ĮSIPAREIGOKIME DARBUI
V. M. KLAUSUTIS
Išlaikykime tautinę kultūrą,
jaunimą auklėkime tėvų dvasioje
Mes, lietuviai, ainiai gajos, ryžtingos, per ilgus amžius slavų ir germanų naikinamos tautos, norime išlikti gyva ir toliau gaji tauta, kad ir tolimiausiame nuo Lietuvos krašte nublokšti, norime išlaikyti savąją kultūrą — lietuvių kalbą, spaudą, organizaciją ir lietuviškas tradicijas. Mes norime, kad mūsų vaikai sukurtų lietuviškas šeimas. Deja, norais tikslo nepasieksime, reikia darbo ir ryžto, tuo labiau įsipareigojimo tikslą pasiekti.
Lietuviai kariai ir šauliai, prisiekę tėvynę ginti nuo užpuolikų, atėjus valandai neturėjo progos tėvynę apginti, nes nebuvo pašaukti, įsakyti; priešingai, vyriausybės buvo sulaikyti nuo tėvynės gynimo. Jie išgyveno apsivylimą ir skausmą širdyse. Ši liūdna, bet neginčijama tikrovė bus mūsų tautos istorijoje atžymėta kaip lietuvio kario ir šaulio dvasiai ir valiai priešinga; kariai ir šauliai nėra atsakingi prieš tautą, atsakomybė gula ant krašto vyriausybės.
Besiruošdami paminėti Lietuvos nepriklausomybės 45-tąją sukakties šventę — Vasario 16--tąją, lietuviai kariai ir šauliai dar kartą išgyvens skaudų prisiminimą tos Lietuvos tragedijos, o kartu ir lietuviškos kariuomenės ir šaulių. Tai ne pirmoji lietuvių tautos ir jos kariuomenės tragedija! Anais, 1831 ir 1863 metais, Lietuvos kovūnai, sukilėliai prieš maskolių žiaurųjį valdymą Lietuvoje, narsiai kovojo, nors labai blogai ginkluoti tebuvo, ir buvo skaitlingesnių ir geriau ginkluotų maskolių nugalėti. Be to, apgaulingų Lenkijos didikų, su rusais susitaikiusių, ir lenkų kariuomenę iš kovos lauko atšaukusių, apvilti, lietuviai vieni tepaliko kovoti ir kovą pralaimėti. Sąlygų verčiami, kovūnų likučiai pasitraukė į užsienius, kur jie gyveno apsivylime ir žuvo, mažai ką palikdami iš savo kovų ateities Lietuvos kovūnams — savanoriams patirti.
Lietuviai gi, palikę tėvynėje, susilaukė dar žiauresnių maskolių valdymo priemonių ir bausmių, persekiojimų ir spaudos draudimo, lietuviškųjų mokyklų panaikinimo, kai nebuvo laisvės lietuviškam žodžiui ir raštui, vyko tiktai lietuvių tautos marinimas ir naikinimas, ką sėkmingai vykdė rusai administratoriai ir sulenkė-
Saulėlydis prie Varėnos
ję kunigai per bažnyčias. Tų baisių juodųjų laikų metu daug lietuvių suslavėjo.
Dabarties lietuviai gajesni, kultūringesni, kovingesni
Likvidavę Lietuvos valstybę trėmimais ir kovingų lietuvių naikinimais, raudonieji maskoliai išžudė labai daug lietuvių. Tačiau pasitraukę į užsienius, civiliniai ir buvę kariai bei šauliai tebėra kovingi ir ryžtingi, nenuleidžia rankų žemyn, priešingai, telkia savo jėgas į organizuotus vienetus, kovoja už savo tėvynės laisvę ir nepriklausomybę ne su ginklu rankose, bet
Vakaras Varėnos poligone
(Abu vaizdai iš K. Morkūno albumo)
politiniu ir kultūriniu būdu, nes ryžtasi išlaikyti savo kultūrinį gyvenimą užsienio kraštuose.
Lietuvos kariai — veteranai ir šauliai, o taip pat ir jų augantis jaunimas, skautai ir skautės bei studentija, rūpinasi išlaikyti savo kultūrinio gyvenimo vertybes; kariai — veteranai, susibūrę į kadrus, įkūrė LKV organizacijas visuose pasaulio kraštuose, leidžia žurnalą “Karys”; renka žinias iš L. kariuomenės ir savų išgyvenimų, rašo atsiminimus. Ta medžiaga bus pa likta ateities Lietuvos kariams ir mūsų tautos istorijai. Tuo būdu kariai — veteranai ir šauliai reiškia savo valią, ryžtingą ir kovingą dvasią; jie paliks daugiau žinių iš savų kovų ir išgyvenimų, negu kad paliko anų senųjų laikų į užsienius pasitraukę Lietuvos kovūnai.
Nesu karys, bet savo dvasia kariams esu artimas. Teko ir man būti amerikiečių savanorių brigados organizatorių anais, 1919-1920 metais, Deja, nebuvo progos pasiekti Lietuvą, įsijungti į savanorių gretas ir asmeniškai kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Visgi, aš jaučiu, kad savo pareigą tėvynės laisvei atlikau, nes ir civiliniu būdamas, talkinau savanoriams iškovoti Lietuvai nepriklausomybę, žodžiu, atgijusi, prisikėlusi ir įsisąmonėjusi lietuvių tauta, kad ir nedidelė skaičiumi, visgi ji dabar yra pajėgesnė ginti savo teises ir laisvę, kaip anais, 1831 ir 1863 metais.
Žmonija po II-jo Pasaulinio karo, Stalino ir Hitlerio pradėto, ir anglų — amerikiečių pabaigto, taikos nesusilaukė, turi tiktai karo paliaubas. Ir Lietuvos įjungimo į Sovietinę Rusiją kultūringasis pasaulis ir didžiosios vyriausybės ligi šiol nepripažino. Taigi, mūsų viltis nežuvusi, mūsų ryžtas ir kova už Lietuvos laisvę tebėra visapusiškai gajumo kupina. Kai tik bus palankios sąlygos, taikiu ar kovos būdu, mes savo tėvynę išvaduosime.
Būkime gyva ir gaji lietuviška išeivija
Mūsų pastangos tautinės kultūros išlaikymui užsienio kraštuose yra labai reikalingos, nes jos svarbios tėvynės vadavimui. Lietuviškąją vienybę ir kultūrinę veiklą plėtodami, būsime gajūs ir pajėgūs. O mūsų jaunimas, sekdamas tėvų pėdomis, kad ir užsieniuose gyvendamas, duos Lietuvai kadrus savanorių. Taip buvo praeityje, taip bus ir ateityje.
Mūsų tautinės kultūros egzistencijos problema, kad ir labai sunkiai išsprendžiama, visgi, duoda vilties. Amer. Liet. Bendruomenės organizacija vaidina labai svarbų vaidmenį, stiprindama ir plėtodama kultūrinę veiklą. Ateityje ji dar svarbesnį vaidmenį vaidins, kai visi sąmoningieji lietuviai ir mūsų jaunimas įsijungs į ALB-nės organizaciją. Kai šis lietuviškasis potencialas įsijungs į lietuvišką bendruomenę ir paims vairą vairuoti, netenka abejoti, kad tikslą pasieksime.
Greta to, nepamirškime, kad senoji lietuvių išeivija baigia savo gyvenimo dienas, bet ji palieka organizacijas, parapijas, klubus ir visus turtus organizacijose jaunajai lietuvių kartai, nes nenusineš į kapus. Svarbu, kad jaunoji lietuvių generacija paveldėtų senųjų palikimus — organizacijas, ypač susivienijimus ir jų turimus turtus, siekiančius net keletą milijonų.
Jei mes šiame reikale įsipareigosime, pasieksime užsibrėžtų tikslų — išlaikymo tautinės kultūros ir tėvynės išvadavimo.
