APIE GENEROLĄ VINCĄ VITKAUSKĄ
P. ŽILYS
Mūsų spaudoje ir kalbose gen. V. Vitkauskas yra pasidaręs ypatinga, kontraversinė asmenybė. Rašoma ir kalbama, kad Vitkauskas yra buvęs bolševikų agentas, parsidavėlis, tautos išdavikas ir t.t. Stebimasi, kaip kariuomenės vadovybė ir vyriausybė neapsižiūrėjo ir leido Vitkauskui iškilti net į kariuomenės vadus.
Šia proga noriu patiekti keletą būdingesnių momentų apie V. Vitkausko karjerą.
Vitkauskas buvo caro armijos karininkas. Grįžęs Lietuvon, dalyvavo kovose dėl nepriklausomybės. Už pasižymėjimus kautynių lauke buvo apdovanotas dviems Vyčio kryžiais.
Jis ypatingai pasižymėjo 1920 m. rugsėjo mėn., būdamas 7 p. pulko bataliono vadu, kai, vykdydamas įsakymą užimti ir ginti Ašužą (apie 15 km. į šiaurę nuo Gardino), per Druskininkus puolančios lenkų kariuomenės, buvo atkirstas nuo savųjų. Labai sunkiose sąlygose, maišydamasis tarp bolševikų kariuomenės dalių, per Lydą išvedė savo batalioną (su mažais 2 p. p. vieno bataliono likučiais) iš lenkų apsupimo ir prijungė prie savųjų. (J. Petruitis “Laisvę ginant” II t.).
Po to dalyvavo kovose su gen. Želigovskio kariuomenės dalimis. Spalių 15-16 d., kautynėse Kabočiškių rajone (prie vieškelio Vilnius— Maišiogala), kpt. Vitkauskas buvo sunkiai sužeistas ir evakuotas.
Vėliau kpt. Vitkauskas perėjo tarnauti į Vietinės (komendantūrų) kariuomenės brigadą, kuries vadas buvo plk. ltn. A. Merkys. Čia kpt. Vitkauskui teko eiti įvairias pareigas, net iki brigados štabo v-ko imtinai, ir pakilti į majorus. Šios tarnybos metu mjr. Vitkauskui teko gerai susipažinti ir susigyventi su plk. ltn. Merkiu.
Man asmeniškai su Vitkausku pirmą kartą teko susitikti ir susipažinti 1923 m. Vilkaviškyje, kai jis su žmona buvo atsilankęs pas savo svainį karo vald. A. Kundrotą, tada tarnavusį kavalerijos štabe.
Iš to paties A. Kundroto teko tada išgirsti ir pirmuosius komplimentus mjr. Vitkauskui, kad jis esąs gabus ir pažangus karininkas. Esą dėl jo pažangumo, krikščionys demokratai trugdą jam kilti, tačiau, jeigu kada nors valdžion ateisią socialdemokratai, tai Vitkauskas augštai iškilsiąs. Kek vėliau panašius atsiliepimus apie mjr. Vitkauską teko girdėti ir iš seimo nario J. Plečkaičio aplinkos. A. Kundrotas buvo laikomas seimo nario J. Plečkaičio artimu bičiuliu — bendraminčiu.
Man tokie atsiliepimai apie Vitkauską buvo labai įdomūs ir svarbūs, ypatingai, kai sužinojau, kad jis yra tikras brolis buvusio 1919 m. pradžioje Panevėžio karo komisaro Vitkausko, kurio prakalbomis ir darbais teko pasibaisėti.
1924 m. pradžioje Vietinės kariuomenės brigada buvo išformuota. Plk. ltn. A. Merkys išėjo atsargon. Tada iškilo mjr. Vitkausko naujo paskyrimo klausimas. Aš tada tarnavau Kariuomenės štabe. Svarstant mjr. Vitkausko paskyrimą, buvo aptarta visi pliusai, jis, mat, buvo vienas iš pirmųjų kandidatų į pulko vadus, vienok, nulėmė minusai — jo brolio, Panevėžio karo komisaro, darbai ir neaiškus jo paties pažangumas, apie kurį taip garsiai kalbėjo trys svainiai Kundrotai — visi karininkai.
Buvo nuspręsta mjr. Vitkauskui neduoti atsakingos vietos, o paskirti jį į šaudymo inspekciją ir pažiūrėti, kaip reikalai vystysis toliau. Atvirai sakant, mjr. Vitkauskas buvo izoliuotas.
Buvo neapsirikta. Tuojau po Vitkausko paskyrimo, kariuomenės vadas Žukauskas inspektavo Panevėžio įgulos dalis. Po inspekcijos, prie kariuomenės vado adjutanto kreipėsi vienas karininkas su tokiu, maždaug, pareiškimu: — jis skaitęs kariuomenės įsakyme, kad mjr. Vitkauskas esąs paskirtas į šaudymo inspekciją. Kadangi mjr. Vitkausko brolis, būdamas Panevėžio karo komisaru, labai žiauriai elgėsi su lietuviais, ypač kariais ir partizanais, juos be jokio pasigailėjimo šaudęs, taip buvęs nužudytas ir jo (to karininko) brolis; todėl jis, kartais, susitikęs mjr. Vitkauską, galįs nesusilaikyti ir jį vietoje nušauti. Tada būsią atsilyginta, brolis už brolį! Tas karininkas buvo nuramintas, o mjr. Vitkausko v-kas buvo painformuotas apie tą įvykį.
Po to mjr. Vitkauskas ramiai ir tyliai dirbo šaudymo inspekcijoje iki 1926 m. ir buvo pakeltas į plk. ltn. laipsnį.
Tais metais, po seimo rinkimų, valdžią perėmus liaudininkams ir socialdemokratams, plk. ltn. V. Vitkausko reikšmė tuojau labai pakilo. Jis pasidarė pirmuoju kandidatu į pulko vadus.
Kariuomenės vadovybė (krašto apsaugos ministeris ir kariuomenės štabo v-kas) buvo nusistačiusi atleisti iš pareigų 2 p. pulko vadą mjr. J. Petruitį, ir jo vieton paskirti plk. ltn. V. Vitkauską.
Kadangi 2 p. pulkas stovėjo Šančiuose, o seimo narys J. Plečkaitis projektavo Šančiuose ištuštinti dalį kareivinių ir jose įsteigti bedarbių stovyklą, tai toki projektai daugeliui karininkų sukėlė susirūpinimą, ypač tiems, kurie arčiau pažinojo Vitkauską, žinojo jo brolio, Panevėžio karo komisaro, darbus ir giminystę su Kundrotais ir pastarųjų santykius su J. Plečkaičiu, kuris, savo ruožtu, 1923 m. labai negražiai provokavo Vilkaviškyje stovintį 2 ulonų pulką ir kariuomenės vadą gen. Stanaitį.
Po didelių pastangų, per divizijos vadą gen. M. Velykį pasisekė sutrugdyti mjr. Petraičio atleidimą iš 2 p. pulko vado pareigų. Tada plk. ltn. Vitkauskas buvo paskirtas 9 p. pulko vadu Mariampolėje.
Būdamas Mariampolėje, Vitkauskas buvo užmezgęs ryšius su Mariampolės ir Vilkaviškio pažangiaisiais. Toje srityje ypatingai buvo veiklus vienas iš jo padėjėjų, plk. ltn. Civinskas.
1926 m. gruodžio 16 d. plk. ltn. Vitkauskas buvo atvykęs į Kauną dalyvauti respublikos prezidento dr. Griniaus 60-ties metų sukakties minėjime. Gruodžio 17 d., tuojau po perversmo, Vitkauskas buvo iškviestas į kariuomenės štabą, kur P. Plechavičius paaiškino jam apie įvykusį perversmą ir įsakė, iki atskiro įsakymo, pasilikti Kaune. Mariampolės įgulos v-ko pareigas buvo įsakyta eiti mjr. Pamarnackiui ir paaiškinta, jeigu, kartais, plk. ltn. Vitkauskas pasirodytų Mariampolėje, jį tuojau izoliuoti.
Čia pat kilo klausimas, kas daryti su Vitkausku? Atleisti iš pulko vado pareigų? Bet kuo remiantis? Buvo nuspręsta neskubėti, reikalą nuodugniai išsiaiškinti ir po to tik spręsti.
Taip šį reikalą bešaldant, paaiškėjo, kad krašto apsaugos ministeriu yra paskirtas plk. ltn. Merkys. Merkys, gi, šį klausimą labai paprastai ir greitai išsprendė. Esą, jam su Vitkausku tekę dirbti Vietinės kariuomenės brigados štabe, kur Vitkauskas buvęs darbštus, rūpestingas vyras ir t.t. Todėl, lai jis grįžta į pulką.
Taip ir buvo padaryta. Vitkauskui buvo įsakyta grįžti į pulką, į Mariampolę, kur gruodžio 17 d. nuotaikoms atslūgus, pamažu vėl sklido gandai ir kalbos apie 9 p. pulko vadovybės ryšius ir bendravimą su Mariampolės ir Vilkaviškio pažangiaisiais. Pažangiaisiais, anų laikų specifine prasme, buvo laikomi toki asmenys, kurie Mariampolėje bičiuliavosi ir bendravo su žinomu komunistu dr. Matulaičiu (pasišalino į SSSR ir ten buvo likviduotas), o Vilkaviškyje — su seimo nariu J. Plečkaičiu, kuris, iš seniau, turėjo artimus ryšius su, jau tada žinomais, šerių fabrikėlio darbuotojais — komunistais, iš kurių tarpo, kaip dabar žinome, išėjo pasaulinio masto komunistų agentai, broliai Sabalevičiai - Soblen - Soble, ir žydų sporto organizacija “Makabi”, kurioje buvo susispie-
Gen. V. Vitkauskas su Lietuvos “liaudies” seimo delegacija Maskvoje. Tarp J. Paleckio (deš.) ir L. Adomausko, sėdi Vitkausko žmona.
tę bundistai, po to, kai buvo išaiškinta, kad Bund (žydų socialistų organizacija) yra priešvalstybinė organizacija, dirbanti su komunistais.
Vilkaviškio “Makabi” buvo turtinga organizacija. Ji samdė sporto instruktorių ir mokėjo jam gerą atlyginimą. 1923-1925 m. laikotarpyje “Makabi” sporto instruktorium buvo ltn. Vladas Motieka, dabartinis generolas, tarnaujantis bolševikams.
Laikui bėgant, kalbos ir gandai apie 9 p. pulko vadovybės bičiulystę ir bendravimą su Mariampolės ir Vilkaviškio pažangiaisiais stiprėjo, tirštėjo, o be to, kaupėsi ir nauji.
1927 m. pavasarį, rodosi, balandžio mėn., kariuomenės vadas gen. Žukauskas specialiai vyko į Mariampolę, į 9 p. p., tuos gandus ir kalbas išsiaiškinti vietoje. 9 p. p. ūkio v-kas plk. ltn. Civinskas, kariuomenės vado paprašytas paaiškinti, kiek tie įvairūs gandai ir kalbos turi pagrindo, vieton duoti paaiškinimus, pasiprašė paleidžiamas iš kariuomenės į atsargą. Pulko vadas plk. ltn. Vitkauskas čia pat pareiškė kariuomenės vadui, kad po šito jis nebegalįs būti pulko vadu ir taip pat paprašė atleidžiamas iš pulko vado pareigų.
Abiejų prašymai buvo patenkinti. Vitkauskas buvo atleistas iš 9 p.p. vado pareigų ir grąžintas į šaudymo inspekciją.
Čia tenka pasakyti, kad vienu metu šaudymo inspekcijoje Vitkauskui buvo susidariusi labai nemaloni aplinkuma, kuri atnaujino senas žaizdas ir įvairias kalbas. Mat, šaudymo inspektoriaus adjutantu buvo paskirtas mjr. P. Januškevičius, kuris 1919 m. pas Panevėžio karo komisarą Vitkauską (plk. ltn. Vitkausko brolį) buvo kariniu instruktoriumi.
Kuriam laikui praslinkus, šaudymo inspektorius plk. Koreiva ir jo adjutantas mjr. Januškevičius išėjo atsargon. Šaudymo inspektoriaus pareigas laikinai eiti buvo pavesta plk. ltn. Vitkauskui.
Kai šaudymo inspekcija buvo pertvarkyta į pėstininkų inspekciją (1931 m.?), plk. ltn. Vitkauskas automatiškai tapo pėstininkų inspektoriumi.
Dirbdamas šaudymo bei pėstininkų inspekcijose, Vitkauskas nebuvo perkrautas darbu. Turėjo labai palankias sąlygas teoriškai ir praktiškai išsispecializuoti šaudyboje. Pasidarė šau-dybos specialistas.
Sovietų ats. gen. V. Vitkauskas su savo anūke
Jis, todėl, būdavo įtraukiamas į ginklų bandymų ir užpirkimų komisijas. Tais reikalais būdavo siunčiamas į užsienius, į Sovietų Sąjungą ir Vakarų Europos valstybes.
Vitkauskas ištarnavo šaudymo bei pėstininkų inspekcijose apie 14 metų. Per tą laiką daug kas pasimiršo ir išdilo iš atminties. Keitėsi vadai bei viršininkai. Vitkauskas buvo pakeltas į pulkininkus ir net į generolus.
Daugelis stebisi, kaip Vitkauskas galėjo būti paskirtas kariuomenės vadu. Čia svarbiausiu kaltininku, neaiškinant smulkmenų, irgi tenka laikyti tuometinį ministerį pirmininką A. Merkį, kuris sakėsi gerai pažinojęs Vitkauską.
Yra tiesa, kad Vitkauskas buvo savotiškas. Savo laiku apie jį buvo nemaža įvairių kalbų, įtarinėjimų, spėliojimų, bei išvedžiojimų.
Šiandieną, gi, atrodo, tenka tikėti tam, ką apie save rašo pats gen. V. Vitkauskas.
