Augustas Kenkelis

Heroizmas, paslaptis ar mistifikacija?

Pačiame Čikagos negryne, Oak Woods kapinėse, netoli centrinės koplyčios, yra senas, skoningas antkapis su intriguojančiais įrašais:

Vienoje pusėje:

Djialinsky of Szodeiken

Great Bannerbearer of Lithuania

KENKELIS

Died July 31 1895

aged 72 yrs.

Kitoje pusėje:

Izabel Djalinska Comtess de Szodeiken nee princess Czartoriska Decedee Mars 1881

Jau prieš keliolika metų senosios kartos lietuviai ateiviai buvo į tą antkapį atkreipę dėmesį ir Ambrozė, autorius ruošiamos spaudai Chicagos lietuvių istorijos, susiradęs senus “Chicago Tribune”, “Sun Times” numerius, ištyręs kapų registracijos knygą, buvo davęs “Naujienose” ten palaidoto žmogaus biografiją, iš kurios sakė, kad tai būta 1863 metų sukilimo dalyvio. Kai kurios lietuvių organizacijos, bene 1953 m., jį pagerbė, padėjusios ant jo kapo gėlių krepšį.

Visa laikraščiuose aprašytoji romantiškoji Kenkelio istorija turi tiek neaiškumų, kad teko daugiau patyrinėti.

Iš tikrųjų, patikrinus Ambrozės nurodytus šaltinius ir dar paskaičius “Dziennik Czykagos-ki” 1895 m. mikrofilmą (nė vieno pirmojo šaltinio, tų metų lenkų žurnalo “Zgoda” numerio egzemplioriaus neteko rasti nei Čikagos lenkų turimuose archyvuose, nei Newberry bibliotekoj) tenka pakartoti, kad tasai Kenkelis buvęs grafas Augustas Vilhelmas Dzialynskis, o jo pirmoji žmona (palaidota po tuo pačiu antkapiu) buvo kunigaikštytė Izabelė Čartoriskaitė, vyrui pakeitus pavardę į Kenkelį (antkapy parašyta “Kenkelis”, kitur — “Kenkel”), rašėsi Joanna Kenkel. Kapų administracijos knygoje pieštuku prirašyta, kad ji sakėsi kilusi iš karališkosios giminės, buvusi “Jagiellowna”.

Kenkelis buvo gimęs Klaipėdoje, kurios apylinkėse valdęs Šadeikių dvarą, vertintą 400,000 dolerių sumai, kurį jisai praradęs dėl dalyvavimo 1863 m. sukilime. Tai patikrinti dabar gyvenant Amerikoje nėra lengva. Kenkelis tarnavęs Prūsų kariuomenėj karininko laipsniu. Apie jo veiklą sukilime neminima nė žodžio, tik nekrologai jį vadina lenkų šnipu Rusijoje ir priskiria jam labai svarbų vaidmenį — už jo galvą rusų vyriausybė buvo paskyrusi net 50,000 rublių (25,000 dol.). Jam pavykę pasprukti į Vokietiją, kur jis dalyvavęs kare su Danija korvetės kapitono laipsniu ir kur netekęs nykščio (kita versija paduodama, kad jis jo neteko kažkokioje dvikovėje). Paskui jam pavykę emigruoti į JAV, ir jis atsidūręs Čikagoje, kur išgyvenęs apie 30 metų, paskutiniu metu prieš mirtį namuose prie State Street 3413 (dabar ten nėra nei vieno namo, keli blokai sulyginti su žeme ir pravestas iškeltas geležinkelis). Čia Kenkelis turėjęs dažų krautuvėlę ir pats savo apylinkėje garsėjęs kaip geras menininkas, kurio paveikslai puošę žinomas galerijas Europoje. Pirmajai žmonai mirus 1881 m., jis jai pastatė paminklą ir netrukus vedė antrą kartą. Betgi toji antroji žmona, kurios vardas ir pavardė niekur neužfiksuota, buvo daug už jį jaunesnė, jis turėjęs su ja sūnų vardu Vytautas Liudvikas, bet jiedu nesugyvenę, žmona su sūnum gyvenusi atskirai, kitur.

Kenkelis buvęs žmogus ramus, kuklus ir tylus, augštas. Ilga balta barzda dengė jo krūtinę (“Dziennik Czykagoski” 1895 m. VII 29 d. turi jo atvaizdą), jis niekad nemėgęs pasakoti apie savo gyvenimą, nors jo augštą kilmę išduodavusi jo tikrai aristokratiška laikysena. Gyveno jisai atsiskyręs, su lenkų kolonija Čikagoje ryšių nepalaikė, tik kaimynai žinoję jį buvus karštu savo krašto patriotu. Priešų jis, matomai, neturėjo, todėl visų nustebimas buvo didelis, kai 1895 m. liepos mėn. 28 d., sekmadienį, kaimynai išgirdo jo bute šūvį. Išlaužę duris, rado jį peršautą, kraujais paplūdusį, leisgyvį. Jis buvo nuvežtas į Michael Reese ligoninę, kur rugpjūčio 1 d. jau buvo pasimiręs. Gydytojai reiškė abejonių dėl jo mirties, nežinodami, ar tai buvusi savižudybė, ar jis buvęs nužudytas. Kai kurie skrodimo duomenys leido

Kenkelio antkapis Čikagos kapinėse

tvirtinti, kad jis pats negalėjęs nusišauti, betgi užrakintos durys rodė priešingai. Tolesnis tardymas nebuvo vedamas. Jis paliko savo 10 metų sūnui raštelį tokio turinio: “Aš labai kenčiu dėl mano ligos. Aš nuolat kenčiu”.

Kenkelis buvo palaidotas rugpjūčio 2d. — taip užregistruota kapuose.

Kapinių administracija dar painformavo, kad už kapą nuo 1917 m. niekas nebemoka. Sūnaus gyvenvietės nurodytos: New Plymouth, Ind. ir Carbordge, Nev. Bet jo pėdsakai nuo I Pasaulinio karo dingsta. Pora žmonių Kenkeiio pavarde įrašyti Čikagos telefono knygoje pasisakė nieko bendra neturį su tuo Kenkeliu, palaidotu Oak Woods kapinėse, nieko apie jį negirdėję.

Taip tasai “Didysis Lietuvos vėliavnešys— Kenkelis” nusinešė su savim į kapą savo paslaptį.

O kažkokia paslaptis, čia, be abejonės, yra.

Ar jis iš tikrųjų buvo 1863 metų sukilėlis, dargi svarbus veikėjas, kaip tai nekrologai tvirtina? Teko peržiūrėti nemaža sukilimo literatūros, atsiminimų bet jo vardas niekur neužtinkamas. Nejaugi jis būtų taip gerai išsislapstęs, kad net lenkų istorikai jo nebūtų pastebėję, ypač, kad jo pavardė tokia garsi?

Iš viso kyla klausimas, ar tasai Kenkelis tikrai buvo grafas Augustas Vilhelmas Dzialynskis, o jo žmona — Izabelė Čartoriskaitė?

Yra gerai žinomas 1863 metų sukilimo dalyvis grafas Jonas Dzialynskis iš Kurniko ir Goluchovo dvarų prie Poznanės — kaip Centrinio sukilimo komiteto pirmininkas. Poznanėje jis dar prieš 1863 m. organizavo sukilėlių dalinius, supirkinėjo ginklus ir amuniciją ir siuntinėjo į rusų okupuotą Lenkijos dalį. 1863 m. kovo 14 d. su 1,600 sukilėlių jis perėjo sieną ir balandžio 29 d. dalyvavo kautynėse su rusais ties Pyzdrais, kur sukilėliai buvo sumušti. Dzialynskiui pavyko grįžti į Prūsiją, bet, nors jis buvo Prūsijos seimo narys, jam buvo paskelbta mirties bausmė už dalyvavimą sukilime. Tada Dzialynskis pasitraukė į Paryžių ir čia toliau rėmė sukilimo reikalą. 1868 jis buvo amnestuotas, apsigyveno Kurnike, kur ir mirė 1880 m., nepalikęs įpėdinių. Anot S. Konarskio “Armorial de la noblesse Polonaise titree”, 1958, su tuo Jonu Dzialynskiu užsibaigė grafų Dzialynskių vyriškoji giminė — dar antroje 19-j o šimtmečio pusėje buvo Dzialynskių, bet jie titulo neturėjo ir jų likimas autoriui nežinomas.

H. Gliščinskis savo atsiminimuose (“W czterdziestą rocznicę powstania Styczniowego 1863 - 1903”, Lwow, 1903) pasakoja apie nelaimingas kautynes ties Pyzdrais, apie grafo Jono Dzialynskio iš Kurniko dalyvavimą, apie tai, kad daug sukilėlių buvo rusų ištremti į Sibirą. Apie save jis rašo: “.., mane, kadangi buvau Prūsijos pavaldinys, išsiuntė į Prūsus. Ten išsėdėjau Poznanės kalėjime pusę metų. Paskui kaip ‘unsicherer Kantonist’ (nepatikimas rekrūtas) buvau išsiųstas į Štetiną į ‘Arbeits Companie’ ir, pagaliau, į danų karą”.

Taigi, sukilėlis Jonas Dzialynskis yra žinomas, bet Augustas Vilhelmas - Kenkelis niekur neminimas. Gal jis ir buvo koks Jono Dzialynskio giminaitis, šeimos nutylimas kaip sukilimo dalyvis? Smulkesnės Dzialynskių genealogijos neteko rasti. Faktas, kad sukilėliai Prūsų valdžios buvo siunčiami į kaip tik tada vykusį Prūsijos karą su Danija — tas faktas lyg ir leidžia patikėti Kenkelio biografija. ..

Betgi reikalą painioja dar viena aplinkybė: grafo Jono Dzialynskio žmona taip pat buvo Izabelė Čartoriskaitė! Tai garsiojo kunigaikščio Adomo Jurgio Čartoriskio (faktinai — Repnino sūnaus...) ir kunigaikštytės Onos Sapiegaitės duktė Izabelė (Iza Elzbieta), gimusi 1830 m., 1857 m. ištekėjusi už Jono Dzialynskio ir 1899 m. mirusi Prancūzijos Rivieros Mentonos mieste. Ji turėjo brolius — Vladislovą, Čartoriskių muzėjaus Krokuvoje įkūrėją, ir Vytautą, mirusį 1865 m. Matyt, Čartoriskių šeimoje Vytauto vardas buvo gerbiamas — gal ir ne be reikalo Augusto Kenkelio sūnus gavo Vytauto vardą?

Mistifikacija kvepia dar viena smulkmena. Kenkelio žmona sakėsi buvusi Izabelė Čartoriskaitė, karališkosios giminės. Taip, paskutiniojo Lietuvos Lenkijos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio motina buvo kunigaikštytė Čartoriskaitė. Betgi jeigu Kenkelio žmona tikrai buvo iš tos su karaliais susigiminiavusios šeimos, ji turėjo žinoti — tais laikais genealogija aristokratų šeimose buvo labai svarbus dalykas — kad Čartoriskiai savo giminę vedė iš Gedimino, bet ne iš Jogailos, tad ji neturėtų sakytis, buvusi “Jagiellowna”...

Betgi mums svarbiausia žinoti ne tai, ar asmuo, pasivadinęs Kenkeliu, didžiuoju Lietuvos vėliavnešiu, buvo Dzialynskis, ar kas kitas, mums rūpi, koks jo ryšys su Lietuva, koks vaidmuo Lietuvos sukilime?! Apie tai jokių pėdsakų nėra.

Taigi, neaiškumai lieka. Gal paslaptį ar mistifikaciją išaiškins tie nežinomų iki šiol archyvų dokumentų tomai, kurie ryšium su 1863 m. dabar leidžiami Lenkijoje. Gal jie iškels nežinomą 1863 metų sukilimo herojų — Augustą Vilhelmą Dzialynskį - Kenkelį?