DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE, II
O. URBONAS
(Pabaiga)
Švedų kariuomenės kautynių rikiuotė šiaurėje siekė Wiesenthalio kaimą, frontas tęsėsi lygiagrečiai rusų - saksų fronto.
Kautynės prasidėjo apie 12 valandą dieną. Švedai pradėjo pulti nekeisdami savo kautynių rikiuotės ir turėdami frontą kiek ilgesni negu saksai. Išdėstyti švedai buvo irgi pagal linijinės taktikos reikalavimus, bet kautynių eigoje buvo numatyta įnešti tam tikrų pakeitimų, kurių anų laikų taktika nenumatė. Reiškia: centre švedų pėstininkai, kavalerija sparnuose — švedai pradeda pulti. Kai priartėjo kokius 100 žingsnių prie priešo, įvyko tas, ką Karolis XII vadindavo “pasidalinimas į kautynių grupes”, kai kiekviena grupė puola stovintį prieš ją priešą.
Švedų sparnuose stovėjusi kavalerija puolė rusų-saksų sparnus, palikdama priskirtus pėstininkus (2 batalionus kiekviename iš sparnų) užpakaly. Rusų-saksų kairiojo sparno kavalerija, nelaukdama švedų kavaleriios smūgio, pasileido bėgti vos tik švedams iš vietos pajudėjus. Tuo būdu švedų kavalerija jau kautynių pradžioje galėjo apeiti rusų-saksų sparną ir pulti jų poziciją iš užpakalio.
Pietiniame rusų-saksų pozicijos sparne kautynės prasidėjo tuo pačiu. Skirtumas buvo tik tas, kad pirmus tris švedų puolimus rusams ir saksams pasisekė atremti. Tačiau pakartotas švedų kavalerijos puolimas ir šioje vietoje privertė rusų-saksų kavaleriją palikti kautynių lauką.
Sparnuose švedų pėstininkai susitiko su jau apeitu ir dalinai demoralizuotu priešu, kurį išvaikyti didelio sunkumo nesudarė. Iš visų pusių apsuptas rusų-saksų centras ilgai priešintis nepajėgė — ir visas jų frontas subyrėjo. Dviejų valandų kautynių pasekmės buvo tos, kad maždaug 7,000 rusų-saksų liko kautynių lauke ir tiek pat pateko į nelaisvę. Iš 6,500 rusų išsigelbėjo tik 1,500, o iš 9,000 saksų — tik apie 2,000.
Jei dabar pamėginti šias kautynes palyginti su Loevenhaupto laimėtomis kautynėmis ties Gemaeuerthofu, išsiaiškinti dalyvavusių kariuomenių vadovybių veiksmus (kas, žinoma, tenka daryti su dideliu atsargumu), reikia priminti Čerčilio “kokybinius faktorius” ir, svarbiausia, kad “karo vado sugebėjimus veikia jėgos, kurios yra sunku apskaičiuoti ir dar sunkiau nukopijuoti”. Dėl to, nemėginant tą palyginimą atlikti iš pagrindų, tenka apsiriboti tik keletą detalių, kurios padės susidaryti tam tikrą išvadą.
Abu vadai turėjo galimybę pasirinkti kautynių lauką, ir abu apsistojo, maždaug, lygioje vietoje, kuri atatiko linijinės taktikos reikalavimus. Rehnschioeldas, kuris buvo beveik trigubai stipresnis kavalerija, pasirinko vietovę, kuri jam leido savo priešą lengvai apeiti. Loevenhauptas, būdamas žymiai silpnesnis kavalerija, priešingai pasistengė abu savu sparnus atremti į kliūtis, kad tokiu būdu sumažintų apėjimo pavojų.
Kautynių rikiuotė prieš kautynes abiejose pusėse buvo linijinės taktikos pobūdžio ir iki kautynių pradžios nebuvo keičiama.
Rehnschioeldo ir Loevenhaupto armijose buvo griežtai prisilaikoma kautynių principų, kurie anais laikais buvo priimti švedų kariuomenėje. Reiškia, kavalerija kovojo šaltu ginklu rankoje ir zovada puolė priešą. Pėstininkai gi taupė savo ugnį kol priartės prie priešo (kai kada iki labai artimo atstumo) ir puolė priešą durtuvu arba pike. Faktas, kad švedų pėstininkai ties Gemaeuerthofu iššaudė didelį kiekį municijos priklausė nuo to, kad švedų pėstininkams šiose kautynėse teko žymiai ilgiau kovoti prieš priešo stipresnes kavalerijos jėgas. Jų ugnis buvo dar veiksmingesnė, nes priešas jojo arkliais, nepripratintais prie ugnies.
Kautynių pagrindinis tarpsnis ties Fraustadtu ir ties Gemaeuerthofu buvo skirtingas, nes pirmose kautynėse Rehnschioeldas buvo trigubai stipresnis kavalerija ir lengvai apėjo abu priešo sparnus, antrose gi kautynėse Loevenhauptas, būdamas žymiai silpnesnis kavalerija, pats buvo apeitas ir apsuptas.
Atskirų ginklo rūšių bendradarbiavimas, siekiant pergalės, irgi buvo skirtingas. Jei Rehnschioeldas buvo žymiai stipresnis kavalerija, tai tuo pat metu jis buvo žymiai silpnesnis pėstininkais. Galima tvirtinti, kad jis sąmoningai ir tiksliai panaudojo savo kavaleriją, kad sudarytų pėstininkams kaip galima palankesnes puolimo ir atakos sąlygas. Loevenhaupto padėtis Wil-zenfeldo laukuose buvo kaip tik priešinga: visiškai apsuptas rusų kavalerijos, jis buvo priverstas jieškoti kautynių sprendimo pėstininkų pagalba, ko jis ir pasiekė, sumušęs Šeremetjevo pėstininkus. Švedų pėstininkai ten, savo kavalerijai padėdami, pasižymėjo dideliu karingumu, drausme ir pavyzdingu vadovavimu. Tai buvo pagrindinė priežastis, kad rusų apsupimas buvo pralaužtas ir jie buvo priversti palikti kautynių lauką.
Paskutinis šių kautynių tarpsnis — kautynės dėl Wilzen upelio — neturėjo sau analogiškų veiksmų Fraustadto kautynėse. Galima sakyti, kad tų veiksmų pagrindinis tikslas buvo atstatyti tvarką ir sudaryti reikalingas sąlygas persikėlimui per upelį. Kai kas iš švedų istorikų Loevenhauptą kaltino, kad tose kautynėse jis parodė per daug formalumo ir metodiškumo. Užmetimai, vargu, ar užtektinai pagrįsti. Ten Loevenhaupto būklę galima lyginti su jo padėtimi po kautynių ties Saločiais, kur jis susilaukė Karolio XII pagyrimo pareiškusio, kad kada kautynės yra baigtos, vado pagrindinis uždavinys yra kariuomenės surinkimas į “ordre de Bataille” “foer att komma i positur” — kad būtų tinkamoje padėtyje (apytikris vertimas).
1706 METAI
Kaip ir kiekvienais metais, žiemai artėjant, karo operacijos Kurše ir Lietuvoje lyg ir sustojo. Po švedų pergalės ties Gemaeuerthofu pagrindinis lietuvių pasipriešinimas buvo palaužtas, ir švedai, atrodė, ramiai galėjo žiūrėti į ateitį. Bet tą ramybę drumstė naujas priešas — rusų kariuomenė, kurios aktyvumas vertė švedus susirūpinti. Niekas, žinoma, netikėjo, kad po pergalės ties Gemaeuerthofu karo veiksmai tame karo teatre būtų užbaigti.
Žinome, kad maždaug tuo pat metu, kai rusų kariuomenės dalis pradėjo operaciją prieš Loevenhauptą, likusi jos dalis, apie 35,000, pajudėjo Vilniaus kryptimi tikslu toliau žygiuoti Vyslos link. Ta kariuomenė, pasiekusi Vilnių ir Kauną, prastovėjo kurį laiką pasirengusi, reikalui esant, grįžti atgal ir veikti prieš Loevenhauptą.
Žinome, kad pergalė ties Gemaeuerthofu kaštavo Loevenhauptui gan brangiai. Kaip jau buvo nurodyta, ypatingai nukentėjo jo kavalerija, kurioje liko nedaugiau kaip 1,000 vyrų. Pėstininkai, jei ir neturėjo tokių didelių nuostolių, kaip kavalerija, tačiau irgi nukentėjo gan smarkiai. Nustoti daugiau kaip 1900 vyrų tokiai neskaitlingai kariuomenei, kokia tada buvo Loevenhaupto kariuomenė, buvo sunku. Ne be pagrindo dėl to Loevenhauptas į ateitį žiūrėjo skeptiškai, nes jautė, kad rusai su laiku atsigaus ir pakartos savo puolimą. Priešintis atvirame lauke Loevenhauptas, esamomis sąlygomis, negalėjo. Todėl, atsimindamas pagrindinį jam nustatytą tikslą — apginti Rygą — jis nutarė, rusams spaudžiant, trauktis Rygos link ir, reikalui esant, gintis pačioje Rygoje.
Rusų puolimo ilgai laukti neteko. Rugpjūčio 13 rusų kavalerija, palikdama užpakalyje Mintaują ir Bauskę, priartėjo prie Rygos ir jau kitą dieną pasirodė kairiajame Dauguvos krante prie miesto, kur įsirengė stovyklą. Rusų pėstininkai apgulė Mintaują ir Bauskę. Mintauja kapituliavo rugsėjo 4 d. Bauskė rugsėjo 13 d. Po tų pasisekimų apie vienas trečdalis kariuomenės paliko Kuršą ir nužygiavo Vilniaus link prisijungti prie pagrindinės rusų kariuomenės. Kurše ir Lietuvoje liko apie 11,000 rusų kariuomenės generolų von Rosen ir Bauerio vadovybėje.
Loevenhauptas sutraukė savo pėstiją, kurią pavyko išgelbėti, į Rygą, o kavaleriją išdėstė Dauguvos upės dešiniajame krante tikslu stebėti rusų veiksmus ir judesius į šiaurę ir į rytus nuo Rygos. Ryga turėjo savo nuosavą gan stiprią įgulą, taigi, atvykus dar Loevenhaupto pėstijai, jautėsi gan saugiai, tuo labiau, kad buvo tam tikrų davinių, rodančių, kad Karolis XII nepaliks Rygos savo likimui, bet vienu ar kitu būdu jai padės.
Rusų kariuomenės koncentracija Gardine ir jų okupacinių dalių Lietuvoje ir Kurše neveiklumas ramino švedus ir davė jiems reikalingo poilsio. Vienu momentu atrodė, kad nusistovėjęs ramumas bus rusų sutrukdytas. Jie, mat, įvykdė didesnio masto žvalgybos žygį Dauguvos dešiniajame krante ties Kuoknese. Ten pasirodė gen. Bauerio kavalerijos rinktinė, kuri, nesutikdama beveik jokio pasipriešinimo, veržėsi pir-
myn, naikindama ugnimi ir kardu viską, ką tik pakely sutiko. Bet, staiga, tas rusų žygis buvo sustabdytas ir jų kariuomenė skubiai persikėlė į pietus. Atrodė, kad pietuose vyksta žymesni įvykiai, kurie nukreipė į save visą rusų dėmesį.
Karolis XII kaip tik tuo metu su savo kariuomene apsistojo Lietuvos širdyje ir apgulė dideles rusų jėgas Gardine. Tačiau apie tai Rygoje niekas nežinojo, nes ryšiai su Karoliu ištisus 3 mėnesius buvo visiškai nutraukti. Mat, tarp švedų Lietuvos fronte ir Karolio XII pagrindinės kariuomenės stovėjo stiprios rusų jėgos, pro kurias švedų ryšininkai negalėjo prasiskverbti. Sutraukta Rygoje švedų kariuomenė buvo priversta vadovautis senosiomis Karolio instrukcijomis ir įsakymais, pritaikant juos kiek galima prie susidariusių aplinkybių.
Svarbiausias klausimas, sudaręs švedams daugiausia rūpesčio, buvo: kuriam laikui užteks maisto atsargų? Sudarant atsargas, buvo rūpintasi tik Rygos įgula. Netikėtas Loevenhaupto su kariuomene atvykimas į Rygą, aišku, sudarė tam tikrų sunkumų, kuriuos Rygos gubernatorius norėjo nugalėti pačiu paprasčiausiu būdu: priversti Loevenhauptą palikti Rygą. Nes tik taip galima aiškintis Rygos gubernatoriaus laišką Karoliui XII (1705 m. rugsėjo 12 d.), kuriame jis karaliui praneša, kad Loevenhaupto kariuomenė visiškai tinka karo lauko veiksmams. (Ir iš tikrųjų, sunku gi suprasti, kad Rygos gubernatorius nežinotų, kokioje būklėje yra Loevenhaupto kariuomenė. Man neteko švedų archyvuose užtikti dokumentų, kurie rodytų, kad švedų augštesniųjų vadų tarpe būtų buvę nesusipratimų ir trynimosi. Šiuo atžvilgiu tas laiškas karaliui daug ką pasako). Loevenhauptui griežtai atsisakius palikti Rygą, gubernatorius sušaukė posėdį, kuriame turėjo dalyvauti visi švedų generolai ir pulkininkai.
Svarbiausias klausimas, į kurį karo taryba turėjo atsakyti, buvo: kokiu būdu vesti tolesnias operacijas prieš rusus, defenzyviniai, ar ofenzyviniai? Prieš antrąjį kariavimo būdą, pirmon eilėn, stovėjo maisto klausimas, nes susidarytų nenugalimi maisto sunkumai, kariuomenę sutelkus vienoje vietoje. Be to, šarvuotė ir ginklavimas nebuvo toki, kad lengva širdimi galima būtų pradėti aktyvius veiksmus. Vispusiškai apsvarsčius reikalą, karo taryba priėjo išvados, kuriai pritarė dauguma, kad reikia išlaukti švedų pagrindinės kariuomenės veiksmų, nes vis dar buvo tikėta, kad Karolis XII nukreips savo veiksmus į šiaurę ir grąžins švedams veiksmų laisvę Kurše (įdomu, kartu ir keista, kad generolas Froelich — Rygos gubernatorius — kuris tą posėdį sušaukė ir pats jame dalyvavo, lapkričio 27 d., t. y., savaitę po posėdžio — savo laiške Karoliui ir vėl kartoja nuomonę, kad Loevenhauptas galėtų iš Rygos išeiti, nes jo kariuomenė pilnai tinka kautynėms.
Kaip aštriai tuo metu stovėjo maisto klausimas, galima matyti iš “ekonomijos įgaliotinio” pranešimo, kuriame sakoma, kad, jei priešas pultų Rygą, jis negalėtų atsakyti už Rygos įgulos išmaitinimą, nes Livonija jau pasiekė “die letzten Zuege” (prieš galą). Loevenhaupto laiškas Karoliui XII 1705 m. gruodžio 7 d.).
Prie visų sunkumų prisidėjo dar ir tas, kad gruodžio pradžioje ryšiai su Karoliu XII vėl buvo nutraukti ir negalėjo būti atstatyti net iki vasario pabaigos. Galų gale 1706 m. vasario 26 d. į Rygą buvo pristatytas Karolio XII laiškas, rašytas sausio 21 d. Skolobovoje (2 mylios į rytus nuo Gardino), kuriame jis pranešė, kad jam pasisekė Gardine užblokuoti stambias rusų jėgas ir kad jis turi žinių, jog rusai yra pasirengę Kuršą palikti.
Norisi šiek tiek stabtelėti prie Karolio XII įsakymo formulavimo, nes tas atskleidžia jo vadovavimo metodą. Aišku, taip formuluoti uždavinį galima tik visiškai pasitikint vykdytojui ir žinant, kad vykdytojas teisingai supras jam duotą uždavinį ir griebsis visų priemonių jį atatinkamai įvykdyti. Karolis rašo: “Tuo būdu jūs privalote žiūrėti, gal galėsite ką nors pasiekti prieš priešą vietoje (Kurše ir Lietuvoje); Kuršą ir Lietuvą mes norėtume palikti jūsų globoje, kad vykdytumėte kas jūsų nuomone geriausiai atatinka padėčiai”. Kaip matome, Karolio įsakymas ir, bendrai, santykiai su pavaldiniais yra pagrįsti pasitikėjimu ir supratimu. Jis vengia duoti tiesioginius įsakymus ir statyti tiesioginius uždavinius, pasitenkina tik bendrais nurodymais ir respektuoja tą, kas anais laikais buvo vadinama kiekvieno “raison de guerre”. Dėl tų didelių atstumų, kurie skyrė vyriausią būstinę nuo vykdytojo štabo ir primityvių susisiekimo priemonių, kitas metodas gal ir nebuvo galimas. Tačiau, iš karo istorijos mes žinome, kad neretai buvo mėginta vadovauti, neatsižvelgiant į atstumą. Užtat ir tokio vadovavimo rezultatai būdavo atatinkami. Tik tikrai didelis karo vadas galėdavo sprendimą perleisti savo pavaldiniui, žinodamas, kad galutinėje išvadoje atsakomybę jis pats turės paimti.
Atsakydamas į laišką, Loevenhauptas rašo, kad jo noras buvo padėti karaliui Gardino operacijoje, kad tam tikslui jis galėtų surinkti apie 8,000 vyrų, tačiau yra priverstas stovėti vietoje, nes, turėdamas prieš save skaitlingą priešą ir teturėdamas vos 1,000 raitelių, toli gražu dar neatsigavęs po didelių nuostolių kautynėse ties Gemaeuerthofu, jis pajudėti negali. Visa jo kavalerija, atsižvelgiant į didelį maisto ir pašaro trūkumą, buvo išdėstyta labai plačiai ir jos sutelkimas pareikalautų gan daug laiko.
Nesuspėjo Loevenhaupto laiškas pasiekti adresato, kai Karolis XII kitu laišku, 1706 m. vasario 19 dieną, griežtesne forma įsako Loevenhauptui rinkti maistą ir pašarą Kurše ir Žemaitijoje, o jei rusai dar stovi Kurše, “duoti jiems per pirštus”. Savo laiško pabaigoje Karolis praneša Loevenhauptui, kad 10,000 lenkų pajudėjo iš Gardino į šiaurę ir švedų kavalerijos rinktinė plk. Daeckerio vadovybėje žygiuoja Kauno link.
Nežiūrint šį kartą jam duoto įsakymo “suduoti rusams per pirštus” (bet ir vėl paliekant vykdytojui spręsti kur, kam ir kada), Loevenhauptas iš vietos nepajudėjo, atsakydamas Karoliui, kad jis “su dideliu apgailestavimu” turi susilaikyti nuo bet kurių veiksmų, nenorėdamas pražudyti 3,000 puikių pėstininkų, kurie sudaro jo kariuomenės branduolį, dėl to, kad jie, reikalui iškilus, negalės būti paremti kavalerijos.
Šio epizodo metu Loevenhauptas konsekventiškai prisilaiko savo nusistatymo, ir, nežiūrint tiesioginio Karolio įsakymo, vykdo savo planą taip, kaip jam atrodo geriau. Kada visos aplinkybės paaiškėjo ir Karolis gavo Loevenhaupto paaiškinimus, jis jo motyvus respektavo ir patvirtino jo laikyseną.
Kol vyko tas susirašinėjimas, Loevenhauptas gavo iš Šeduvos Daeckerio pranešimą, kad su 2,000 dragūnų jis atvyko į Šeduvą ir laukia tolesnių įsakymų. Jis dar pranešė, kad 10,000 lenkų kariuomenės artinasi prie Vilniaus. Ryšiai su Karoliu XII ir vėl nutrūko.
Iki birželio mėnesio vidurio Loevenhauptui teko laukti žinių iš Karolio. Kaip jau žinome, Karolis balandžio pradžioje paliko Gardino apylinkes ir nužygiavo į pietus paskui rusų kariuomenę, kuri žygiavo Lietuvos Brastos link. Pinske būdamas, Karolis nutarė išspręsti Augusto II klausimą ir pradėjo savo tolimą žygį Saksonijos link. Per Valuinę ir Didžiąją Lenkiją, jis pasiekė Saksoniją — ir tik 1708 metų vasario mėnesio bėgyje jis vėl pasirodė Lietuvoje.
Lietuvoje buvo palyginamai ramu iki 1706 m. rugsėjo mėnesio. Švedai per tą laiką organizavo savo kariuomenę, kiek galint ją papildė, aprengė, apginklavo ir skubėjo pravesti rekvizicijas, kad papildytų Rygos sandėlius. Švedų pavartota taktika dabar skyrėsi nuo ankstesnės. Visa jų kariuomenė buvo sutelkta vienoje vietoje, kol suvartodavo apylinkės maisto ir pašaro išteklius. Tada kiek paslinkdavo toliau — ir vėl stovėjo vietoje, kol suvartodavo ir sužerdavo viską, ką tik apylinkėje galėjo surasti. Silpni lietuvių daliniai lyg bitės apsupdavo švedus, bet nieko ypatingo jiems padaryti negalėdavo, nes siųsti kiek toliau silpnas rekvizicines rinktinėles švedai vengė, o pagrindinėms jų jėgoms lietuvių daliniai pakenkti negalėjo. Rusai laikėsi visiškai pasyviai visas savo jėgas sutelkę į Polocką. Žinoma, šiokių tokių susidūrimų švedų su lietuviais įvykdavo, bet rimtesnių kautynių buvo vengta iš abiejų pusių.
Rugsėjo pradžioje Loevenhauptas susilaukė trijų ir pusės pėstininkų pulkų ir kavalerijos dalinio (400 raitelių). Pėstininkai atvyko iš Tallino ir Oeselio salos, o kavalerija iš Pernau. Šie sustiprinimai papildė Loevenhaupto jėgas iki 10,000 (ar kiek daugiau) gerai apmokytų ir apginkluotų vyrų, su kuriais jis jau galėjo veikti. Taigi, jis ir pajudėjo į pietus, turėdamas Vilnių savo tikslu. Spalio vidury jis pasiekė Vilnių ir, beveik be jokio pasipriešinimo, jį užėmė. Vilniaus okupacija buvo labai žiauri. Nekalbant apie didelę kontribuciją, Vilniaus miestui uždėtą, kurią miestas sumokėjo, švedų elgesys mieste prilygo plėšikų gaujai, bet ne reguliariai kariuomenei. Nepasigailėjo švedai nei bažnyčių, nei vienuolynų, dauguma jų buvo visiškai apiplėšti. Ypatingai žiauriai švedai elgėsi su jėzuitais ir jų organizacijomis. Neužsiliko švedų archyvuose nei vieno dokumento (o gal tik man nepasisekė jų surasti), kuris minėtų bet kokias priemones prieš švedų karių sauvaliavimą, taigi atrodo, kad į plėšimus, vagystes ir prievartavimus švedų vadovybė žiūrėjo pro pirštus.
Vilniaus okupacija tęsėsi 6 savaites. Lapkričio pabaigoje švedai iš Vilniaus pajudėjo ir nužygiavo į Užpalius. To žygio tikslas buvo padėti Rygos miesto prekybai su Rytine Lietuva ir dalinai Rusija, kuri, įrengus rusams savo užtvaras išilgai Dauguvos, buvo visiškai nutraukta. Prekybos nutraukimas Rygos miestui buvo labai nuostolingas, taip pat ir švedams. Savo žygiu švedai norėjo apsaugoti navigaciją Dauguvos upe ir, gerai progai pasitaikius, gal pulti rusus Polocke.
Toliau Užpalių švedai nežygiavo. Mat, švedams tik iš Vilniaus pajudėjus, miestas buvo užimtas Vyšnioveckio kariuomenės. Vyšnioveckis, ne tik užėmė miestą, bet pradėjo jį tvirtinti, aiškiai rodydamas, jot ten pasiliks, įsirengs Vilniuje savo bazę, iš kurios toliau ves karines operacijas prieš švedus. Tokiomis sąlygomis puldami rusus Polocke, švedai statė į pavojų savo komunikacijos linijas, kurias Vyšnioveckis galėjo perkirsti ir taip švedai būtų atkirsti nuo Kuršo ir Rygos.
Nieko neveikdamos, abi pusės prastovėjo šioje padėtyje iki 1707 metų pradžios.
1707 METAI
Tų metų pradžia į bendrą Lietuvoje padėtį įnešė didelį pasikeitimą. Metų pradžioje Vyšnioveckis sužinojo apie Altranstaedto taikos sutartį, sužinojo, kad Augustas II buvo priverstas atsisakyti Lenkijos karališko sosto ir kad St. Leščinskas buvo paskelbtas Lenkijos karalium. Kaip “ištikimas savo karaliaus pavaldinys” (Vyšnioveckio žodžiai) jis suėjo į slaptus ryšius su Loevenhauptu, pasižadėjo būti ištikimu naujam Lenkijos karaliui ir pasiūlė Loevenhauptui savo patarnavimus. Savo patarnavimus jis pasiūlė tokius: slėpdamas savo politinį atsimetimą nuo rusų, toliau visą iš jų gaunamą informaciją pradėti perdavinėti švedams. Tokio Vyšnioveckio atkritimo dėka Loevenhauptas gavo visą eilę slaptų rusų raštų, kuriuos gen. Hallertas (rusų kariuomenės Polocke vadas) siuntė Vyšnioveckiui informacijai ir vadovavimuisi. Norėdamas ilgesnį laiką naudotis susidariusia padėtimi, Vyšnioveckis savo susitarimą su švedais laikė paslaptyje ir slėpė jį nuo savos kariuomenės.
Kad ta netikėta pagalba iš buvusio priešo buvo švedams ypatingai maloni ir naudinga, savaime suprantama. Tuo būdu švedai sužinojo, kad didesnės rusų jėgos yra vežamos rogėmis iš Vitebsko į Polocką, kad Hallertas neseniai sugrįžo iš Smolensko, kur turėjo pasimatymą su caru Petru, kuris pažadėjo jam atsiųsti dar 5,000 kariuomenės, kad Hallertas, orui šiek tiek atšilus, ruošiasi pradėti aktyvius veiksmus prieš švedus ir kad parengiamieji puolimaui darbai jau yra įpusėję ir t.t.
Atrodo, kad Vyšnioveckio persimetimas į švedų pusę buvo reikšmingas ir svarbus švedams įvykis. Jie dabar turėjo šaltinį, iš kurio galėjo semtis tikras žinias apie priešo planus, jo kariuomenės sudėtį ir jėgą, artimiausius tikslus ir t.t. Atrodo, kad tokio įvykio akivaizdoje anų laikų švedų vadų raštuose ir senesniųjų laikų švedų istorikų veikaluose turėtų atsirasti komentarų ir tų įvykių įvertinimų. Tačiau, keista, nesuradau švedų archyvuose nei vieno dokumento, kuris vienaip ar kitaip tą įvykį vertintų. Yra Loevenhaupto raštas, kuriame jis praneša apie įvykusį faktą — tai ir viskas. Visa eilė mano peržiūrėtų istorinių veikalų irgi nurodo tik faktą, bet nuo komentarų arba įvertinimo susilaiko. Kuo tai paaiškinti — nežinau. Gal ir jiems šis faktas iššaukė tam tikrą nemalonų prieskonį, kaip tai buvo su manim, kada apie tai skaičiau. Kaip ten bebūtų, Vyšnioveckio pasielgimas yra priešingas karinei garbei ir riteriškoms tradicijoms, kurios kaip ir privalomos kiekvienam karininkui. Sakau, gal. ..
Gavę iš Vyšnioveckio tikslias žinias apie rusų kariuomenės pasirengimus ir planus, švedai pasitraukė į Žemaitiją ir savo vyriausią būstinę įrengė Varniuose.
Nežiūrint to, kad majoras Buda su 46 vėliavomis Sapiegos kariuomenės irgi pasitraukė Žemaitijon, susijungė su švedais ir išsidėstė švedų užimtuose plotuose, o santykiai su Vyšnioveckiu darėsi vis stipresni, tačiau per visą 1707 m. pavasarį nieko ypatingo Lietuvoje neįvyko. Vyšnioveckis tebesėdėjo ant dviejų kėdžių: oficialiai jis vaidino švedų priešą ir tokio pat nusistatymo buvo jo kariuomenė. Slaptai, gi, jis tarnavo švedams perduodamas visą informaciją, kurią tik gaudavo iš rusų, iš Polocko. Kariauti prieš švedus jis, žinoma, dabar negalėjo, viešai jiems talkininkauti — irgi, tai ir beliko jam toliau vaidinti savo išdavikišką vaidmenį.
Kaip ilgai tokia padėtis tęsis — niekas nežinojo.
Ką gi veikė švedai bestovėdami Žemaitijoje? Karolis XII, atvykęs į Altransteadtą 1706 m. lapkričio 12 dieną, surašė Loevenhauptui naują instrukciją, kurią pastarasis gavo sekančio mėnesio 4 dieną. Instrukcija apima du svarbiausius klausimus. Pirmas liečia Loevenhaupto kariuomenės sudėtį ir pajėgumą ir faktiškai atsako Loevenhauptui į jo pakartotinus prašymus duoti sustiprinimų, kad galėtų pradėti veiksmus prieš rusus ir jų sąjungininkus lietuvius. Ši instrukcijos dalis yra mažiau įdomi, nes daugiausia kalba, kad nuo pagrindinės kariuomenės Karolis negali nieko išskirti Loevenhaupto dispozicijon, kad iš Švedijos irgi nieko jam duoti negali ir t.t. Antroji instrukcijos dalis, tačiau, yra įdomesnė, nes tiesiogiai liečia Lietuvą ir jos gyventojus. “Jūs geriau už kitus suprantat”, rašo Karolis Loevenhauptui, “kaip svarbu mums turėti savo rankose tokią tvirtovę kaip Ryga, taigi, reikia sudaryti jai tokias sąlygas, kad ji visose aplinkybėse galėtų atremti apgulą, arba blokadą. Dėl to jūs privalote aprūpinti Rygos sandėlius reikalinga maisto ir pašaro atsarga, apranga ir kita medžiaga, kuri tik tvirtovei yra reikalinga, kad, reikalui esant, galėtų sėkmingai priešintis”.
Ta instrukcija besivadovaudami, švedai, suprantama, nesivaržė su priemonėmis. Viena naujiena, tiesa, buvo vartojama: Karoliui įsakius, ūkininkams buvo išduodami kvitai už rekvizuotus dalykus su pažadu, po karo, pagal kvitus, viską apmokėti. Taip vyko visame Lietuvos plote, nes stovėdami Žemaitijos centre, dėl Vyšnioveckio persimetimo jie galėjo praplėsti rekvizicijos plotą į tolimesnius Lietuvos kampus. Deja, šio rekvizicinio darbo talkininkai buvo Sapiegos žmonės, kurie dabar turėjo progą pasiekti tolimiausias Lietuvos vietas, kur ir suvesdavo savo asmenines sąskaitas su savo “priešais”.
Žinios apie rusų kariuomenės pasirengimus pulti Rygą ir Talliną vis kartojosi. 1707 m. balandžio bėgyje švedams pasisekė Saksonijoje sugauti rusų diplomatą kunigaikštį Ismailovą. Iš pas jį rastų dokumentų švedai patyrė, kad rusai, naudodamiesi Karolio Saksonijoje užtrukimu, rengiasi pulti ir sumušti Loevenhauptą ir užimti Rygą su Tallinu. Maždaug tuo pat metu švedams pasisekė Lietuvoje sugauti rusų kurjerį, kuris vežė carui Petrui rusų pasiuntinio Hagoje Matvejevo laišką. Laiške jis rašė, kad caro Petro draugų nuomone, Karolio buvimas Saksonijoje turi būti kaip galima greičiau išnaudotas, užimant Rygą ir Talliną. Tų tvirtovių užėmimas, ne tik nutrauktų Karolio susisiekimą su Švedija, bet taip jį susilpnintų, kad vėliau jau nebesudarytų didelio sunkumo jį sumušti.
Kad švedams Kurše ir Lietuvoje gresia netarpinis pavojus, niekas neabejojo. Tačiau, švedų laimei, rusai paruošiamuosius darbus užtęsė ir pavėlavo. Kai, galų gale, 1707 m. pabaigoje -1708 m. pradžioje jie pajudėjo, buvo jau per vėlu. Karolis XII pagreitintu žygiu pasuko Kuršo link ir laiku suspėjo tiek priartėti, kad rusų puolimas pasidarė neįmanomas. Loevenhauptas su savo kariuomene išvengė neišvengiamos katastrofos.
Kuo paaiškinti tokį rusų pavėlavimą? Prie Dniepro stovėjo lietuvių Bychovo tvirtovė. Jos komendantu buvo Vyšnioveckio bendradarbis gen. Kristupas Czicnickis. Sužinoję apie Vyšnioveckio persimetimą į švedų pusę, rusai savo kariuomenės užnugary pajuto tvirtovę, kurią valdė švedų sąjungininkas. Rusų vadovybė dalinai sustabdė pasirengimus pulti švedus Lietuvoje ir nusprendė pirmiau užimti Bychovą. Stiprios rusų jėgos buvo nukreiptos prieš Bychovą ir tvirtovė buvo apgulta. Gen. Czicnickis gynėsi drąsiai, bet kai pareikalauta iš Loevenhaupto pagalba neatvyko, jis liepos pradžioje kapituliavo ir perdavė tvirtovę rusams.
Bychovo tvirtovės drąsus gynimas, matomai, gerokai išsėmė rusų jėgas, nes per visą pavasarį ir vasarą nieko nebuvo veikiama prieš švedus Kurše ir Lietuvoje. Buvo dar ir kita priežastis, kuri sulaikė rusus nuo veiksmų. Tuo metu Karolis XII sėkmingai užbaigė karo veiksmus Saksonijoje. Tolesnes operacijas jis jau galėjo nukreipti bet kuria kita kryptimi. Saksonijos ir Lenkijos klausimai buvo išspręsti pagal Karolio norą, liko caras Petras, kuris vienas Karoliui dar priešinosi. Tų dviejų stambių asmenybių susidūrimas darėsi neišvengiamas, ir caras Petras visai pagrįstai manė, kad artimiausiu laiku jo ginčas su Karoliu turės būti, vienaip ar kitaip, tačiau galutinai, išspręstas. Tokiom sąlygom esant jam buvo nenaudinga eikvoti savo kariuomenę šalutiniams tikslams siekti ir rizikuoti stojant į sprendžiamas kautynes su susilpninta kariuomene.
Švedai Lietuvoje stovėjo visiškai ramūs ir galėjo sėkmingai “tęsti jiems pavestą darbą”. Vyšnioveckis su savo kariuomene stovėjęs Lietuvos pietų-rytų dalyje dengė švedus nuo netikėto rusų kariuomenės pasikėsinimo. Perėjęs švedų pusėn, Vyšnioveckis ištikimai jiems tarnavo, aiškindamas jiems savo tarnybą ištikimybe Lenkijos karaliui ir Lietuvos D. Kunigaikščiui (kad Leščinskas buvo tik švedų marijonetė, Vyšnioveckis, matyti, ir žinoti nenorėjo).
Rugpjūčio pradžioje buvo pastebėti rusų kariuomenės judesiai šiaurinėje Lietuvoje, bet pasirodė, kad, pirmon eilėn, jie buvo nukreipti prieš Vyšnioveckį, kuris vienas dengė Kuršą nuo rusų kariuomenės puolimo iš pietų pusės. Gal, šia proga, verta paminėti vieną dalyką, kuris krinta į akis, vartant švedų archyvuose užsilikusius anų laikų dokumentus. Visuose pranešimuose apie kautynes, pav. tiek Jakūbpiliu, ties Saločiais, prie Biržų ir kt., kur tik paliečiama Vyšnioveckio kariuomenė, galima surasti Vyšnioveckiui nemalonius atsiliepimus apie lietuvių karius. Išsireiškimai: menkas karys, nedrausmingas, neapdairus gynėjas, mažos vertės kariuomenė ir t.t., kartojasi beveik kiekviename pranešime; tuo ir paaiškinama pergalės prieš žymiai skaitlingesnį priešą ir didelius jo nuostolius. Bet tai buvo tais laikais, kada Vyšnioveckis kariavo prieš švedus. Perėjus jam švedų pusėn, pranešimų tonas visiškai pasikeitė. “Drąsi ir judri kariuomenė”, “drąsiai ir sėkmingai gina Kuršo pietų sieną” — toki ir panašūs atsiliepimai pakeitė ankstyvesnius, nelabai garbingus atsiliepimus apie Vyšnioveckio kariuomenę. Sic transit gloria mundi.
Rugsėjo mėnesio bėgyje ramybė užviešpatavo visoje Lietuvoje. Žinia, kad švedai iš Saksonijos pajudėjo rytų kryptimi visus įtikino, jog artinasi sprendžiami dalykai ir paragino visus dar kartą peržiūrėti visus parengiamuosius ir jau atliktus darbus, kad neatsidurtų keblioje būklėje ateinančių įvykių akivaizdoje.
Ramybė Lietuvoje ir Kurše leido ten buvusiems švedams tvarkytis, kariuomenę tinkamai papildyti ir aprūpinti. Karolio XII įsakymą pildant, kariuomenė gavo iš Švedijos keletą papildymų. Loevenhauptas galėjo papildyti savo pėstininkų kuopas iki 150 vyrų ir kavalerijos eskadronus iki 125 raitelių, t. y. iki etatinio stiprumo.
Kai 1707 m. rugpjūčio bėgyje švedų pulkai pajudėjo iš Saksonijos, kur jie išstovėjo virš metų, jie buvo papildyti iki etatinio skaičiaus ir aprūpinti modernia anų laikų karine technika. Pinigus kariuomenės išlaikymui ir aprūpinimui turėjo duoti Saksonija, dėl to aišku, kad buvo pirkta ir gaminta vien tik moderninė karinė technika. Visos algos irgi buvo laiku išmokėtos ir atrodė, kad kariuomenė būsimoms operacijoms buvo parengta. Tačiau, iš tikrųjų, taip nebuvo, nes jau žygio metu Karoliui teko įsitikinti, kad šaudmenų klausimas buvo nesutvarkytas ir kariuomenei ypatingai trūko pėstininkų ir kavalerijos municijos. Kaip tas galėjo įvykti —neaišku. Rugsėjo 22 d. Karolis XII buvo priverstas rašyti Pomeranijos švedų vyriausiam vadui gen. feldmaršalui Jurgen Melin pristatyti reikalingą municiją, reikalui esant, paimant ją iš visų švedų užimtų tvirtovių, jei reikalaujamo kiekio Štetino sandėliuose neatsirastų.
Iš užsilikusių švedų archyve dokumentų matyti, kad visas švedų užimtose Pomeranijos tvirtovėse rastas parakas ir švinas buvo surinktas ir išsiųstas Karoliui, tvirtovės, gi, gavo joms priklausantį paraką ir šviną tik 1708 m. pradžioje karo kolegijos Štockholme rūpesčiu.
1708 METAI
Tuo metu, kai švedų pagrindinė kariuomenė (35,000) 1708 m. sausio pradžioje žygiavo per Prūsų ežerų sritį Gardino link, Lietuvoje susidarė būklė, kuri trumpam laikui sudarė viso besitęsiančio karo centrą. Būklė Lietuvoje pradėjo rimtėti jau 1707 m. spalio pabaigoje, kai buvo pastebėti rusų kariuomenės judesiai, kuriuos kitaip negalima buvo paaiškinti, kaip rusų noru pradėti senai rengiamą operaciją prieš švedų jėgas Kurše ir Lietuvoje, kad turėtų laisvas rankas sprendžiamajame susidūrime su Karoliu XII. Rusų jėgos pajudėjo iš Polocko ir iš Vilniaus ir pasiekė Drują, o gen. Bauerio kavalerija persikėlė per Dauguvą, supdama Kuršą iš šiaurės.
Susidariusią padėtį Loevenhauptas apibūdina Karoliui savo laiške sausio 5 d. taip: “Yra nustatyta, kad priešas visas savo jėgas nukreipė prieš mus. Vilniuje būdamas caras, kaip atrodo, nori savo dalių Žemaitijoje pagalba išvilioti mus iš Kuršo. Gen. Baueris su 40 kavalerijos pulkų žygiuoja prieš mus iš Dauguvos pusės. Tokiu būdu rusai nori mus pulti iš dviejų pusių. Caras tikisi dabar turėsiąs laisvas rankas, nes tiltai per Vyslą yra sugriauti, o karališkoji Didybė, mūsų karalius, yra priverstas apsistoti Lenkijoje žiemai. Bet aš tikiu, kad, Dievui padedant, tas jiems nepasiseks”. Toliau Loevenhauptas rašo, kad jo tikslas yra išgelbėti kariuomenę ir Rygą. Tačiau jis numato, kad Kuršas ir Žemaitija, jo maitinimo bazė, bus visiškai išplėštos, maisto ir pašaro atsargos bus dalinai sunaudotos rusų, o daugiausia sunaikintos ir jam pavesta kariuomenė susidurs su didžiausiais sunkumais, jei ir toliau bus verčiama maitintis vien tik vietiniais ištekliais. Būklė gali susidaryti kritiška, nes puolančių rusų jėgos, jo nuomone, siekia 70,000.
Sausio 22 d. abu rusų generolai, Baueris ir Repninas, pasiekė Kuršo sieną, pirmas į rytus nuo Bauskės, o antrasis iš Vilniaus pusės. Prastovėję ten keletą dienų, jie netikėtai pasisuko atgal ir atsitraukė. Pasirodė, kad pirmos Karolio XII pagrindinės kariuomenės voros pasiekė Smurgainis (į rytus nuo Vilniaus). Netrukus ten susirinko visa Karolio kariuomenė, kuri apsistojo žiemai tarp Smurgainių ir Vilniaus.
Sausio pradžioje susidariusi švedams pavojinga būklė privertė Loevenhauptą sutelkti visą jo kariuomenę į Mintaują, kur jis įrengė stovyklą ir ją atatinkamai įtvirtino. Iš tos stovyklos jis norėjo pradėti veiksmus, kai rusų puolimo kryptis ir operacijų planas visiškai paaiškės. Išaiškinti gi rusų manevrą ir tuo pačiu pridengti švedų kariuomenės stovyklą ties Mintauja, jis pavedė Vyšnioveckiui, kuris jau 1707 m. gegužės mėn. viešai pasiskelbė save Leščinskio šalininku, prisaikdino jam savo kariuomenę (kai kas iš švedų istorikų tvirtina: “ne be sunkumų”) ir viešai stojo švedų pusėn. Dengdamas švedus Mintaujoje, jis turėjo visą eilę susidūrimų su rusais. Žinoma, tai nebuvo stambios kautynės, daugiausia tik žvalgomųjų dalių susirėmimai, bet ir jie stabdė rusų žygį, vertė juos manevruoti ir laimėdavo laiką, kuris tuo metu švedams ypatingai buvo brangus.
Kad švedai Vyšnioveckio veiklą įvertino, matyti iš Loevenhaupto pranešimo karo kolegijai Štockholme, kur Vyšnioveckio veiksmus jis vadina “betydelsefulla insatser” —reikšmingais veiksmais.
Sutelkus visas švedų jėgas į Mintaują ir nustačius ryšius su Karoliu XII Smurgainių srityje, švedų kariuomenė Kurše ir Lietuvoje kaip ir užbaigė savo uždavinį.
ŠVEDAI PALIEKA LIETUVĄ
Kai 1708 m. vasario mėn. Loevenhauptas sužinojo apie Karolio XII ir jo kariuomenės atvykimą į Smurgainių sritį, jis kreipėsi į karalių su prašymu leisti jam atvykti į vyriausią būstinę, kad praneštų apie padėtį Kurše ir Lietuvoje, išgautų pinigus, ypač karininkų algas, kurios už ilgą laiką nebuvo išmokėtos ir gautų informacijų ir nurodymų dėl tolesnių veiksmų.
Petro Didžiojo pėstininkai - šauliai
Leidimas buvo jam duotas, ir kovo 25 d. jis atvyko į Radoszkovicze, kur buvo apsistojęs Karolis su štabu.
Prašomų pinigų jis negavo, nes kasa tėvynėje ir karo lauko iždas buvo tušti, bet tuo labiau jis gavo visokių nurodymų, kaip sutvarkyti tų kraštų administraciją, jei kada nors švedų kariuomenė turės palikti Kuršą ir Lietuvą.
Dar prieš išvykimą Loevenhauptas gavo iš Karolio įsakymą, pasirašytą vasario 24 d. Smurgainių miestelyje, parengti savo kariuomenę žygiui ir aprūpinti ją maistu ir pašaru bent 3 mėnesiams. Maisto atsarga turėjo būti apskaityta taip, kad kiekvienas žmogus gautų nemažiau kaip vieną trečdalį kilogramo duonos per dieną. Visame Kurše ir Lietuvoje turėjo būti tuojau surinkti grūdai ir sumalti. Iš miltų dalies turėjo būti iškepta duonos ir sausainių, likusius miltus turėjo vežtis su savimi. Kiekviena kuopa turėjo būti aprūpinta 10 vežimų, 4 arkliais pakinkytų, ir su atatinkamu skaičiumi vežikų. Visiems turėjo būti paskelbta, kad už rekvizuotą turtą ir vežikų darbą kariuomenėje ateityje bus apmokėta.
Įsakymas surinkti duoną buvo nukreiptas ne tik karinei vadovybei, bet ir civilinė administracija buvo pritraukta prie to darbo. Visoje eilėje apygardų įsakymas surinkti duoną buvo paskelbtas jau kovo 13 d. ir nustatyta, kad visas darbas turėjo būti baigtas iki gegužės 8 d. Tuo pačiu visoms apygardoms buvo praneštas raguočių skaičius, reikalingas pristatyti į surinkimo punktus.
Šis trumpas įsakymas vaizdžiai rodo, kaip anais laikais buvo plėšiami vietos gyventojai, pagal principą: karas maitina karą. Paliekant Lietuvą, Loevenhaupto kariuomenė buvo sudaryta iš 3 kavalerijos pulkų, 3 dragūnų pulkų, 3 atskirų dragūnų eskadronų ir iš 6 pėstininkų pulkų su 5 atskirais batalionais, kas iš viso sudarė 128 kuopas. Kiekviena kuopa turėjo gauti po 10 dengtų vežimų, 4 arkliais pakinkytų, kas sudaro 1280 vežimų, ir 5120 arklių. Bet tai tik maisto pervežimas. Nemažesnis skaičius vežimų ir arklių buvo reikalingas pervežti atsarginius ginklus, municiją, ypač artilerijos šaudmenis, nes Loevenhauptas turėjo pristatyti šaudmenų Karolio pagrindinės kariuomenės artilerijai, jų pritrūkusiai, be to, inžinerijos turto, pantonų ir t.t. Kad skaičiai tikri, galima matyti rusų šaltiniuose, kurie nurodo, kad po kautynių ties Lesnaja rusams iš Loevenhaupto teko daugiau kaip 2000 gurguolės vežimų. Be to, reikia atsiminti, kad dalį savo gurguolės Loevenhauptas prieš kautynes suskubo perkelti per upę ir ta gurguolė išvengė rusų.
Gegužės 14 d. Loevenhauptas sugrįžo į Rygą. Daug kas dar nebuvo padaryta. Karolio XII įsakymą surinkti maistą bevykdant, Stackelbergas, kuris pavadavo Loevenhauptą, turėjo rekvizicijos komandas siųsti Lietuvos ir Žemaitijos gi-lumon, nes artimesnės apylinkės jau buvo visiškai ištuštintos. Tokioje būklėje Vyšnioveckio perėjimas į švedų pusę jiems buvo ypatingai naudingas ir malonus, nes jis sudarė tą judrią priedangą, už kurios švedai galėjo ramiai vykdyti savo rekvizicijas. Lietuvoje nebebuvo jokios jėgos, kuri galėtų švedams pasipriešinti ir nors kiek apsaugoti žmones nuo jų sauvaliavimo.
Kaip jau minėta, Loevenhauptas, sugrįžęs gegužės 14 d. į Rygą, parengiamuosius darbus kariuomenės žygiui rado, toli gražu, neužbaigtus. Rekvizicinės komandos Žemaitijoje turėjo vykti iki Raseinių ir net Tauragės, nes arčiau jau nieko nebeliko, kas rekvizuoti. Komandas teko sustiprinti ir paraginti greičiau baigti pavestą darbą. Sunkiausiai dėjosi tai su prieskoniais, kaip druska, pipirai, tabakas ir t.t., tokių dalykų rekvizuoti nebuvo, juos reikėjo pirkti, o kariuomenės kasa buvo tuščia.
Birželio 3 d. Loevenhauptas, galų gale, gavo senai lauktą įsakymą žygiui, kuris buvo Karolio XII pasirašytas gegužės 26 ir kuris reikalavo žygį pradėti tuč tuojau. Artimiausias tikslas buvo Pazovso Berezinos domininkonų vienuolynas, kur buvo žadėta atsiųsti tolesnius įsakymus. Loevenhauptas nustatė pagrindinius žygio kelius: Mintauja - Bauskė - Biržai - Rokiškis - Daugpilis ir Mintauja - Bauskė - Linkuva-Pasvalys - Kupiškis - Užpaliai.
Kaip matome, ir “atsisveikindami” su Lietuva švedai pagerbė ją savo paskutiniu “apsilankymu”. Birželio 17 d. švedai pajudėjo ir pradėjo savo žygį.
Žygis iš Kuršo teko švedams atlikti labai sunkiomis aplinkybėmis. Jau nuo gegužės galo lijo kiekvieną dieną, keliai virto tikrai neišbrendami, ir jau sekančią dieną į švedų kariuomenės štabą pradėjo plaukti pranešimai apie nepereinamus kelius, patvinusias upes ir t.t. Pulkas po pulko buvo priverstas, tik peržengęs Kuršo pietinę sieną, nutraukti tolesnį žygį ir laukti geresnio oro ir bent kiek pradžiūvusių kelių. Tik birželio pabaigoje oras nusistovėjo ir tolesnis žygis galėjo būti tęsiamas toliau.
Jei, karinių veiksmų atžvilgiu, Kurše ir Lietuvoje pirmasis pusmetis buvo gan ramus, tai Livonijoje ir Estijoje siautė gen. Bauerio (rusų) kavalerija, kuri griežtai taikė “de braenda markets taktik”, t. y. sudegintos žemės taktiką. Silpnos švedų jėgos, stovėję tose srityse, žinoma, prieš stambias rusų jėgas nieko negalėjo. Jos pakartotinai šaukėsi pagalbos pas Loevenhauptą, bet pastarasis atsisakydavo bet kuo joms padėti, tvirtindamas, kad jam pajudėjus iš Kuršo, gen. Baueris su savo kavalerija neabejotinai seks paskui jį ir, tokiu būdu, paliks Livoniją su Estija. Tokį savo nusistatymą jis, matomai, betarpiai prieš žygio pradžią buvo pakeitęs. Gauti iš šiaurės pranešimai buvo tiek aliarmuojantys, kad jis kreipėsi į Karolį.
Praėjo keletas dienų ir padėtis vėl pasikeitė. Iš Estijos Loevenhauptas gavo pranešimą, kad Baueris sutelkė savo kavaleriją ties Tartu ir rengiasi pulti Loevenhauptą iš užpakalio. Švedų vyriausias vadas į tą pranešimą reagavo tuo, kad dar sulėtino ir taip labai lėtą kariuomenės žygį. Tuo būdu apie liepos 20 d. didesnės švedų jėgos dar tebestovėjo Vabalniko ir
Kupiškio rajonuose. Tik liepos 26 švedai gavo pranešimą, kad Baueris, susprogdinęs Tartu tvirtovės įrengimus, su visa savo kavalerija pajudėjo į pietus susijungti su rusų pagrindine kariuomene. Dabar švedai galėjo netrukdomi tęsti savo žygį ir Loevenhauptas, kuris daugiau nebebijojo dėl savo užnugario, liepos 29 pajudėjo iš Anykščių. Atsakymo į savo raportą apie Bauerio veiksmus šiaurėje jis taip ir negavo.
Mėgindami apskaičiuoti švedų žygio per Lietuvą greitį, pamatysim, kaip “sunku” jiems buvo su Lietuva atsiskirti. Atstumas iš Mintaujos iki Anykščių yra maždaug 230 km. ir tą kelią švedų kariuomenė atliko per 30 dienų, kas sudaro maždaug 7,7 km. per dieną. Tiesa, švedų kariuomenė nebuvo pilnai parengta žygiui, keliai buvo nepaprastai blogi ir neaiški būklė šiaurėje varžė jų veikimo laisvę ir žygio greitį. Tačiau, svarbiausia priežastis glūdėjo tame, kad, nors ir turėdami su savim didžiulę gurguolę, jie iki paskutinio momento vengė naudotis tuo, kas vežimuose buvo vežama. Iki pat kautynių ties Lesnaja švedų vadovybė griežtai draudė kariuomenei paliesti vežamas atsargas ir reikalavo maitintis vietos gyventojų sąskaiton. Dėl to po kiekvienos dienos žygio kiekvienai daliai buvo skiriama tam tikra sritis, apimanti miestelį ar keletą kaimų, rekvizicijos rajonu. Atvykusi į paskyrimo vietą kariuomenės dalis, pirmon eilėn, turėdavo griebtis priemonių, kad apsirūpintų maistu ir pašaru. Kadangi tie rajonai būdavo net pakartotinai įvairių kariuomenių lankomi, aišku, surasti maisto ir pašaro nebuvo jau taip lengva.
Tas reiškinys nebuvo pripuolamas, bet priklausė nuo švedų sistemos, ką galima matyti iš sekančio pavyzdžio: 1708 m. rugpjūčio 5 d., prastovėjęs maždaug mėnesį Mogilevo apylinkėse, Karolis XII pajudėjo pietų link. Prieš tai su dideliu vargu buvo surinkta 6 savaičių maisto atsarga. Pradėjus žygį, maisto, ypač grūdų, surinkimas nebuvo nutrauktas, grūdai būdavo malami ir duona kepama. Rezultate — žygio vidutinis greitis buvo tik 7 km. per dieną. Kaip atsiliepdavo toks švedų kariuomenės žygio greitis į vietos gyventojus, manau, aiškinti netenka.
Gavęs RAMOVĖS New Yorko skyriaus sutikimą paremti dr. K. Jurgėlos veikalo “Lietuvos sukilimas 1862 -1864 metais” išleidimą, KARYS kreipėsi i Sąjungos centro valdybą ir skyrius, kad šis reikšmingas ir svarbus darbas būtą materialiai paremtas. Knyga bus apie 900 psl. Tai vienintelis tokios apimties veikalas lietuvių kalboje smulkiai aprašantis 1863 m. sukilimo priežastis, kovas ir pasekmes, šiais metais suėjo 100 metų nuo šio lietuvių kovos žygio už laisvę.
