PIRMASIS LIET. KARIUOMENES ŠTABO VIRŠININKAS
J. NAMIKAS
1961 m. balandžio mėn. 19 d. dienraštyje perskaičiau trumpą straipsnelį apie gen. Jurgio Kubiliaus mirtį.
Generolą J. Kubilių turėjau garbės pažinti jau 1918 m. pradžioje. 1917 m. Kalėdoms buvau parvykęs iš austrų fronto pas tėvus prie Smolensko. Buvau gavęs 3 mėnesius atostogų sveikatai pataisyti. Bebūdamas pas tėvus, sužinojau, kad Smolenske stovi Lietuvių karių Batalionas. Įdomu buvo pamatyti kaip atrodo lietuviai kariai savam—lietuviškam batalione. Nuvykau Smolenskan ir nuėjau į Lietuvių Karių Bataliono patalpas pasižiūrėti. Man besižvalgant, atsirado prie manęs karininkas ir paklausė ko jieškau ir kas esu. Pasakęs kas esu ir kuriuo tikslu batalione atsiradau, pareiškiau norą matyti bataliono vadą. Jis mane tuojaus ir nuvedė pas plk. J. Kubilių. Įėjęs į bataliono vado kabinetą, prisistačiau ir pasakiau mano atvykimo tikslą. Likę dviese jo kabinete labai maloniai pasikalbėjome apie tuometinę padėtį, karių nuotaikas bei jų elgesį ir atsisveikinome. Mūsų pasikalbėjimas vyko ne kaip leitenanto su pulkininku, bet kaip lietuvio su lietuviu.
1919 m. gegužės mėn. generolas Žukauskas mane paskyrė Ukmergės batalionan. Bebūnant general. štabe, susitikau ir plk. Kubilių. Jis man pasisakė, kad esąs Ukmergės bataliono vadas, ir žinojo, kad esu paskirtas Ukmergės batalionan, ir čia pat įsakė man rytojaus dieną nuvykti Kauno Karo Komendantūron gauti 8 pabalnotus arklius ir 7 kareivius ir tą pačią dieną išvykti Ukmergėn. Ukmergėje batalionui pasitalpinti esančios numatytos siaurojo geležinkelio patalpos, kuriąs man reikėsią užimti ir pasitalpinti. Jis pats su ūkio vedėju atvyksiąs po poros dienų.
Sekančią dieną Ukmergės plentu aštuoniese jojome Ukmergėn. Ukmergę pasiekėme dar saulei nenusileidus. Pirmoje eilėje susiradome mūsų žirgams patalpas ir jiems pašaro. Pastatę ir pašėrę žirgus, jieškojome kur galėtume patys numigti. Kariui daug nereikia. Svarbu tik, kad nelytų ant tavęs. Pasijieškai tik kur švaresnės grindys, milinę pasikloji, skvernu užsikloji, rankovę po galva — ir knarki.
Kaip sakė, po poros dienų atvyko ir bataliono vadas plk. J. Kubilius su ūkio vedėju karo valdininku Vinicku. Įsikūrimo darbas pasmarkėjo. Tuojau buvo paskirtos kareivinės, bataliono štabas, sandėliai ir virtuvės. Sekančią dieną jau pradėjo veikti virtuvės nes jau rinkosi savanoriai. Vieną dieną pasišaukia mane bataliono vadas ir sako: “Tamsta būsi adjutantu”. Aš jam sakau: “Ponas vade, aš esu rikiuotės karininkas, gerai moku rikiuotės mokymą, bet neturiu jokio supratimo, kaip reikia rašyti batalionui ar pulkui įsakymus”. Plk. J.
Kubilius, išklausęs manęs, vėl pakartojo: “Tamsta būsi adjutantu”. — Klausau, vade”— atsakiau jam ir pridėjau: “Tamsta turėsite mane išmokyti, kaip reikia rašyti batalionui įsakymus”. Bataliono vadas nieko nebeatsakė, tik kitą rytą, išėjęs iš kabineto, padavė man jo paties parašytą batalionui įsakymą numerį pirmą. Nuo šio momento pradėjome bendrai dirbti organizuojant batalioną ir vėliau bolševikus varant iš Lietuvos. Per tą laiką turėjau progos plk. Jurgį Kubilių giliau pažinti.
Organizuojant batalioną atydžiai sekiau jo visus įsakymus, o ypač karininkų paskyrimus. Stebėjausi, kai karininką St. Rekašių jis paskyrė 1mos kuopos vadu, o ne kar. Radzivanavičių, kuris už kar. Rekašių buvo net dviem laipsniais vyresnis. Vėliau atvyko kar. M. Kalman-tas. Jį paskyrė ryšių komandos viršininku. Po Kalmanto atvyko Br. Pulkauninkas. Jį paskyrė kulkosvaidžių komandos viršininku. Paskutinis atvyko kar. Petras Jurgaitis. Su kar. P. Jurgaičiu pasikalbėjęs ir jam išėjus, jis pasikvietė į kabinetą mane ir sako: “Šito karininko niekur neskirsime, bet laikysime prie štabo ir tik kai atsiras kur skylė, juo užkišime.
Gauname įsakymą batalionui išvykti frontan. Bataliono vadas skiria mane butininku. Mano žinion priskiria vieną mūsų karo mokyklos laidos leitenantą ir tris kareivius ir įsako vykti Žadavainių kaiman ir ten paskirstyti batalionui butus. Žadavainius pasiekėme sekančią dieną apie pietus. Paskirstėme butus ir ilsėdamiesi laukėme atvykstant bataliono. Rytojaus dieną, pavakary atsirado ir batalionas. Vieną parą pailsėję Žadavainiuose, nusikėlėme arčiau fronto. Fronte jau veikė mūsų bataliono trys kuopos. Tik antroji kuopa buvo prie bataliono. Jos vadu jau buvo paskirtas kar. Radzivanavičius. Atvykus arčiau fronto pirmas įsakymas buvo: išsiųsti žvalgybas pirmyn —fronto link ir užpakalin. Žvalgybų tikslas — ištirti kelius ir gyventojus. Čia aš išdrįsau paklausti kam reikalinga siųsti žvalgybą užpakalin. Vadas man sako: “Jei bolševikai priverstų mus trauktis, kuria kryptimi mes turėsime trauktis nežinome, todėl reikia žinoti visus kelius, kuriais galėtų išvažiuoti mūsų artilerija.” Šis įsakymas buvo man pamoka. Tik deja, vėliau buvę kiti bataliono, vėliau 8to pulko, vadai tokio įsakymo nenaudojo ir todėl pulkas labai nukentėjo.
Po kelių dienų batalionas pradėjo pulti bolševikus kad išvarytų juos iš Lietuvos terliojos už Dauguvos upės. Tačiau bolševikai kietai laikėsi savo pozicijose. Pagalbon jau iš anksčiau veikiančiom kuopom buvo pasiųsta ir 2ji kuopa karininko Radzivanavičiaus vadovaujama. Jo kuopa, patekusi smarkion priešo kulkosvaidžių ir šautuvų ugnin, sugulė ir — nė iš vietos. Kuopos vadas kar. Radzivanavičius susirgo. Štai ir atsirado skylė, kuriai užkišti ir buvo paskiras kar. P. Jurgaitis. Karininką Radzivanavičių paskyrė Salako komendantu. Kar. P. Jurgaičio vadovaujama 2ji kuopa pasidarė kovinga ir gerai veikė fronte.
Trečią puolimo dieną jau buvo užimtas Smalvų bažnytkaimis ir bolševikai buvo vejami Turmanto link. Stovime su bataliono vadu Smalvų turgavietėje ir kalbamės. Tik, staiga, išvystame skersai aikštę bežygiuojančią lenkų kuopą, vedamą jau žilstelėjusio karininko. Bataliono vadas tuojau ir sako man: “Adjutante, rašyk įsakymą 1-os kuopos vadui, kad paspaustų kuopą ir greičiau užimtų Turmanto gelžkelio stotį ir pranešk, kad nužygiavo lenkų kuopa, kuri, be abejo, norės užimti Turmanto stotį pirmoji. Vakare gavome pranešimą iš los kuopos vado, kad Turmantas užimtas ir kuopa sustojo už Turmanto senuose rusų apkasuose.
Kitą rytą jau ir bataliono štabas buvo Turmante. Bataliono vadas išsivedė mane kartu eiti pažiūrėti mūsų pozicijų. Einame gelžkeliu. Bolševikai pradeda mus apšaudyti iš artilerijos. Sviediniai krinta čia pat šalia mūsų, bet nesprogsta (jie krito į pelkę). Nors ir nesprogsta, tačiau jausmas nemalonus. Aš dirsteliu į vadą. Jis visiškai ramus. Toliau eidami sutikome du eiliniu bebėgančiu iš fronto. Bataliono vadas juos sustabdo ir klausia: “Kur gi jūs vyrai?” Kareiviai paaiškino, kad bolševikų artilerijos sviedinys pataikė šalia jų kulkosvaidžio, sužeidė vieną kareivį, o kiti išbėgiojo. Plk. Kubilius labai ramiai įsakė jiems grįžti prie savo kulkosvaidžio. Kitą dieną bolševikai jau buvo išmušti iš jų apkasų ir nustumti iki Dauguvos. Bataliono štabas apsistojo Laukesos vienkiemyje. Buvo jau vakaras. Bataliono vadas, aš ir ryšių komandos viršininkas nuėjome vienkiemio daržinėn pailsėti. Aš ir ryšių viršininkas pirmą kartą per visą savaitę išsirengėme, norėdami geriau pailsėti. Bataliono vadas gi atsigulė, kaip buvo apsirengęs, net ir diržo su revolveriu nenusiėmė. Aš pagalvojau “Koks jis atsargus”. Kitą dieną jis mums pasakė: “Mūsų uždavinys atliktas”.
Netrukus mūsų vadas plk. Jurgis Kubilius buvo iš bataliono atšauktas ir paskirtas Rikiuotės skyriaus viršininku, o vėliau net Generalinio štabo viršininku. Dirbant štabe jis buvo pakeltas į generolus.
A. a. generolas Jurgis Kubilius buvo puikus organizatorius. Jis turėjo daug patyrimo ir buvo psichologas, nes jam užtekdavo kartą pakalbėti su karininku ir jis jau žinodavo kam ir kur jis tinka. Būnant fronte, greit orientavosi visokiose būklėse. Buvo atsargus bet kartu ir drąsus. Jis buvo didelis patriotas, lietuvis, teisingas ir labai kuklus. Niekad negirdėjau, kad jis pasigirtų ką gera padaręs ar nuveikęs. Niekad negirdėjau jo pakelto balso, ar ką barant. Žodžiu, buvo geras karys ir žmogus.
Jei jis būtų vadovavęs 8 p. ir vėliau, gal nebūtų įvykę tokios katastrofos prie Kapčiamiesčio.
