PIRMAVIMO ERDVĖJE ABEJONĖS IR FAKTAI
K. M. Juozas Šarūnas
Kadangi tuo prasideda nauja epocha, tai ši tema ilgai bus neišsemiama. Kad lengviau būtų įvertinti pasiektus toje srityje rezultatus laisvojo pasaulio, pradėkim nuo priešo “laimėjimų”.
Sov. Sąjunga savo nepasisekimų neskelbė, o, tuo tarpu, kaip rašo “U. S. News and World Report” —- jautriausieji aparatai vakariečiams pranešdavo apie kiekvieną sovietinį bandymą tarpplanetinėje erdvėje.
1961 m., kai Chruščiovas ruošėsi savo propagandai JTA arenoje, norėjo ją paremti raketa, iššauta į erdvę su žmogumi — astronautu. Nors gaila to žmogaus, bet toji raketa pasiliko “kosmo karstu”.
Iš 1960 į 1961 m. sovietai nesėkmingai siuntė satelitus į Marsą ir Venerą. Tuo pačiu metu jie mėgino patalpinti orbitoje ir kitus dirbtinus satelitus. Panašiai išėjo ir su balistiniais sviediniais. Didžiausias sviedinys, nukreiptas į Pacifiką, taikinio nepasiekė. Didžiausio klaustuko ženkle yra ir Gagarino startavimas į erdvę. Yra rimtų davinių iš kurių sprendžiama, kad erdvėje mirusio ir nesugrįžusio (ar roboto) vaidmenį jam teko suvaidinti žemėje.
Jei kiek nors yra žinių apie sovietinius nepasisekimus, kodėl atatinkamos amerikiečių įstaigos nieko apie tai nepaskelbia? Daro išmintingai. Visų pirmą, tai daroma dėl atsargumo, kad priešas nesužinotų iš kokių “šaltinių” ir kokiais keliais gaunamos inormacijos. O jei dar ir nufotografuojama, tai būtų visai neatsargu pranešdinėti, kiek daug yra žinoma apie Sov. Sąjungos tikrąją padėtį. Gi dabar, kada JAV iššovė ir astronautą plk. Glenn susigrąžino atgal į žemę, o tas faktas buvo atliktas visų akivaizdoje, šiek tiek buvo praskleista ir geležinė uždanga.
Pirmas soviet, astronautas buvo iššautas 1960 m. gegužės mėn. ir, tikrai, dar iki šiol žemėn negrįžo. Negalėjo jo sugrąžinti, o jis pats neturėjo aparatų, kad iš automatiško pereitų į rankinį kabinos valdymą, laikydamas sąlytį su iššovimo bazę, kaip tai atliko plk. Glenn. Kitas sovietų astronautas žuvo 1960 m. rugsėjo mėn. Chruščiovui būnant J. A. Valstybėse. Tarpplanetinė kabina su žmogumi neįėjo į orbitą. New Yorke tada Chruščiovas pasiliko iki spalio mėn. vidurio kad “sustiprintų” savo padėtį, kai tuo metu buvo iššautos trys raketos. Viena su žmogumi sudegė, kitos dvi, be žmonių įgulų, kuriomis norėta “susovietinti” Marsą ir Venerą, irgi nieko nepasiekė.
1961 m. vasario mėn. kitos dvi raketos buvo iššautos į Marsą ir Venerą, iš kurių viena neįėjo į orbitą, o kita įėjo, bet su ja buvo pamestas sąlytis. Nei “karo dievaitis”, nei “meilės deivė” Maskvos pasiuntinių nepriėmė.
Chruščiovui supykti ant prez. Ei-zenhowerio buvo už ką, nes iš numušto U-2 jis įsitikino, kaip toli amerikiečių žvalgyba yra pažengusi sovietinėje teritorijoje. Precizinės fotografijos parodė, kad sovietinis pirmavimas yra tik propaganda. Visų tų faktų akivaizdoje atrodo, kad Gagarinas, nors ir intensyviai permokomas, didvyrio rolę vaidindamas, užsienio korespondentų klausinėjamas, pametė “lygsvarą”.
Buvo klausiamas, kas su juo dėjosi, kai išėjo iš žemiškos traukos? Atsakė, kad kabinoje jo kūnas kaitaliojo įvairiausias pozicijas. Vieno paklaustas, dėl juokų, kokioje padėtyje jis snaudė, Gagarinas negalėjo atsiminti.
Tarpplanetinių raketų iššovimas technologams ir specialistams yra nemažas uždavinys, o jų sugrąžinimas į norimą vietą yra dar sunkesnis. Kad visa tai įvykdžius, reikia šimtų išmokslintų technikų, augštos kvalifikacijos astronautų, kurie be savo asmeninių gabumų, toje srityje žiniomis beveik prilygsta konstruktoriams. Mažiausias apsirikimas viską paverčia niekais, čia nieko nepadeda nei partijos įsakymai, “ideologinis” auklėjimas ir panašios sovietinės “mandrybės”.
Pradžioje amerikiečiai leido mažus satelitus, kuriuos Chruščiovas, pasijuokdamas, vadino citrinomis. Norėdami nustebinti pasaulį, sovietai ledo didelius satelitus. Amerikiečiai palaipsniui didino savo satelitus, kol pavyko išsiųsti ir susigrąžinti kabiną su beždžione, žmogų pasiųsti į mėnulį, sovietinės kabinos netinka, todėl, po plk. Glenn 3 kartus padarytos kelionės apie žemę, Chruščiovas JAV prezidentui ir pasiūlė pasikeisti patyrimais toje srityje. Iš kur taip staigiai atsirado ta simpatija ir noras artimai bendradarbiauti?
Gerai dar atsimenam, kad atominės energijos ir balistinių sviedinių srityje, sovietiniai laimėjimai yra tik iš vagysčių. Mokslinėms paslaptims laisvasis pasaulis dabar yra sugriežtinęs kontrolę ir, per ilgesnį laiką, Maskvos agentams nebepasiseka nieko svarbesnio pavogti.
Geležinės valios ir stebėtino kuklumo žmogus, savo atlikta kelione padangėmis, plk. Glenn visiems žmonėms virto simboliu, “atidengta korta” preš sovietinę — “paslaptingą kortą” — melagystę.
“RIBOTASIS” KARAS VIETNAME
Norėdamas Vakarų dėmesį nukreipti nuo savo tikslų, Chruščiovas sugalvoja vis kitam pasaulio kampe naujus ėjimus. Spaudos skiltyse vis rečiau užtinkamos žinios apie Laosą, Vietnamą ir kitas pietryčių Azijos valstybes, lyg ten viskas būtų tvarkoje. Taip nėra. Komunistai pasistatė sau tikslą užvaldyti visą Indokinijos pusiasalį. Jų artimiausias tikslas — Pietų Vietnamas. Jei Pietų Vietnamas kristų į komunistų rankas, tai nebeišsilaikytų nei neutrali Kambodija ir visas pusiasalis. Iš pusiasalio jau lengva būtų komunistams suvirškinti Indoneziją ir sudaryti rimtą pavojų Australijai.
Kad į tą pusiasalį Amerika yra atkreipusi rimtą dėmesį galima ir iš to spręsti, kad prie Pietų Vietnamo kariuomenės dalinių, kurios siunčiamos kovoti prieš komunistines partizanų grupes, priskiriami amerikiečiai, karininkai “patarėjai”. Pasitaiko, kad tie “patarėjai” netenka gyvybės arba būna priešo sužeisti. Kitaip tariant, amerikiečiai karininkai ir kareiviai automatiškai yra pasidarę keistų, ilgamečių kovų dalyviais.
Toje kovoje, Pietų Vietnamo kariuomenė, susidedanti iš 240,000 karių, yra aprūpinta JAV ginklais ir apmokyta amerikiečių instruktorių. Pietų Vietnamas JAValstybėms kasmet kainuoja 400 milijonų dol., iš kurių pusė eina apginklavimui, o kita pusė ekonominei pagelbai.
Šiaurės Vietnamo partizanų, apmokytų fanatikų, kovos jėgas sudaro apie 22,000 karių. Paskaičiavę gausime, jog vieną partizaną nugalėti JA Valstybėms kainuoja 18,000 dol.
Tuojaus įsitikinsim kodėl. Partizanai yra visiškai atsidavę tam tikslui, dėl kurio kariauja, o Pietų Vietnamo kariai su amerikiečiais “patarėjais” nerodo tokio narsumo; partizanai yra judrūs ir dažnai sudaro užpuolimus, o jų priešai patogiai sėdi įtvirtintuose miestuose ar miesteliuose. Partizanai, sueidami su gyventojais, prižada geresnį ateities gyvenimą, o tuo tarpu Pietų Vietnamo vyriausybė, su prez. Ngo Dinh Dien, galvoja, kad reformos ir demokratijos planas, kuris, amerikiečiams spaudžiant, nors ir buvo priimtas, yra nereikalingas ir todėl yra sabotuojamas.
Žinovai apskaičiuoja, kad prijaučiančių partizanams vietnamiečių yra 20%, nusistačiusių prieš komunistus 40% ir nenusistačiusių — abejingų 40%.
Partizanų pusėje veikia visai laukinės, gyvenančios kalnuose gentys, kurioms kautynės yra savo rūšies sportas, uždarbio amatas (apsirūpinimas maistu) ir kulto reikalų vykdymas (pav. ginklas pamirkytas priešo kraujuje ir įsmeigtas į žemę, atbaido piktas dvasias).
Tokia viena gentis, Katu, vadinama, kurios gausumas apie 40,000 galvų, vientik nuodingom jietimis ir strėlėmis ginkluoti, sumušė dvigubai didesnį Pietų Vietnamo kariuomenės dalinį, kuriame buvo ir “patarėjai” amerikiečiai. Aišku, kad apie Marksą ir Leniną jie nieko nėra girdėję, bet komunistiniams partizanams jie labai daug padeda.
JAV pasidarė aišku, kad reguliari Pietų Vietnamo kariuomenė neturi galimybės nuveikti komunistinius partizanus, atsiunčiamus iš šiaurės Vietnamo, kurie, reikalui ištikus, per neapsaugomą sieną, gali nueiti į Laosą. Atrodo, kad šio viso akyvaizdoje, prez. Kennedy nusprendė prieš kom. partizanus pastatyti partizanus. Tam tikslui davė parėdymą suorganizuoti specialias dalis, apmokyti jas veikti partizaniškai, sunkiose sąlygose, esant blogai aprūpintais maistu ir šaudmenims, rodančiais susidariusiose aplinkybėse inieiatyvę ir t.t. 2,500 tokių, amerikiečių ištreniruotų partizaniniams veiksmams, vyrų buvo jau paruošta ir jų dalis dabar Pietų Vietname eina “patarėjų” pareigas. Yra žinių, kad greitai tokių bus paruošta iki 5000.
Prez. Kennedy galvoja, kad su tokio veikimo būdais ir partizaninio karo taktika reikėtų supažindinti bent 8 JAV kovos divizijas. Tos sveikos minties išaiškinimo mums nereikia, mes turim tik sveikinti ją.
Iš savo patyrimų, dauguma iš mūsų tokiuose veiksmuose dalyvavusių, gerai žinome, kad partizanui ginklas yra būtinas, bet jo realiausias ginklas yra tikėjimas į tikslą dėl kurio kovoja ir yra absoliučiai pasiruošęs už jį atiduoti net savo gyvybę. Pirmoje Vokietijos-Sov. Sąjungos karo dienoje tas tikslas spontaniškai sukėlė visą lietuvių tautą prieš okupacinę “nenugalimą armiją”. Tas tikslas prancūzus privertė apleisti Indokiniją, anglus — Palestina ir Kipro salą. Dabar 8-siais kruvinos kovos metais, alžyriečiai baigia prieiti prie pergalės. Ar amerikietis karys, geriausiai apmokytas partizaniniams veiksmams, gali įgauti tokį fanatišką tikėjimą ir partizano reikšmę šiame reikale, kokią turi kiekvienas sukilėlis, tautinis, ar komunistinis? Ne! Pasaulinės politikos srityje kartais susidaro gana sunki situacija. JAV remia tautų pastangas į nepriklausąmybę, simpatizuoja sukilėliams vedantiems partizanines kovas. Kitais atvejais, tačiau, tam tikrose valstybėse, kuriose gali įsigalėti komunizmas, kovoja prieš partizanus.
Idėjinės, moralinės ir labdarybės pažiūros tarpusavyje besipainiodamos, paliečia ir saugumo karinius reikalus. Tų painiavų išaiškinimas priklauso propagandai, kuri, deja, yra Vakarų silpniausioji pozicija.
