AR BUVO LTN. BALNUI REIKALINGI KOMENDANTAI?
K. ALIŠAUSKAS
(Atsakymas kol. J. Vėgėliui į Jo straipsnį "Širvintų kautynių prošvaistės", KARYS, 1962 m. Nr. 3)
Pik. K Žukas savo atsiminimuose ’’Žvilgsnis į praeitį”, rašydamas apie Širvintų kautynes, patiekė visai naują kautynių eigos versiją, kuri netik spaudoje niekados ir niekur nebuvo minima, bet ir kautynių dalyviams nebuvo žinoma. Nebeduosiu aš ištraukų iš plk. K. Žuko knygos, nes tai užimtų daug vietos, bet tik trumpą turinį. Manau kad skaitytojams pakaks.
Pagal plk. K. Žuką, Širvintų kautynių eiga, atrodo, buvo tokia: 7 pėst. pulko III bataliono vadas, vyr. ltn. T. Balnas, kautynėse prie Širvintų, lapkričio mėn. pasitraukė ir paklydo. Neteko ryšio su savo pulko vadu ir štabu, todėl kreipėsi į Utenos karo komendantą (kuriuo tuomet buvo J. Vėgėlis). Pastarasis susirišo su Panevėžio komendantu. Panevėžio komendantas susisiekė su Krašto aps. ministeriu plk. K. Žuku, kuris įsakė T. Balnui grįžti į Širvintų barą. Kai T. Balnas vyko į Širvintų barą, pakelėje jis užklupo lenkus ir juos sumušė.
I. Rašydamas plk. K. Žuko knygos recenziją, nusprendžiau duoti Širvintų kautynių eigos pilnesnį vaizdą, nes patiektasis visai nesiderina su tikrove. Antra, Širvintų kautynės buvo ne pri-puolamos-atsitiktinos, bet gerai apgalvotos ir sumaniai pravestos manevras, visai nieko bendro neturintis nei su Utenos ir nei su Panevėžio komendantais ar jų veikla. Recenzijoje mano buvo patiektas trumpas kautynių eigos aprašymas, duotas brėžinys - schema ir nurodyti šaltiniai. Pik. K. Žukas liko įtikintas. Tačiau mano dideliam nustebimui atsiliepė J. Vėgėlis, kuris š.m. Kario Nr. 3 tvirtina, kad: “Ir tai taip buvo”. J. Vėgėlis visai nekreipė dėmesio į mano nurodytą literatūrą, patiektą brėžinį ir kautynių eigos aprašymą. Visai be reikalo, šiuo atveju, jis primena Ypatingus Valstybės Apsaugos įstatus, lyg, tartum, mane pagąsdinti ar pamokyti.
Rašiau apie Širvintų kautynes, bet ne apie Utenos ar Panevėžio komendantūrų veiklą. Tai yra du skirtingi dalykai. Kad veikė ypatingi valstybės apsaugos įstatai, žinau gerai ir su jais esu susipažinęs. Karo komendantūrų veiklos aš neneigiau pirma ir dabar neneigiu; bereikalo man J. Vėgėlis tai bando įpiršti. Tačiau kas liečia Širvintų kautynes, tai dar kartą tvirtinu, kad: Širvintų kautynių metu T. Balnui, ir bendrai 7 pėst. pulkui, nebuvo reikalingi nei Utenos ir nei Panevėžio karo komendantai. Su T. Balnu teko man du kartus susitikti kautynėse prie Giedraičių spalių mėn. pabaigoje. Jisai visuomet gerai orientuodavosi kautynių apystovose. Lapkričio 16-19 dienomis, Širvintų kautynių metu T. Balnas nuolatos turėjo ryšį su savo pulko vadu ir štabu. Nebuvo paklydęs. 7 pulko štabas nuolatos turėjo ryšį su divizijos štabu Ukmergėje. Panašiose sąlygose kreipimasis į Utenos komendantą, iš T. Balno pusės, būtų ne jo “rūpestingumas ir akylumas”, kaip kad tvirtina J. Vėgėlis, bet dideliausia nesąmonė.
Netikiu kad J. Vėgėlis mano rašinio nesuprato. Manau kad plk. K. Žuko patiektoji versija jam labai patiko, nes tuomet ir jam dalis Širvintų kautynių nuopelnų tenka. Dauguma dalyvių yra jau mirę, vieni Lietuvoje kiti Sibire. Visgi yra dar užsilikusi literatūra ir kai kurie šių kautynių dalyviai, kurie jokiu būdu nesutiks su juos žeminančia šių kautynių versija. Laikau ginčą šiuo klausimu baigtu.
II. Kas liečia kovą su lenkų kavalerijos brigada 1920 m. lapkričio 17-24 d., tai J. Vėgėlis patiekė naujieną, kad: prie Šaltekšnės ir Šventosios upių buvo sutelkta iš Rokiškio kareivių būrys, Kamajų ir Svėdasų šauliai, kurie užėmė tiltus. Lenkų kavalerijos brigada nuo Andrioniškio buvo priversta pakeisti žygio kryptį. Tai jau manevras, kuriuo užsiinteresavau. Žygio kryptį brigada tikrai buvo pakeitusi, arba, tiksliau tariant, iš dviejų galimų krypčių pasirinko artimesnę prie savųjų. Žingeidu kodėl? Lietuvių spaudoje nieko apie tai nebuvo rašoma. Tad laikiau kad tai atliko lenkų kavalerijos brigados vadas savo iniciatyva. Tačiaus, čia naujos žinios, tad reikia patyrinėti. Perverčiau Šaulių Sąjungos istoriją, dr. J. Matuso parašytą, kuris kruopščiai surinko apie šaulių veiklą istorinę medžiagą. Deja, apie šį manevrą nieko panašaus neberadau. Apie šaulių veiklą yra daug prirašyta, žinios surinktos kruopščiai ir patiektos objektyviai. Tačiau kad Kamajų ir Svėdasų šauliai būtų sudarę kovos vienetą prieš lenkus, nėra paminėta. Tiesa, Utenos šauliai sudarė kovos vienetus ir turėjo susirėmimų su lenkais: ties Traupiu lapkr. 22 d. ir ties Rubikiais lapkr. 24 d. (Žiūr. Š.S.I. 64 pusl.). Žiūrėjau lenkų šaltiniuose: “Vilniaus kavalerijos brigados reidas Kėdainių kryptimi”, Michnievicz Hetman rtm., Mūsų Žinynas 1926 m. X Tomas, vertimas į lietuvių kalbą. Ten taipogi nieko įtikinančio, kas patvirtintų šio manevro įvykdymą, nebesuradau.
Išvadoje, nebetvirtinu tą manevrą tikrai buvus, bet ir ne paneigiu jo. Patiektos žinios, deja silpnos.
9 pėst. pulkas ir jo vadas visai be reikalo kaltinamas neveiklumu. 9 pėst. pulkas lenkų kavalerijos brigados negalėjo nei sumušti, nei išblaškyti. Pulkas gynė perdaug platų barą, buvo išsisklaidęs. Didesnių sutelkimų prieš lenkų kav. brigadą negalėjo sudaryti. Buvo suvaržytas uždaviniu, kurį gavo iš kariuomenės vadovybės. Uždavinio tikslas buvo išlaikyti savo žinioje kaip galint didesnį teritorijos plotą. Lenkų brigadoje buvo 11 eskadronų, arkliai buvo pavargę, bet kovotojai buvo dar pajėgūs. Šaudmenų turėjo pakankamai. Bendrai, mano nuomone, 9 pėst. pulkas ir jo vadas, šių kautynių eigoje, savo uždavinį gerai atliko.
III. Rašydamas apie gen. S. Žukauską J. Vėgėlis prirašė daug senų, jau nuvalkiotų, pasakėlių, bet dar pridėjo ir naujų, t.y., savų. Jisai rašo kad: “Užėjo komendantūron (Utenos, 1920 m. lapk. mėn. K. Alš.) ir ten komendantą išklausinėjo: Kokios žinios čia iš lenkų šono? Teiravosi ar toli lenkai nuo Utenos, ar plentas į Zarasus dar neperkirstas? Gavęs smulkių žinių, jis su adjutantu išvyko Zarasų link”. Perskaičius gaunasi įspūdis lyg tartum gen. Žukauskas bėgo ar rengėsi bėgti kur tai! Tuometinis gen. S. Žukausko adjutantas ltn. V. Šmulkštys dabar gyvena Čikagoje, teiravausi pas jį, ir jisai visą tai paneigė. Frontas tuo laiku dar stovėjo vietoje. Gen. S. Žukauskas, prieš kelias dienas važinėjo šiame fronto bare ir tikrino pozicijas, dalinių pasiruošimą ir budrumą iki kuopos imtinai. Lankėsi ir mano kuopoje. Tad nejaugi nežinojo kur eina frontas ir “ar plentas į Zarasus dar neperkirstas”?
Visai neteisingai nušviestas gen. S. Žukausko kelionių reikalas į Vilnių ir POW byla. Gen. S. Žukauskas gynė ir teisino tik vieną asmenį POW byloje, tai karininką Vaitiekūną, buvusį rikiuotės viršininką. Karininkas Vaitiekūnas buvo teismo išteisintas. Dėl visų kitų šioje byloje, tai ką gen. Žukauskas darė, tai vis su kariuomenės teismo prokuratūros žinia. Gavęs skundą jis turėjo kur nors jį nukreipti. Tai galima įsitikinti pas tuometinius kariuomenės teismo tarnautojus. Mane šiuo reikalu painformavo gen. V. Mieželis.
Neįtikinančios žinios yra patiektos matininko K.T. ir lenkų 1939 m. Lietuvoje internuoto pulkininko. Pavardė nei vieno nenurodyta. Pagal patiektas žinias susidaro vaizdas, kad ten Žukauskas buvo kaip Lietuvos taip ir lenkų maršalo J. Pilsudskio tarnyboje. Lenkai apie savo maršalą J. Pilsudskį, surinko visas žinias iki smulkmenų ir jas atspausdino 10 tomų veikale. Yra dar paskirų autorių veikalų. Veltui aš kitus varginau ir pats vargau ir laiką gaišinau bejieškodamas J. Pilsudskio knygose ką nors apie gen. S. Žukauską parašyta. Nieko neradau. Vargiai pražiopsojau. Tai tik prasimanymas. Palieku tai J. Vėgėlio sąžinei.
Baigdamas savo straipsnį J. Vėgėlis pareiškė pageidavimą kad: “pasiliktų tai mūsų istorijoje”. Netikiu kad atsirastų toks istorikas, kuris lengvai patikėtų patiektomis žiniomis! Būtų tai didelė klaida.
Gen S. Žukauskas yra jau seniai miręs, bet apie jį kalbama ir rašoma lyg tartum jis dar gyvas būtų. Lietuvos kariuomenės vadu jisai tapo, kai jam buvo 60 metų amžiaus. Didelė jo gyvenimo dalis praėjo svetimoje visai ne lietuviškoje aplinkumoje. Todėl jis savo tarnybos Lietuvos kariuomenėje, pradžioje nesugebėjo tinkamai suprasti ir įvertinti naujų lietuviškų sąlygų ir pažiūrų. Kai kada jo elgesys, ypač jo privačiame gyvenime, sukeldavo įtarimų ar užmetimų. Tačiau jis buvo geras, gabus ir energingas vadas, visi jo darbai Lietuvai ir kariuomenei buvo labai naudingi. Neberandu nei vieno jo darbo ar elgesio, kuris man atrodytų kad buvo Lietuvai nenaudingas ar net įtartinas. Dauguma tų kariškių, kurie 1919-1921 m. rašė skundus ir kaltino jį, vėliau prisipažino kad klydo ir apgailestavo. Tad liaukimės niekinę savo vadus, savo kariuomenę ir vienas kitą.
