PASKUTINIS PASIMATYMAS
Dieve mano, kokia liūdna žinia. Įbėgus per duris Alė padavė man laišką, kurį rado prie durų atviroj kašelėj, o pati iškėlus rankas šaukia, rėkia: “Prakeikti bolševikai, nuplėšė antpečius ir šiandien išvežė į Sibirą mano vyrą”. Ji kukčiodama, nesuvaldomai verkia...
Bet, štai, mano laiškas nuo vyro iš Lukiškių kalėjimo jo paties ranka rašytas, kurį saugoju kaip šventą relikviją, užsilikusią iš mūsų dar netolimos praeities:
“Miela Jady,
Mano byla jau išspręsta, tai leista yra pasimatyti. Ateik greitu laiku pasimatyti ir atnešk man šiuos daiktus į Lukiškių kalėjimą: odinę kurtką su įsegamu pamušalu ir apikakle, kokią nors seną antklodę, mažą pagalvėlę su 2 užvalkaliukais, 2 marškinius su prisiūtomis apikaklėmis ir įsiųtomis sagomis, kariškas trumpas, (į batus) kelnes(toliau seka septyni žodžiai išbraukti, matomai neleidžiami). .. arba mano šaliką ir mažą vaikų ir savo fotografiją. Be to, jeigu galėsi, tai nupirk ir man atnešk brezentinį kelionės krepšį, ar nedidelį čemodaniuką, kepurę (geriausai tokią vilnietišką) ir termosą (antraeilis dalykas), 1 kg. rūkytų lašinių ir 1 kg. sausos dešros. Atsiųstieji veltiniai man permaži; nešioju batus 42% Nr. Daiktus pirk tik tuo atveju, jeigu tai nesudarytų šeimai sunkumo. Į pasimatymą atsivesk ir vaikučius. Siųsdamas jums širdingiausius linkėjimus laukiu pasimatymo. Jūsų Juozas. 1941.III.18. V.S.D. Kalėjimas. P.S. Esančius pas mane vasarinį ir žieminį paltą grąžinsiu tau, nes kelionėje jie nebus man reikalingi.”
Mudviejų ašaros aptemdė ir dangų ir žemę ir nematėm saulės. Verkdamos išėjom, supirkom laiške nurodytus daiktus ir pavakare aš su vaikais nuėjau prie Lukiškių kalėjimo.
Ilgai beldėmės, ilgai mus kamantinėjo iškratė, apčiupinėjo; po kelis lygiai kartus šitą laišką nešiojo iš vieno kambario į kitą, kol pagaliau leido įeiti į kamerą, kurioje už dviejų vielinių iki lubų siekiančių pertvarų, maždaug kokių 4-rių metrų atstume du sargai atvedė mano vyrą a.a. Juozą.
Kai pamačiau, tai taip ir sukniubau iš skausmo ir ašarų. Tik išgirdus vyro žodžius: “Neverk, aš grįšiu” — kiek atsipeikėjau. O vaikai balsiai šaukė: “Tėtuk, mus žydai iš butoišmetė, bet dėdė Domininkas surado kitą ir mes dabar visi kartu gyvenam”! O kaip tik mus saugojo iš abiejų pusių žydas ir lietuvis, kuris balsu sušuko ant vaikų: “Apie politiką draudžiu kalbėti!” Aš paklausiau vyro, kodėl jis taip pajuodusiai atrodo. Jis parodė į greta stovintį ir saugojantį jį žiauraus ir rauplėto veido nuleista galva žydą ir pasakė, kad jis jį šiandien neskuto. Bet dabar mano atmintyje aiškėja, kad tai tur būt buvo juodosios mirties ženklas, kurio tuomet aš nesupratau.
Norėjau perduoti vyrui aukso kryželį, bet jis jo nepriėmė sakydamas, kad vis vien jį atims, kaip atėmė nuo jo vedybinį žiedą, laikrodį, parkerį ir kt. O kitus daiktus, maistą ir mažą mūsų šeimos fotografiją, atydžiai peržiūrėję sargai jam perdavė.
Penkių minučių pasimatymas, rodos, vienu akimirksniu prabėgo. Išėjom nusiminę ir verkdami, bet vaikai man vis kartojo: “Mama, neverk, juk tėtukas pasakė .. . ‘Aš grįšiu’...” Tiems jų nekaltiems žodžiams įamžinti skiriu eilėraštį “Grįši”. Tebūnie jis lyg pasaka, lyg sapnas ir amžinas prisiminimas, nes nei Tėtuko, nei Gerojo Dėdės Domininko (plk. Dr. Kizlaus-ko Dom. gyvųjų tarpe jau nebėra).
GRĮŠI!
Su pavasario žiedais
Aš atnešiu džiaugsmą tau:
Vyšnių sodo pumpurais
Ir jurginais raudonais,
Kurie auga ties langais
Mūs bakūžės mylimos.
Taip šviesu, šviesu troboj,
Tiktai tavęs nematau.
Ar jauti ten tolimoj,
Šalyj širdžiai svetimoj,
Kad ilgiuos tavęs sieloj,
Tartum rytmečio aušros...
Mūs vėjelio dvelkimu
Išbučiuosiu aš tave;
Saulės spinduliu kaitriu
Pasiverstu aš jautriu
Glamonėsiu mūs pirmu
Ir viliosiu pas save.
Medžiai šnabžda: grįši tu
Grįši vėliai į namus;
Grįši vieškeliu plačiu,
Iškaišytu ilgėsiu,
Rožių žiedais paverstu,
Grįši, grįši pas savus...
Jadvyga Gražulienė.
