KULTŪROS KONGRESAS
II Kultūros Kongreso atstovai, uždėję pagarbos vainiką ant paminklo žuvusiems dėl Lietuvos Laisvės. Iš kairės: JAV LB centro valdybos pirm. J. Jasaitis, rašytojas J. Jankus ir R. Šarauskaitė. Foto V. Noreika
A. Rėklaitis
II JAV ir Kanados L. B. Kultūros Kongresas, įvykęs Čikagoje š. m. lapkričio 21-25 d. yra jau praeityje. Spaudoje buvo nemaža kritiškų pasisakymų kongreso reikalu. Į tai rengėjai daug dėmesio nekreipė. Kitų spaudoje buvo patariama nekritikuoti kongreso kol dar jis neįvyko ir savo darbais nepasireiškė. Kritikuokime jį po to, kai jis įvyks ir jo darbus pamatysime. Atrodo, kad to patarimo kritikai paklausė. Nutilo. Dabar, po kongreso, spaudoje pasirodys straipsniai, skirti kongreso įvertinimui. Vieni jį girs ir skirs jam laurų vainikus. Kiti kritikuos ir skelbs jo trūkumus. Ir tas yra gerai.
II Kultūros Kongreso spaudos parodoje išstatyti KARIO ir L.V.S. RAMOVĖS leidiniai. Karinės spaudos kampelis įrengtas plk. A. Rėklaičio rūpesčiu.
Foto V. Noreika
Siekiant geresnių, realesnių kelių bei sąlygų kultūrinei veiklai išeivijoje, konstruktyvi kritika yra būtina. Savo klaidų ir trūkumų iškėlimas, objektyvus jų vertinimas bei jieškojimas būdų ir kelių kaip jų išvengti ateityje, yra sveikintinas ir pageidautinas. Kritikuoti yra ne tik mūsų kultūrininkų privilegija. Tai pareiga kiekvieno sąmoningo lietuvio, kuris sielojasi mūsų tautos kultūra ir lietuvybe, kuris tam skiria aukas ir kuris tose srityse pats dirba kiek sugeba, ar išmano.
Turėjau progos pirmąsias dvi dienas Kultūros Kongrese dalyvauti ir jo darbus sekti Bendrą įspūdį išsinešiau neblogą. Tikėjausi blogesnio. Gal dėl to, kad prieškongresinės kritikos buvau kiek pritrenktas. Dabar kongreso darbus susumavus ir aš jaučiu pareigą iškelti keletą, mano manymu, svarbių ir reikšmingų, su kultūra ir lietuvybe surištų dalykų, kurie kongreso ruošoj ir pačiame kongrese buvo pamiršti arba praleisti kaip nereikšmingi.
Kongresas nieko neužsiminė apie paminklą žuvusiems dėl Lietuvos laisvės, pastatytą Jaunimo Centro sodelyje, kur čia pat, to centro rūmuose, šis kongresas vyko. Paminklas yra pastatytas šiame laisvame krašte vieton okupanto išgriauto Nepriklausomybės Kovų paminklo pavergtoje tėvynėje, Kaune, Karo muzėjaus sodelyje. Šito paminklo prasmė ir reikšmė dabartiniu sunkiu tautai metu yra daugeriopai svarbesnė, negu to, Kaune turėto, paminklo nepriklausomybės metu. Jis lietuvių tautos laisvės simbolis — liudytojas. Jis byloja apie Lietuvos garsią praeitį, apie tautos laisvės kovas amžių bėgyje. Šis paminklas įkvepia ryžto ir jėgų mūsų dabartinei kovai už lietuvybę už mūsų kultūrą ir laisvę. Mums svetimose padangėse atsidūrus, reikia daugiau ir dažniau semtis stiprybės iš praeities.
Tėvynės meilės ugnelė mūsų širdyse turi būti dažniau ir stipriaus pakurstoma, kad neatšaltų Lietuvos reikalams. Iškilmės prie paminklo, pagerbiant žuvusius dėl laisvės, yra viena iš stipriausių ir geriausių priemonių lietuvybei palaikyti ir ugdyti. Ar Kultūros Kongresas tą priemonę tam tikslui panaudojo ? Man atrodo, kad ne. Vainiko padėjimas prie paminklo be iškilmių ir be visų kongreso dalyvių, be masės, be jaunimo, tėra tik formalus ir paviršinis pareigos atlikimas. Spaudoje jokios propagandos tuo reikalu nebuvo vykdoma.. Niekas neragino, kad mūsų jaunimas ir senimas ir visi kongreso dalyviai susirinktų prie paminklo žuvusių dėl laisvės pagerbimo iškilmėms Kultūrinio Kongreso proga. Neabejoju, kad kongresas save labiau įprasmintų, sukeltų didesnį susidomėjimą visų lietuvių, jei būtų apgalvotai pasiruošta ir prideramai su visomis apeigomis (vėliavų iškilmingas pakėlimas, aukuro ir žvakučių uždegimas, žuvusių pagerbimas, vainiko padėjimas, Himnas ir pan.) būtų padėtas kongreso vardu vainikas prie paminklo. Pagaliau, plenumo posėdžiuose pagrindiniai paskaitininkai nerado reikalo apie paminklą net užsiminti, juk jo pasatatymas pareikalavo daug darbo, pastangų, rūpesčio ir pinigų. Kaštavo apie $10,000.00. Išeivių mastu juk tai milžiniškas įnašas lietuvybės ir kultūros aruodan. Ar nevertėjo kongrese prisiminti tuos, kurie tą įvykdė ? Be paskatinimo, be iškėlimo neabejotinų kultūrinių laimėjimų viešumon tokiomis progomis, kaip kultūriniai kongresai, savo sunkų lietuvybės ir kultūros vežimą netoli tepatrauksime.
Kultūros Kongreso kalbėtojai mus ragino: — “Paimkime arklą, knygą, lyrą ir eikime Lietuvos keliu”. Jei šis šūkis buvo taikomas išeiviams, tai knygą ir lyrą galime paimti, bet arklą — vargiai, nes savo žemės neturime, kad ją galėtume arti. Gal geriau arklo vieton turėtume paimti ginklą dvasine prasme, — karšta lietuviška širdis, nepalaužiama valia, ryžtas ir kovos dvasia. Mes pasitraukėme nuo vergijos tėvynėje. Pasirinkome laisvus kraštus, kad čia būdami laisvi, galėtume kovoti už savosios tautos gyvybę ir laisvę. Ta kova bus ilga ir sunki. Ją turime laimėti. Ir laimėsime, jei aukosimės, jei ir didžiausios aukos, savo gyvybės, nesigailėsime. Niekad neužmirškime, kad be kovotojo, kario, kraujo aukos Lietuva nebūtų atkūrusi savo valstybės ir nebūtų turėjusi tinkamų sąlygų savo kultūrai ugdyti. Tą tiesą priminė Lietuvos respublikos atstovas p. J. Rajeckas kongreso vakarienės metu. Ministeris pabrėžė, kad tik lietuvio kario kraujo aukos dėka Lietuva, tapdama laisva, galėjo laisvai savo kultūros dirvonus purenti daugiau kaip du dešimtmečius.
1960 m. Žalgirio mūšio 550 metų sukakties proga L. V. Ramovė išleido Dr. Kosto R. Jurgėlos anglų kalba knygą “Tannenberg (Eglija — Grunwald) 15 July 1410”. Atspausta buvo 3000 egz. 2550 tos knygos egz. buvo išsiuntinėta kaip dovana (veltui) į šio krašto ir viso laisvojo pasaulio viešas pagrindines bibliotekas, karo akademijas, karo mokyklas, universitetų bei augšt. mokyklų knygynus. Knygos spausdinimas ir išsiuntinėjimas kraštavo virš $1,200.00. Tai vėl žymi ir reali ramovėnų savanoriška talka mūsų kultūrai ir Lietuvos reikalui. Tokiu plačiu “Tan-nenbergo” knygos paskleidimu ramovėnai gražiai ir sėkmingai prisidėjo prie Lietuvos vardo išgarsinimo visame laisvame pasaulyje. Iš gavėjų gaunami šimtai padėkos laiškų.
Arba vėl, L.V.S. Ramovės dešimtmečio proga 1962 m. ramovėnai išleido gražų reprezentacinį leidinį LIETUVIŲ VETERANŲ SĄJUNGOS RAMOVES PIRMAS DEŠIMTMETIS 1950-1960”. Atspausta 700 egz. Pusė tų knygų dovanomis išsiuntinėjamos į JAV ir kitų laisvų kraštų pagrindines, didesnes bibliotekas kaip istorinis dokumentas. Spaudos ir ekspedicijos išlaidos siekia arti 3,000.00 Štai keli atsiliepimai apie šią knygą (ištraukos iš gautų padėkos laiškų): Lietuvos Įgaliotas Ministeris D. Britanijai p. B. K. Balutis.... “Atvirai pasakysiu, kad esu sužavėtas šiuo leidiniu. Jo kruopščiai surinktą turinį pasiskaičius ir itin gausiomis iliustracijomis pasigėrėjus, savaimi galvon skverbiasi kelios mintys: viena — man dar neteko matyti — nei čia išeivijoj, nei ir pačioj Lietuvoj — lygiai pilnai, gražiai ir puošniai išleistos bet kurios lietuvių organizacijos istorijos, — nors tų organizacijų yra nemaža ir net didesnių ir senesnių. Tuo atžvilgiu pirmoji premija, be abejonės priklauso “Ramovei”. . . . Lietuvos atstovas Washing-tone p. J. Rajeckas: .... “Labai malonu buvo susipažinti su taip gražiu leidiniu, išreiškiančiu mūsų tautinės ir valstybinės sąmonės gyvybę, Jūsų organizacijos palaikomą ir skleidžiamą. ... šis leidinys yra gražus mūsų istorijon įnašus.. ..” Lietuvos Generalinis Konsulas Kanadoje p. Dr. Jonas Žmuidzinas. . . . “šis, mano supratimu, taip apdairiai ir sistematiškai suredaguotas ir lietuvio kario patriotizmu ir darbštumu spinduliuojantis leidinys bus itin brangus Lietuvos istorikui ir sociologui. Tad būtų daug nustota, jei sakysim, jisai nefiguruotų šio kontinento ir Europos įžymesnių bibliotekų kataloguose. ...”. Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pirm. Dr. A. Trimakas.... “Tai kapitalinė knyga, vaizdžiai iškelianti Ramovės veiklą ir žygius, kuriais verta gėrėtis ir džiaugtis... Ramovėnas Alfonsas Bikulčius iš Australijos .... “Knyga taip meistriškai paruošta, taip kruopščiai surenkant Ramovėnų ir Birutininkių darbus, kurie rodo kiekvienam, kaip turėtume dirbti, kad atvaduotume pavergta Lietuvą. Tamstai, kaip šios knygos autoriui ir redaktoriui, sudėjus tiek daug darbo ir sumanumo linkiu geriausios sveikatos ir sėkmės, dar ilgai gyventi, kad antrojo dešimtmečio darbus galėtumėte redaguoti mūsų numylėtame Vilniuje. O Viešpatie padėk! ....”
Ar nebuvo verta Kultūros Kongresui ir apie tą knygą tarti žodį?. Juk tai neįkainuojamo ryžto ir pasiaukojimo darbas organizacijos, kuri nuoširdžiai dirba savo tautos labui.
Reikia pripažinti faktą, kad žurnalas KARYS varo gilią ir prasmingą vagą mūsų kultūros dirvonuose. Tai leidinys, kuris savo išvaizda, turiniu ir kompozicija patraukia akį kiekvieno lietuvio. Teko girdėti, kad Kultūros Kongreso spaudos parodoje KARIO ir L.V.S. Ramovės leidinių stalas sulaukė ypatingo lankytojų dėmesio. O mūsų jaunimas labiausiai domėjosi Lietuvos kariuomene, kurios nuotraukų apsčiai matė parodoje išstatytuose KARIO numeriuose. KARYS yra pasaulio lietuvių veteranų-karių mėnesinis žurnalas, JAV įsikūręs 1950 m. Jis gražiai reprezentuoja Lietuvos karius išeivijoje. KARYS neturi nei vieno nuolatinio tarnautojo. Visas spaudos darbas atliekamas savanoriškai. Pareigos jausmas ir meilė tėvų žemei buria krūvon KARIO bedradarbius aukai ir pasišventimui. KARYS puoselėja Lietuvos valstybės idėją, skiepija tėvynės meilę ugdo kovos dvasią, ryžtą ir pasiaukojimą. Jis yra didelis ir realus talkininkas lietuvybės ir mūsų kultūros bare. Kada bandome rikiuoti visas jėgas bendram laimėjimui, yra nesuprantama, kodėl nutylima apie tuos, kurie per dešimtmečius konkrečiais darbais įrodė savo gajumą ir savo didelius įnašus į bendrą mūsų aruodą.
Truputį dėl kongreso literatūrosvakaro. Rašytojai, poetai dėstė mintinai, arba skaitė savo kūrinius. Deklamuota eilės. Ta programa tęsėsi apie dvi valandas. Salė buvo pilna publikos prie paruoštų vakarienei stalų. Garsiakalbis, kaip visada, taip ir dabar tik protarpiais pasiekdavo publiką esančią toliau nuo scenos. Kadangi mūsų žmonės išmoks kalbėti į garsiakalbį, kad juos galėtų girdėti susirinkusieji? Jei pradžioj pradeda kalbėti į garsiakalbį, tai žiūrėk, tuoj apie jį pamiršta ir kalba ar deklamuoja pro šalį, o tada, publika nuobodžiauja, nervinasi, o jaunimui tai, stačiai, mirtis. Ir tas trunka apie porą valandų! Kaip tokia tvarka galime patraukti mūsų jaunimą prie lietuviškos veiklos?
Tačiau, jei kalbėtojai ir deklamuotojai būtų visą laiką kalbėję — dėklamavę į garsiakalbį ir publika juos girdėtų, tai ir tuo atveju, mano manymu, literatūros vakaro programa nebūtų buvusi įspūdinga, patraukli, kongresinė. Ilgi monotoniški skaitymai, pasakojimai bei deklamavimai jaunimui nedaro įspūdžio. Neįdomūs. Jaunimui įspūdį daro gerai parinkti, patriotinio turinio vaizdai. Literatūros vakaro rengėjai gal ir turėjo galvoje tą klausimą. Bet turbūt buvo pamiršę, kad to vakaro programai ar jos daliai labai būtų tikęs spalvuotas filrmas “PAGARBA ŽUVUSIEM”. Filmas yra įspūdingas, nes vaizduoja Lietuvos praeities svarbesnius istorinius momentus. žymią filmo dalį užima iškilmės prie paminklo žuvusiems dėl Lietuvos laisvės įvairiomis progomis. Ypač gražūs vaizdai yra iš paminklo atidarymo iškilmių, įvykusių 1960 m. lapkričio 20 d. Čikagoje. Kas pirmą kartą tą filmą pamato, negali atsistebėti jos grožiu ir didingu įspūdžiu. Tą filmą pamatęs, jaunimas ir senimas, pasijunta sustiprėjęs, atgimęs lietuviška dvasia. Tenka apgailestauti, kad šis filmas nebuvo kongresui parodytas. Filmas buvo paruoštas ir finansuotas tėvo kun. B. Krištanavičiaus, S. J. Jis jį padovanojo L.V.S. Ramovei. Kuri organizacija norėtų tuo filmu pasinaudoti, turėtų kreiptis į Ramovės centro valdybą.
