Partizanai: Istorija ir dabartis

SPAUDOS REIKŠMĖ LIETUVOS LAISVINIMO DARBE

EMILIJA ČEKIENĖ

Spauda yra pats galingiausias ginklas tautos gyvenime. Ji lydi ir žvangančius ginklus į karo lauką, ir žadina ryžtą, drąsą ir patriotinius jausmus, kurie uždega karius ginti tėvynę. Ji skatina kovoti už augštuosius idealus.

Aplamai, spauda yra didžioji tautos auklėtoja, kuriai sustojus, sustotų ir visas tautos gyvenimo pulsas, nes ji, apart idealų skelbimo, jų puoselėjimo ir vykdymo, yra kartu ir veidrodis vispusiško tautos gyvenimo, jos pažangos ir nesėkmių visose gyvenimo srityse.

Daug reikšmės turi visos ideologinės, politinės ir kitokios organizacijos tautos gyvenime, ar už jos ribų išeivijoj, bet gi, nutilus spaudai nutyla ir jų veikla ir darbai, nublunka ir jų reikšmė ir lieka neįgyvendinti, kad ir gražiausi organizaciniai tikslai bei užsimojimai. Spauda yra organizacijų įrankis, ryšys tarp jos narių ir visų tautiečių.

Demokratinė spauda iškelia ne tik teigiamas puses, bet ir visas klaidas kraštą valdančiųjų. Ji informuoja visuomenę visose srityse, ir visa tai atlikdama objektyviai, sąžiningai, formuoja visuomenės nuomonę, kurios reikšmė demokratiniame pasaulyje, valstybės valdyme, yra lemianti.

Kaip demokratiniuose kraštuose spauda sieja tautą su jos praeitimi, vaizduoja dabartį, skelbia jos siekimus ir tiesia kelius į ateitį, taip diktatūros kraštuose spauda yra tuščios propagandos, tautos klaidinimo įrankis, ką ir patys sovietai pabrėžia savo enciklopedijoje, išleistoje 1947 m., kur rašoma, kad “Sovietų spauda nėra aprašanti, informuojanti, bet organizuojanti ir agituojanti”.

Tą patį jie kartojo dar visai nesenai Vilniaus “Tiesos” vasario 16-tos dienos numeryje, kur, tarp kitko, pabrėžia, jog “Svarbiausias spaudos ir radijo uždavinys padėti giliau analizuoti procesus, vykstančius idėjiniame — politiniame gyvenime, kartu su partinėmis organizacijomis daugiau padėti propagandistams, paskaitininkams, agitatoriams..., kurie neša augštai iškėlę bolševikinio idėjiškumo ir principingumo vėliavą, siekia leniniškai puoselėti komunizmo daigus...”. Ir čia pat pripažįsta, kad “tai nelengvas laikraščio uždavinys ir čia žurnalistas gali tikėtis, kad jam padės partinė organizacija”.

Tačiau šios netikros informacijos nesekmes jie patys išduoda nuolat savo spaudoje liedami neapykantą “buržuaziniams nacionalistams”, pavergtųjų kraštų tremtiniams, ypač tiems, kurie aktyviau reiškiasi gyvendami laisvuose kraštuose. Jie nori nutildyti juos, kad nebeprimintų laisvajam pasauliui komunistų kruvinų darbų, daugybės vietovių užverstų nepriklausomos Lietuvos patriotų lavonais ir jų krauju primirkusios žemės. Jie nori nutildyti visus, kaip nutildė iki šiol lankiusius tėvynę. Kai kurie iš tų lankiusiųjų net pabrėžia, kad okupanto valdžia per juos kviečia apsilankyti ir visus išeivius, ypač rašto žmones ir įsitikinti, jog ten, tėvynėje, viskas pasikeitę, ko jie ten, esą laisvam pasaulyje, šūkauja ir vis tą pačią, nuo pat iš tėvynės išvykimo pradėtą, giesmę, per daugelį metų vis gieda.

Tačiau, kas gali mums įrodyti okupanto tariamą pasikeitimą, jei jo paties leidžiamas Vilniuje žurnalas “Švyturys” 1962 m. nr. 21 savo vedamajame įsakmiai pabrėžia:

“Šiandien Lietuva eina komunizmo nurodytu keliu, čia viešpatauja humanizmo, tautų draugystės, komunizmo idėjos. Bet niekad negalima pamiršti to, kas buvo. Apie tai nuolat primena lavonų priverstos duobės, pakirsti gyvenimai, apie tai primena tie žudikai, jų organizatoriai ir skatintojai, kurie pasislėpė naujo pasaulio žandaro — JAV imperialistų, globoje. Ir mes negalime nusiraminti tol, kol jie visi, iki paskutinio, neatsakys prieš tarybinį teismą”, — rašo minėtas žurnalas.

Kas drįstų įrodyti okupanto pasikeitusį veidą ir metodus mūsų tėvynės valdyme ir išeivių traktavime, jeigu jie patys atvirai prisipažįsta, jog laukia mūsų tam, kad galėtų atkeršyti, jei neatimti gyvybę, neuždaryti kalėjiman ten nuvažiavus, tai uždaryti burną, atimti iš rankų plunksną, kad toliau nebeskelbtume jų įvykdytus ir tebevykdomus žiaurumus, kuriuos jie primeta mums, kaip toliau rašo “Švyturys”:, “kad buržuaziniai nacionalistai, tie nepriklausomybės “apaštalai” — voldemarininkai ir krikščionys demokratai, tautininkai ir liaudininkai, žudė komunistus ir karo belaisvius, moteris ir vaikus”...

Jų spaudoje mums keliama neapykanta rodo, kad jiems, nors ir labai sekasi žudyti beginklius žmones, bet visiškai nesiseka nei ginklu, nei klaidinančia propaganda nužudyti laisvės idėjos, kurią itin palaiko ir skleidžia laisvojo pasaulio lietuvių spauda, kuri nebe vieną kartą yra atlikusi didį vaidmenį jau ir anksčiau, įvairiais laikais.

ŽVILGSNIS Į LIETUVIU SPAUDOS PRAEITĮ

Šiais metais minime 60 metų nuo to laiko, kai lietuviams buvo grąžinta spaudos laisvė, kurios kelias buvo dygliais nubarstytas iki pat šių dienų, su trumpa nepriklausomos Lietuvos laikotarpio prošvaiste, kada mūsų spauda vispusiškai suklestėjo, kada iš laisvę atgavusių tautos sūnų ir dukrų širdžių visa jėga prasiveržė kūrybinis balsas pilnu gajumu, ne vien kasdienybėj, bet ir grožinėj literatūroj. Lietuvių tauta per šį trumpą laikotarpį spaudoje išreiškė savo didžius dvasinius nežūstančius turtus.

O, kaip žinome, tautų kūrybingiausi laikotarpiai iškyla tada, kai vyksta didieji jos gyvenimo įvykiai. Lietuvoj jie jau prasidėjo “Varpo” ir “Aušros”, “Tėvynės Sargo” ir “Apžvalgos” laikais. Tų laikų idealistai veikėjai spaudoje skelbė tautai laisvės idėjas visu atsidavimu, visomis priemonėmis kėlė tautinį susipratimą, stiprino lietuvišką sąmoningumą. Tas jų idėjas, spaudos dėka, savinosi didžioji tautos dalis, kuri jas puoselėjo savyje ir savo artimųjų tarpe, jomis gyveno ir, savo ruožtu, per tėvus skiepijo vaikams.

Spaudoje skelbiami idealai neliko be atgarsio, nes lietuvių tauta jais tikėjo ir siekė juos įgyvendinti. Tautinio susipratimo ir vieningumo dėka Lietuva kėlėsi iš karo griuvėsių. Reikėjo iš nieko atkurti naują ir savarankišką valstybę. O tada, ir vėl, didžiausias šauklys į tautos atkūrimo darbą buvo mūsų spauda!

Vienas iš didžiųjų tautą ištikusių įvykių buvo raudonojo teroro užplūdimas krašto ir to pasėkoje didelės tautiečių dalies atsidūrimas tremtyje. Nors medžiaginės sąlygos buvo sunkios, ypač nepalankios kūrybai, bet lietuviškas spausdintas žodis, svetimų kalbų kraštuose, svetimose spaustuvėse, mūsų pačių didžio ryžto ir pastangų dėka, greit suklestėjo visa kūrybine galia ir užmezgė tamprų ryšį tarp kūrėjų — spaudos darbuotojų ir lietuvių visuomenės.

Spaudos pagalba greit susibūrėme į organizacijas, susiradome vieni kitus ir pradėjome tęsti Lietuvos laisvinimo akciją.

Spaudos reikšmė nėra sumažėjusi ir dabar, o itin svarbų vaidmenį atlieka lietuvių išeivijos gyvenime spauda, kurias dėka yra palaikoma lietuvių tautinė gyvybė, žadinama meilė savam kraštui, formuojama tautinė sąmonė ir organizuojama kova už Lietuvos išlaisvinimą, kurio siekiame įvairiais keliais, būdais ir priemonėmis. Daugiausia tam pasitarnauja spauda, per kurią reiškiasi tinkamiausias ir bene pats stipriausias laisvės idėjai skelbti propagandinis kelias, kuris, deja, dar vis mūsų nėra pakankamai suprastas ir vertinamas bei naudojamas, nes jis laikomas brangiu, ilgu ir nepasiekiančiu tiesioginių rezultatų. Bet, gi, propagandinio spaudos kelio tikslas ne nugalėti, bet informuoti, palenkti, įtikinti žmones siekiamos idėjos kilnumu, jos tikrumu, kitaip sakant, paruošti kelią į laisvę, be kurio neįgyvendinama jokia idėja.

Kad mūsų spauda augščiau minėtus uždavinius galėtų sėkmingai įgyvendinti, ji turi išlaikyti atatinkamą lygį, dėl kurio paskutiniu laiku tenka girdėti nusiskundimų, tiek iš skaitytojų, tiek iš spaudos bendradarbių ir iš redaktorių pusės.

Prisimenant nuolat kartojamą Napoleono išsireiškimą, kad spauda yra 5-ji pasaulio galybė, mums, gyvenantiems laisvuose pasaulio kraštuose, toli nuo tautos kamieno, spaudą tenka pripažinti 1-ja galybe, tiek gimtąja, tiek svetimomis kalbomis. Tik spaudos dėka galime išlikti gyvais tautos nariais, ne vien išlaikyti, bet dar ir kurti lietuviškąją kultūrą ir dalyvauti Lietuvos laisvės kovoje.

Daug ir didelių darbų nuveikia mūsų kultūrininkai, politikai ir lietuviškos organizacijos, tačiau, jei spauda tų įvykių neatžymėtų ir nepaskleistų po visą pasaulį kiekvienam užkampy gyvenančiam lietuviui, vargiai jų atlikti darbai peržengtų šeimyninio pobūdžio ribas. Tik iš spaudos sužinome apie lietuvių judėjimą, jų darbus ir veiklą laisvajame pasaulyje, o taip pat ir pavergtoj tėvynėj. Tik iš jos susidarome atliktų darbų vaizdą ir iš spaudos pažįstame iškilusias lietuvių asmenybes ir, pagal mūsų spaudos pristatymą, įvertiname jų darbus.

Spauda ne tik atvaizduoja dabartį, bet ją palieka ir būsimoms kartoms. Todėl, jei norime, kad būsimos kartos nenusiviltų mumis, turime nuolat žvelgti į mūsų spaudą silpninančias priežastis, o visomis išgalėmis ją remti ir stiprinti.

MŪSŲ SPAUDĄ SILPNINANČIOS PRIEŽASTYS

Viena bene iš pačių didžiųjų spaudą silpninančių priežasčių yra politinis fanatizmas, per daug iškėlęs grupinę nesantaiką ir daugumą politikuojančių išvedęs net už kultūrinių ribų.

Teisingai “New York Times” kadaise pabrėžė, kad tinkamiausiais politiniais vadovais tegali būti tik labai augštos kultūros ir tolerancijos žmonės. Bet, argi tolerancija ir kultūra su fanatizmu suderinami dalykai? Kas iš to, kad daug kas politiniame ir visuomeniniame gyvenime laiko save tolerantu, kai praktikoje matome juos visai kitokiais.

Turime laikraščių ir spaudos darbuotojų, kurie nuolat ką nors užgaulioja ir, kai po visos serijos panašių rašinių kas nors išdrįsta mandagiai nurodyti jų klaidas, tai jie, atsakydami, paleidžia dar nekultūringesnių išsireiškimų, nukreiptų ne į organizaciją, kurios adresu pasisakyta neigiamai, bet ir į patį, savo nuomonę pareiškusį, asmenį, kartais net psichinio ligonio diagnozę, be daktaro, tam asmeniui nustatant.

Spaudos lygio išlaikymui daugiausia gali pasitarnauti patys redaktoriai, neduodami pilnos laisvės bendradarbiams, apkarpydami, arba visai neskirdami vietos nemoraliems ar anoniminiams rašiniams savo laikraščių skiltyse. Jei spaudą vadiname žmonijos veidrodžiu, tai pirmoje eilėje tame veidrodyje matome redaktorių, o už jo, to laikraščio bendradarbius, jų intelektualinį ir kultūrinį lygį.

Tiesa, kad technika daug sparčiau žengia pirmyn, nei žmogaus dvasios pasaulis. Visa naikinančių kovų įtakoj žmogaus asmens vertė mažėja. Taip pat mažėja ir pagarba kitam asmeniui, o kartais net atrodo, kad kiti mums visai nebereikalingi. Tačiau, anksčiau ar vėliau paaiškėja, jog labai apsirikta. Žmogaus prigimtis yra sociali ir tik visuomeniškas gyvenimas, stengimąsis dirbti ne vien savo, bet ir kitų labui, ne vien kitų kritika, bet ir savęs kontrolė tegali mus suartinti ir daug pasitarnauti spaudos lygio išlaikymui bei Lietuvos laisvės siekimui.

Čia primenu spaudos lygį todėl, kad mūsų dėmesys itin yra reikalingas kalbant apie jos reikšmę Lietuvos laisvinimo darbe, nes giliau panagrinėję tas mūsų spaudos lygiui kenkiančias priežastis, daugiausia jų rastume sąryšy su laisvinimo darbu ir tą darbą dirbančiais asmenimis, kai yra stengiamasi vieni kitus įvairiais būdais kritikuoti, neišlaikant net spaudos etikos.

Lietuvos laisvinimo idėja yra gyvybinis reikalas, tačiau jos įgyvendinimas, bent tuo tarpu, yra dėl ne nuo mūsų, o kai kur ir nuo mūsų pačių, pareinančių aplinkybių apmiręs.

Per paskutinį dešimtmetį, kaip nesenai išsireiškė vienos laisvinimo institucijos priešaky stovėjęs asmuo, toje srityje nepajudėta į priekį nei vieno inčo. Jei su tuo pasakymu sutiksime, tai lygiai taip pat galime užakcentuoti, kad nei vieno inčo laisvinimo darbe nepažengėme ir atgal, ir tai tiktai mūsų spaudos dėka. Jos puslapiuose mirga veiksnių, ir kitų to paties tikslo siekiančių organizacijų, atsišaukimai, tautinių švenčių proga skelbiami jų laimėjimai ir nesėkmės, o taip gi ir savitarpio ginčai. Jei jie nepažeidžia spaudos kultūrinio lygio, jie yra naudingi Lietuvos laisvės idėjos palaikymui gyvos savo tautiečiuose ir, per svetimą spaudą, laisvojo pasaulio tautų ir valstybių tarpe. Čia daug pasitarnauja “Lituanus”, anglų kalba leidiniai ir straipsniai įvairių kalbų spaudoje, kur, gal būt, aktyviai reiškiasi daugiau paskiri asmenys nei veiksniai.

Yra tačiau daug išmintingų žmonių, kurie iš pašalies stebėdami kritikuoja vadovaujančių asmenų darbą, draugų būrelyje ar spaudoj nurodinėja veikimo planus, niekindami dirbančiuosius, reikalaudami daugiau informacijos apie jų veiklą. Be abejo, daug poilsio laiko, daug valandų aukoja veiksniai ar organizacijų vadovai posėdžiaudami, prirašydami gražių užsimojimų, entuziastiškų herojiškų rezoliucijų, kai išvadoj, viskas liktų gulėti, be atgarsio, bylose, jei spauda nors dalinai to neperduotų plačiajai visuomenei, iš kurios, tačiau, nuolat girdima neveiklumo, miegojimo priekaištai. Bet, kada tokius kritikus bandoma įtraukti į aktyvą, papildant konkretų darbą dirbančių eiles, tai susiduriama su griežtu “veto”, kas rodo, kad kritikuoti, nejaučiant jokios atsakomybės jausmo, yra daug lengviau nei dirbti.

Ne mano tikslas čia įrodinėti, kuris laisvinimo veiksnys geriausiai atlieka savo uždavinius, kuris nuoširdžiau siekia vieningo darbo, betgi kalbant apie spaudos reikšmę laisvinimo veiklai tenka pažymėti, kad mūsų spauda, jei tikrai objektyviai stengtųsi šiuo atveju atlikti savo uždavinius, daug prisidėtų prie šių siekių įgyvendinimo, prie viešosios opinijos sudarymo pačių lietuvių visuomenėj ir prie kalbamos vienybės įgyvendinimo.

Atmetus spaudoje keliamas, daugiausia, paskirų asmenų polemikas, liečiančias laisvinimo darbą, vargu ar galėtume daryti užmetimų ir dėl veiksnių nevieningumo, nes tos visos laisvinimo institucijos bei organizacijos nėra viena kitai priešingos, jų pagrindinis tikslas yra bendras — Lietuvai laisvės siekimas, tik jie naudoja skirtingas, savas, jiems atrodančias tinkamiausiomis, priemones.

Visos mūsų šių dienų laisvojo pasaulio lietuvių spaudos augščiausias tikslas yra siekti Lietuvai laisvės, be paliovos budint, kad savose skiltyse šiuo klausimu, tinkamai, objektyviai ir daug vietos skiriant, būtų informuojama visuomenė, kad jos puslapiuose būtų daug vietos skiriama jaunąjai kartai, kuri domisi ir ruošiasi talkinti, o vėliau tęsti mūsų veiksnių darbą.

Mes šventai tikime laimėsią savo laisvės kovą, — anot rašytojo Aleksandro Merkelio, — ir, be mūsų priešų, niekas mums to neginčija. Kas daugiau gali tą mūsų tikėjimą stiprinti, jei ne spauda. Po pasaulį išblaškytus lietuvius spauda sieja su Lietuvos laisvinimo institucijomis. Juo tie saitai bus glaudesni bei stipresni, juo laisvinimo institucijų darbas bus našesnis ir sėkmingesnis. Spauda yra tribūna, kur ne tik spaudos žmonės, bet ir kiekvienas lietuvis gali išdėstyti savo mintis dėl Lietuvos laisvinimo.

Kiekvienas laisvojo pasaulio lietuvis neturi pamiršti, kad “Lietuva sunkų gyvatos kryžių nešė, ne kartą po juo buvo sukritusi, nukamuota parkniubusi, paslika gulėjusi taip, kad kiti laikė ją nebegyva. Lietuvos ir lietuvių vardo nebebuvo laisvųjų tarpe. Bet, kai Didysis karas išjudino žemę iš pamatų, kai sukūrė jis gaisrą, nuilsę galiūnai pargriuvo, o iš po griuvėsių atsikėlė mažieji, atsikėlė atgijusi ir laisva Lietuva” — anot buvusio Lietuvos prezidento A. Smetonos pasakytų žodžių 1936 m., Pirmojo Tautinio Lietuvos Eucharistinio Kongreso metu.

Ji vėl neša sunkų kryžių, bet prisikels, jei mes stengsimės ne prisitaikyti, ne kažkokiu siūlomu neaiškiu patarnavimu “padėti tautai”, bet, žinodami, kad Lietuvos laisvinimo kova šiuo metu yra ypatingai sunki, nepamiršime, kad toje kovoje yra reikalingas ir svarbus, ne vien veiksnių ar kokių išrinktųjų komitetų dalyvavimas, bet mūsų visų, o itin jaunųjų jėgų, įtraukimas į Lietuvos laisvės siekimo kelią. Tauta tikisi ir laukia iš mūsų ne prisitaikymo okupantui. Ji nori, kad skelbtume ir įrodinėtume pasauliui, kad Lietuva laukia išlaisvinimo iš kolonializmo. Mūsų tarpe tenelieka neutralių lietuvių, kurie tik pasitarnauja priešui. Turime visi nuolatos budėti, sekti mūsų patikėtų politinių veiksnių veiklą, ją remti moraliai ir materialiai, o kuriam nors iš jų pradėjus krypti iš tiesaus, iš visiems bendro idealo, į prisitaikymo politiką, gyvai reaguoti. O tam geriausia priemonė yra ir vėl — spauda.