GELEŽINKELIŲ BŪRYS VILNIAUS KRYPTIMI
JOKŪBAS BAUBLYS
(pradžia Kario Nr. 1.)
ATVYKSTA RAUDONOSIOS DELEGACIJOS
Rugsėjo mėnesį dvi savaites statybos būrys praleido ruože N. Vilnia — Smurgonys, siaurindamas rusų platumo geležinkelį į normalias vėžes. Buvo susiaurinta 52 km. geležinkelio iki Slobodka ir atiduota Susiekimo Ministerijos žinion. Po to būrys buvo atšauktas Vilniun.
Vykdant geležinkelio siaurinimo darbus tarp N. Vilnios ir Kenos, kur įvyko traukinių katastrofa, abipus geležinkelio matėsi išmėtytos vagonų ašys su ratais, vagonų rėmai, sulankstytos ir apdegusios įvairios geležinės vagonų dalys. Ten, kur katastrofos metu buvo išdegusi žolė, ataugo šviesiai žalios spalvos jauna žolė. Bet kai kur išdegusiose vietose žolė neataugo, juodi plotai liko ten, kur degė tepalai.
Dar rugsėjo pradžioje buvo ten užuodžiamas apdegusios mėsos ir kraujo kvapas, įsisunkęs žemėn. Vėliau visa tai išsisklaidė ir oras jau nebebuvo užterštas smarve. Laikas, saulės spinduliai ir lietus tą žemės plotą padarė tokios pat išvaizdos, kaip ir plotai, kur katastrofos nebuvo. Liko tik geležinkelis be katastrofos pėdsakų.
Geležinkelių persiuvinėjimo metu taip pat neapsieita be nuotykių. Vieną rytą, apie 9 val., vykdant darbus, buvo gauta telefonograma iš Kariuomenės štabo Susisiekimo Skyriaus viršininko, kad darbovietėje apie 11 val. pasitiktumėm nuo Minsko pusės atvykstančią SSSR Raudonojo Kryžiaus delegaciją ir SSSR Prekybos delegaciją, suteiktume turimas susiekimo priemones ir pervežtume delegacijas nuo darbų vietos iki N. Vilnios.
Būrys tą dieną vykdė darbus 29 km. atstu nuo N. Vilnios. Nustatytu laiku traukinys su delegacijomis neatvyko. Apie 15 val. nuo Minsko pusės lauko kelyje buvo pastebėta žmonių grupė ir ūkininkų vienkinkiai vežimai. Traukinio vis nesimatė. Kadangi jokios kitos žmonių grupės tuo laiku čia negalėjo būti, kaip tik tos delegacijos, tai nujojau prie atvykstančiųjų. Priekyje visos žmonių grupės išdidžiai ėjo augštas rudabarzdis vyras, žydų tautybės. Prijojęs mandagiai pasakiau:
— Esu Lietuvos kariuomenės karininkas. Man pavesta sutikti SSSR Raudonojo Kryžiaus ir SSSR prekybos delegacijas iš Maskvos ir suteikti joms turimas susisiekimo priemones. Ar jūs esate iš tų delegacijų?
— Taip, — buvo atsakyta.
— Kaip matote traukinys jums yra netoli.
— Pirmiausia, aš, kaip SSSR Raudonojo Kryžiaus delegacijos pirmininkas pareiškiu protestą, kad tamsta mus pasitinki raitas. Antra, aš nematau traukinyje salion-vagonų, kokius mes turėjome nuo pat Maskvos. Jūsų traukinyje tik vienas klasinis vagonas, o likę prekiniai su platformomis.
— Šiame ruože dar nevykdoma geležinkelio eksploatacija keleiviniais traukiniais. Tamstos matomas traukinys yra karinis ir darbinis. Jis turi vieną trečiosios klasės vagoną iš dviejų skyrių. Apie jūsų atvykimą, ponai ir ponios, buvo sužinota čia dirbant, bet ne kokioje nors stotyje, kur yra visokių vagonų atsarga. Be to, Naujoje Vilnioje jūs persėsite į keleivinį trau-
— Vistiek tai netaktiškas ir nemandagus patarnavimas iš Lietuvos vyriausybės pusės. Aš dar kartą SSSR vardu protestuoju.
— Jūsų protestai iš mano pusės liks be dėmesio, pone pirmininke. Jūs protestuojate vienas iš tarpo visų, nes kiti delegatai nė žodžio dar neištarė, o tik tarp savęs kalbasi.
— Jų vardu aš čia kalbu. Aš pirmininkas, Jie tik nariai.
— Bet su jumis dar yra prekybos delegacija su savo pirmininku, — pastebėjau.
Raudonojo Kryžiaus delegacijos pirmininkas tylėjo. Tai išnaudodamas pridėjau:
— Nėra reikalo keistis replikomis, padėties nepakeisime.
Pagaliau visi priartėjome prie traukinio.
— Ponai pirmininkai, ponios ir ponai delegatai. Prašau visus į klasinį vagoną. Bagažui yra skirtas šis tuščias prekinis vagonas, greta klasinio.
Visi delegatai rūpinosi paimti iš vežimų savo bagažą. Vežikai jiems patarnavo. Bet tik dalis atvykusiųjų sudėjo savo bagažą į prekinį vagoną ir su rankiniais lagaminėliais suėjo į klasinį vagoną. Raudonojo Kryžiaus pirmininkas, dvi moterys ir trys vyrai, į klasinį vagoną nėjo ir mažus lagaminėlius laikydami rankose, stovėjo besidairydami. Tai pastebėjęs pasakiau:
— Ponios ir ponai, prašau eiti į klasinį vagoną.
— Aš ir čia protestuoju, kad nepriderančiai sutinkamos delegacijos. Mes į trečios klasės vagoną neisime. Mes geriau važiuosime lėkštvagonyja.
— Jeigu taip, tai aš už jūsų saugumą neatsakau.
— Mes pasaulinio proletariato atstovai. Aš nepakeisiu savo sprendimo ir su savo delegatais einu į lėkštvagonį.
— Kaip norite, bet bus pavojinga važiuoti.
Įlipęs į klasinį vagoną ir įsitikinęs, kad jauvisi traukinyje, daviau traukinio vyresniajam konduktoriui signalą važiuoti. Traukinys pajudėjo. Prekybos delegacijos nariai buvo abiejuose vagono skyriuose.
— Man apie tamstų atvykimą, ponai, teko sužinoti būnant darbuose šiame ruože, todėl patogesnių vagonų tamstoms neturiu. Už 30-40 minučių būsime Naujoje Vilnioje, kur tamstos jau turėsite klasinius vagonus patogesnei kelionei, negu dabar.
— Tokiai trumpai kelionei šiame vagone aš jaučiuosiu gerai. Manau, kad ir mano draugai jau prisitaikė čia, — pasakė prekybos delegacijos pirmininkas.
— Jūs nuraminote mane po protesto pareiškimų Raudonojo Kryžiaus delegacijos pirmininko padarytų. Viena dar galiu pasakyti, kad kuo troba turtinga, tuo ir džiaugiasi.
— Tas tai tiesa, — atsakė šypsodamasis prekybos delegacijos pirmininkas.
Nuėjęs į gretimą skyrių, ten radau tik vieną seną vyrą, iš delegatų tarpo. Kiti iš šio skyriaus buvo suėję ten, kur buvo delegacijos pirmininkas.
— Aš atsiprašau jūsų, kad pradėsiu valgyti savo pietus. Dar nuo pusryčių nesu valgęs.
— Prašau labai. Gero apetito. — tarė jis, o aš priėjęs prie stalo pradėjau valgyti.
— O kokioje stotyje jūs šiandien pietavote? — paklausiau.
— Mes? Mes nuo pat Maskvos gavome tik Minske sumuštinius su arbata. Tai ir viskas.
Po to senis priėjo prie manęs ir pasidairęs tyliai pasakė:
— Aš esu pono Krasino liokajus. Ponas Krasinas yra prekybos delegacijos pirmininkas ir vykstame Londonan. Tikras esu, kad mano ponas yra alkanas. Jis buvo labai turtingas, o dabar priverstas jiems tarnauti. O tas Raudonojo Kryžiaus pirmininkas yra siuvėjas iš Gomelio. Aktyvus bolševikas. Jis visur arogantiškas ir triukšmingas.
— Gaila, kad neturiu kuo jus pavaišinti. Aš maitinuos iš kareiviško katilo ir tegaunu tik savo porciją. Greit kitame traukinyje turėsite vagoną-restoraną ir patogius klasinius vagonus.
— Tai vis niekis. Pakentėsiu dar.
UŽSISPYRĖLIAI NUKENTĖJO.
Valgydamas išgirdau moters riksmą. Greit priėjęs prie atidaryto lango žvilgterėjau išilgai traukinio ir pamačiau, kad važiuojantieji lėkšt-vagonyje R. Kr. delegatai keistai elgiasi. Vieni gestikuliuoja rankomis, pasilenkia, vėl išsitiesia, kiti mosikuoja rankšluosčiais ir nosinaitėmis — lyg bitės būtų juos užpuolę. Atydžiau žiūrėdamas pamačiau, kad nuo garvežio, išilgai traukinio, lekia žiežirbos. Garvežio kaminas gi neturėjo žiežirboms gaudyti gaubtuvo. Iki N. Vilnios buvo dar 4-5 kilometrai. —Greit būsime ten, — pagalvojau. — Protestavo, neatsižvelgdami į kvietimą sueiti į klasinį vagoną, tai dabar lėkštvagonyje tešokinėja besigindami nuo žiežirbų. Turi tą, ko jiems nelinkėjau. Taigi grįžau baigti valgyti pietus.
Atvykus į N. Vilnią, dar vagone būdamas visiems delegatams palinkėjau malonios tolesnės kelionės.
Išėjęs iš traukinio platformon pamačiau, kad važiavę lėkštvagonyje delegatai labai murzini, nusiėmę švarkus, o galvos plaukai labai suvelti ir pasišiaušę. Pirmininkas, pamatęs mane, greit priėjo ir pasakė:
— Baisią kelionę lėkštvagonyje turėjome. Jūsų garvežys netvarkoj. Neturi žiežirbų gaudytojo. Žiežirbos sudegino mūsų drabužius. Dabar geriausieji mūsų drabužiai skylėti. Aš protestuoju.
— Aš jus visus kviečiau važiuoti klasiniame vagone, Jūs protestuodamas kvietimo nepriėmėte. Jūsų kaltė. Drabužiuose skyles galėsite užtaisyti.
— Kur draugas Krasinas?
— Ponas Krasinas nuėjo į paduotus delegacijoms vagonus.
Kadangi gerai žinojau, kad garvežys visą laiką savo kamino viršūnėje turėjo tinklinį žiežirbų gaudytoją, nuėjau pas garvežio mašinistą vyr. puskarininkį Joną Kakšti išsiaiškinti, kodėl šį kartą nebuvo ant kamino žiežirbų gaudytojo?
— Jame jau buvo išdegusios dvi skylės. Laukdami delegacijų, nuėmėme pataisyti ir nesuspėjome uždėti prieš kelionę į Naują Vilnią.
— Susidarė nemalonus, lyg ir tarptautinis, įvykis, nes važiavę lėkštvagonyje sovietų delegatai nuo žiežirbų drabužiuose turėjo skyles ir buvo visi murzini nuo suodžių.
— Pone leitenante, jūs kvietėte juos vagonan, bet tas rudabarzdis protestavo, kad vagonas 3 klasės ir nėjo vidun.
— Tas tai taip, bet jie visgi valstybės delegatai ir neprivalėjo turėti tokią žiežirbų ataką kelionėje. Jų traukiniui išvykus, tuojau uždėkite žiežirbų gaudytoją. Jeigu jie pamatys, kad garvežio kaminas vis tik turi žiežirbų gaudytoją, padarys išvadą, kad gaudytojas buvo tyčia nuimtas.
Vėliau prisimindami tą važiavimą su delegatais kareiviai juokavo:
— Pavėžinome ir dar pašokdinome Maskvos delegatus.
MES IR LENKAI TIKRINAME TĄ PAT KELIĄ.
Atlikus geležinkelio siaurinimo darbus nuo N. Vilnios iki Slobodkos, apie 3 savaites statybos būriui teko išbūti Vilniuje ir tvarkyti savo ūkiškus ir techniškus reikalus. Politinė ir karinė padėtis tuo metu pradėjo keistis Lietuvos nenaudai, nor su Lenkija ir buvo vedamos derybos, bet vienkart buvo tikėtasi sulaukti avantiūristinės politikos tąsos ir veiksmų Lietuvos atžvilgiu. Netikėtas lenkų puolimas Varėnos stotyje, šarvuoto traukinio “Gediminas” užpuolimas, o taip pat ir kitur agresingi lenkų kariuomenės veiksmai, nieko gero nežadėjo.
Spalio 5 d., kaip būrio vadas, gavau kuopos vado įsakymą su karo techniku Venckumi ir statybos būriu vykti į Rūdiškės stotį, o ten pernakvojus, iš ryto vykti į Valkininkų stotį. Jaun. leitenantas P. Kutka gavo atskirą įsakymą vykti Alytun. Spalio 6 d. Valkininkuose gavau įsakymą patikrinti geležinkelio techninę padėtį iki Merkio upės ir tiltą per minėtą upę. Kadangi Merkio upė teka netoli Valkininkų stoties, tai su 2 puskarininkiais, apžiūrinėdami geležinkelį, nuėjome pėsčiomis prie tilto per Merkį. Stovėdamas ant tilto pamačiau, kad nuo Varėnos pusės geležinkeliu ateina vienas lenkų karininkas su 2 kareiviais. Lenkų karininkas ir kareiviai priėję kariškai pasisveikino. Atsakėme taip pat kariniu pasisveikinimu. Lenkų karininkas paklausė:
— Ar tamsta kalbate rusiškai?
— Taip. Aš kalbu rusiškai.
— Esu Lenkijos kariuomenės poručnikas. Man yra įsakyta patikrinti techninę geležinkelio padėtį iki tilto per Merkio upę.
Nustebau, nes ir man buvo duotas toks pat įsakymas, bet susilaikiau ir to nepasakiau lenkų poručnikui.
— Esu tikras, kad geležinkelis nuo Varėnos iki šio tilto techniškai tvarkoje. — pastebėjau.
— Taip, kelias visur tvarkoje.
Nebuvo reikalo daugiau kalbėti apie geležinkelį, todėl pasakiau: — Turime gražų orą.
— Bobų vasara, sakoma apie giedrias dienas spalio mėnesyje.
— Blogiau ūkininkams su darbais laukuose, kai lyja.
Tuo laiku netoli tilto pastebėjau du atbėgančius ūkininkus. Pribėgę pagarbiai nusiėmė kepures ir pasakė lietuviškai:
— Ponai. Iš mūsų kaimo lenkų kareiviai atiminėja ūkininkų karves, arklius, kaip be jų ūkininkausime?
— Ką jis sako? — paklausė poručnikas.
— Pone poručnike, jie sako, kad lenkų kareiviai jų kaime atiminėja iš ūkininkų karves, arklius, kaip jie be galvijų ir arklių galės ūkininkauti? Mano nuomone, kad tamsta, kaip Lenkijos karininkas, neleisi skriausti ūkininkų. Toks ūkininkų skundas nesudaro kariuomenei garbės.
— Aišku. Aš reaguosiu. Tuojau einu į tą kaimą. Sudiev.
Poručnikas ir jo du palydovai kariškai atsisveikino. Mes tuo pat atsakėme.
Grįžęs Valkininkų stotin, tuojau telefonograma pranešiau kuopos vadui Vilniun apie susitikimą su lenkų kariuomenės karininku prie Merkio tilto, apie pasikalbėjimą o taip pat ir apie lenkų kareivių sauvaliavimą kaime.
Kadangi pietinėje Merkio upės pusėje buvo lenkų kariuomenė, stotyje ir už stoties buvo išstatyti lauko sargybų postai. Kitiems kareiviams buvo įsakyta niekur neiti, o būti parengties stovyje, nes klastingi lenkai gali užpulti būrį Valkininkų stotyje, kaip tai padarė Varėnoje. Bet pavakaryje stotin atvyko pėstininkų pulko batalionas nuo Alytaus ir išstatė savo postus. Būrio postai buvo atšaukti ir stotyje pasidarė saugiau.
Besikalbant su bataliono vadu apie padėtį, buvo prieita išvados, kad norint išvengti Valkininkų stotyje lenkų užpuolimo su atimtu iš mūsų šarvuotu traukiniu “Gediminas”, reikia išardyti geležinkelį už Merkio upės, nes lenkai per šnipus žino apie susitelkimą mūsų kariuomenės Valkininkų stotyje. Sulaukęs tamsos, būrys pėsčiom nuvyko iki pirmosios geležinkelio kreivosios už tilto ir pakeitė išoriniams kreivosios bėgiams bėgvines, t.y. ištraukė ten buvusias, surinko jas ir jų vieton įstatė tik akių apgaulei nuo sveikų bėgvinių nukapotas galvutes. Tokios galvutės bėgio prie pabėgio nelaiko, einantis traukinys savo ratų spaudimu bėgius išverčia šonan ir pats nukrinta. Tokių galvučių apie porą tūkstančių būrys paruošė savo kalvėje, nes bėgvinių atsarga buvo būrio sandėlyje. Į darbą ir iš darbo buvo einama tyliai ir atsargiai. Vėliau paaiškėjo, kad toks geležinkelio išardymas nebuvo veltui. Lenkai iš Varėnos su šarvuočiu vyko į Valkininkus spalio 8 d., bet garvežys ir du vagonai nuo bėgių nukrito ir vietoje žygio jie turėjo pakankamai darbo pakelti garvežį ir du vagonus, o taip pat sutaisyti kelią. (Bus daugiau)
GELEŽINKELIU BŪRYS VILNIAUS KRYPTIMI
JOKŪBAS BAUBLYS
(pradžia Kario Nr. 1.)
PRADEDAMA SUSIDURTI SU LENKAIS.
Spalio 7 d. būrys savo traukiniu pervežė tą pėstininkų batalioną į Rūdiškės stotį ir grįžo į Valkininkus. Spalio 8 d. tas pats traukinys pervežė į Rūdiškę antrą pėstininkų batalioną. Būnant Rūdiškėje buvo gautas Susisiekimo Skyriaus viršininko majoro Petronio įsakymas nuvykti į Lentvario stotį ir sudaryti traukini iš 40 vagonų ir lėkštvagonių pervežti mūsų dalinius iš Valkininkų i Lentvarį.
Lentvario stotyje tuščių vagonų ir lėkštvagonių nebuvo. Karinė padėtis privertė mūsų įstaigą apleisti Vilnių. Ateinantieji iš Vilniaus traukiniai buvo mišrūs, t.y. sudaryti iš klasinių ir prekinių vagonų, kuriuose buvo pasitalpinę ministerijų skyriai ir departamentai su savo inventoriumi. Daug tų vagonų buvo apytušti. Todėl įsakymui įvykdyti teko nuo tų traukinių atiminėti prekinius vagonus ir lėkštvagonius. Valdininkai ir direktoriai protestavo. Bet jų vežamas turtas buvo sutalpintas į mažiau pakrautus vagonus ir to turto pervežimas Kaunan buvo užtikrintas. Iš lėkštvagonių ir pusvagonių teko išmesti stoties pašlaitėn tokį turtą, kaip lentas, tašus, rąstus. Po trijų valandų įtempto darbo buvo sudarytas traukinys iš 40 vagonų ir lėkštvagonių ir neatidėliojant išvyko į Valkininkus.
Valkininkai buvo pasiekti nakčia. Ten jau buvo atvykęs III divizijos vadas su štabu, artilerija ir pėstininkų batalionas. Divizijos vado tuojau buvo duotas uždavinys kuo skubiausiai pastatyti rampą pakrovimui artilerijos pabūklų ir sunkvežimių. Kadangi čia pat stotyje buvo pakankamai rąstų ir pabėgių, o būrio sandėliuose užtektinai geležinių klemarų, tai būrys su artilerininkų savanoriška pagalba minėtą uždavinį greitai įvykdė. Divizijos štabas, viena artilerijos baterija ir pėstininkų batalionas pasikrovė į traukinį. Jau gerokai prašvitus spalio 9 d., prieš pat traukinio išvykimą Lentvario link, buvo gauta žinių, kad lenkų raiti žvalgai pastebėti ties kaimu Novosiolki prie Baltoji Vokė. Atvykus traukiniui į Rūdiškės stotį, buvo susirišta su Lentvario komendantu majoru Geniu ir sužinota, kad prie Novosiolki, Vokės upės linijoje ir, ties dvaru Baltoji Vokė susiremta su negausingais lenkų žvalgais. Lenkai stabdomi, bet Lentvario padėtis darosi neaiški. Prašoma skubiai atvykti Lentvarin. Išvykus ešalonui iš Rūdiškės, kelyje buvo pastebėta mūsų kariuomenės vora. Priekyje jos žygiavo majoras Skorupskis. Traukinys buvo sustabdytas ir III divizijos vadas majoras Musteikis su štabo viršininku kapitonu Jakučiu ir majoru Skorupskiu aptarė padėtį. Po to traukinys tęsė kelionę. Esant 6 km nuo Lentvario, divizijos vadas liepė vėl traukinį sustabdyti ir patikrinti ryšius su Lentvariu. Būrio telefonistai neatidėliojant prie artimiausio telegrafo telefonų laidų stulpo iššaukė Lentvarį. Majoras Genys vėl prašė divizijos vadą pasiskubinti atvykti Lentvarin.
Važiuojant garvežio tenderyje, prie ten išstatyto sunkaus kulkosvaidžio, sekant kelią ir padėtį abipus geležinkelio, teko per žiūronus matyti rytuose už 11/2-2 km. nuo geležinkelio pavienius lenkų raitus žvalgus. Įvažiuojant traukiniui į Lentvario stotį, mūsų dalinių susišaudymas su lenkais ėjo rytinėje stoties pusėje, t.y. Vilniaus kryptimi, ne toliau 2 km nuo stoties rūmų. Kulkos zvimbė ir stotyje. Atvykusio pėstininkų b-no daliniai tiesiog iš traukinio išlipę stotyje išsiskirstė kautynių rikiuotėje. Gavę kulkosvadžių ir šautuvų ugnies, netrukus lenkai pasitraukė. Prie karinės rampos buvo paduotas traukinys iškrauti artilerijos pabūklus, sunkvežimius ir nedidelį skaičių gurguolės vežimų ir arklių. Susišaudymo daugiau jau nebuvo.
Tą pat dieną apie 17 val. buvo sužinota apie lenkų raitininkų telkimąsi į pietų rytus nuo Lentvario. Tuo pat laiku į Lentvario stotį iš Kauno pusės atvyko greitosiomis įrengtas šarvuotas traukinys, vadovaujamas karininko Kraucevičiaus. Šis traukinys savo smarkia artilerijos ugnimi išvaikė lenkus iš telkimosi punktų ir iš Baltosios Vokės. Padėtis pagerėjo. Todėl dar vienas traukinys iš Geležinkelių Valdybos buvo išsiųstas į Valkininkus pervežti kariuomenę. Prie šio traukinio iš būrio buvo paskirtas vienas puskarininkis ir 7 kareiviai darbams su įrankiais, jeigu būtų kur susprogdintas, išardytas arba užbarikaduotas geležinkelis. Be to, anksčiau duotas įsakymas išsprogdinti geležinkelio tiltą per Vokę buvo atšauktas. Apie
18 val. III divizijos vadas įsakė su būriu vykti į Vievio stotį ir ten laukti tolesnių uždavinių. Po 60 valandų nemiegojimo, darbų, rūpesčių ir įtempimo būrys pagaliau gavo poilsio.
VAŽIUOJA TAUTŲ SĄJUNGOS KONTROLĖS KOMISIJOS.
Vievio stotin atvykus su būrio traukiniu, ten buvo rastas Tautų Sąjungos Kontrolės Komisijos traukinys. Komisijos pirmininkas prancūzas pulkininkas Chardinie stoties perone kalbėjosi su mūsų kariuomenės štabo viršininku. Prie jų buvo dar keli mūsų štabo karininkai ir kontrolės komisijos diplomatai. Mūsų štabo viršininkui tuojau buvo suteiktos informacijos apie padėtį Lentvaryje ir geležinkelių ruože Vilnius — Lentvaris ir Lentvaris — Valkininkai. Pulkininkas Chardinie, kuris kalbėjo rusiškai, domėjosi karine padėtimi Lentvario ruože. Mat jis su Tautų Sąjungos Kontrolės Komisija traukiniu vyko į Vilnių.
Čia man paaiškėjo, kad Tautų Sąjungos Kontrolės Komisija traukiniu iš Varšuvos norėjo vykti Vilniun per Varėną, bet dėl įvykusių karinių operacijų Varėnos - Valkininkų -Rūdiškės ruože buvo pakeistas traukinio maršrutas. Jie vyko per Rytprūsius ir Kauną. Mano susitikimas su lenkų kariuomenės poručniku prie Merkio upės tilto ir vienodi uždaviniai dėl nustatymo techninio kelio tvarkingumo, turėjo ryšį su Tautų Sąjungos Kontrolės Komisijos kelione traukiniu iš Varšuvos Vilniun.
Iš Vievio traukinys su Tautų Sąjungos Kontrolės Komisija, pasiženklinęs tų valstybių vėliavomis (kurios buvo komisijos sudėtyje) vėliau išvyko per Lentvarį į Vilnių. Prie Lentvario, sutelkus daugiau mūsų karinių jėgų ir apšaudant artilerijos ugnimi, lenkai nustojo savo aktyvumo. Tik vėliau III divizijos dalys buvo priverstos atsitraukti nuo Lentvario, kad išlygintų savo sparnus su per toli atsitraukusia pirmąja divizija.
Būrys iš Vievio buvo išsiųstas į Kaišiadorius, kur persikėlė ir III divizijos štabas. Ten būrys vietoje rado reikalingas sąlygas techniškai aprūpinti garvežį kuru, vandeniu ir gauti kareiviams maisto iš intendantūros sandėlių.
Spalio 14 d. būrys gavo III divizijos vado įsakymą iš pat ryto, sekančią dieną, t.y. spalio 15 d., Rykontų kaimo apsaugos linijoje išardyti geležinkelį. Tamsoje ardant geležinkelį, būrį apšaudė lenkų artilerija ir dar vieną sviedinį, per klaidą, pridėjo ir mūsų artilerija. Prieš tai nuo būrio žvalgų tamsoje pabėgo du lenkų žvalgai. Išardyta buvo apie 150 m dvivėžio geležinkelio. Po ardymo būrys atsitraukė 3 km.
prie traukinio ties Paneriškiais, kur stovėjo ir mūsų artilerijos dvi baterijos. Gaubicų baterijos vadas Kapitonas Alyta nusiskundė, kad dėl blogo kelio iš Žaslių negrįžta vora su sviediniais, o kiekvienu momentu lenkai gali pradėti puolimą, nes greit pradės švisti.
Neatidėliojant būrio traukinys su vienu artilerijos karininku buvo išsiųstas į Žaslius atvežti 2 vagonus su sviediniais. Per 35 minutes traukinys grįžo prisikabinęs prie savo sąstato 2 vagonus artilerijos sviedinių. Būrio kareiviai su artilerininkais tuojau pristatė sviedinius baterijoms. Gavusios pakankamai sviedinių, abi baterijos kartu paleido smarkią ugnį į lenkų pėstininkų pulką, susitelkusį pusryčiams prie Rykantų miestelio ir Rykantų turgavietėje. Gaubicų baterija šaudė brizantiniais sviediniais. Toji netikėta ir smarki ugnis, kaip vėliau paaiškėjo, išvaikė lenkus, jie išsigandę pradėjo bėgti, o turgavietėje liko tik jų sudaužytos virtuvės, vežimai, ir lavonai žmonių ir arklių. Numatytą puolimą nuo Rykantų vėliau tą dieną lenkai vykdė silpnai, kituose baruose energingai, bet pirmyn nepasistūmėjo. Visa jų auplanuotoji operacija tą diena nepavyko.
Jau baterijoms persikėlus pirmyn į naujas pozicijas, atvyko vora su sviediniais. Arkliai visi buvo sušilę, prakaitavo. Mūsų pėstininkai, matydami, kad baterijos po du pabūklus kelia pirmyn ir intensyviai šaudo—džiaugėsi. Lenkų artilerija neatsišaudė, nes ji irgi gavo ugnies ir buvo išvesta iš rikiuotės. Greitas sviedinių pristatymas leido kautynių iniciatyvą paimti lietuviams į savo rankas ir suduoti lenkams smūgį, kurio jie nesitikėjo ir kuris jų plataus masto operaciją Kaišiadorių link pavertė į vietinio pobūdžio veiksmus be pasisekimo.
Vėliau padėtis pareikalavo mūsų dalinius nuo Rykantų atitraukti. Spalio 22 d. III divisijos vadas įsakė susprogdinti per Bražolos upelį einantį geležinkelio geležinį tiltą. Bražolos upelis įteka Nerin apie 3 km. į rytus nuo Vievio. Taip pat buvo įsakyta evakuoti vandentiekio įrengimus iš Vievio stoties ir užminuoti netoli Bražolos upelio geležinkelį, kad lenkų šarvuotas traukinys negalėtų pulti Vievio kryptimi. Lenkų šarvuotas traukinys “Pilsudskį” tuo laiku stovėjo Lentvaryje, o “Dowbor Musnicki” Vilniuje. Sprogdintojų komanda laukė “Pilsudskio”, kad jį iškeltų oran, bet minėtas šarvuotis iš Lentvario nesiartino prie Vievio.
Spalio pabaigoje Tautų Sąjungos Kontrolės Komisija iš Vilniaus vyko Kaunan, todėl geležinkelio tiltas per Bražolą buvo atstatytas laikinam pasinaudojimui.
Spalio 24 d. iš būrio buvo išsiųsta 1. Pėst. pulko Vado žinion prie Klepočių sprogdintojų komanda, kadangi ruože Lentvaris — Rūdiškės — Valkininkai lenkų šarvuotis “Pilsudski” atvažiuodavo kulkosvaidžių ugnimi apšaudyti pulko karius, apsikasusius netoli geležinkelio. Prie sprogdintojų komandos iš pulko buvo priskirta savanorių apsauga.
Apsauga nakčia tylomis priartėjo prie Vaituvos kaimo, nuo kurio netoli yra ir geležinkelio tiltas. Pėstininkai tylomis likvidavo du lenkų sargybinius prie tilto, o po to, būrio komanda tiltą išsprogdino iškart sprogdinant 4 užtaisus iš 60 kilogramų sprogstamosios medžiagos. Lenkų eskadronas, buvęs Vaitavos kaime, nuo netikėto trenksmo pabudo, bet čia pat gavo pėstininkų ugnies iš šautuvų ir lengvųjų kulkosvaidžių. Lenkai išsislapstė retai kur atsišaudydami. Tiltą išsproginus lenkų šarvuotasis traukinys nebepakartojo tame ruože apšaudymų. Sprogdintojų komanda grižo į Kaišiadorius.
Nors spalio pabaigoje lenkų aktyvumas reiškėsi daugiausia šiauriniame Neries krante, tačiau buvo tikėtasi jų veiksmų ir Vievio-Kaišiadorių kryptimi. III divizijos vado įsakymu, spalio 24 d., būrys pradėjo ardyti geležinkelį nuo Bražolos upelio tilto Vievio — Žaslių link. Ardant geležinkelį, dažnai buvo girdėti artilerijos šaudymai šiaurinėje Neries pusėje. Iki lapkričio 9 d. buvo išardyta 7 km dvivėžio geležinkelio ir 9 jiešmai Vievio stotyje. Visa medžiaga traukiniais buvo siunčiama į Šiaulius per Kauno stoties karo komendantą.
Lapkričio 5 d. lenkų lėktuvas bombardavo Kaišiadorių stotį ir grįždamas ties Auseniškės kaimu apšaudė kulkosvaidžio ugnimi būrį, ardantį geležinkelį tarp miškų. Bet lėktuvas gavo ugnies ir nuo būrio. Vėliau paaiškėjo, kad lakūnas buvo peršautas per petį, bet dar pajėgė suvaldyti lėktuvą ir nuskristi prie lenkų pozicijų, kur jis ir nutūpė.
Lapkričio 6 d. kitas lenkų lėktuvas, jau iš didesnio augščio, tarpmiškyje pakartotinai apšaudė būrį, bet niekas nenukentėjo.
Lapkričio 16 d. būriui buvo įsakyta atstatyti vieną pusę išardyto geležinkelio, nes Tautų Sąjungos Kontrolės komisija, grįžusi iš Ženevos, turėjo reikalų važinėti tarp Vilniaus ir Kauno. Atstatymui reikalinga medžiaga traukiniais buvo atsiunčiama iš Šiaulių į Kaišiadorius. Kelyje bėgiai nebuvo nuimti ištisai. Tarpai po 100 m. ir 200 m. buvo likę, per 7 dienas vienos geležinkelio vėžės buvo atstatytos. Lapkričio 22 d. apie 18 val. šis atstatymas buvo baigtas.
Tuo laiku Tautų Sąjungos Kontrolės Komisijos traukinys jau stovėjo abipus Bražuolos tilto. Baigus darbus teko asmeniškai nuvykti į minėtą traukinį ir per Lietuvos ryšių karininką Komisijoje pranešti, kad traukiniui geležinkelis atstatytas. Anas vakaras ir darbų užbaigimas liko atmintyje dėl labai blogų oro sąlygų. Snigo, lijo, šalo ir vėl šiltesnio oro bangos nutirpdindavo ledą ant karių milinių. Mat buvo, tikėtasi iš Tautų Sąjungos kontrolės Komisijos teigiamų rezultatų Lietuvai, todėl visų buvo dirbta, kaip sako, iš paskutiniųjų jėgų, kad greičiau sujungtų geležinkelio bėgius kelionėms tarp Vilniaus ir Kauno.
Lapkričio 23 d. Tautų Sąjungos Kontrolės Komisijos traukinys buvo atvežtas nuo Bražolos tilto į Kaišiadorius ir išvyko Kaunan.
Vėliau prie Bražolos tilto šį Tautų Sąjungos Kontrolės Komisijos traukinį paduodavo Lietuvos Geležinkelių Valdybos garvežiai, o nuo Bražolos tilto jį paimdavo Vilniun lenkų garvežys. Man kiekvieną kartą tekdavo lydėti šį traukinį iki Bražolos tilto ir ten priimti jį ir lydėti iki Kaišiadorių. Dažnaiusiai šios kelionės vykdavo naktimis, retai pavakaryje.
Atsimenu, kad vieną vakarą atvykus iš Vilniaus į Kaišiadorius, Tautų Sąjungos Kontrolės Komisijos pirmininkas pulkininkas Chardinie ir keli Komisijos nariai užėjo stoties bufetan užkąsti, bet bufetininkė ponia Sideikienė atsisakė jiems duoti valgyti. Ji rusiškai pasakė plk. Chardinie, kad pagal jos nuomonę Tautų Sąjungos Kontrolės Komisija, o ypatingai Prancūzija, pasaulinio karo laimėtoja Europoje, neteisingai ir vienpusiškai elgiasi, palaikydama avantiūristinę Lenkijos politiką ir žygius Lietuvos atžvilgiu. Jeigu Tautų Sąjunga negali priversti Lenkijos paklusti, tai tas pats kartosis ir ateityje su kitomis valstybėmis:
— Mano žodžiai jums, pone pulkininke, yra sąžiningos lietuvės nuomonė.
Pulkininkas Chardinie ir nariai nustebo, pasijuto labai nemalonioje padėtyje ir salę apleido.
Lapkričio 29 d. buvo nustatyta tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių neutralioji zona, kuri vėliau buvo pavadinta demarkacinė linija.
Gruodžio 15 d. t.y. po 5 mėnesių ir 5 dienų veiklos ruožuose:
1. Eglainė - Kalkūnai - Švenčionėliai - Naujoji Vilnia - Vilnius;
2. Naujoji Vilnia - Kena - Gudagojis - Slabodka;
3. Lentvaris-Rūdiškės-Valkininkai;
4. Lentvaris - Rykontai - Vievis - Žasliai -Kaišiadorys, — būrys iš Kaišiadorių buvo atšauktas Radviliškin i nuolatinę karių geležinkelininkų stovėjimo vietą.
(Atsiminimams naudota: Karo Technikos Dvidešimtmetis; išleistas Karo Technikos Valdybos 1939 m. Kaune).
