]UBILE]INIAI MAIRONIO METAI

POVILAS DIRKIS

Poeto Maironio vardas, manau Lietuvos kariui yra žinomas daugiau negu kitos profesijos žmogui. Šiais metais Maironiui, vienam didžiausiųjų lietuvių tautos poetų, nuo jo gimimo dienos sukanka šimtas, o nuo jo išleistos Lietuvos istorijos septyniasdešimts metų.

Švenčiant ir minint Maironio gimimo šimtmetį, pirmiausiai turime prisimint, kad jis dar spaudos draudimo metu Basanavičiaus “Aušroje” skausmingai dainavo Lietuvos jaunimui ir dilgino jų širdis, ragindamas prabusti iš miego ir žėruoti prieš pavergėjus deginančia ugnimi! Maironį lietuvių tauta buvo pamilus vien dėl to, kad jis taikliai išreiškė brangiausius tautos jausmus savo poezijoje. Maironis sugebėjo būti atviras lietuvių tautos interesams ir rūpesčiams. Jis lietuviuose yra gyvas kaip spaudos draudžiamojo laikotarpio didžiausias poetas. Jo kūryba pralenkia visų kitų 19-jo šimtmečio pabaigos lietuvių poetų, o savo įtaka jis sukūrė net ištisą pomaironinę mokyklą. Buvo laikotarpis kai Maironio kūryba darėsi lyg ir svetimesnė, nes jį kai kurie sąmoningai stengėsi nuvertinti. Tačiau pastarųjų dvidešimt metų laikotarpyje Maironio kultas vėl atgijo tautoje, nes tauta atsidūrė panašioje padėtyje, kaip ir tuo metu, kai Maironis dar gyvas būdamas dainavo

Kaip ten bebūtų, karšta tėvynės meilė — tai Maironio poezijos pagrindas, jos dosniausias šaltinis. Jo poezija visada buvo gyva, be paliovos virpino kiekvienos profesijos asmenį ir ugdė tėvynės meilės gilius jausmus. Nežiūrint to, kad jis ir nedalyvavo kovose dėl Lietuvos su kardu rankoje, jis savo daina įžiebė mūsų kariui-savanoriui ryžtumą ir pasiaukojimą dėl tėvynės.

Tai tiek apie Maironį poetą. Dauguma turbūt pirmą kartą išgirs, kad Maironis buvo ne tik pirmaeilis poetas bet ir istorikas. Jis, pabaigoje 19 a., parašė ir išleido Lietuvos istorijos vadovėlį, kuris tuo laikų buvo vienintelis ir atatiko jaunimo dvasiai. Iš jo vakarais savo namuose Kaune jis mokė mokyklinį jaunimą. Jo istorijos mokiniu teko būti ir šio rašinio autoriui:

Turiu pastebėti, kad pirm. Maironio buvo parašę istorinius vadovėlius Kojalavičius 17 a., Daukantas 19 a. ir vėliau visa eilė kitų. Bet, toli gražu, savo turiniu tie veikalai neprilygo Maironio istorijos vadovėliui. Tikras jo vadovėlio perlas yra skyrius “Lietuvių rašliavos apžvalga”.

Maironis yra literatūrinė pavardė, arba slapyvardė, prigijusi nuo 1891 metų. Tikroji jo pavardė buvo Jonas Mačiulis, gimęs 1862 m. lapkričio 2 d. Raseinių ap., Betygalos valsč. Pasandravio dvare. Baigęs Kauno gimnaziją, jis buvo išvykęs į Kievą studijuoti mediciną, bet pajutęs pašaukimą, grįžo į Kauną ir įstojo į Kunigų seminariją, kurią baigęs išvažiavo studijoms į Petrapilio dvasinę akademiją. Baigęs, paskiriamas Kauno kun. seminarijos profesorium, o po metų, nukeliamas į Petrapilio dvasinę akademiją profesorium ir inspektorium. Tose pareigose jis išbuvo 15 metų. 1909 m. perkeltas tapo į Kauną ir paskirtas Kauno Kunigų seminarijos rektorium. Tose pareigose jis išbuvo iki mirties. Beprofesoriaudamas jis buvo paaugštintas Mohilevo arkivyskupijos kanauninku, o vėliau, Kauno metropolijos prelatu. Be to, Kauno universiteto buvo išrinktas teol. filosofijos fakulteto profesorium su garbės daktaro titulu. Prelatas Jonas Mačiulis-Maironis mirė 1932 m. birželio 28 d. Jo palaikai ilsisi Kauno bazilikoje.

Taip, Maironis jau miręs, bet jo tėvynės Lietuvos meilės idėja ir ryžtingumas kovoti dėl savos tautos laisvės buvo, yra ir bus gyvas. Į savo širdis įrašykime velionies dainiaus nors šį posmelį jo poezijos: “Petys į petį už savo Tėvynę!”