Partizanai: Istorija ir dabartis

PROSENIŲ TIKYBA

V. ŠIRVYDAS

Mūsų apšviestūnija emigracijoje negausi (tėvynėje ji pavergta), todėl nėra kam plėtoti jos genialesnių sūnų seniau užvestas sritis. Pavyzdžiui, dar neturime rimto įpėdinio kalbininkui Būgai, kaip neturime gilios senovės tyrėjo koks buvo dr. Basanavičius. Neturime net pilkų sekėjų ką kitataučiai mokslo vyrai atidengia mūsų kalbotyros, proistorės ir istorijos dalykuose. Proistorė, rodos, teturi vieną p. Gimbutienę besirūpinančią kurti ir leisti veikalus (vieną jau išspausdino Harvardo u-to leidykla, ruošiama kiti.).

Dr. Basanavičius, be abejojimo, būtų radęs daug savo trakų-phrygų “lietuviškumo” teorijai džiugios medžiagos Anglijos Cambridge u-to prof. A.B. Cooko trijų tomų veikale “Zeus, A Study in Ancient Religion”. Pirmas tomas išėjo 1914 m., antras 1925 m., trečias 1940 m.

Čia keliose vietose, be trakų ir phrygų, minimi ir lietuviai. Pavyzdžiui, cituojama vokiečio profesoriaus Hermanno Usenerio, Bonnoje 1896 m. išėjęs, veikalas “Goetternamen — Versuch einer Lehr von der religioesen Begrifsbildung”. Skaitomas “vienu geriausių moderninių tyrinėjimų senovės graikų ir romėnų tikybos.” Veikalą žinojo dr. Basanavičius, nes juo rėmėsi paskaitai “Iš senovės lietuvių mitologijos”, kurią skaitė 1926 m. bal. 6 d. Vilniuje, Lietuvių Mokslo Draugijos metiniam susirinkimui ir tais metais išspausdino atskiru leidinėliu.

Prof. Useneris vysto įdomią indo-europiečių (prie kurių mūsų tauta kultūriniai ir kalbiniai priklauso) dievų atsiradimo ir išsirutuliojimo teoriją. Šie dievai, sako, išgyvenę tris vystymosi laipsnius.

Pirmąjį Useneris vokiškai pakrikštija “Augenblicksgoetter”. Šie, pirmapradžiai dievai buvę “pripuolami”, “laikini”. Pavyzdžiui, garbinta kuris nors tuo metu ypatingai į akį kritęs kalnas, miškas, medis, akmuo (kaip mūsų Rambynas ar Puntukas), ar kuris dalykas (karžygio kardas, ugnis).

Antrą laipsnį vaizduojanti “senovės lietuvių tikyba” ir romėnų “indigitamenta” dievai, kurie, kaip dr. Basanavičius sako, buvę surašyti oficialiuose maldoms pavyzdžių rinkiniuose, pamokant “kurių dievaičių, kuriais vardais, kuriomis maldomis, kuriais atvejais šauktis”. Useneris šitą antrą vystymosi laipsnį vadina “Sondergoetter” — ypatingi dievai. Mūsų proseniai, rodos, tepasiekė šį laipsnį ir jame dalinai

Perkūno medinė statulėlė (c. de Danilowicz, La Lituanie Artistique)

pasiliko net krikščionybę priėmę. Plačiausiai senovės prūsus pažinęs ordino istorikas Dusburgas rašė, kad prūsams negyvoje gamtoje viskas gyva: jie “dievybę” matė saulėje, mėnulyje, žvaigždėse, griaustinyje, miškų alkuose, vandenyse, paukščiuose, gyvuliuose, net rūpužėse ir žalčiuose.

Visiems šiems dievams mūsų proseniai prisidarė vardų, kurių daugumą surinko Žemaitijoje, 1568-1572 metais matininku gyvenęs, Laskovskis ir paskelbė lenkas Lasickis 1642 m. veikale “De diis Samagitarum”. Useneris šiais (ir iš Stryjkovskio kronikos) vardais atsirėmęs, įrodinėjo, kad lietuvių ir romėnų “indigitamentą” dievai leidžia nustatyti visoms IE (indo-europiečių) , tautoms bendrą dievų išsivystymo teoriją. Ją patvirtino Mannhardtas 1904 m. Berlyne išėjusiame veikale “Wald — un Feldkulte”. Sakė, romėnų dievaičiai atatiko mūsų prosenių tikybos sąvokas, kaip jas patyrė tėvas jėzuitas XVII a. lankęs Livonijos latvius: “jie turi visokių dievų, vieni dangaus, kiti žemės, o kiti kaip: žuvų, laukų, javų, daržų, galvijų, arklių ir kitų dalykų.”

Savo paskaitoje dr. Basanavičius išvardijo visą eilę šių “Sonder” arba “indigitamenta” dievų: Žemyna, Žiedeklėlė, Aušrinė, Vakarinė, Vėjopats, Bangputys, Kaukas, Vaisgantas, Vėliona, Dimstipats, Laukpatis, ir kiti. Sako, kaikurie vėliau virtę krikščionių šventaisiais (jų “funkcijos” perėjo šventiesiems). Pavyzdžiui, Šv. Izidorius pasidarė artojų patronas, o Šv. Jurgis — gyvulių globėjas. Dr. Basanavičius sakė: “Mūsų praseneliai, gamtos apsireiškimus dievindami ir gyvenimo reikalams padėti dievus kurdami, elgėsi kaip senovės graikai ir romėnai, todėl prof. Useneris teisėtai vartoja senovės lietuvių tikybos duomenis aiškinti graikų ir romėnų mitologiją.”

Tretįjį, augščiausį IE dievų išsivystymo laipsnį, senovės graikų ir romėnų dievai pasiekė, kada kiekvienas išaugo ryškiu asmeniu— pasidarė Usenerio “persoenliche Goetter”. Lietuvių (ir daugelio kitų IE tautų) dievai šio laipsnio nepasiekė, nors dažnai būna lyginami su graikų Zeusu ar romėnų Jupiteriu, bei kitais Olimpo šeimos didžiausiais dievais. Gali būti, todėl nepasiekė, kad jų neveikė, kaip veikė senus graikus ir romėnus Mažosios Azijos šumerų, Egipto egiptėnų ir Italijos etruskų kultūros

Dr. Basanavičius sprendė: “Kuo pas senovės graikus buvo Zeusas, pas romėnus Jupiteris, pas indus Parjanya, pas senovės lietuviu buvo Perkūnas. Skirtumas tik tas, kad Zeusas ir Jupiteris buvo vyriausi visiems, lietuvių Perkūnas tebuvo dievaitis”. Tiesa, buvo rašytojų, norėjusių jį iškelti bent vyriausio dievo sūnumi. O vyriausias pas Laskovskį buvęs Aux-thejas Vissagistis, pas Narbutą Okopirmas, pas kitus Prakorimas, Praamžius, ir t.p.

Jei prof. Usenerio teorija teisinga, lietuviui įdomu tyrinėti raštingų graikų ir romėnų pasakas apie jų dievus, nes jie, ypač “indigitamenta” rūšies, artimi mūsų Laukpačiams ir Kaukams. Mūsų proseniai, gaila, raštų nepaliko. Zeusas ir jo sūnus (iš Trakijos atkilęs) Dionysas, “asmenimis dievais” išsivytydami, atsinešė “ypatingų” dievų savybių, pavyzdžiui, lietų gaminti. Todėl nestebėtina jei Luko Davido ir Stryjkovskio kronikose senovės prūsai, sakoma, būk Perkūno melsdavę:“ O tu, maloningas dieve, Perkūne, teikis mums reikalingu laiku pagelbėti ir malonų lietų duoti”. Pas graikus, iš lietaus ir perkūnų dievo, Zeusas iškopė dievų tėvu, ko nepadarė Perkūnas, arba aiškios asmenybės neįgijęs latvių “Vecajs tews” (senas tėvas).

Jei mūsų prosenių tikyba buvo svarbi vokiečių profesoriui rašant “vieną geriausių moderninių tyrinėjimų senovės graikų ir romėnų tikybos”, gali būti, ji privalėtų būti nemažiau svarbi ir vienam-kitam “egzistencijalizmu” besižavinčiam mūsų apšviestūnui rinkti, žinoti ir apsvarstyti jo protėvių kultūrinio išsivystymo laipsnius.

II

“Istorijos tėvas”, senovės graikas Herodotas (484-424 m. pr. Kr.) savo Istorijoje (sk. 4, par. 94-96) įrašė du senovės trakiškų getų vardus, kurie šimtmečiais domino istorikus, ypač lietuvių kalbą pažinojusius. Juodųjų Jūrų pakraštį nuo 700 metų pr. Kr. kolonizavę ir su vietos gyventojais trakais santykiavę, to meto graikai Herodotui pasakojo, kad tūlas getas Zalmoxis(kiti rašė: Zamolxis ir net Zalmolxis) buvęs filosofo Pitagoro vergas. Pitagoras mirė 497 m. pr. Kr. ir vėliau buvo garbinamas kaip vėl atgimęs saulės dievas Apolonas. Išsilaisvinęs, Zalmoxis (lietuviškai jį galime rašyti Zalmoksis) praturtėjęs ir sumanė graikų tikybą įvesti savo tėvynėje Getijoje. Tam tikslui pastatė didelius rūmus ir sukvietė žymesnius getus vaišėms, kurių metu pareiškė, kad jis ir jie visi, ir jų vaikų vaikai, ištikrųjų nemirsią, bet nužengsią amžinai gyventi laimės kraštan. Rūmuose jis buvo slaptai išsikasęs po grindimis duobę ir joje “mirė”, iš akių pranykdamas. Ten tris metus slapstėsi ir ketvirtą “prisikėlė” sveikas ir gyvas, tuo prisuokdamas getus tikėti žmogaus nemarumu.

Herodotas nelinko pasakai tikėti, nes, jo nuomone, Zalmoksis gyvenęs toli gražu prieš Pitagorą. Jis mano, kad jis buvęs koks nors vietinis getų dievas (“daimonas”), nes getai, ištikrųjų, turėję savotiškų “dievinimo” apeigų (graikų vadinamų “athanatisoysi”). Tikėjo amžinai gyvensią, nes mirtis, girdi, esanti tik kelionė pas Zalmoksį, kurį kai kurie vadino ir Gebeleiziu.Herodotas dar papasakoja, kad kas ketvirtas metas getai siuntę kvieslį pas Zalmoksį šitaip: parinktąjį vyrą išmesdavę į orą ir jį pagaudavę ant trijų jiečių smaigalių.

Gebeleizis tuojau lietuviui mintin pašauna du jam žinomus žodžius: “gyvas” ir “leidžia”. Nestebėtina, jei senovės prūsų istorikas, vokietys Kotzebue, savo Hamburge 1811 m. išspausdintojo “Preussens aeltere Geschichte” (t. I, p. 70) getų Gebeleizį vedė iš lietuvių žodžio “Gi-weleisis”. Zalmoksį (jį rašydamas Zamolksiu) sutapdino su lietuvių dievaičiu Žemeliuku. Jam pritarė vokietys Krause, Karaliaučiuje 1835 m. išėjusiame veikale “Lithauen und dessen Bewohner”. Juos abu cituoja dr. Basanavičius savo “Apie trakų-phrygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon” (Lietuvių Tauta, 1921 m., Knyga III, Dalis I, p. 162)

Klaipėdoje gimęs, kelerius metus Nibudžių kaime, ties Gumbine, pastoravęs Praetorius, 1871 m. Berlyne išėjusiame veikale, sakė Zamolksis buvęs mirusiųjų dievas ir vardas jam kilęs iš lietuvių žodžio “žemė”. Iš Zemeliuko, per sutrumpinimą Ziamluks, graikai pasidarė

Zamolksį ir Zalmoksį. Žemeliuką gi garbinę Nadruvos prūsai, Žemaitijos žemaičiai ir Augštaitijos lietuviai. Gebeleizį Praetorius kildino iš lietuvių žodžių “gyvas” ir “leisti”. Vardas reiškęs dievą, kuris žmogų nemarumu apdovanoja.

Kaip žinoma, mūsų Daukantas visai neabejojo, kad Herodoto Gebeleizis yra mūsų Gywaleizis arba Gywalejdis. Sakė, reiškė “visiems gyvybę teikiąs.” Tą patį manė ir M. Akelaitis, lenkų kalba Peterburge 1885 m. išleistoje “Rzut oka na starožytnosc narodu litewskiego”. Gebeleizis lenkiškai esą būtų “zyciodawec” — gyvybės teikėjas. Zalmoksį jis, tačiau, norėjo kildinti iš “sielos” ir “mokslo” — “sielmokša”.

Prof. Cook pastebi, kad šiuos vardus siekė išaiškinti visa eilė mokslo vyrų. Jis norėtų Gebeleizio vardą išvesti iš lotynų “gabalus”, senovės airių “gabul”, senų vokiečių “gabala”. Tada vardas reikštų “dievą su šakėmis’ — požemio dievą, pragaro venią. Bet, sako, tai jo asmeninis “grynas spėliojimas”.

Vienas rašytojas senovėje, Porphyrios, (gyveno 233-304 m. po Kr.) šitaip tą vardą aiškina: “Pitagoras turėjo ir kitą jaunuolį iš Trakijos. Jo vardas buvo Zalmoxis, nes gimus ant jo užmetė lokio kailį. Trakiečiai šitokį kailį vadina zalmus.”

Prof. Cook mano, šiuo vardu getai vadinę savo vyriausį dievą, kurį graikai vadino Zeusu. Cituoja prancūzo G. Seure straipsnį žurnale “Revue Etudes Grecs” (nr. 26, 1913 m.) pavadintą “Zbelsourdos, Gebeleizis, Zalmoksis”, kuriame apžvelgia Trakijoje rastas su įrašais septynias skulptūras, du pinigu ir tris dievams aukoti skirtus dalykėlius. Skulptūros vaizduoja trejopas dievo figūras. Penkiose apsiaustu (graikų “chlamys”) apsisiaustęs pusnuogis dievas žygiuoja iš kairės dešinėn, dešinėje rankoje iškėlęs žaibą, o kairėje nešinąs arą. Dvejose skulptūrose jam po kojų vyniojasi žaltys. Kitais žodžiais, tai Zeusas, Perkūnu-Dunduliu žygiuojąs, tartum mūsų Perkūnas liaudies pasakose, “Perkūno kulka” “kipšo mušti”. Įrašai sako, čia “Zeus Zbelthiourdos”.

Viena skulptūra vaizduoja tą patį Zeusą, su žaibu rankoje, tik važiuojantį dvejais žirgais įkinkytoje karietoje. Greta jo stovi apsigaubusi ir skraisčiuota deivė, dešinėje laikanti tartum kviečių varpą, o kairėje degančią balaną. Prieš karietą vyniojasi žaltys. Paskutinė skulptūra įdomiausia. Zeus čia nuogas, dešinėje laiko iškėlęs valdovo ženklą (skeptrą), kairėje ties pusiauju žaibą. Iš kairės pas jį atjoja jaunuolis dievaitis ant žirgo. Seure nedvejodamas sako, čia joja Dionysas (“dievo sūnus”, jaunas, vėl atgimęs Zeusas). Šią skulptūrą, kaip įrašas sako, aukojąs Dionysios vardu graikas dievui

Zberthourdui ir Iambadouliui. Pirmas titulas tenka Zeusui, antras (kaip iš kitų šaltinių paaiški) Dionysui.

Du Trakijoje rasti pinigai pateikia kitokesniai įrašytus Zeuso titulus: Zbelsourdos, Zlethourdos ir Zberturdis. Prof. Cook čia sako:

“Vardas, rodos, sudėtinis. Jį išaiškinti, tačiau, sunku. W. Tomaschek (daug darbo padėjęs senovės trakus studijuoti) 1894 m. manė, kad pirmoji dalis gimininga lietuvių žodžiui ‘žaibas’, ar žiburys’. Antroje dalyje jis buvo linkęs matyti slavų ‘sver-d’ (sukti, gręžti). Poetas Homeras Zeusą vienoje vietoje vadina “terpikeraunos — ‘žaibus sukąs’. O romėnų Virgilijus sako ‘cum fulmina torques’ — kada tu žaibą suki. Seure mano, kad trakiečiai šį titulą ištarę Zibelesourdos, kur pirmas skiemuo girdimas ir Gebeleizyje, nes šis vardas dažnai būdavo rašomas ir Zibeleizis. Tokiu būdu, Zibelesourdos, Zibeleizis ir Zalmoksis varduose jam skamba trys didžiojo trakų dievo (Zeuso) titulai, nors tikras dievo vardas ir nežinomas. Antroji dalis, gali būti, yra Souras (kitur įrašuose rašoma Souris, Surus ir Surio). Bene tai dievo vardas? Bet visi šie spėliojimai, nors geriausi, neįtikina. Mums reikia giliau ir plačiau pažinti nežinomą trakečių kalbą. Bet jei dievo vardo ir nežinome, puikiai žinome jo pobūdį. Zeusas Zbelsourdos yra ir dangaus ir žemės dievas. Tą įrodo jo rankose laikomas žaibas ir po kojomis besivymojantis žaltys. Jo žmona bene Semele (Žemele) o sūnus yra žirgu jojąs Dionysas.”

Lietuvis Zibelesourde linktų matyti “žibančią saulę”, nes IE kalbose yra pavyzdžių, kur 'l” atstoja “r”. Įdomu lietuviui ir žirgu jojąs Dionysas. Jojikas ant žirgo, bendrai, yra tartum senovės trakų tautinis simbolas — nelyginant mums Vytis.

Graikai dievą vadino “Zeus”, romėnai “deus”. Mūsų kietai senovę mylį dzūkai taria “dzievas”, pasilaikydami ir “d” ir “z”. Vienas Cambridge u-to mokytojas (Atkinson) 1922 m. patarė “zibele” skaityti “divel” — kas atatiktų mūsų “dievuliui”. Zbelsourdos todėl galėjo būti “dievulis saulė”. Prof. Cook vienoje vietoje sako: “Graikų Zeusui atatiko, rodos, tokis pat galingas trakų dangaus dievas, kurio vardas nežinomas, bet galėjo būti Divos, nes yra likę įrašų, kaip Dios Papas (dievas tėvas).”

Zibeleizis (Gebeleizis), tada, gali būti, yra “dievas kuris žaibus laido”?

Savo vardu lietuviui įdomus ir “didelis dievas”, kurį senovėje garbino Juodųjų Jūrų uosto Odesos (graikų kolonijos, dabartinės Bulgarijos Varnos) gyventojai. A. Salačas straipsniu “Le grand dieu d’Odessos—Varna et les mystères de Samothrace” (Paryžiaus Bull. Corr. Hellenes, 1928m. nr. 3) įrodinėjo, kad garbinta Darzalas ar Derzelas, lietuviui primenąs aržuolą, šventą medį Perkūnui ir graikų Zeusui. Apie 200 metų pr. Kr. Odesos gyventojai kalė savo pinigus, kurių keli pateko Europos muzėjuosna. Vienoje pusėje barzdota vainikuota vyro (aišku, Zeuso) galva, o kitoje — Zeusas stovi ir savo dešinėje laiko laimės lėkštę, o kairėje “gausybės ragą”. Apačioje, tačiau, stovi iškaltas vardas “Kirse”, kuris užtinkamas ir vieno trakų valdovo, Kersobleptis, varde.