PRISIMINK RAUDONĄJĮ BIRŽELĮ!
KALPAS UOGINIUS
...“Ant tavo žygių kris prakeikimas-
Mus nepavergsi, šlykštus burlioke,
Atėmei laisvę, bet jos troškimo
Atimt lietuviui tu dar nemoki”...
J. AISTIS
“... Pirmininkaujant respublikos prezidentui, vyriausybė savo posėdyje, birželio 15 d. rytą, nutarė nusilenkti Sovietų Sąjungos vyriausybės reikalavimams, kurie šiąnakt buvo pateikti ultimatyvinėje formoje. Atsakymas turėjo būti duotas šiandieną apie 10 val. Nusileisdama ultimatumui vyriausybė sutiko, kad raudonoji kariuomenė jau šiandieną įžygiuotų Lietuvon, užimtų visus didesnius miestus ir kitas strateginiai svarbias vietas, tokiomis pajėgomis, kad esančių krašte karinių bazių saugumas būtų visiškai garantuotas”...
Taip klaikiai skambėjo 1940 metų birželio mėnesio 15-os dienos Kauno radio stoties dažnai kartojami pranešimai.
Pats mačiau tą dieną apie 5-6 vai. p.p., apdulkėjusią bolševikų tankų kilometrinę vilkstinę, baimingai (nes uždarytomis angomis) ir triukšmingai slinkusią mūsų buv. laik. sostinės Ukmergės plentu į Laisvės Alėją. Ties Utenos gatve ir kitur, lyg stabo ištikti, išblyškusiais veidais ir tylūs stoviniavo Žaliakalnio gyventojai. Nevienam iš nuostabos ir tylaus blogio nuojautos skausmo buvo nusvirusi galva ir skruostais riedėjo karčios juodo liūdesio ašaros. Buvo girdimi skausmingi atodūsiai ir dejonės: “Nebėra mūsų Lietuvos, burliokas vėl ją užgrobė.”
Kruvinojo birželio pasiuntiniai: J.Paleckis 1939 m. pabaigoje atvyksta į Ukmergę mitinguoti.
V. Augustino nuotr.
Tam tikros srovės spauda bei paskiri asmenys netiesą skelbia, kad Lietuva bolševikui atiduota be šūvio. Jei vyriausybė tuo reikalu nebuvo apsisprendusi ir dėl laiko stokos gynimosi neorganizavo, tai kai kurie pasienio policijos pareigūnai, bei paskiri kariuomenės daliniai spontaniškai gynė savo žemę ir keliose vietose raudonieji įsiveržėliai buvo sutikti ginklo ugnimi. Abiejose pusėse buvo aukų: sužeistų ir kritusių. Devintas pulkas buvo pasiruošęs kovos tvarkoje išžygiuoti prieš įsibrovėlį, bolševiką.
Besiveržiančių Lietuvon bolševikų ginkluotų jėgų vyr. vado mūsų kariuomenės vadui, išdavikui generolui Vitkauskui, buvo pagrasyta atsakyti savo galva už bet kokius “išsišokimus”prieš raudonąją armiją. Vitkauskas griežtai įsakė kariuomenei ir policijai bei šauliams priešą pasitikti kaip geriausiąjį draugą “įspūdingai”, “entuziastingai”, džiugiai, kaip iš nelaisvės išvaduotoją, visur reikšti jam mandagumą, palankumą ir pagarbą. Tačiau nelengva buvo jam suvaldyti pasipiktinusius smurtu patriotus lietuvius karius, policininkus ir šaulius. Paskui, dėl incidentų pareiškė apgailestavimą ir atsiprašė.
Kai sekančią darbo dieną (pirmadienį) susirinkom įstaigosna, visi buvome kaip nesavi, išsigandę, susirūpinę, dalijomės klaikiais įspūdžiais ir viens kitą klausinėjome kas ateity bus, kaip bolševikai Lietuvoje elgsis? Nejaugi jie nesikiš vidaus santvarkon, kaip mūsiškiai kad skelbė. Nuomonių buvo visokių. Daugelis manė, jog bolševikai dabar jau ne tie, 1917 metų, kurie beatodairos tik šaudė. Buvo pasikliaunama Stalino konstitucija, kuria nevienas gėrėjosi kaip demokratiška, kultūringa ir humaniška. Bet... netrukus, mūsų pačių kai kuriems tarnautojams prisisiuvus raudonas žvaigždes ant rankovių (politvadovai) ir prasidėjus mitingam įstaigose ir už jų ribų, viskas paaiškėjo ir visi nutilome. Beje paminėtina tik, kaip begėdiškai tada melavo naujosios vyriausybės oficiozo redaktoriai. Jie skelbė, kad Lietuvon įžygiavusią bolševikų kariuomenę gyventojai džiaugsmingai su gėlėmis pasitiko, būk tai lietuvaitės nerdamos gyvų gėlių vainikus ant bolševikų karių kaklų, jiems savo linksmiausias dainas dainavusios, o pravažiuojančius tankus ir sunkvežimius apiberdavo gėlėmis. Tai grubus melas! Jei vienur kitur buvo numesta bolševikų kariam gėlių arba sveikinta juos, tai iš tarenos: “Uhra, da zdhravstvujet khrasnaja ahrmija” aišku buvo kokios tai “lietuvaitės” juos sveikino. Tai Paleckio, L. Giros, Šimkaus, Cvirkos ir kitų iš anksto tam “žygiui” paruošti, veikė aktyvistų kadrai, brigados, kurių tarpe, aišku, buvo iš kalėjimo ištrūkę kriminalistai ir pačių organizatorių spalvos, Lietuvos valstybės priešai. Padorūs lietuviai tebeatminė kaip 1919 metais frontuose mušėme, kaip alkanus vilkus besiveržiančius Lietuvonbolševikus, skurdeivas. Dabar, taip staiga, žiaurių įvykių sukrėsti ir negalėdami ginkluotai pasipriešinti, lietuviai tik liūdėjo gilaus skausmo sukaustyti.
Skaudu ir nemalonu prisiminti mūsų politinius fanatikus, kurie ne tik “Lietuvos Žinių” bet ir “XX Amžiaus” skiltyse džiūgavo atėjusiam, pagaliau, tautininkiškos “diktatūros” galui. Asmens, spaudos, susirinkimų, žodžio ir kitų laisvių, prašvitusi, pagaliau, diena...
Deja, neilgai “tešvitėjo” ir greitai nutrūko bolševikų “atneštom laisvėm” himnai. Kokios tos “laisvės” buvo ir koki paskui sekė įvykiai visi žinom. Bedžiūgavusieji skaudžiai nusivylė. Tautinininkiškos “diktatūros” metu kiekvienam užteko laisvės. Nei susirinkimai, nei spauda, nei žodis nebuvo uždrausta nei persekiota. Net tokiai poeto J. Aisčio baladei “Numirė Karaliaus Šuo” nebuvo kliudyta viešumą išvysti, viešai deklamuoti. O juk tai aiškiai prieš buv. santvarką, tendencingas, sarkazmu persunktas kūrinėlis.
Yra žinoma 1960 m. Chruščiovo kalba Chaillot rūmuose, kai jis pasaulio žurnalistų miniai gyrė ir augštino savo šalies santvarką. Jis ten tada sakė, kad tik Tarybų šalyje seneliai turi laimingą senatvę, o jaunimas sočią ir laimingą jaunatvę.
Kitur, esą, badas, uzurpacija ir išnaudojimas. Žurnalistų paklaustas kodėl Tarybų šalyje taip daug šimtų tūkstančių žmonių vergų sąlygomis verčiami sunkiai dirbti užpoliarės srities priverčiamųjų darbų stovyklose, kodėl jis laiko žiaurioje priespaudoje apgaule ir smurtu pavergęs Pabaltijo valstybes, jei Sovietų Sąjungoje tokia plati demokratija ir toks visiems laisvas bei sotus gyvenimas? Tada Chruščiovas rūkščiai šyptelėjęs, bjauriausiais žodžiais iškoliojo žurnalistus išvadindamas juos kapitalistų padlaižiais, provokatoriais ir liaudies priešais. Ar tai ne gryniausias, tikrąja to žodžioprasme, “humaniškiausiojo” ir “demokratiškiausioj o” tarybinio režimo reprezentantas? O nuo jo malonės, juk priklauso šiandieną ir mūsų žmonės, likę ir dar išlikę “anapus”. Niekas taip žiauriai nenaikina žmonijos kaip bolševikų okupacija.
Minėdami birželio mėnesio bolševikų Lietuvos okupacijos, masinių trėmimų, žiauriausių žudymų, kankinimų, įsigalėjusios įvairiopos neteisybės, bei smurto 22-jų metų sukaktį, neužmirškime, kad mūsų TĖVYNĖ vis dar tebėra burliokų išnaudojama ir skriaudžiama, o mūsų tautiečiai dvasiniai ir fiziniai sąmoningai naikimi. Trokšdami savajai tautai ir savajam kraštui laisvės būkime vieningi, ryžtingai, planingai junkimės sunkion kovon dėl mūsų tautos ir krašto iš bolševikų jungo išvadavimo.
Pradėjau ir baigiu poeto Aisčio žodžiais:
...“Lietuvi, argi tau krūtinėj
Neatbunda laisvė ištrokšta?
Ar pakęst, kad Tavo tėvynė
Taip kančiose liktų apleista?
