Tremties Trimitas
Redaguoja —S. P. Petrušaitis, 1561 Holmes Av., Racine, Wisc.
ŠAULIŲ SKOLA VLADUI PUTVINSKIUI
O. Žadvydas
Šiandien raudonasis okupantas panaikino pėdsakus, kad greičiau lietuvis pamirštų Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Karo muzėjus liko vien tik pastatas, o jo sodnelyje nerasime Laisvės Statulos, Nežinomo Kario kapo, žuvusiųjų paminklo ir visos eilės žymiųjų asmenų biustų. Ten buvo ir Vlado Putvinskio biustas, iškaltas skulptoriaus Br. Pundžiaus.
Okupantas sunaikino paminklus, pakeitė gatvių ir namų pavadinimus. Vlado Putvinskio vardas taip pat liko išbrauktas iš viešojo gyvenimo. Tačiau, dar ir dabar bolševikai nesiliauja spaudoje ir leidiniuose minėti jo vardo.
Šaulys Aleksandras Mantautas (ligi 1939 Marcinkevičius) LŠST garbės narys ir jos CV pirmasis pirmininkas, artimas VI. Putvinskio - Pūtvio bendradarbis. 1922-1936 ėjo įvairias atsakingas pareigas LšS administracijoje, 1929 -1930 redagavo Trimitą. Taip pat suredagavo eilę šaulių leidinių. Vienas iš Klaipėdos sukilimo inicijatorių, aktyvus jo dalyvis, atstovavęs LšS-gą. Ilgametis spaudos bendradarbis ir visuomenininkas. Dabar vadovauja redakcinei komisijai, kuri ruošia spaudai knygą apie LšS steigėją ir jos ideologą Vl. Putvinskį - Pūtvį.
V. Putvinskis asmeniškai negalėjo nusikalsti okupantui nei per pirmąją, nei per dabartinę okupaciją, nes mirė dar prieš okupacijas. Kodėl bolševikai tęsia kovą su mirusiu asmeniu?
Asmuo seniai mirė, bet jo idėja liko gyva lietuvių tautoje. Šaulių idėja atsirado iš 1918-1919 metų kovų. Ji nežuvo priešui okupavus mūsų kraštą. Ir dabar šaulius, kur jie bebūtų ar Sibiro tremtyje ar okupuotoje Lietuvoje ar išsiblaškę laisvajame pasaulyje, jungia duotoji priesaika Nepriklausomai Lietuvai. Okupantas galėjo suskaldyti kieto granito paminklus, bet jis bejėgis sunaikinti V. Putvinskio įkurtą Šaulių Sąjungą ir jos idėją.
Kaip minėjau dabar šauliai suskaldyti į tris skirtingas grupes. Vieni išvežti tremtin į sunkiai pakeliamas klimato ir fizinio darbo sąlygas, antrieji liko okupuotoje Lietuvoje, o tretieji, gelbėdamiesi nuo komunistinio teroro, pasiekė laisvąjį pasaulį apsistojo įvairiose valstybėse. Be abejo, šauliai, gyvenantieji laisvuose kraštuose, turi geriausias veikimo sąlygas. Todėl tuo pačiu jiems atitenka pareiga ir atsakomybė šaulių idėją įgyvendinti, išlaikyti ir ją perduoti sekančioms kartoms.
Šaulių Sąjungos kūrėjas V. Putvinskis paliko daug medžiagos, kuri turi būti surinkta ir išspausdinta. Jo nueitas asmeninis kelias kovoje dėl Lietuvos laisvės ir jos kultūros žinotinas, bei reikalingas mums ir būsimoms kartoms. Todėl šauliai turi jausti pareigą išleisti jo raštus ir
š. Sofija Pūtvytė - Mantautienė, VI. Pūtvio - Putvinskio duktė, LŠST garbės narė. Buv. LŠS ir LŠST moterų vadovė, Klaipėdos sukilimui remti komiteto organizatorė, spaudos bendradarbė, visuomeninkė. Dabar talkina ruošti knygą apie VI. Putvinskį.
monografiją, kol dar turime gyvų kovos ir veiklos liudininkų, kurie savo rankomis galėtų užfiksuoti faktus.
LŠST centro valdyba numato pradėti raštų išleidimo darbą. Tačiau visi šauliai turi jai padėti. Veikią šaulių vienetai turėtų būti jos pirmieji pagelbininkai. Šiuo atveju nesvarbu ar šaulys priklauso vienetui ar jis vienišas, atsiskyręs nuo kitų. Kiekvieno šaulio ir šaulės pareiga paremti materijaliai tą darbą organizuojant aukų ir pernumeratų rinkimą. Visi įsijungę į talką ir patys skirdami pagal išgales savo auką, išleisime leidinį, kuris bus ir bolševikų nesugriunamas paminklas V. Putvinskiui. Taip pat būsimos kartos jame ras kelrodį ir stiprybės šaltinį kovose dėl tautos laisės.
Sesės šaulės turi taip pat sukrusti, kad leidžiant V. Putvinskio raštus ir monografiją, drauge būtų išleistas ir Emilijos Putvinskienės, ŠS moterų garbės šaulės, veiklos aprašymas.
Sekančiais metais sueina 90 metų nuo V. Putvinskio gimimo. Jo sukačiai paminėti būtų gerai, kad pastatytumėme jam patvaresnį paminklą už bolševikų nugriautąjį. Tuo grąžintumėme dalį mūsų skolos Šaulių Sąjungos Kūrėju — a. a. Vladui Putvinskiui.
Seses ir Brolius Šaulius, jų Bendradarbius bei Rėmėjus sveikiname su Šv. Kalėdomis ir linkime visiems laimingų 1963-jųMetų
LŠST Centro Valdyba.
GRAŽIAI PAGERBTI ŠAULIAI
Vienas iš LŠST padalinių — DLK Kęstučio šaulių kuopa, kuri buvo įsteigta Kenosha, Milwaukee ir Racine lietuvių, lietuvių, spalio 20 d. šv. Kazimiero parapijos svetainėje Racine atšventė savo 7 metų veiklos sukaktį. Pati salė buvo papuošta. Tarp gausių svečių buvo ir či-kagiečių, jų tarpe š. Vl. Išganaitis, kuris įteikė šauliams pasižymėjimo ženklus.
Iškilmių prezidiumą sudarė: š. J. Giedrikas, LŠST CV pirmk., kun.J. Kupris, M.I.C., šv. Kazimiero parapijos klebonas, J. Kazitėnas, buvęs LŠS karinio parengimo viršininkas, LŠST garbės narys prof. J. Šimoliūnas, š. Vl. Išganaitis, LŠST jaunimo vadovas ir ŠŽO tarybos narys, ir š. Br. Juška, kuopos pirmininkas. Iškilmes pradėjo š. Br. Juška, prašydamas sugiedoti Amerikos Himną, vėliau pakvietė prezidiumą ir pradėjo programą. Pirmuoju sveikino š. J. Giedrikas, linkėdamas šauliams augti narių skaičiumi ir atliktais gražiais kultūriniais darbais. Vėliau jisai, kaip buvęs ilgametis pirmininkas, padarė trumpą apžvalgą, pabrėždamas, kad Wissonsino šauliai budi, skiepija mūsų tautos papročius ir tėvynės meilę jaunajai kartai. Vėliavą nupirko šauliai: K. Žilėnas, J. Virbickas ir Izab. Tiltonienė. Kuopa yra duosni ir daug aukoja. Turi namų statybos fondą. 7 metų laikotarpyje neteko 3 narių: J. Virbalo, K. Mockaus ir Ed. Baltušio, kurie buvo prisiminti ir pagerbti tylos minute.
Š. Vl. Išganaitis įteikė pasidarbavusiems šauliams žvaigždės ordinus ir medalius, šž ordinus šauliams: J. Giedrikui, Vikt. Kažemėkaičiui, prof. J. Šimoliūnui, VI. Vilemui, M. Tamulėnui. Šž medalius šauliams: St. Milašiui, St. Petrušaitienei, Iz. Tiltonienei, kuri būdama estė, nuoširdžiai talkininkauja lietuviams. Po to prasidėjo vaišės ir sveikinimai. Programą pravedė š. Br. Juška. Raštu sveikino gen. K. Musteikis ir LŠST moterų vadovė
K. Kodaitienė. žodžiu — J. Kazitėnas, kun. J. Kupris, M.I.C., Kenoshos ALB apylinkės pirm. J. Milišauskas, Vyt. Didžiojo Čikagos šaulių kuopos meno kuopelės vadovas š. J. Petrauskas ir kt.
Meninę dalį išpildė š. St. Petrušaitienė ir Ida Tamulėnienė, padainuodamos: žydi sodai — J. Žilevičiaus, Jai nerūpėjo — Ant Vanagaičio ir Ar tu prisimeni ? — liaudies dainą. Svečiai dainininkėms ilgai plojo. Programos pradžioje š. Regina Palaitytė labai gražiai padeklamavo eilėraštį “Gimtinės ilgesys”. Iškilmių dalis buvo baigta Tautos Himnu. Vėliau vyko bendras asmeninis susipažinimas, draugiški pokalbiai ir vaišės. Šokiams grojo akordeonistė.
Vaišes parengė kenošietės šaulės:
M. Vedeikienė, M. Pelanis, Stf. Pelams ir A. Darbutienė. Joms pareiškė viešą padėką už pastangas ir skanias vaišes tokiam dideliui skaičiui svečių. Aplamai, šita Wisconsi-no šaulių kuopos šventė paliko daugeliui gerą įspūdį.
Antanas Gintneris.
GARBINGO KARIO SUKAKTIS
Šių metų rugsėjo 9 d. kūrėjui - savanoriui, Vyčio kryžiaus kavalieriui, plk. R. Liormanui suėjo 70 metų. Sukaktuvininkas 1918-1919 metais, eidamas Krašto apsaugos tarybos sekretoriaus, ministerio adjutanto, bei ministerijos konceliarijos viršininko pareigas buvo akyvaizdus liudininkas mūsų kariuomenės kūrimosi.
Normaliu metu šios pareigos būtų grynai kanceliarinis darbas, bet ano meto sąlygose jos tokios nebuvo. Ministerio adjutantas rankiojo ginklus, rūbus, apavą besirenkantiems savanoriams, organizavo pasipriešinimą prorusiškam viceministeriui gen. Kondrotavičiui (pagaliau, viceministeris paklausia jį: i ty, golubcyk, protiv menia?). Toks, anot sukaktuvininko, buvo pirmųjų savanorių organizavimosi darbas. Bet jis buvo vedamas entuziazmo ir pasiaukojimo dvasioje. Niekas negalvojo apie save, bet apie būsimą laisvę, nepriklausomą Lietuvą, kurią patys tvarkysime, puošime kaip išmanysime. Vėliau poetas parašė nepamirštamą dvieilį, kuris taip tiksliai nusako savanorių atliktą žygį:
“Nesurasi niekur, niekad nerasi,
Ką mums savanoriai parnešė basi.”
Lemtingomis dienomis, 1920 m., plk. Liormanas eina vietinės kariuomenės štabo viršininko pareigas Vilniuje, vėliau deleguojamas prie prancūzų karo misijos.
Labai atsakingas darybas sukaktuvininkui teko atlikti ištisus 11 metų einant Klaipėdos krašto komendanto pareigas. Kai gubernatoriai keitėsi beveik kas metai, jam teko išbūti tose pareigose veik iki pat Klaipėdos krašto praradimo.
Neaprašome smulkiau sukaktuvininko anų laikų išgyvenimų, nes jis pats yra nusprendęs duoti dalį savo atsiminimų “Kariui”. Su nekantrumu jų laukiame.
Plk. Liormanas ir jo šeima pereito karo buvo giliai paliesti: sūnus žuvo prie Ilmenio ežero, kai tėvas sėdėjo Tilžės kalėjime, ponios brolis, berods, ir dabar tebelaikomas Lubenkos kalėjime. Tačiau visa šeima laikosi pavyzdingai gražiai ir nesiskundžia buvusiom nelaimėm, bet tik paprastai atsako: “Jei Dievulio taip buvo skirta — tur būt ir reikėjo. Dabar džiaugiamės gražiu būreliu anūkų”.
Tad dar daug džiaugsmo ir ilgiausių metų sukaktuvininkui ir jo maloniai šeimai. B. U.
