920 m. buvo vartojamas Karo Mokykloje kariūnų apmokymui. Jį mes, traukdamiesi 1920 m. spalių mėn. 9 d. iš Vilniaus, palikom, tiesa, spyną bei taikymo įtaisus išsivežėm. Nebuvo arklių tą pabūklą išsivežti.

Kitas išpūsto — sprogusio vamzdžio pabūklas, tur būt daugelis matė, buvo Karo Muzėjuje.

ARTILERIJOS AUGIMAS

Mūsų artilerijos užuomazga buvo padaryta A. Panemunėje 1919 metų sausio pradžioje, gavus iš vokiečių pirmąsias dvi rasų 76,2 mm lauko patrankas. Atsiradus kiek daugiau artileristų kareivių ir karininkų, ir gavus iš vokiečių daugiau patrankų, pradėta formuoti artilerijos pulkas iš kelių baterijų. Pirmas tam pulkui įsakymas buvo išleistas 1919 m. vasario 26 d. Kovo mėn. pabaigoje į frontą, į Panevėžio apsaugos rinktinę, berods, prie Ukmergės — Deltuvos, buvo pasiųstas 1-os baterijos dviejų patrankų būrys. Kas buvo to būrio vadu, tikrai neteko patirti, spėju, kad karininkas (vėliau pulkininkas) V. Geiga, apie kurį “L. Enciklopedijoj” parašyta, kad jis 1919 sausio 11 d. paskirtas 1-os baterijos vyr. karininku, o 1919 m. sausio 20 d., t. y. devyniom dienom praslinkus, tos baterijos vadu. Tas pat 1-os baterijos pirmas būrys vėliau tapo papildytas dar dviem patrankom ir tapo pilna 1-ja baterija. Tos pradinės pirmos baterijos antras būrys tuo laiku buvo pasiųstas prie Alytaus paremti 1-jį pėstininkų pulką. Antrojo būrio vadas buvo karininkas (vėliau generolas) M. Pečiulionis. Jo būrys vėliau gavo dar dvi patrankas ir tapo pilna 4-ja baterija. Šioje baterijoje vėliau ir man teko tarnauti ir kariauti. Kiek vėliau buvo suformuota 2-oji baterija, vadovaujama, berods, karininko (vėliau pulkininko) Pr. Uoginto. Ji su Vilniaus batalionu buvo pasiųsta Žiežmarių — Vievio link. 1919 m. vidury į frontą atvyko suformuota 3-ji baterija. Jos vadu, berods, buvo karininkas Kulitanas.

1919 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje, stumiant rusus prie Daugpilio ir imant Kalkūnus, kautynėse dalyvavo keturios mūsų baterijos. Kovose su bermontininkais (kareivių tuomet vadinamais kolčakininkais) 1919 m. lapkričio mėn. prie Radviliškio buvo dar atsiųstos suformuotos 5-oji lauko baterija ir 1-ji gaubicų baterija. Be to, ten dalyvavo 3oji baterija, vienas jos būrys prie Šeduvos, o kitas prie Meškučių. Būriui prie Šeduvos vadovavo vyr. ltn. P. Dočkus, o būriui, dalyvavusiam Meškuičių paėmime — pats 3-ios baterijos vadas kpt. Kulitanas, kurio pabūklų ugnis nulėmė Meškuičių paėmimą. Imant Radviliškį, dalyvavo ir 4-oji baterija, kpt. M. Pečiulionio vadovaujama. Pradžioje, 2 pėstininkų pulkui neįstengiant paimti Radviliškio, tą padaryti buvo įsakyta 1 p. p., kurį rėmė 4-ji baterija, savo ugnimi daug padėjusi pėstininkams įsiveržti į Radviliškį. Ar šiose kovose dalyvavo daugiau, kaip minėtos keturios baterijos, tikslių žinių neturiu ir neatsimenu.

1919 m. gruodžio mėn. į frontą prie Dauguvos buvo pasiųsta naujai suformuota šeštoji lauko baterija. 1920 m. iki vasaros pradžios buvo suformuota 8-oji (vėliau išformuota), 9-ji, 10-ji ir 11-ji lauko baterijos ir 2-oji gaubicų baterija. Tokiu būdu 1920 m. rudens pradžioje, rugsėjo mėn., fronte jau buvo dešimts lauko baterijų ir dvi gaubicų baterijos, viso dvylika baterijų. Prie kiekvieno pėstininkų pulko veikė, jį savo ugnimi rėmė, viena baterija. Anuo metu maždaug tokia artilerijos proporcija buvo ir kitose kariuomenėse rytų fronte. Žinoma, šių dienų akimis žiūrint, tai nedaug. Nuo 1919 m. rudens baterijos pradėta grupuoti į divizionus (grupes) po tris baterijas į divizioną. 1920 m. rugpjūčio mėn. turėjome fronte jau keturias divizijas kariuomenės ir kiekvienos divizijos sudėtyje buvo vienas divizionas artilerijos.

ARTILERIJOS PUSKARININKIŲ PARUOŠIMAS

1919 m. pavasarį prie artilerijos pulko štabo A. Panemunėje buvo įsteigta artilerijos puskarininkiams paruošti mokykla, vadinama Mokomoji komanda (baterija). Vėliau, kada nebeatsimenu, ši Mokomoji komanda buvo iš pulko išskirta į atskirą dalį ir pavadinta iš pradžių Atsargos, o vėliau Mokomoji baterija. Ši Mokomoji baterija susidėjo iš dviejų dalių, viena dalis buvo artilerijos puskarininkių ruošimo mokykla, vadinama, Mokomoji komanda, o antroji dalis buvo normali baterija, savo rūšies atsargos baterija. Kas buvo pirmuoju tos Mokomosios baterijos vadu, žinių neturiu. Man, jau po karo, nuo 1922 m. gruodžio mėn., teko tarnauti toje Mokomoje baterijoje. Nuo 1922 m. gruodžio mėn. iki 1926 m. vidurio vadais buvo kpt. K. Alyta, vėliau kpt. V. Matulevičius ir kpt. P. Dočkus.

ARTILERIJOS KARININKŲ PARUOŠIMAS

Organizuojant savo kariuomenę, nuo pat pradžios, trūko karininkų, o ypač artileristų. Todėl, pradžioje kariuomenėje turėjom nemažą dalį karininkų nelietuvių. Reikėjo, ypač greit augant mūsų kariuomenei, kaip galint greičiau paruošti — išmokyti savų karininkų lietuvių. Tam tikslui jau 1919 m. kovo mėn. buvo įsteigta Karo mokykla. Tai toje Karo mokykloje, kartu su kitų ginklų rūšių karininkais, buvo ruošiami— mokomi ir būsimi artilerijos karininkai. Čia, iš pradžių, būsimi artileristai mokėsi pagal bendrą visų ginklų rūšių karininkams mokymo programą, pritaikytą pėstininkams. Vėliau kariūnai artileristai buvo išskiriami ir ėjo mokslą pagal specialiai artileristams pritaikytą programą. Pirmoji ir antroji Karo mokyklos laida tesimokė vos 4-5 mėnesius. Trečioji laida mokėsi jau devynius mėnesius, o ketvirtoji — apie 14 mėnesių. Man teko baigti trečiąją laidą. Artilerijos dalykų, teorijos ir artilerijos rikiuotės — veiksmų, prie pabūklų, važinėjimo ir t.t. — mes mokėmės apie 4 mėnesius. Tarp kitko, apie 7 savaites Vilniuje.

Žinoma, reikia pripažinti, kad pirmųjų laidų visų ginklų rūšių karininkai dar nebuvo gerai paruošti. Tačiau tuomet ėjo karas, kuris turėjo išspręsti, ar Lietuva taps nepriklausoma valstybė, ar ne, fronte buvo reikalingi karininkai, ir todėl teko pasitenkinti tokio paruošimo karininkais, koks buvo galimas, labai intensyviai mokant, pasiekti. Ir šie jauni, jau Lietuvos Karo mokykloje išmokyti, karininkai savo pareigas fronte atliko.

BATERIJOS ORGANIZACIJA

Mūsų lauko, gaubicų ir sunkiųjų pabūklų baterijų organizacija buvo vienoda, tik su labai nežymiais skirtumais.

Baterijos sudėtis, apvaliais skaičiais imant, buvo 150 žmonių ir apie 145 arkliai. Mat, anais laikais, nei mes, nei kitos kariuomenės neturėjo motorizuotos artilerijos ir todėl buvo vartojami tik arkliai. Baterija buvo ginkluota keturiais, vieno ar kito kalibro, bei modelio, pabūklais — patrankomis. Be to, netarpiniai apsaugai baterija turėjo du lengvus kulkosvaidžius su kulkosvaidininkų skyriumi. Kareiviai buvo ginkluoti šautuvais ar karabinais, kurie įvairiose baterijose kartais įvairavo. Karininkai ir puskarininkiai buvo ginkluoti pistoletais. Karininkų baterijoj buvo šeši, būtent: baterijos vadas, vyresnysis karininkas, du būrių vadai, vienas žvalgybos — ryšių karininkas ir ūkio vedėjas. Šis, pastarasis, būdavo karo valdininkas.

Kiekvienam pabūklui vadovavo puskarininkis. Pabūklui šaudymo metu aptarnauti tarnybą sudarė aštuoni kareiviai — numeriai (kaip juos vadindavo). Kiekvieną pabūklą vežė—traukė šeši arkliai, ant kurių jojo trys kareiviai, jojikais vadinami. Baterijos žvalgybos — ryšių karininkas turėjo savo žinioje raitų žvalgų — sekėjų skyrių (apie 12 žmonių). Baterijos sviediniams vežioti specialių vežimų, vadinamų dėžių, nebuvo, o sviediniai būdavo vežami gurguolės vežimuose, po keturis vežimus kiekvienam pabūklui. Vežime buvo po 60 sviedinių lauko patrankai, gaubicoms po 30 sviedinių. Be to, neliečiama sviedinių atsarga buvo vežama pabūklo pirmgalyje (apie 50-60 sviedinių, pagal pabūklo tipą). Taigi, lauko baterija su savim vežėsi apie 1200 sviedinių, reikia pasakyti, didoką kiekį. Ryšio, sekimo priemonėms ir lengv. kulkosvaidžiams vežti buvo skirti du vežimai, po vieną būriui. Ten buvo sudėti telefono aparatai, vielos ritės, busolės ir Ceiso sekimo vamzdis. Ten taip pat buvo pakrauti ir karininkų daiktai. Maistui gaminti baterijos kovos dalyje buvo dvi lauko virtuvės ir prie kiekvienos jų po du vežimus maisto atsargai vežti. Arklių pašarui, avižoms bei šienui, vežti kovos dalyje buvo 6-8 vežimai. Sanitarijos reikalams baterija turėjo san. puskarininkį su maža vaistų atsarga. Arklių sveikatą prižiūrėjo, bei mažus sužeidimus gydė, veterinarijos puskarininkis.

Baterijos vyriausiu kareiviu buvo viršila, kuris kovos dalyje prižiūrėjo bendrą tvarką ir rūpinosi tiekimu sviedinių, maisto ir pašaro. Jo žinioje buvo pora maistininkų, 2-3 virėjai, pora pašarininkų, keletas vežikų — kareivių ir puskarininkis, tvarkąs sviedinių tiekimą.

Visą karo laikotarpį baterijos buvo tvarkomos kaip atskiros kariuomenės dalys ir savistoviai tvarkėsi savo ūkį. Baterija turėjo visukuo pati apsirūpinti. Ūkio reikalus, visokeriopą aprūpinimą tiekmenimis ir atskaitomybę vedė bei tvarkė anksčiau minėtas ūkio vedėjas. Fronte baterijos ūkio dalis stovėdavo gana toli nuo baterijos kovos dalies, net iki 36 ir kartais daugiau kilometrų užpakalyje. Ūkio dalies sudėtyje buvo apie 10 vežimų tiekimo reikalams. Be to, keli raštininkai bei tiekimo kareiviai. Baterija turėjo ir savo 3-4 kalvius arkliams kaustyti bei vežimams taisyti. Turėjo ir savo dailidę, batsiuvius ir siuvėją. Taigi, kaip matome, ūkis buvo gana “gramozdiškas”, nes reikėjo visu kuo patiems apsirūpinti.

PASTABOS

Baigdamas turiu pareikšti, kad, gal būt, kai kur esu ir kokią klaidą padaręs, tačiau prisiminkime, gi senas laikas, virš 40 metų praslinko, tai kai ką jau užmiršau.

Būsiu dėkingas, jei buvę artileristai, kurių, deja, ne taip jau daug šioje pasaulio pusėje yra, pastebėtas mano klaidas pataisys bei šį mano atsiminimų žiupsnelį papildys.