PRIEŠ TRISDEŠIMT METŲ

Ats. j. lt. P. L.

1931 m. rugsėjo mėn. 4 d stojau naujokų ėmimo komisijon Vilkaviškyje. Buvo tikrinami gimnazijų abiturientai, norintieji patekti karo mokyklon kariūnais-aspirantais ir po vienerių metų karinės tarnybos įsigyti ats. jaun. leitenanto laipsnį. Manęs nepriėmė; mat nepatikau nei karo komendantui plk. ltn. Matulioniui (nes nebuvau skautas!), nei apskr. viršininkui Giedraičiui, nei Paežerių valsčiaus viršaičiui Jonui Raguckui! Tie ponai laikė mane nepatikimu.—

Naujokų ėmimo tikrinimo komisijos sekretoriaus pamokytas, bei patartas, pasiskundžiau krašto apsaugos ministerijai (1931. IX. 9). Ministeris, gen. štabo pulkininkas Giedraitis, patenkino mano prašymą (o komendantui teko dėl to nemaloniai pasiteisinti). Rugsėjo mėn. 26 d., šeštadienį, vykau savo lėšomis Marijampolėn ir stojau į 9 pėst. pulką naujokų apmokymo atlikti. Diena buvo graži, saulėta. Su plakančia bet džiugia širdimi žengiau pro kareivinių vartus ir greit atsidūriau Didž. Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulko štabe. Ponai “štabistai” jau šventė, nes buvo pavakarys. Mandagus štabo budėtojas, puskarininkis, šypsodamasis priėmė mano “paskyrimo raštus”, pamojo jaunam kareiviui įsakydamas mane tučtuojau pristatyti mokomajai kuopai, kurios žinioje buvo kariūnų-aspirantų būrys. Mano vedėjas ir palydovas pasisiūlė net mano lagaminą panešti, išvydęs mano rankoje cigarečių pokelį! Kuopoje mane nuoširdžiai pasveikino mokyklos draugai: Stasys Čiaučionas (vėliau leiten., ištremtas Sovie-tijon), Jonas Jokūbauskas (vėliau 9 pėst. p. karin.), Vytautas Gavėnas, (vėliau: V.D.U. studentas) ir kt. Viršilos pavaduotojas kariūnas Lūnia (ar Čiuta, tikrai neatsimenu,), įrašė mano menkystę į kuopos kareivių sąrašą ir tuoj pasiuntė kirpyklon plaukų trumpinti. Pilnutėlėj kirpykloj teko palūkėti. Netrukus atskubėjo viršilos pasiuntinys šaukdamas mane kuopon. Kirpėjui, žydeliui, teko paskubėti.

Po vak. patikrinimo kritau lovon ir tuoj užmigau, nors įvairūs įspūdžiai kvaršino galvą. Kitą dieną, sekmadienį, gavau kareivio aprangą, o sutemus, jau dūmiau su kitais “kadetais” į Kumelbalius už Šešupės tilto, kur vienas pulko puskarininkis krautuvėlę laikė. Drožėm be leidimų, pakeliui mūsų niekas netikrino. Krautuvėlė buvo pilna kareivių, graudinių, puskarininkių; visi ten vaišinosi už menką pinigą; juokai, klegesys, dainos. Malonus parduotuvės savininkas čia patarnaudavo ne tik pulko viršiloms, bet ir naujokams. —

Pirmadienį mane ir, sekmadienį atvykusį, kariūną aspirantą Br. Lukšaitį “specialiai” miklino šaunus kariūnas Šukys, mus tėviškai pamokydamas, nes puikiai suprato ką tik kariuomenėn atvykusių karių nuotaiką. Po kelių dienų viskas pakito: kariūnai, atlikę pulke praktiką, buvo sugrąžinti karo mokyklon, o mūsų būrio kariškai mokyti, ėmėsi kiti mokovai — psk. Ališauskas, psk. Sabaliauskas (ar Sakalauskas?), psk. Bliumas, psk. Vilius Paura (būrio pabaisa) ir kt. Kai kas mus gąsdino, girdi, tie ponai puskarininkiai mums kailį svilins ir t.t. Įvyko kitaip: tie mokovai buvo nors griežti, tačiau mandagūs ir malonūs, išimtį sudarė psk. Paura, klaipėdiškis, iš profesijos stalius savanoriu tarnavęs kariuomenėje. Jis buvo visų nekenčiamas, greit Himelštosu*vadinamas. Taip praminė jį kar. asp. Puodžiūnas, reikšdamas panieką būrininkui. Psk. Paura tai puikiai žinojo, jis nebuvo nei žlibas, nei kurčias, tik gal nesuprato Himelštoso vardo (tiksliau: pravardės) prasmės. Būrininku teišbuvo maždaug keturias savaites. Paskutinę dieną prieš Visų Šventųjų šventes psk. Paura veiksmu ir žodžiu įžeidė kar. asp. P. Kačergį ir J. Draskinį. Kar asp. Kačergis pamojo ranka, nusikeikė ir tylėjo (mat buvo iš prigimties labai tylus ir vienišas), tačiau kar. asp. Draskinis tuoj movė raštinėn ir pasiskundė kuopos vado (kpt. Miecevičiaus) pavaduotojui ltn. Esperanskui, mūsų būrio vadui. Ltn. Esperanskas, išklausęs abi puses, nubaudė Paurą 2 ar 3 parom arešto ir tuoj pašalino jį iš būrininko pareigų, jo vieton paskirdamas psk. Tolpežniką, itin malonų, mandagų, karininkų akyse (akivaizdoj) itin griežtą pareigūną. Su psk. Tolpežniku jautėmės lyg danguje. —

* Vardas paimtas iš E.M. Remarko romano “Vakarų Fronte nieko naujo”. Tame veikale psk. Himmelstoss’-as vaidina gėdinga rolę.

 

Prisimenu ir mano skyrininką eilinį Surmą, Lukšių valsčiaus raštininką (Raštininkėli, mielas, kur esi? Atsiliepk, labai džiaugsiuos!). Tai buvo malonus, nuoširdus mokovas. Gaila, Surma greit paliko mus; buvo pasiųstas į pionierių batalioną Kaune. Po to gavom naują skyrininką (klaipėdiškį) eilinį Jurgį Baltrušaitį. (Baltruschat, wo bist Du?)., tylus ir ramus žmogelis. Jis mūsų nekamantinėjo, nei kareivinėse nei rajone, nei pamokų, nei patikrinimo

šaunūs kariūnai - aspirantai kareivinių rajone rikiuotės pamokoje.


metu. Žiūrėjo tik, kad šautuvai blizgėtų ir valyti batai veidą rodytų.

Kasdien plakėm rajoną, kėlėmės šeštą valandą, kalėm statutus, miklinomės su šautuvais, vykdėm durtuvų kautynes, mokėmės kulkosvaidžius pažinti, vokiškus ir čekiškus (ZB Bruno). Šia proga prisimenu s. kulkosvaidžių žinovą bei specialistą eilinį Jerumbavičių, neturėjusio sau lygaus visam pulke. Taigi, Jerumbavičiaus tikro kulkosvaidininkų meistro būta. Jis kiekviena proga padūdavęs mums ir kitiem neišmanėliams, ne už pinigą, tik už lietuvišką ačiū! Gyvai prisimenu jo žodžius: “Aušintuvas, mano prieteliai, reikalingas tam, kad.. . Spynelė reikalinga tam, kad . . .! Stovas reikalingas tam, kad . .Taip kalbėdamas bei aiškindamas kulkosvaidžio dalis bei dalelytes, čia pat išnarstydavo šaunančią mašiną ir rodydavo jos dalis, pabrėždamas jų paskirtį. Mum, tyčiomis užvedus kliūtis, eilinis Jerumbavičius jas greit surasdavo ir pašalindavo, net tamsoje! Neveltui jį burtininku vadindavome. (Kur jis šiandien? Kas žino!).

Kas rytas prausdavomės Šešupėje. Prieš tai rytmetinė mankšta kareivinių rajone, arba žaliuojančioje Šešupės lankoje. Keletą kartų kamavo čia mus įžūlus grandininkas, kažkodėl kariūnų-aspirantų nemėgstąs kaimo bernelis. Kai grįždavome į kareivines, pusryčiams telikdavo vos 10 minučių laiko. Gerk karštos kavos ir žiūrėk, kad grandies indai — gerdavome iš lėkščių, nes puodukų neturėjome — laiku atsi-

Kariūnų - aspirantų artileristų būrys po pamokų.

Pamoka prie pabūklo, kurį reikia patiems išsivežti į aikštę.

 

durtų kuopos spintoje. O budintis tikrindavo, kad būtų švarūs ir sausi. Ir čia būtą stebukladarių! — Džiaugėmės, kai netekome šito itin drausmingo bei visagalinčio vadovo bei mankštininko.

Kuopos “tėvu” buvo viršila Grabauskas, nuoširdus, kar.-asp. bičiulis, bei patarėjas, drausmingas, griežtas, tačiau mus ir mūsų bėdas suprantantis viršininkas.

Ruduo buvo gražus, dienos greit slinko. Kas 8-10 diena tekdavo būti “bakoriumi”. (žodžio kilmė: bakas-indas). “Bakorių” užduotis: rūpintis pusryčiais, pietumis ir vakariene ir valyti indus. Darbas nelengvas, nes atsakingas. Pirmadienį, spalių mėn. 5 d., turėjau garbės “bakoriumi” būti. Su pusryčiais greit susitvarkiau. Indai nebuvo taukuoti. Kas kita su pietumis. Čia,

brolyti, taukų ir riebalų daugiau būta negu sriubos! Nagi valyk, indus Šešupėje, šalia šaltinių. Išploviau indus, bet taukai palieka taukais. Niekaip negaliu tų tauklašių pašalinti, indai blizga ir tiek, o to laiko neperdaugiausia. Rankšluostis jau pilnas taukų, kas daryti? Apsidairiau. Už 10-15 žingsnių kiti pulko kareivėliai. Ir pas juos ta pati bėda. Keikiasi vyrai, kaktos rasoja. Apsižvalgiau, vyresniųjų nesimato. Šmukšt batus nuo kojų. Autai dar švarutėliai, šeštadienį keisti. Brūkšt, brūkšt, indai sausi ir “švarūs”! Niekas nematė, nepastebėjo. Po poros minučių buvau jau pas kuopos budėtoją. Budintis grandinis patikrino indus, ar švarūs bei sausi, ir čia pat mane pagyrė, net pavyzdžiu kitiems pristatė. Džiaugiaus širdyje, kad viskas taip puikiai pavyko. Paslapties, žinoma, niekam

Su vadais ir instruktoriais.

Visos nuotraukos šiuose dviejuose puslapiuose iš p. O. Vyšniauskienės albumo.

 

neišplepėjau. — Pradėjus veikti pirmajam Lietuvos cukraus fabrikui Kvietiškyje, Šešupė susidrumstė. Po to neteko nei praustis nei indus plauti upėje. Spalių 5-ji nepasikartojo. Mūsų būriui vadovavo ltn. Esperanskas, energingas, griežtas karininkas. Jis tuo pačiu metu (nuo sp. vidurio) vadovavo ir mok. kuopai, nes kuopos vadas kpt. Miecevičius buvo išvykęs atostogų. Ltn. Esperanskas buvo didelis dainų mėgėjas. Tai pastebėję mes, kariūnai-aspirantai, pertraukų metu uoliai dainuodavome; pertraukos dėl to būdavo žymiai ilgesnės. Būrio vadas buvo mūsų atžvilgiu gana tėviškas ir rūpestingas, labai retai “kraudavo valandų”, vietoj to kariškai pamokydavęs bei patardavęs. Su atostogomis vargo neturėjome, ltn. Esperanskas nebuvo šykštus. Kartą pasiguodėme, kad negavom aspirantams skiriamų piniginių priedų: 1,37 lit. dienai. Po 3 ar 4 dienų tie priedai buvo mums išmokėti; tai buvo ltn. Esperansko nuopelnas.

Naujokų apmokymas vyko gana darniai. Prieš pietus rikiuotė ir sportas (8-12 vai.), po pietų statutų valandos (14-17 vai). Laikas greit praūžė. Spalių pradžioje atvykęs divizijos vadas tikrino Vytenio pulką ir teiravosi skundų. Ko ten skųstis: skundų neturėjome, buvome sotūs, pavalgę, aprūpinti kaip pas močiutę-sengalvėlę. Jau buvome pamilę karinę tarnybą bei 9 pėst. pulką, kai atėjo laikas išvykti. Lapkričio mėn. 3-4 dieną atvyko naujokai; džiaugėmės naujokėliais, nes dabar mus visi senais kareiviais laikė. Šitą garbę meistriškai gynėme pulko kine, puskarininkio krautuvėlėje Kumelbaliuos, na ir pulko rajone, laisvalaikiu. Vieną šeštadienį (lapkr. 7 d.) sėdėjome pulko kine, laukdami kažkokio filmo. Štai atsivėrė plačiai durys ir kino salėn sugūžėjo naujokų šimtinė. Sėdėjome vidury. Laisvų vietų netrūko. Naujokėliai panorėjo jomis pasinaudoti. Tačiau mes vaidinome senų kareivių rolę, tad šūktelėjome: “Visos laisvos vietos paskirtos (rezervuotos!) seniems kareiviams!” Naujokėliams teko susispausti. Laisvos, tuščios kėdės paliko neužimtos.

Lapkričio mėn. 11 d. atsisveikinom su pulku. Skambaus pulko orkestro linksminami, dro-žėme į stotį. Lietuviška daina virpino orą, mergelės mus bent akimis lydėjo. Turbūt visos žinojo, kad čia kariūnų žygiuojama. Traukinys nuvežė mus į Kauną. Stotyje, jau laukė mūsų 5 pėst. pulko “atstovas”, mokom, kuopos karininkas. Pavardės neatmenu. Su Kauno traukinėliu vykom į A. Panemunę ir netrukus atsidūrėme 5 p.p. mok. kuopos patalpose. Po poros dienų atvyko egzaminatoriai, bene 6 ar 8 Karo Mokyklos karininkai. Egzaminus išlaikėme visi ir šeštadienio vakare jau buvome Karo Mokykloje, kur sporto salėje mus iškilmingai pasveikino Mokyklos viršininkas, gen. štabo plk. Jackus (po pusantro mėn. pakeltas į generolus).

Prasidėjo naujas gyvenimas, viešpatavo nauja dvasia, nes buvome P.L.P. Karo Mokykloje. Prieš 30 metų!

V. D. Universiteto Studentų Atsargos Karininkų Korporacija RAMOVĖ, 1935 m. gegužės 26 d.

__    (Iš dr. E. Jansono albumo)