“NELAIMĖ”

 (Atsiminimų žiupsnelis iš Karo Aviacijos dienų) 

VYTAUTAS JABLONSKIS

1924 m. saulėtą ir gražią vasaros dieną Kauno aerodrome vyksta intensyvūs skraidymai. 1-ji A ir 2-ji A oro eskadrilės vykdo treniruotės pratimus. Dar jaunas skraidantis personalas, lakūnai ir žvalgai, turi atlikti daug visokių numatytų užduočių, kad įsigytų galutiną “karo lakūno” ar “oro žvalgo” laipsnį. Ši giedri, saulėta vasaros diena ypatingai gera tai praktikai atlikti.

1

Lakūnas ltn. Severinas Sabas, skraidąs naujai įvestais 2-j e oro eskadrilėje SVA lėktuvais, gauna iš eskadrilės vado įsakymą kilti į 5000 m. augštį ir ten paskraidyti bent pusę valandos. Tokiame augštyje lėktuvas iš žemės beveik nematomas, tik girdimas jo ūžimas.

SVA lėktuvas nedidelis, kiek sugrūstas; motoro užpakalinė dalis baigiasi prie lakūno kojų; turi žymiai mažesnius sparnus, bet užtat greitesnis už kitus ano meto mūsų karo aviacijoje vartotus; į augštį jis kyla kiek lėčiau, turėdamas vos 220 a. j. motorą; aniems laikams toks pajėgumas buvo normalus. Motoras trumpais kaminėliais veikdamas, daro ypatingai didelį triukšmą. Paprastai, pilnas motoro pajėgumas vartojamas tik pakilimui nuo žemės, po to jis kiek sumažinamas, kad sutaupius jo ištvermę ilgesniam laikui. Kylant į didelį augštį, reikia visą laiką naudoti pilną pajėgumą.

Mūsų Severinas kyla ir kyla augštyn. Motoras tarška nepakenčiamai. Visos lėktuvo rodyklės rodo visa esant tvarkoje. Pradžioje kiek kaitęs, motoras, pasiekęs šaltesnio oro sluoksnį, veikia normaliai. Termometras irgi rodo normaliai. Ten 5000 m. augštyje, kaitrią vasaros dieną, būna apie 20 laipsnių Celsijaus. Iškišus oran pliką veidą prieš stiprų vėją, gali ir visiškai jį nušaldyti —toki dalykai pasitaikydavo vidurvasary.

Bebaigiant pasiekti nurodytą augštį, Severinas pastebėjo savo lėktuvo rodyklių rinkiny, kad tepalo spaudimas staiga nukrito ligi nulio. Kažkas netvarkoj! Metęs žvilgsnį į lėktuvo vidų pamatė savo kojas labai aptaškytas tepalu. Greitas sprendimas: vamzdelis, kuriuo tepalas varomas į motorą, prakiuro ir todėl motoras jo nebegauna. Antras sprendimas: nutraukti skridimą ir skubiai leistis, nes negaudamas tepalo, motoras perkais ir visiškai sustos. Taip buvo ir padaryta.

Skubiai nusileidęs iš augštybių, Severinas priėjo prie eskadrilės vado pranešti, kad “užduoties neatlikau, nes .. .”. Vadui ilgiau aiškinti nereikėjo — visa Severino išvaizda liudijo apie įvykį. Jo visi rūbai buvo apšlakstyti tamsiu motoriniu tepalu. Ypač kelnės, kurioms teko daugiausia. Žiūrint iš šalies, Severino išvaizda buvo ir liūdna ir labai juokinga — visi jo draugai linksmai šypsojosi. Kai kurie jam laidė atitinkamas replikas. Juokas juokais, betgi reikės ir namo parvykti. Skubiai reikia imtis priemonių.

Aerodrome buvo įprasta, kad jei rankos tepaluotos, tai nuplaunamos benzinu. Su kelnėmis irgi turi būti kas nors daroma. Sprendimas ateina savaime — jas reikia išplauti benzinu! Sumanyta — padaryta. Diena saulėta, graži, galima visiškai išsirengti, kelnes puskibiry benzino išplauti ir jos bematant išdžius. Taigi Severinas išsirengė, išplovė kelnes, patiesęs brezentą ant žolės, gražiai jas ant jo ištempė, kad pradžiūtų, ir pats išsitiesė čia pat pailsėti — pailsėti nuo to buvusio nežmoniško motoro trenksmo, kuris gerokai apkurtina. Pagaliau reikėjo atleisti įtemptus nervus nuo pergyvento staigaus įvykio. Betysodamas užsimanė užsirūkyti. Užsidegęs cigaretę, numetė į šalį degtuką. Ir štai, čia ir prasidėjo ta nelemtoji “nelaimė”...

Pasirodo, degtukas, dar neužgesęs, nukrito ant benzinu permirkusių kelnių ir jos staiga su triukšmu užsiliepsnojo. Kol Severinas pašoko, kol apsisprendė, kas daryti — kelnės degė visu smarkumu. Benzinas dega labai kaitriai — reikėjo nedelsti nė sekundės ir jas gelbėti. Severinas, nieko nelaukdamas, apvertė ant jų patiestą brezentą, ir gaisras, kaip staiga kilo, taip staigiai ir užgęso. Ugnis aerodrome buvo visų pastebėta, bet niekas dar nespėjo ja susirūpinti. Ugnis dingo, bet kaip su kelnėmis? Apžiūrėjęs jas, Severinas rado, kad kelnių medžiaga nuo kaitros tiek sutrūnijo, jog jomis apsiavus, nuo smarkesnių judėsiu gali ir visai subyrėti. Tie draugų šypsniai dėl buvusios Severino išvaizdos buvo tik niekis. Dabar — visi jį apspitę — jau garsiausiai kvatojosi. Severinui nieko nebeliko,  kaip tik atsargiausiai užsimauti savo kelnes ir kuo atsargiausiai sprukti į namus.

Bet ir tai dar nebuvo tos nelemtos nelaimės galas.

2

1-ji karo eskadrilė irgi vykdė skraidymus. Jų tarpe vyko radijo pratimai. Iš lėktuvo buvo radijotelegrafuojamas kuris nors tekstas, apačioje gi, aerodrome, buvo pastatyta lauko radijo stotis su antena, o ten žvalgai, ausines užsidėję, praktikavosi radijogramų priėmimo. Iš lėktuvo perduoti telegramą nebuvo taip jau visai paprasta, nes motoro ūžimas viską nustelbdavo. Be to, lėktuvas neskrido lygiai, o būdavo vis oro srovių blaškomas. Turinys, žinoma, dažniausiai būdavo nesvarbu, tik svarbu buvo tiksliai perduoti ir tiksliai priimti.

Oro žvalgui Kaziui M. tenka iš eilės atlikti radijo praktiką iš oro. Jo kilimas oran įvyksta valandėlę vėliau po Severino kelnių gaisro. Dar kupinas paskutinių įspūdžių, Kazys kyla oran ir pasiekia reikiamą augštį. Lėktuvas daro plačius ratus aplink Kauną. Kazys susiriša pašaukiniais su aerodromo radijo stotimi. Kadangi turinys nesvarbu, o tik tikslumas, taigi jis pradeda perdavimą:

“1-ji oro eskadrilė reiškia užuojautą 2-jai oro eskadrilei dėl lakūną ltn. Sabą ištikusios nelaimės”.

Aerodrome radijo stoty besiklausą žvalgai tą radijogramą priima. Pastebėję, kad Kazys geram ūpe, ir tęsdami toliau pradėtą pokštą, jie perrašo pranešimą ant radijogramų blanko ir įteikia 2-jai eskadrilei. Kazys, turėdamas daug laiko, išsiima laikraštį ir toliau varo praktiką, duodamas ištrauką iš kažkokio straipsnio.

3

Kariuomenės štabas tarp kitų tarnybų turi ir radijo ryšio tarnybą. Jie turi didelę pastovią radijo stotį, kuria palaikomas ryšys ir gaunamos informacijos. Bejieškodami erdvėje reikiamų bangų, radistai užklumpa ir tą Kazio pranešimą apie ištikusią lakūną ltn. Sabą “nelaimę”. Žinodami, kad kariuomenės štabas gyvai reaguoja į visokias galimas nelaimes karo aviacijoje — jie tuojau praneša vadovybei.

Karo aviacijos viršininkas skubiai buvo užklaustas telefonu iš kariuomenės štabo — kokia nelaimė įvyko 2-je oro eskadrilėje? Viršininkas, nieko nežinodamas, tuojau nieko negalėjo ir atsakyti. Adjutantas greitai susirišo su eskadrile ir bematant nelaimė išaiškėjo: aviacijoje buvo užsidegę lakūno kelnės!

Pabaigai pora žodžių apie paminėtus “nelaimės” dalyvius. Ltn. Severinas Sabas, jaunas, žvalus, gero ir linksmo būdo jaunikaitis, susipažino su buvusia Kaune lietuvaite - amerikiete. Romanas ir t.t. Jis ją vedė, o išėjęs atsargon išvyko į JAV. Ten jis mokėsi technikos ir baigė inžineriją. Savo profesijos reikalais buvo išvykęs Egiptan ir ten kažkokiu būdu mirė. Tokios žinios buvo pasiekusios mūsų karo aviaciją.

Kazys M. dar daugelį metų buvo įvairiose pareigose karo aviacijoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, audrų blaškomas, turėjo pagaliau apleisti tėvynę ir, po vargingų išeivijos metų, atsirado Amerikos lietuvių “sostinėje”.

*    prieš pat savo staigią mirtį aviacijos mjr. Vyt. Jablonskis buvo manęs rašyti savo atsiminimus iš karo aviacijos laikų. Pradžiai patiekė šį trumpą vaizdelį, kurį jis ketino spausdinti “Karyje”.

*    Šioje savo atsiminimų nuotrupoje Vyt. Jablonskis pasirodo, kaip pastabus ir ryškus gyvenimo faktų ir smulkmenų fiksuotojas. Būdamas nepamainomas optimistas, autorius visa vaizduoja iš giedrios, linksmos pusės. Pastebėtinas autoriaus objektyvumas — jis visur išlieka nepastebimas pasakotojas. Gaila, atsiminimai buvo tik pradėti, mirtis nutraukė jų tolesnį rašymą.

Šį velionies rašinį mums atsiuntė “Kario” bendradarbis B. Auginas.