Vaclovas Alksninis—pavyzdingasis dalyvis
ANT. DIRŽYS
Š. m. gegužes 11-tą buvo pagerbtas laisvosios Lietuvos kariuomenes kapitonas Vaclovas Alksninis jo amžiaus 60-ties metų proga. Pagerbimo banketą suruošė Amerikos Lietuvių Legiono Dariaus ir Girėno Postas ir Amerikos Lietuvių Tautinės Sąjungos I skyrius, sudarydami tam reikalui “rengimo komitetą’’, o pastarasis savo uždavinį įvykdė, sukvietęs šimtinę sukaktuvininko draugų, bičiulių, vienminčių į gražią Viešpaties Atsimainymo bažnyčios parapijos salę Maspethe.
Viešnios ir svečiai, stalai ir valgiai, kalbos ir dainos pagerbimo vakarą, rodos, įsirikiavo tokion darnion vienumon, kad galima būtų pasakyti, jog šis suruoštas pagerbimas buvo giedri, miela valandėlė pačiam solenizantui, jo poniai Gabrielei ir visiems dalyviams. Dvasiai ir kūnui buvo peno sočiai ir. .. nieko per daug.
Vaclovas Alksninis, karys savo profesija, visuomenininkas savo prigimtimi, pašaukimu kreipia mūsų dėmesį dviem savo savybėm: paprastumu ir nepaprastumu.
Jo paprastumas glūdi moraliniuose jo jutimuose, nusistatymuose, einančiuose iš sveikų, gerai suprasto Lietuvos kaimo žmonių tradicijų, čia solenizantas yra nukalęs geležinę formulę: niekur nenusižemink, o taip pat, gink Dieve, nepasiaugštink. Tarp šių priešingumų išėjo Aksninis nuostabiuoju vidurio keliu tvirtai, akivaizdžiai ir tuo jis sukelia, nejučiomis jam pačiam, simpatijas ne vien jo pasirinktų organizacijų aplinkoj, bet taip pat ten, kur yra išpažįstami principai kiti, ideologijos skirtingos ir einama kitais keliais.
Šį tvirtinimą paremia faktas, kad solenizanto pagerbime dalyvavo 7-ni dvasiškiai, ir jų tarpe buvo prakilnusis prelatas Jonas Balkūnas. Taip pat tai patvirtina dalyvavimas žmonių, kuriuos vis dar įprasta vadinti “dešinės“ ar “kairės“ sparnais, su kuriais Alksninis yra vienokiame ar kitokiame sąlytyje, pagal tą visuoti-
Kpt. Vaclovas ir Gabrielė Alksniniai pagerbimo metu. Iš k. sėdi kpt. J. Kiaunė ir Vincas Alksninis (Vaclovo brolis), jo ponia — dešinėje. Nutraukė Vyt. Alksninis
ną ir bendrą principą: esam vienos tautos broliai.
Amerikos Lietuvių Legiono vadas, kpt. Petras Jurgėla dalyvavo šiame pagerbime su labai malonia staigmena. Kai New Yorko oktetas, vadovaujamas A. Mrozinsko, baigė iškilmingąją dainą “šiaurė Pašvaistė”, aide paskutinių žodžių — “Lietuva — žemės žodis švenčiausias, Lietuva — žemės laimė šviesi”, pakilo kpt. Jurgėla ir pranešė Legiono Štabo nutarimą, kuriuo kpt. V. Alksninis yra apdovanotas Legiono garbės žymeniu. Kai žymenis buvo segamas solenizantui, kilo susirinkusiųjų entuziastingas plojimas, žybtelėjo šviesa filmavimo ir fotografų aparatams.
Nuo šio “flash” dera tarti keletą žodžių apie sukaktuvininko nepaprastumą.
Kai lietuvių tauta pabudusi ryžosi žengti laisvėn, atstatant Lietuvos nepriklausomą valstybę, pirmasis laisvės vadų šauksmas buvo: — reikia savanorių Tuomet šių dienų sukaktuvininkas buvo žalias jaunuolis, vos 17-tus metus einąs, tačiau jau ir tada buvo jautrus ir sumanus tiek, kad aną laisvės vadų šauksmą suprato. Jis išėjo iš savo namų savu noru į šaulius — partizanus, o po to tapo įjungtas į pirmuosius kuriamosios Lietuvos kariuomenės pulkus, kuriuose jis įgijo kūrėjo - savanorio titulą ir Lietuvos laisvės kovas baigė leitenanto laipsniu.
Nuo šio meto jo veiklumas jį paženklino brangaus dalyvio žyme, kuria jis reiškėsi Lietuvos nepriklausomo gyvenimo metu pakildamas iki kapitono laipsnio. Perkeltas į Šaulių S-gą, buvo judrus ir rūpestingas vadas, ugdydamas tokius Lietuvos vyrus, kurių labai reikia valstybės bėdų ir nelaimių metais. Tai gražiai priminė Jonas Švarplaitis, Sintautų būrio vadas, dirbęs kpt. Alksninio vadovybėj ištisą 15-ka metų.
Kai Lietuvą ištiko tarptautinės nelaimės, kpt. Alksninis virsta veikliu rezistentu prieš Lietuvos okupacines jėgas ir vokiečių okupacijos metais jis pakliuvo į Lietuvos patriotus persekiojančias rankas. Baisuosius miškus, kuriuos vokiečiai buvo pavertę žmonių naikinimo vietovėmis, mūsų žymusis rašytojas Balys Sruoga, išgyvenęs tų miškų baisumą pats, pavadino “dievų mišku”. Ir kpt. Alksniniui teko būti viename tų ‘dievų miškų’ prie Stutthofo.
Dabartinis mūsų gyvenimas svetur yra nuženklintas dviem dalykais: tautine dinamika ir negerovėmis. Tos negerovės vėlgi yra dvejopos: svetimos ir savitarpinės. Su abejom negerovėm reikia rungtis, prieš abejas priešintis ir čia Vaclovas Alksninis yra gyvuoju pavyzdžiu, kai jo netriukšminga dinamika, kantrumas ir išmintis yra neeilinis pozityvus įnašas lietuvių visuomeniniam gyvenimui.
Kai skundžiamasi dalyvių stoka suvažiavimuose, susirinkimuose, koncertuose, visų rūšių parengimuose, demonstracijose, paraduose ir net valdybų posėdžiuose, visi tie skundai nė per mylias negali prisiartinti prie sukaktuvininko, nes jis yra dalyvis visur ir visada, gražiame ore ir lyjant ar sningant. Čia reikia pabrėžti, kad Alksninis sugeba kartais aplankyti net tris tą pačią dieną vykstančius viešus lietuviško gyvenimo įvykius. Ir daugiausia stokoją dalyvių — žiūrovų, sportiniai parengimai, ir tie nepraeina be sukaktuvininko, čia jis yra pavadintas net pagarbiu ambasadorium — dėl jautrumo sportuojančiam jaunimui.
Duoklių: nario mokesčių, aukų BALFui, visiems Fondams ir pavienių organizacijų atskirų reikalų prašymams — solenizantas yra pavyzdingas mokėtojas. Kun. Lekešius, sveikindamas Alksninį pažymėjo, kad ir parapijoj jis yra žinomas kaip geras aukotojas.
Organizacijose — karių, tautininkų, bendruomenės — sukaktuvininkas savo šaltu ir ramiu tonu virsta nepamainomu lygintoju, kai kartais susirinkimuose ar posėdžiuose iškyla priešingų nuomonių, jos įveda dalyvius įkarštin ir priešingumai negeistinai paaštrėja. “Kario” redaktorius Z. Raulinaitis, savo sveikinimo žodyje, pastebėjo sukaktuvininko turimą dovaną įsigilinti į svarstomus klausimus ir savo nuomone užbaigt beužsitęsiantį ginčą teisingai ir taikiai.
Sukaktuvininkui nesvetima nė plunksna. Bet griebiasi jis jos ir rašo straipsnį tik tada, kai mato būtiną atvejį, ir tai jau svarbiu, visuotiniu klausimu, kurio nejaučia, ar net nenori jausti kiti. Ir neseniai jo straipsnis “Dirvoje” Lietuvos laisvinimo reikalu rodo, kokiu atsidėjimu jis seka Lietuvos laisvinimo veiksnių raidą, mato toj raidoj pavojingas klaidas ir įsakmiai jas nurodo. Jo rašyti samprotavimai yra būdingi tuo, kad juose yra matoma kritika, bet nėra įtarinėjimų, nurodoma klaida, bet nėra kaltinimo, prileidžiama blogoji pasekmė, bet nedaromas kam nors smerkiantis sprendimas.
To viso akivaizdoj, sveikinęs solenizantą Liet. Tautinės S-gos p-kas Vyt. Abraitis didžiavosi tokiu nariu, kuris tik tremtyje, svetur, įsirikiavo į tautininkų eiles ir su dėkingumu paminėjo Alksninio aiškinimą, kad iš visų čia esančių Lietuvos valstybinės politikos partijų Tautinė S-ga, savo ideologija, yra tokia, kuri tiesiai ir tvirtai tarnaujanti tiek visai lietuvių tautai, tiek Lietuvos laisvės reikalui.
Kaip buvo sakyta, solenizantas yra gyvasis lietuviškojo gyvenimo dalyvis, jis būna visur ir pas visus, taigi ir į jo garbei suruoštą pobūvį sugūžėjo graži šimtinė. Be to, jį sveiko daugelis raštu — telegramomis ir laiškais.
Generalinio konsulo Jono Budrio dėmesys ir įvertinimo žodžiai per dr. Br. Nemicką, kun. Pikturnos, kaip “dievų miško” draugo gyvas, linksmas žodis, ALTo p-ko J. Kiaunės sentimentas ir LB-nės atstovo A. Vakselio gražūs artimumo žodžiai — tai visa buvo lyg didelis jausmų ir žodžių bukietas Vaclovui Alksniniui už jo gyvenimo tiesų, tvirtą ir pastovų žygį.
Tame pagerbime dalyvavęs New Yorko Vyrų Oktetas, vadovaujamas maestro Alekso Mrozinsko, su pakilia nuotaika atlikęs savo programą dviem tarpsniais, ir su maloniu dėmesiu poniai Gabrielei Alksninienei išpildęs Brahmso Lopšinę, Motinos Dienos išvakarėse, buvo to pagerbimo didžioji meninė skraistė ir pagrindinis gerasis vakaro tonas. Ir su šiuo ansambliu sukaktuvininkas yra “kraujo giminystėj”, nes jo sūnus Vytautas yra šio okteto narys, dainuojąs baritonu.
Solenizanto bičiulis Stasys Jakštas dedikavo jausmų, pluoštą eilėmis, kurias artistiškai perskaitė Romas Kezys. Tuo buvo užbaigti susirinkusiųjų sveikinimai ir linkėjimai sukaktuvininkui.
Tarė žodį ir pats V. Alksninis.
“Aš tikiu savo tautos amžinumu ir tikiu, kad ji kelsis laisvėn” — kalbėjo solenizantas savo pasakyto credo augščiausiame taške.
Ir visi girdėjusieji gerai suprato, kad tik iš to Vaclovo Alksninio tikėjimo tegali kilti toks pavyzdingas lietuviško gyvenimo dalyvis tautos laimėj ir nelaimėj.
