Pirmas už nepriklausomybę žuvo partizanas
TRIMITAS
1918 metais, vėlai rudenį, iš Lietuvos traukėsi okupantai vokiečiai. Paskui juos į Lietuvą plūdo nauji pavergėjai bolševikai-rusai. Trumpu laiku, tarp vokiečių išėjimo ir bolševikų užplūdimo, buvusiame vokiečių Joniškėlio “Krei-se” susitvarkė lietuvių valdžios aparatas. Pirmiausia susitvarkė valsčių savivaldybės, o jų atstovų suvažiavimas Linkuvoje išrinko ir apskrities valdžią. Tokiu pat būdu tvėrėsi ir krašto vidaus apsauga.
Iš pradžių užsimezgė būriai valsčiuose, o netrukus Joniškėly, kaip apskrities centre, buvo sudarytas ir apsaugos centras. Organizacijos vadovybėn įėjo J. Navakas, karininkas Stapulionis, Kazilevičius ir Šumskis.
Pradžioje ši organizacija vadinosi milicija. Tik vėliau jai buvo surastas skambus partizanų vardas. Pirmą kartą dokumentuose minimas šis vardas vyriausybei pripažinus šią organizaciją ir pavadinus ją Joniškėlio partizanų mirties batalionu.
Joniškėlio apskritį likvidavus, tos organizacijos dalys — būriai pateko į Biržų, Šiaulių ir Panevėžio apskritis. Tada senasis visos organizacijos pavadinimas nustojo pirmykštės prasmės,. Todėl šią organizaciją pertvarkant, buvo priimtas daugiau tikrovei atitinkąs “Lietuvos Vasaros rytų partizanų” pavadinimas.
Partizanų organizacijos veikimą galima suskirstyti į tris laikotarpius: 1) Slaptojo organizavimosi ir veikimo prieš bolševikus, 2) Viešų kautynių su bolševikais ir 3) Viešų kautynių su bermontininkais.
Reikia pasakyti, kad pradžioje, viešai buvo tai organizacijai padėti tik pamatai, o užplūdus kraštą bolševikams, visas organizacijos veikimas buvo varomas slaptai. Vien tik Pašvitinio būriui teko susiorganizuoti prieš bolševikų užėjimą ir ginklu pasipriešinti jiems.
1919 metais sausio m. 16 d. Žeimelio revoliucinio komiteto pakviestas, latvių bolševikų būrys vyko į Pašvitinį įsteigti ten bolševikų valdžią. Pašvitinio būrio partizanai, kar. Bartoševičiaus vadovaujami, pusę dienos kovėsi su Rimkūnų dvaro rūmuose užsislėpusiais bolševikais. Kautynėse žuvo pirmas partizanas Aleksas Vainauskas. Daugeliui atrodys sensacija, kad kautynėse su priešais pirmąją auką ant Lietuvos Nepriklausomybės aukuro yra padėję partizanai.
Bolševikų okupacijos metu buvo slaptai verbuojami partizanai, įsigyjami ginklai ir varoma gyventojuose agitacija prieš bolševikus. Įėję į jų įstaigas tarnauti, partizanai sabotavo ir trukdė jų darbą. Iš Kauno kelis kartus buvo atvežta priešbolševikinių proklamacijų ir paskleista šventadieniais susirinkusių į bažnyčią žmonių miniose, arba sutartą dieną išplatinta visoje apskrityje. Buvo agituojama ir raudonarmiečių tarpe. Tos agitacijos vaisius buvo 8-to lietuvių bolševikų pulko suskilimas ir jo Joniškėlyje nuginklavimas.
1919 m. kovo 22 d., išbėgant iš Joniškėlio bolševikams, prasideda viešos partizanų kautynės su jais. Lietuvos kariuomenė tada koncentravosi apie Kėdainius, Kauną, Alytų. Partizanai užėmė frontą nuo Latvijos sienos ligi Panevėžio. Patys už sviestą, lašinius ir kaiušinius įsigiję ginklų ir vokiečius tokiuo pat būdu prisiviliodami į pagalbą, niekieno neapmokami ir tik skurdžiai maitindamiesi iš vietos gyventojų gaunamu maistu, partizanai ne tik apgynė savo kraštą nuo bolševikų, bet nuvijo juos net į Kupiškio apylinkes.
Išvaręs bolševikus iš Joniškėlio apskrities ribų, partizanų batalionas, vyriausio karo vado įsakymu, buvo perkeltas į Panevėžio frontą. O kairiojo kariuomenės sparno apsaugą buvo įsakyta pavesti tai pačiai partizanų organizacijai. Tada įvyko performavimas. Partizanai, kurie davė pasižadėjimą tarnauti metus savanoriais išvyko į Panevėžio frontą. Pareiškę norą tęsti tarnybą, partizanai buvo suregistruoti apsaugos būriais ir palikti krašto vidaus apsaugoje.
Netrukus, liepos mėn. pabaigoje, jiems vėl teko pradėti grumtis su besiveržiančiais iš Latvijos bermontininkais. Lietuvos pasieniui apsaugoti buvo skiriamos komendantūros kareivių grupės po 10 žmonių, kurios vietos apsaugos būriams padedant, gynė gyventojus nuo bermontininkų puolimų. Be dažnų bermontininkų gaujų apšaudymų, partizanams teko dalyvauti ir didesniuose susirėmimuose, paimti bermontininkus ir patiems patekti jų nelaisvėn. Kautynėse su bermontininkais Kupreliškyje buvo nukautas partizanas Juozas Grinevičius.
Kada 1919 m. pabaigoje visa Lietuvos kariuomenė buvo atkreipta prieš neprašytus svečius — Kuršėnų, Šiaulių ir Joniškio rajonuose įsigalėjusius bermontininkus, vyriausio karo va-
Lietuvos partizanas K . . ., komunistų nužudytas 1952 m. Kur raudonieji jį palaidojo niekas nežino.
do įsakymu, Pasvalio apskrities komendantūros kuopos ir krašto vidaus apsaugos būriai, plk. ltn. Vėgelio vadovaujami, dalyvavo operacijose prieš bermontininkus ligi Joniškėlio paėmimo. Po to partizanų organizacija buvo likviduota. Daugumas partizanų tada perėjo į besisteigiančius Šaulių Sąjungos būrius.
Partizanų organizacijoje yra dalyvavę apie 30 karininkų ir apie 800 partizanų. Prieš išvykstant batalionui į Panevėžio frontą, partizanų organizacija susidėjo iš štabo būrio, štabo ūkio dalies, štabo komendantūros — Pakruojuje, karo teismo, ligoninės — Pakruojuje ir kovos dalies, kurią sudarė 5 kuopos ir atskiras Biržų būrys.
Pirmą Pušaloto kuopą sudarė Pušaloto ir Pumpėnų būriai, antrą — Vaškų kuopą — Vaškų, Saločių ir Žeimelio būriai, trečią Joniškėlio kuopą — Joniškėlio, Pasvalio, Krinčino ir Linkuvos būrai. Ketvirtą — Vabalninku kuopa. Penktą — Atsargos būriai.
Ant kapų, (piešinys darytas pasibaigus Nepriklausomybės kovoms.
