VINCAS NAGORNOSKI IR BALTIMORĖS LIETUVIŲ TEATRO MYLĖTOJŲ DRAUGYSTĖ
MORKUS ŠIMKUS
Prieš dvidešimtį metų, 1939 m. gegužės mėn. 25 d., Baltimorėje mirė Vincas Jurgis Nagornoski. Save laikęs kilusiu iš sulenkėjusios šeimos. Brolio ir sesers žiniomis, jų senelis Juozas Goloszewski turėjo dvarą “Nagorna” Ostrolenkos apskrityje, Lomžos rėdyboje ir dalyvavo 1831 m. sukilime. Grįžęs iš Sibiro tremties jis apsigyveno Lietuvoje pasivadinęs nauja pavarde: Juozas Nagornowski. Jų tėvas, Stanislovas Nagornowski, kurį laiką buvęs Pajevonyje vaitu. Už dalyvavimą 1863 m. sukilime irgi yra buvęs tremtyje Sibire.
Vincas Nagornoski gimė Vištytyje, 1869 m. balandžio mėn. 23 d. Čia jis lankė ir pradžios mokyklą. Dvylikos metų būdamas atvyko Amerikon į New Yorką pas seserį. Keletą mėnesių pasimokęs mokykloje pradėjo dirbti siuvykloje. Toliau mokėsi vakarais. Kurį laiką lankė dr. J. Šliūpo privatinę ir kitas vakarines mokyklas. Buvo pasiruošęs kvotimams į Hopkins Universiteto inžinerijos skyrių. 1897 m. vedė Emmą Ostendorf’aitę, kilimo vokietę, katalikę.
Vincas Nagornoski lietuviškam reikalui buvo labai pasišventęs. Rašė scenai veikalus, vaidino, režisavo, skaitė teatro ir istorijos klausimais paskaitas.
Lietuvių Mokslo Draugija (Vilnius, Lydos gatvė 7) yra išdavusi lakštą, kad Vin. Nagurnauskas pirko Vilniuje vieną sieksnį žemės (už 10.50 dol.) ir dovanojo jį Lietuvių Mokslo ir Dailės Draugijoms Namams statyti, Nr. 664, iš 1913 m. spalio mėn. 8 d. Nebuvo V. Nagornoskiui svetimas ir Nukentėjusios Lietuvos Reikalams Iždas, Amerikos Lietuvių Centralis Komitetas, žiūr.: Mokestis Lietuvai, lakšto Nr. 461. Vincą Nagornoskį prezidentas Antanas Smetona 1933 m- apdovanojo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino Ordenu.
1901-1915 m. tarpe Vinco Nagornoskio kūrybos kelias ir Baltimorės Lietuvių Teatro Mylėtojų Draugystės veikla yra neišskiriami. B.L. T.M.D. pradžia paaiškėja iš nežinomo laikraščio iškarpos, kurioje sakoma: “Baltimorėje, 26d. gruodžio 1897m. užsidėjo Teatraliszka Draugystė. Iszsyk prisiraszė .-. sąn... dami mėnesinį mokestį po 25 ct. Minėta draugystė priima kiek-vieną į sąnarius— vyriszką ar moteriszką— kuris sutiks su draugystės įstatymais. Norinti pristotie į szią draugystę, galite bile kada atsilieptie ant žemiaus padėto adreso. Todėlei užpraszome jaunumėnę, o labjause Lietuvaites, kad pasiskubintumėte pristotie į szią draugystę, kiekvienam bus linksma matytie perstatant lietuviszką dramą. Mes užsijimsime atgrajintie puikes dramas. Taigi sziąte kiekvienas norintis tuviszką dramą. Mes užsijimsime atgrajinti pristotie į musu draugystę po numaru 536 S. Paca st. Pirmas susirinkimas bus laikytas 2-rą dieną sausio 1898 m. ant trijų po pietų, po num. 536 S. Paca st.”
K. Baronas, straipsnyje “Pirmieji Žingsniai Lietuvių Teatro Amerikoje” (Veidrodis XX No. 10), rašo: “1894 m. rugsėjo 25 d. Scranton, Pa., laike S.L.A. seimo buvo sulošta komedija ‘Jurgis Sumaskolintas’ . . .Nuo šio laiko prasideda tankesni lietuvių perstatymai įvairiose vietose Amerikos Baltimore, Md. veikė Vincas Karalius, kuris rengė perstatymus. Vienok apie tuos
Vincas Jurgis Nagornoskis
perstatymus trūksta smulkesnių žinių. Tarp pirmųjų perstatymų Amerikoje reikia priskaityti ‘Kražių Skerdynę’, parašytą Dr. Stupnickio ... pastatyta Shenandoah, Pa. 1895 m. vasario mėn-” Atrodytų, kad Baltimorėje buvo kas nors vaidinta jau 1894-1895 m.
Nadas Rastenis straipsnyje “Vincas Nagornoski, Amerikos Lietuvių Dramaturgas” rašo: “Apie 1897 m. Kazys Baltrušaitis, padedant Andziulaičiui ir kitiems Baltimorėje sukūrė Lietuvių Teatro Mylėtojų Draugystę ..., bet ilgai nieko nesuvaidino ... Anksti 1901 metais pasirinko..... Mindaugį ... ūmai Simanas Ven
cius turėjęs Heidenrichio rolę, išvažiavo į Chicagą..- Baltrušaitis tada paprašęs Nagornoskį vaidinti Heidenrich’io rolę. Daug prašyti nereikėję; Nagornoskis ėmęsis mokytis.”
Iš anksčiau minėtos iškarpos žinome tikslią B.L.T.M.D. įsisteigimo datą: 1897 m. gruodžio mėn. 26 d., pirmas susirinkimas įvyko 1898 metais sausio mėn. 2 d.
Ar buvo kas nors vaidinta Baltimorėje 1894-1901 metų tarpe žinių nėra. Vincas Karalius teatro reikalais rūpinosi, nes 1897 m. išleido komediją “Vaito Pirszlyste”.
B.L.T.M.D. antspaude yra įrašyta: “Lithuanian Dramatic Ass’n of Baltimore, Md. Incorporated Dec. 26 th 1901.”
1. VINCO NAGORNOSKIO VEIKALAI VAIDINTI B.L.T.M.D.
Živilė Duktė Karijoto.Istoriška tragedija. Penktas B.L.T.M.D. pastatymas. Tai pirmas V. Nagornoskio veikalas baigtas rašyti 1904 m. Pirmą kartą suvaidinta 1905 m- gegužės mėn. 15 d. Bijou Teatre. Vaidino: Karijotas — V. Nagornoski. Živilė, Karijoto duktė — Ona Gabriūtė. Porajus, Žilvilės mylimasis — K. Baltruszaitis. Aldutė, Živilės draugė — M. Bindokiūtė. Rigimuntas, Porajaus bičiuolis — A. Trumpiszka. Vaidyla — V. Czesna. Boleslavas, lenkų raitorius — P. Lietuvaitis.
Zbignievas, Boleslavo draugas — J. Janulevyczia. Ivanas, gudų karvedis — P. Grinius. Dimitras, Ivano draugas — J. Skorka- Terla, gudų šalininkas — F. Bakutis. Senis, tarnas — P. Lietuvaitis. Kareiviai, vaidelytės, liaudis.
Živilė ir Porajus įsimylėję. Terla sutinka išduoti Naujapilę. Boleslavas prašo Živilės rankos. Porajus nusiminęs. Živilė jį nuramina. Karijotas neramus dėl Živilės ateities: “Sapnuos matau ją krauju aptaškytą, Arba ant laužo degančią liepsnoj. O Dievai, atleiskit jeigu nusidėjau, Duokit laimingą Živilę matyt” (22 p.) Živilė nesutinka tekėti už lenko. Dimitro vedami gudai įsiveržia pilin. Živilė šaukiasi dievų; “Gelbėkit tėvą dievai maloningi, Ir mūs tėvynę nuo priešų piktų, Gelbėkit mane nuo biauraus Ivano, Duokit man laimę ant žemės pažinti.” (33 p.) Porajus sumuša gudus, išvaduoja Živilę, Karijotas išvyksta talkon Gediminui kovoti su totoriais: “Kryžeiviai, lenkai gudai ir totoriai, Visur pavojus, gaisras ir mirtis .... Lietuva brangioji! Kiek reikia kraujo? Kiek aukų reikia dėl tavęs pašvęst?...(52 p.) Ateities viltis yr mūsų vienybėj, Jeigu tėvynės meilė neišges... Vienybėj rasim spėkas milžinų,!... (53 p)” Porajų paskiria vietininku. Terla gundo Porajų sukilti prieš Karijotą. Živilė prisipažįsta Aldutei, myli vyrą žemesnės kilmės: “Porajaus kardas tur garbės ik valei, Bet kiltis jojo mano prapultis” (65 p.). Perkalba Porajų nemaištauti nrieš Karijotą: “Nepataisysim suterštą dorybę per užpuolimą ant savo namų.” (69 p.) Karijoto įsakymu Živilė kalėjime. Bausmė — sudegti lauže. Terla vėl gundo Porajų. Karijotas nepatenkina Porajaus prašymo vesti Živilę. Živilė neišduoda kaltininko. Pasigailėti maldauja: kareiviai, Rigimuntas, Aldutė, senas tarnas. Porajus sukyla, apleisdamas pilį nukauna Terlą. Įsiveržia pilin Ivaną ir jo gudus pasitelkęs. Živilė nesutinka bėgti, nužudo Porajų jo pačio kardu: "Už apgavystę, maištą, išdavimą pražūk prakeiktas. . (109 p.). Živilės vedami lietuviai
nugali gudus. Karijotas abejoja, ar tai nėra atleidimo ženklas. Vaidyla jį perkalba. Kareiviai užpuola Vaidylą, Živilė apgina. Tėvas atleidžia Živilei, bet jai žengiant į laužą pats miršta.
“Pileniečiai”.Istoriška tragedija. Suvaidinta 1907 m. gegužės mėn. 13 d.. Karimanto rolę atliko autorius- V. Nagornoski yra parašęs: “Deskripcija Scenerijos Pileniečiams” (4 pusl.) Veikiančios ypatos: Gediminas. Keistutis, Olgerdas. Kūrėjų — Kūrėjas. Margieris — Pilencs vyras. Dovetas. Karimantas — Trapos tėvūnas. Butautas — Karimanto sūnus. Vaidyla. Ringaila Terlas — perkrikštas. Danutė — Karimanto duktė. Jaunutė — Danutės draugė. Popiežius. Rygos arcivyskūpas. Baltramiejus — Alekto vyskupas. Teopredas — benediktinų opatas- Kardinolas. Kryžeivių mistras. Alfredas — kryžiokas. Liupoldas — kryžiokas. Budelis. Garsintojas. Tarnas. Ūkininkai, kareiviai, dvarininkai.
Danutės ir Margierio vestuvės. Terlas pavydi, kerštu dega. Liupoldas vyksta pasiuntiniu pas Gediminą, pake
liui sustoja pas Karimantą. Terlos ir Liupoldo suokalbį, įvesti pilin kryžeivius, nugirsta Jaunutė. Terlas išdavimo auksą paslepia Margierio kambaryje. Kryžeiviams nepavykus užimti Pilenos išdavimu apkaltinamas Margieris. Vilniuje: Gediminas susirūpinęs didėjančia kryžeivių galybe. Liupoldas siūlo taiką už krikštą. Atvyksta Dovetas, meršelga, ir Margieris. Terlas kaltina Margierį Gedimino akivaizdoje. Jaunutei pasakius teisybę, Terlas pabėga. Avinjone (Avigncn), pas popiežių, Gedimino pasiuntiniai Margieris ir Ringaila. Lietuvių pusę palaiko Rygos arkivyskupas. Margieris kaltina kryžeivius: “Ar dėl to mokslo reik kariškos vėtros, ašarų, pančių, griaučių, degėsių? Atimti žmones, kalbą, dabą, rėdą ir laisvą tautą retežiais apkalt? Ar su juo drauge tur keliaut nelaimė, kančios vergija, išnaikinimas? Jug kunigams jus Lietuva nedraudžia mokinti, krikštyt bažnyčias statyt, garbinti Dievą pagal jūsų dabą; Tik nebandykit mums laisvę atimt”. (63 p.) Kryžiokų mistras, Liupoldas ir Terlas kaltina lietuvius. Popiežius prižada pasiųsti pasiuntinius pas Gediminą. Nepaklusniems “raitoriams teutonų” įsako klausyti Rygos arkivyskupo. Pavasaris. Kelias į Pilėną. Danu-
Nežinomo laikraščio iškarpa pažymint! Baltimores Lietuvių Teatro Mylėtojų Draugystės įsikūrimo datą.
tė su Jaunute vaikščiodamos kalbasi apie meilę. Danutė nerami, nes negrįžta Margieris. Terlas ir kareiviai pagrobia Danutę. Margieris pasivėlinęs randa Liupoldą ir jį nukauna. Salė “kryžiokų kleštoriuje.” Liupoldo nužudymu apkaltinama Danutė. Prisipažinimui išgauti paveda ją budeliui kankinti. Mistras įsako pakarti Gedimino pasiuntinius vykusius Rygon. Butautą kankina abejonės: “Nors jie pagonys klaidžioja tamsybėj, aš jų draugiją ištikro myliu, ... Ar man jų kalba pirmutinė buvo, jei man teip mmela girdėti žodžius, kuriuos, kaip taria lietuviai tarp savęs, tai rodos girdžiu paukščius čiulbančius. .. Rodos, aš vaikas ir man reikia bėgti, nes mane veja baisus vokietys. Ir moteriškė, gal motina mano, (87 p.) su kūdikėliu bėgdama drauge šaukiasi manęs: ’bėkiva, vaikeli!’ Tuo kart kryžioko kardas širdyje tos nelaimingos skendo — ji parpuolė .... Arnoldo vardą nevisad nešiojau, žmonės vadino mane Butautu. Lietuvio vardas. Jie viengenčiai mano. N’esmiu kryžiokas, tiktai lietuvys.” (88 p.) Danutė sutinka tėvą, kuriam išplėštos akys. Jų laisvės kaina, būti Terlos pati. Danute nesutinka: “... Geriau ik’ lašui čia kraują pralieti nė kaip atgauti laisvę per tave, įžadus šventus, dievams prižadėtus, sulaužyt biauriai, dorybę suteršt ir apsidengus niekšyste ir gėda keliaut su tavim į purvo namus, išsižadėti senų tėvų garbės, likti prakeikta per rūstus dievus — tai yra kaina už valandas laisvės. Ištikro, niekše, mažai tu prašai.” (93 p.) Butautui Danutės vardas lyg ir girdėtas. Karimantas nusivylęs: “Nesą ramumo man nedavė niekad Lietuvos priešai, kryžiaus raitoriai.... Juos apgalėti viliausi aš ilgai .... Kryžiokas liko; man reikia pražūti, Teip kaip pražuvo mano Butautas”. (97 p. )Butauto dešinės rankos raudona dėmelė išsklaido Karimanto abejones. Margieris irgi pas kryžeivius, laisvas, nes persirengę “minyko” rūbais. Budelis ruošiasi nukirsti Danutei galvą. Margieris ir Butautas po staigios kovos išlaisvina suimtuosius ir pabėga. Vilniuje: Popiežiaus pasiuntiniai aiškina Gediminui šventos bažnyčios įsakymus. Kalbina priimti krikštą. Vaidyla praneša, kad Trapos apygardoje degina, plėšia ir žudo vokiečiai. Atvyksta Karimantas, Danutė, Margieris, Butautas. Pasiuntinių nukirsdinimas pripildo saiką. Gediminas nutaria kariauti. Keistutis siunčiamas pagelbon. Margieris paskiriamas Pilenos vadu. Popiežiaus pasiuntiniams: “Tegul atšaukia iš Balt-jūrių krašto raitorius kryžiaus, kitaip lietuviai neliaus kovoti iki gyvai galvai. Ar grius ordenas arba Lietuva!” (118 p). Po dešimties metų. Margieris susirūpinęs. Kryžeiviai užpuldinėja vis stipresnėmis pajėgomis. Danutė nuramina: “Kas gal Pilenos tvirtynę paimt? Teip-gi dievaičių galybė be galo ant mūsų pusės. Nėr ko abejot . . . Tarp mus vienybė. Dievai su mumis.” (121 p.) Butautas pranašauja liūdną ateitį. Jo mintis nuskaidrina Jaunutė (jo žmona). Atbėga ūkininkai. Vokiečiai, mistro vedami, vėtra puola pilį. Pilies sienos neatlaikys taranų. Butautas su šimtu vyrų prasiveržia ir taranus padega dervokšnėmis. Margieris su likusiais vyrais praskina apsuptiems pasitraukimo kelią. Mistro sąlygos: gynėjai ir pilis liks laisvi, jei Margieris ir Danutė pasiduos. Pilies gynėjai maldauja Margierį jų neapleisti. Kova tebevyksta. Pilis dega. Vaidyla uždega laužą.Margieris: “Ruoškimės draugai, sutikt nelaimingą likimą mųsų tikrai vyriškai. Dievaičiai davė pergalę kryžeiviams. Mums yr’ paskirta ant laužo mirtis, arba vergiją. Kągi išsirinksit?” (151 p.). Karimantas, Vaidyla ir ūkininkai šoka į laužą. Įsiveržia Terlas ir kryžeiviai. Butautas nukovęs keletą kryžeivių, sužeistas. Jaunutė jį nuveda prie laužo ir abu šoka į ugnį. Margieris iškerta Terlai kardą. Nustumia Terlą į laužą. Margieris: “Miela Danute, mirsi va drauge, Kaip mirė mųsų tėvas, sesuo, brolis, Liepsnoje šventoj. Atleiskit dievai!” (155 p.) Perdūręs Danutę puola į ugnį.
“Revoliucijos Viltis”. Tragedija. Suvaidinta 1909 m. sausio mėn. 16 d. ir kovo mėn. 29 d.. Veikalas parašytas 1907 metais. 1909 m. kovo mėn- 29 d. pastatymas įvyko Lithuanian Central Hall 508-510 W. Barre Street. Pelnas skirtas knygynui. Vaidino: Jurgis Mylinovas, pulkauninkas — J. Skorko. Petras, šnipas (progr. juodaszimtis) ir socijalistų vadas — K. Baltruzsaitis. Onutė — Paulia Mengel. Sodeikienė, Onutės motina — E. Skeberdis. Kaziukas, Sodeikienės sūnus, studentas —K. Szalkauckas. Osipcvas, žandarų viršininkas — J. Razauckas. Moroz, karininkas, teisėjas — J. Razauckas. Pilipas, poetas, socijalistas — I. Naruszeviczia. Verkovicz, žydas, socijalistas — Pranas Czesna-Zdraiskis, lenkas, socijalistas — M. Marmakas. Barzdaskutis — F. Mickevyczia. Vaniuszka, kareivis — J. Giedris. Katriutė, tarnaitė — Ona Gurkliutė. Kareiviai, socijalistai, minia, žandarai. Vieta: Lietuvos pavietiniame miesčiuke. Revoliucijos metų laike 1905 m.
Jurgis prašo Sodeikienę jos dukters rankos. Laukia Onutės. Atbėga Kaziukas žandarų persekiojamas. Jis lipino socijalistinius atsišaukimus. Jurgis paliudija, kad Kaziukas buvo su juo, mokė jį kardais kautis. Onutė pasišventusi socijalistiniam judėjimui. Jurgis, jos įtakos dėka reikalui irgi palankus. Onutė sutinka už Jurgio tekėti. Petras įsako Onutei pasirinkti: nužudyti (nunuodyti) Jurgį, arba pasiduoti jam. Onutė vengia Jurgio. Jurgis atvyksta į socijalistų susirinkimą persirengęs Pilipu. Susirinkimui įrodo, kad Petras išdavikas, žandarai suima Jurgį. Petras nužudo Onutę. Kareiviai Jurgio nesušaudo, bet išvaduoja. Vietinę kovą laimi socijalistai. Skelbiamas visuotinis sukilimas, vyriausias vadas Jurgis.
(Programos pabaigoje: “P.S. — usilaikykit ramei ir mergainos nusimkite kepeliuszus.”)
“Rutvilė”.Žemaitijos Mergelė. Istoriška tragedija- Rutvilės vardas sudėtinis: “rūta” — tautinė gėlė ir “vilioti”. Vilioti-pasiaukoti Lietuvos kultūrai. Pirmą kartą suvaidinta 1911 m. gegužės mėn. 30 d. Germania Maennerchor Svetainėje, Susivienijimo Lietuvių Rymo-Katalikų Amerikoje 26-to Seimo proga.
Atliko: Užveizdėtojas — J. Vasiliauckas. Scenos vedėjai: J.F. Skorko, J. Naruševiče ir K. Šilgauckas. Muzikės direktorius: J. A. Janulevičius. Veikiančios ypatos: Rutvilė, Žemaiti
jos mergelė — M. Gurkliutė. Trainaitis, Žemaitijos kunigaikštis — J.F. Skorko. Gaivyda, Nadraujos žinyčios žinius — J. Naruševiče. Montė, karžygis — K. Šilgauckas. Gadunė, kilmės vyras — J. Galinaitis. Tuožmis, žinyčios tarnas — J. Merkis. Mongalis, Kurėjų-Kurėjas — P. Česna. Myla, Montės pati — M. Krakauckiutė. Mindaugis, Lietuvos karalius — J. Menkeviče. Ottokaras, Čekijos karalius — J. Bartaška. Hornhusenas, didis kryžeivių mistras — K. Baltrušaitis, Botelis, kryžeivių maršalga — J. Jurgelionis. Ulrikis, kryžeivių brostva — A. Rulis. Misijonierius — P. Rukuiža. Vilda, kaimietis — J. Razauskas. Ūkininkas I — V. Lukoševiče. Ūkininkas II — J. Kablis. Kryžeivis I — A. Janušis. Kryžeivis II — J. Strausą. Garsintojas I — K. Matuliauckas. Garsintojas II — V. Adomaviče. Meška — M- Raila. Kryžeiviai, minykai, kareiviai, liaudis, vaidylaitės, vaidylos, vaikai.
Nadraujų žinyčia. Aukuras ir Perkūno stabas. Vaidylaitės saugoja šventąją ugnį. Sužinoma apie Mindaugo krikštą. Mongalis ir Gaivyda numato tarpusavio kovas. Rutvilė, įkvėpimo stumiama, ragina kviesti žmones žinyčios ginti. Pasiryžusi save paaukoti Perkūnui, sudegti lauže. Atvyksta Trainaitis. Jo kariauna nugalėta. Šventojon girion artinasi Otokaro ir kryžeivių pulkai. Žinyčia užpuolus žūsta Mongalis. Prieš mirtį jis Trainaitį paskiria karo vadu, o Rutvilei perduoda kūrėjų kūrėjo lazdą. Rutvilė prisiekia Perkūnui, Jorei, Patrimpui ir Laumei sudegti lauže, jei dievai suteiks galybę nugalėti kryžiaus ordeną. Monté ir Gadunė susirūpinę aptaria įvykius. Atvykus Rutvilei su minia abudu prisijungia. Trainaitis prisipažįsta mylįs Rutvilę. Rutvilė griežta, pasižadėjusi dievams, prašo ją užmiršti. Duoklės imamos brostvoms komtūrui, šventąjam iždui, svirnai tušti. Misijonierių ir duoklės rinkėjus. Montės name minia apsupa, suima ir veda sudeginti. Monté padega namus. Miške suradęs urvą nugrūmęs mešką, užima jį (Urvas talpina šimtą raitelių). Vilda iš Gadūnės kaimo praneša, kad kryžeiviai krikštys žmones. Trainaitis antrą kartą gundo Rutvilę meilės. Montés vedama minia nugali kryžeivius. Lotavijoje: sosto svetainė. Gadunė kalbina Mindaugą grįžti prie senų dievų. Mistras prašo pavesti ordenui žemaičius. Ir Rutvilė su Trainaičiu Mindaugo neperkalba, žemaičiai paskiriami kryžiaus ‘zokonui’. Kova prie Durbės ežero. Rutvilė kryžeivių suimta, retežiais surakinta, prikalta prie uolos (primena prikaltą Prometėjų). Susirūpinusi kovos nesekme šaukiasi Perkūno, žaibuoja ir griaudžia. Pasirodo Mongalis. Vilda ir kiti ūkininkai išlaisvina Rutvilę. žemaičiai nugali priešą. Rutvilė nukauna mistrą. Karnave: Sosto salė. Trainaitis apšaukiamas didžiuoju kunigaikščiu, jam įteikiama mitra—kunigaikščio kepurė. Trainaičio įsakymu Rutvilė kalėjime, nes nesutiko būti jo žmona. Prie laužo nepavyksta Trainaičiui pagrobti Rutvilę. Jis pagaliau nuduria ją sakydamas: “nė man — nė dievam”. Rutvilė krinta į laužą.
Už Rutvilę autoriui buvo atsiųsta S.L.R.K. A. seimo padėka: “Baltimore, Md. Gegužės 30 diena 1911m. Gerbiamam ponui, V. Nagornoskiui. Šiuomi pranešam tamistai, jogei 26-tas Seimas Susivienijimo Lietuvių Rymo-Katalikų Amerikoje išreiškė viešą padėkavonę, kaipo autoriui ir vadovui už triūsą pastatyme ant scenos, laike seimo, locno veikalo “Rutvilės”, kuris visiems labai patiko ir buvo atloštas, kaipo amatorių, labai gerai. Vardan Seimo pasirašome seimo vedimo komitetas: Juozas Kovas— Seimo vedėjas. Mat. Milukas— Seimo raštininkas. V. Stankevičia Seimo raštininkas.” nas. Lindskienė, nusigyvenusi ponia. Zigmantas, Vilkenų akamonas. Jonas Vargdienis, baudžiauninkas. Vargdienė, jo motina. Katriutė, Jono mylima, paskui jo pati. Abromas, žydas. Raulas, tarnas. Kareiviai ir dvariokai.
Abromo viešbučio seklyčioje. Katriutė maldauja Lindskienę, kad jos neparduotų. Lindskienės sūnus Prancūzijoje ir jam reikia pinigų. Vilkovskis nuperka Katriutę už 500. Eina pas vaitą. Zigmontas Katriutės sugėdintas, dėl nepadorios kalbos, ją muša. Jonas apgina. Jo ponas liepia visuomet užstoti silpnuosius. Jonas susižavi Katriute. Kliūtis draugystei, nes jie ne vieno pono vergai. Vilkovskis, Norvidas ir Zigmontas lošia kortomis. Zigmontas slaptai įpila lašų į midaus stiklą, kurį išgeria Norvidas. Abromas mato, Zigmontas kelias kortas nuleidžia sau ant kelių. Jonas irgi pastebi sukčiavimą ir prašo savo poną Norvidą važiuoti namo. Kartą Jonas išgelbėjo Norvidą iš meškos nagų, kitą kartą iš Nemuno bangų. Tačiau nežino kaip išgelbėti jį iš kortų pinklių. Norvidas baigęs pinigus, pralošia ir Joną. Vilkenų dvaro seklyčioje: Katriutė skundžiasi, kad gąšlūs pono žvilgsniai. Jonas ją ramina, klausia ar ji už jo tekėtų. Elzbieta vaišina Joną degtine ir pati geria. Ji guli sofoje ir viliojančiai šypsosi. Jonas nori išeiti, nes tiktai lygių tarpe jis gali juokauti ir linksmintis. Elzabietai jį bučiuojant per langą pamato Vilkovskis ir Zigmontas. Elzbieta išbėga. Vilkovskis patenkintas, nes dabar jam laisvas kelias prie Katriutės. Jis nekantrus. Zigmontas pataria Katriutę apvesdinti su Jonu ir pirmą naktį su ją nakvoti. Vilkovskis duoda pinigų užsakams ir abudu išsiunčia pas kleboną. Grįžus, Katriutei įsako pas jį užeiti, nes nori patirt ar ji buvo dora. Atvyksta Norvidas išpirkti Joną ir Abromas su vekseliais. Vilkovskis juos išvaro. Katriutė priešinasi, šaukiasi Jono pagelbos. Vilkovskis nuneša ją į miegamąjį ir užrakina duris. Tačiau Jonas ir Katriutė pabėga į girią. Vargdienė atneša jiems valgyti, šunų vedami, Vilkovskis su Zigmontu užklumpa Vargdienę, spardo ją, kad išduotų Joną. Atbėgęs Jonas ją gina kol jį patį supančioja. Vedant Joną pakarti atsiranda ir Katriutė. Staiga girdėti šaudymas. Norvidas išvaduoja Joną. Kareiviai ir Abromas irgi girioje. Teismo sprendimu Vilkenų dvaras už skolas pavedamas Norvidui. Zigmontas suimamas už vekselių padirbimą. Norvidas dovanoja Vilkovskiui, palieka jam tėviškę. Vilkovskis; “Be garbės, turtų ir pačios . . (Pamažu paima virvę ir atydžiai žiūri į ją.). (Bus daugiau)
“Doros Sargas”(Vaizdelis iš baudžiavos laikų) Drama. Suvaidinta 1912 m. gruodžio mėn. 31 d. Veikiančios “ypatos”: Vilkovskis, Vilkenų ponas. Elizbieta, jo pati. Norvidas, Norvidų po
MORKUS ŠIMKUS
(Pradžia KARIO Nr. 7)
“Bijūnėlis”— Komedija-drama. Pirmą kartą suvaidinta 1915 m. spalio mėn. 9 d., Lietuvių Centro Svetainėje, 506 W. Barre Street. Teatro vedėjas V. Nagurnauskas. Vaidino: Jonas Bijūnas, jaunas vargonininkas — K. Šalkauskas. Klimas, teisdaris (progr. teisėjas) —J. Kablis. Vanda, jo pati — M. Bartuškienė. Adelė, Klimo duktė — O. Lukoševičienė. Vladas, Vandos brolėnas — V. Lukoševičius. Ignas — J. Naikus. Feliksas — J.A.. Tafilius — M. Seimys- Rožė, Bijūno teta — S. Metečiutė. Katriutė, Adelės draugė (progr. tarnaitė) —O. Degučiutė. Matviejus, žandarų viršaitis — J. Velyvis. Kiervazas, Bijūno draugas — M. Rutkevičius. Raulas, Bijūno draugas — J. Radzevičius. Ickus, žydas, krautuvininkas — Ig. Naruševičius. Kaimiečiai, kazokai, žandarai. Laikas prieš pat didįjį karą. Vieta, Paprusyje, bažnytkaimis. Programoje Vladas, Ignas, Feliksas ir Tafilius pavadinti puslenkiais.
Šventoriaus žaliuojanti pieva. Bijūnas, Raulas, Kiervazas, Adelė, teta Rožė, Katriutė ir jaunuomenė žaidžia bijūnėlį. Susiėmę viens kito rankas vaikščioja ratu dainuodami :
Oi Bijūne, Bijūnėli
Kur tu vaikštinėji? Oi Bijūne, Bijūnėli, Ko tu ieškinėji?
Išsirink sau gražią paną,
Pasodink ant kelių;
Pasodinęs pamyluok,
Pamylavęs pabučiuok.
Dabar sau eik šalin,
O aš viena liksiu,
Pasilikus pati viena
Kitą išsirinksiu.
Oi Radasta, Radastėle,
Kur tu vaikštinėji?
Oi Radasta, Radastėle,
Ko tu ieškinėji?
Išsirink sau gražų vyrą,
Sėskis jam ant kelių,
Atsisėdus pamyluok,
Pamylavus pabučiuok.
Vladas ir Ignas pajuokia, kad jie lietuviškai dainuoja ir kalba. Muštynėms išvengti visi nueina žaisti prie ežero. Klimas gėrisi gražia gamta, ežeru. Vanda tam nejautri. Ji pataria išvaikyti žaidžiančius. Vladas, Ignas su girtais Tafilium ir Feliksu lazdomis apsiginklavę užpuola jaunimą. Matviejus ir žemsargiai mušeikas suima. Igno planas, ginklus ir draudžiamą literatūrą paslėpti pas Bijūną ir pranešti valdžiai apie neva ruošiamą suokalbį. Vanda sumuša Adelę užklupusi ją skaitant Lietuvos istoriją. Verčia ją tekėti už Vlado. Apvagiant Klimą Ignas peršauna Vandą. Rožė prižiūri Vandą kuri negali kalbėti ir išduoti nusikaltėlius. Bijūnas prašomas sutikti vadovauti lietuviškai veiklai. Matviejus su kareiviais krečia Bijūno namus. Vladas randa dėžutų su užrašu '‘atsargiai bombos.” Vyrai suimami. Rožė, Bijūno namuose, užklumpa Igną, kuris nespėjęs išeiti (prieš kratą) slėpėsi spintoje. Gąsdindama bizūnu suriša jam rankas ir išvaro. Bijūnas kaltu neprisipažįsta. Teisme paaiškėjo, kad bomba tai juoda medžiaga aptraukta kopūsto galva pirkta iš žydo. Suimamas Ignas. Klimas pasirašo raštą, numatytą siųsti valdžiai. Bijūnas praneša, kad paglemžtos tiesos jau grąžintos. Lietuviškos maldos ir giesmės vėl skambės bažnyčioje. Persirengę puslenkiai bažnyčioje užtraukia “Dar Lenkija nepražuvo.” Kyla muštynės. Puslenkiai suimami. Sąmyšio metu Vanda atpažįsta, kad ją šovė Ignas. Vanda grįžta lietuvybėn ir visų atsiprašo. Jaunimas žaidžia bijūnėlį.
Autorius apie veikalą: “Mano kaimynams (Vištytyje) yra parūpintas “Bijūnėlis”, jame jie ir jų pasielgimai yra atpaveiksluoti.”
II. VINCO NAGORNOSKIO VEIKALAI VAIDINTI KITŲ GRUPIŲ.
Baltimore, Md. “Pileniečiai”suvaidinta 1921 m. spalio mėn. 24 d., atliko vietinis Amerikos Lietuvių Atletų Klubas. Pastatymas įvyko (Lithuanian Hali, 851-853 Hollins St.)Lietuvių Svetainės atidarymo iškilmių ( nuo spalio mėn. 17 d. iki spalio mėn. 24 d.) proga. Pelnas skirtas Lietuvių Svetainės Bendrovės atsargos iždui. Vakaro pirmininkas — J. Bajoras. Režisierius — J. Skorka; pagelbininkas
— J.A. Naikus. Vaidino: Gediminas — J.P. Saurusaitis; Keistutis — J. Milunaitis; Olgerdas — V. Chesnavičius; Kurėjų-Kurėjas — A. Mockevičius; Margieris, Pilenos vyras — P. Ginkus; Dovetas — P. Chesna; Karimantas, Trapos Tėvūnas — J.B. Vėlyvis; Butautas, Karimanto sūnus — J. Chesnavičius; Vaidyla — J. Urniešius; Ringaila — P. Grikšas; Terlas, perkrikštas
— J.F. Skorko; Danutė, Karimanto duktė — O. Ginkus; Jaunutė, Danutės draugė — M.Maslauskienė; Popiežius — J. Galinaitis; Rygos arcivyskupas — P. Grikšas; Baltramiejus, Alekto vyskupas — J. Jasaitis; Teopredas, benediktinų opatas — J. Damijonaitis; Kardinolas — K. Lemantavičius; Kryžeivių mistras — A. Klevička; Liupoldas, kryžiokas (programoje kryžiokų komtūras) — M. Raila; Budelis— St. Gustaitis; Garsintojai — J. Augaitis ir F. Gričiunas; Tarnas — J. Vaitkevičius. Kryžiokai, lietuviai, kareiviai, ūkininkai, mininkai ir liaudis.
“Knygynas Šventame Aržuole”.Vieno akto drama. Veikalas parašytas Baltimorės Lietuvių Tautiško Knygyno 25 m. sukakčiai paminėti ir ta proga suvaidintas 1933 m. lapkričio mėn. 5 d.. Dramos tema J. Skorkos. Pastatymas įvyko Lietuvių Svetainėje, 851 Hollins St. Režisierius — Juozas F. Skorka. Vaidino: Adomas Bugdas, kerdžius 90 metų — Adv. Nadas Rastenis. Aldona, jo auklėtinė — Julė Rastenienė. Jurgis, jos mylimasai, knygnešys — Viktoras Bendaravičius. Birutė, jo teta, senukė — Ona Lukaševičienė. Petras Svida, vaitas — Juozas F. Skorka. Dolgoruk, žandaras — Bronius Karpavičius- Kuzniev, jo draugas — Kazys Kučauskas, Jr. Naktigoniai: Baltrukas, Ernest Beelat. Kaziukas — Pranas Česna. Jonukas — Adomas Budris. Simkas — Juozas Aleknavičius. Kareiviai, minia.
Adomas Bugdas knygas gauna iš Jurgio, išdalina piemenims ir kaimynams. Slepia jo apskelbto švento (nes jame perkūnas gyvena) ąžuolo drevėje. Mokina piemenis skaityti apie Lietuvos praeitį. Aldona, atnešusi valgyti, prisipažįsta Adomui, kad mylinti Jurgį. Bijo, kad Jurgio nesuimtų žandarai, nes jis vėl gavęs naują lietuviškų knygų siuntą.. Birutė praneša, kad žandarai krečia namus ir jieško Jurgį. Adomas pamokina piemenis apdaužyti žandarus miške. Jurgis ateina prie ąžuolo knygomis nešinas. Kuznievas jį atseka. Tačiau nugalėjęs Kuznievą, jis užriša jam akis ir paveda jį piemenims. Sudėjęs knygas į drevę nueina. Dolgorukas ir kareiviai kamantinėja ir muša Birutę. Ruošiasi krėsti girią ir ąžuolą. Adomui prašant neliesti švento ąžuolo ir jis mušamas. Ąžuolo gynėjus Dolgorukas įsako šaudyti kaip sukilėlius. Svida aiškina žandarams, kad ąžuolas jau nuo seno yra laikomas šventu ir visų gerbiamas. Dolgorukui nenusileidžiant paperka jį šimtine. Dolgorukas vis dar nori pasižiūrėti į drevę. Kareiviams jį pakylėjus, staiga į ąžuolą trenkia perkūnas. Kareiviai ir žandarai išbegioja. Adomas dėkoja Svidui. Svida pagiria už lietuvybės skleidimą. Aldona ir Jurgis laimingi. Visi gieda Lietuvos Himną.
Boston, Mass. “Živilė”vaidinta rugsėjo 21 dieną (metai ?), Turn Hall svetainėje, atliko teatrališka kuopa “Žaibas”. Susirinko apie 400.. rašo Raulinaitis “Vienybėje Lietuvninkų” Nr. 42, October 14, metai (?).
Brooklyn, N.Y. “Živilė”pirmą kartą vaidinta 1910 m. sausio mėn. 22 d- McCaddin Memorial Hall, atliko Simano Daukanto Dramatiška Draugystė 83 S.L.A. kuopa.
Antrą kartą “Živilė” vaidinta 27-to S.L.A. seimo Brooklyn’e proga. Pastatymas įvyko 1912 metais birželio mėn. 5 d., toj pačioj salėje, atliko tas pats vienetas.
Chicago, Ill.. “Živilė”vaidinta 1910 m. balandžio mėn. 3 d., atliko Lietuvių Jaunimo Ratelis, West Side Auditorium.
Cleveland, Ohio. “Rutvilė”vaidinta 1914m. balandžio mėn. 19 d., atliko Teatr. Choro Draugija, ACME salėje 2416 E. 9-ta gatvė.
Harison, N.J. “Živilė”vaidinta 1909 m. vasario mėn. 6 d., atliko 184 S.L.A. kuopa D. Rentschler’s Hali.
MinersvilleTeatrališkoji Gužučio Draugija vaidino “Živilę” (metai?) vasario 1 d. Mahanoy City, Kair’s Grand Opera House; (metai?) vasario mėn. 2 d. Shenandoah, New O’Hara Theatre-
Philadelphia, Pa. “Živilę”vaidino “Liet. Laisvės Klubo” teatrališka grupė (metai?) gegužės mėn. 24 d. (Tėvynė 270 p. metai ?).
Vilnius.Sausio 4 d. (1909 m.) miesto salėje Vilniaus artistų mylėtojų kuopa vaidino Vilniaus Lietuvių Savitarpinės Draugijos naudai penkių veiksmų tragediją “Živilę” ... “Be to gražioji Živilė (Antanavičiūtė)savo išvaizda tikrai visų akis prie savęs traukė, o Aldutė buvo Įkūnijimu vaidentuvėje gyvuojančių senovės lietuvių moterų baltais nuometais apgaubtų. Apskritai gera dekoracija, pritaikyti prie istoriškos valandos rūbai kėlė žilos senovės atminimą. Iš vyrų geriausiai savo rolę išpildė: Šliaževičia — kunigaikščio Karijoto; Alyta — Ivano rusų kunigaikščio; Strazdas — Parajaus. Geras buvo ir Paškevičia — Vaidilos rolėje. (L. Gira — Terla, gudų šalininkas).”
Ryga. “Živilė”vaidinta 1910-1915 m. 4 kartus- “Pileniečiai” vaidinta 1911 m. sausio 30 d. ir 1913 m.
Petrapilis. “Živilė”vaidinta 1916 m. kovo mėn. 27 d..
III. BALTIM0RĖS LIETUVIŲ TEATRO MYLĖTOJŲ DRAUGYSTĖS KITI PASTATYMAI.
“Mindaugis Lietuvos Karalius”,istorijos paveikslas penkiuose aktuose. Pirmasis B.L.T.M.D. pastatymas įvykęs 1901 m. gegužės mėn. 7 d. Germania Maennerchor Hali. Vaidino: Mindaugis Lietuvos karalius — Kazimieras Baltruszaitis. Ragnytė, jo motina, neregė — V. Radavyczienė- Heidenrich kryžiokas, popiežiaus pasiuntinys — W. Nagurinauckas. Daumantas, kunigaikštis — Gus. Barth. Aldona, jo pati — M. Auksztakalniutė. Trainaitis, Mindaugio brolėnas
— Antanas Karalius. Herman, kryžiokas —M. Radavyczia. Vaišvilkis, minykas, Mindaugio sūnus — A. Karalius. Liutavaris — Justinas Kulys. Kryžiokas — W. Nagurinauckas. Minykas
— Marcij. Radavyczia. Lietuviai. Kryžiokai. Tarnaičiai. Minykai. Scena Naupilėje.
Heidenrich, su palydovais, atgabena Mindaugiui popiežiaus dovanas. Palydovų tarpe yra Daumantas persirengęs kryžioku. Trainaičio užmačios—užmušti Mindaugį ir tapti Lietuvos valdovu. Ragnytė prakeikia savo sūnų jam prašant palaiminimo karūnavimo proga. Mindaugis pareiškia, kad skatiko nuo žmogaus popiežiui nemokėsiąs, o ateityje užimtus kraštus ir be popiežiaus leidimo sau pasilaikys. Plonų lapelių aukso karūną sustiprins geležis. Auksinę rožę Mindaugis pasiūlo įteikti Aldonai. Aldona mirusios Mindaugio žmonos sesuo, jis numatęs ją vesti. Aldona priimdama rožę iš Daumanto jį atpažįsta ir apalpsta. Mindaugis įtaręs, nusprendžia leisti Aldonai pasimatyti su tuo kryžioku ir juos sekti. Liutavaris jam pataręs, surinkus visus kryžiokus į apatinę pilies salę, padegti. Ragnytė mėgina Mindaugį nunuodyti. Trainaitis išsiunčiamas su laišku pas Vaišvilkį. Pasimatymo metu Aldona pagaliau prisipažįsta Daumantui jį mylinti. Daumantas suimamas. Aldona išprotėja. Mindaugis ruošiasi užpulti kryžiokus. Kalčių atleidimą gavo iš Heidenricho. Karūną jau turi, tačiau išsilgęs garbės. Liutavaris praneša, kad Daumantas nužudytas ir užkastas kalėjime. Heidenrichas susižavi Aldona ir išveda ją pas Vaišvilkį į vienuolyną. Trainaitis maldauja Vaišvilkį, kad jį paleistų, nes jis nenorįs būti "minyku”. Kerpami Trainaičio garbiniuoti plaukai. Pagaliau Vaišvilkis paleidžia Trainaitį, nes Heidenrichas grąsina iškeikimu. Mindaugis persirengęs vienuoliu. Heidenrichas palaiko jį elgetaujančiu ir meta jam pinigą. Mindaugis susikauna su juo kardais. Vaišvilkiui su “minykais” įbėgus Heidenrichas meta kardą ir išeina. Mindaugis ir Aldona apleidžia vienuolyną. Miške jie randa mirtinai sužeistą Liūtavarį. Prieš mirtį Liutavaris pamiršta Daumanto vardą ir Mindaugis nesužino kad Daumantas yra gyvas. Mindaugio įsakymą nužudyti Daumantą Liutavaris neišpildė. Pagonių šventinyčioj Naupilėje Ragnytė aukoja dievams gintaro rūkylą, nes Mindaugis grįžo prie seno tikėjimo. Ji klausia dievų ar išsipildys jos prakeikimas. Heidenrichas ( pasislėpęs su Trainaičiu) atsako, kad Mindaugis pražus nuo riterio rankos, kuris nužudytas Mindaugiui įsakius. Mindaugio kareiviai kovoje Prūsuose prieš kryžiokus. Heidenrichas paveda Trainaičiui dvidešimt brolių nakčia apsupti pilį. Mindaugis prisipažįsta motinai kad gyvenimas buvo sunkus. Jis tironas, bedievis, žmogžudys veidmainys. Pamišusiai Aldonai, nepažįstančiai žmonių, Daumanto vardu paduoda užnuodyto vyno taurę, kurią ji išgeria. Pasirodęs Daumantas nužudo Mindaugį, o Trainaitis jo vaikus. Aldona miršta Daumanto akyvaizdoja. Trainaitis apšaukiamas Lietuvos karaliumi. Jis mato išbalusius, užmuštus vaikus, bet sąžinės skausmus prašalina puikybės balsas.
“Mindaugis Lietuvos Karalius” antrą kartą vaidintas 1904 m. lapkričio mėn. 21 d.
Trečią kartą šis veikalas vaidintas Susivienijimo Lietuvių Amerikoje XXVI seimo proga. Pastatymas įvyko 1911 m. birželio mėn. 7 d. lietuviškoje salėje 506-510 Barre Street, Baltimore. Režisavo — J.F. Skorka. Vaidino: Mindaugis Lietuvos karalius — J. Naruševičia. Ragnytė jo motina, neregė — M. Gurkliutė. Heidenrich kryžiokas, popiežiaus pasiuntinys — J.F. Skorka. Daumantas kunigaikštis— J. Mankevičia. Aldona jo pati — M. Krakauckiutė. Trainaitis Mindaugio brolėnas — K. Šalkauckas. Herman kryžiokas — A. Rašimas. Vaišvilkis minykas Mindaugio sūnus—J. Galinaitis. Liutavaris — Pr. Chesna. Kryžiokas — V. Lukoševičia. Minykas I—M. Raila. Lietuviai, kryžiokai, tarnai, minykai. Atsitikimas Naupilėje.
“Amerika Pirtyje”, komedija iš trijų dalių. Vaidinta 1901 m. lapkričio mėn. 28 d., Manhattan Hall 1012 East Baltimore St. Vakaro komitetas: prezidentas V. Nagornowsky, maršalka A. Karalius, kasininkas M. Rudaviczia. Vaidino: Bekampis, nusigyvenęs ūkinikas — M. Rudaviczia. Bekampienė — V. Rudaviczienė. Agota, jos duktė — O. Marcinkieviczene. Vincas, siuvėjas — A. Karalius. Antanas, gaspadoraitis iš kitos parapijos — V.J. Bielis. Faibčikas, Bekampio kreditorius — V. Nagornowsky. Piršlys — K. Mikulskas. Piemenukas — J. Gieleziele. Žydas, Šinkorius — J. Bogdanaviczia.
Vincas mėgsta puoštis ir mergas vaišinti saldumynais. Jis neturi pinigų kelionei, bet galvoja apie Ameriką. Antanas gavęs dalį iš brolio jieško merginos apsivesti, yra nužiūrėjęs Agotą. Vincas išgiria Agotą ir Bekampius. Prišnekina Antaną paskolinti Bekampiui du šimtus. Girdi, Bekampis “pasirančyjo” valsčiaus kasai už girtuoklį, neva dar giminę. Bekampis mėgsta išgerti ir važinėti. Bet slapstosi nuo skolininkų. Faibperka miltus ir kitką giminėms priimti. Agota už parėdus atsilygina kiaušiniais motinai nežinant. Nė vienas nesiskubina darban. Bekampiams visada blogi metai. Vincas prigimdo Agotą paimti pinigus. Jo žodžiais, tėvas ją nori parduoti kokiam tai kupriui už du šimtus. Tai meilindamasis tai pykdamas jis tuos pinigus iš jos išgauna. Sutaria abu bėgti į Ameriką. Vincas liepia Agotai jo laukti pirtyje, o jis eisiąs vežimo jieškoti. Antanas su piršliu radę nusigyvenusį ūkininką netiki, kad tai būtų Vinco išgirtas Bekampis. Bekampis pasislepia ant pečiaus. Faibčikas paleidžia Agotą iš “Amerikos” (pirties). Vincas bus tikriausia jau perėjęs sieną. Bekampis sudaužo Vinco siuvamą mašiną. Ruošiasi su virve mušti Agotą. Faibčikas jį laiko ir ramina: “ tegul jam galas su tom du šimtu: Faibčikas, tavo phėtelius dar gyvas!”
“Keistutis”, tragedija penkiuose aktuose, vaidinta 1902 m. gegužės mėn. 5 d., Germania Maennerchor svetainėje. Vaidino: Keistutis — V. Nagornowsky. Biruta, jo pati — A. Zalnieraitienė. Vytautis, sūnus — K. Mikulskis. Jėgaila—J. Gelezelė. Marė, jo sesuo—M. Kabaszinskienė. Vaidyla, Marės vyras, Jėgailos šalininkas — V. Karalius. Prora Bilgenas, vadas Jėgailos pilies vartų—V.J. Bielis. Butrimas, Keistučio bičiulis (programoje prietelius) — J. Bogdanaviczia. Aldona (programoje: Konrado pati, kurią jisai pametė) — P. Karalienė, Kryžiokai: Kunonas — A. Garliautskas, Konradas — A. Karalius- Albanas — J. Kulikautskas. Vaidila (programoje: pagonų kunigas) — J. Merkelionis. Tarnas — J. Cirtautas. Ricieriai, vaidilos, ginkluoti dvarininkai, samdininkai.
Jėgaila susitaręs su kryžiokais užpulti Keistutį. Jo širdis purtosi prieš šį biaurų darbą. Marė ir Vaidyla ragina jį veikti. Kunonas ir Konradas praneša mistro reikalavimą pildyti sandorą, užpulti Keistutį ir grąsina karu. Kryžiokų tikslas, įvelti Lietuvą į tarpusavio kovas, o kraštui susilpnėjus, pavergti jį. Jėgaila, pagaliau, įsako ruoštis kovai prieš Keistutį. Marė džiaugiasi. Ji nekenčia Keistučio, kuris buvo priešingas jos ir Vaidylos vestuvėms. Marė lyg užkerėta myli žemos kilmės, biaurų klastingą Vaidylą. Keistutis netikėtai apsupa Vilnių. Jėgaila, Marė ir Vaidyla suimami. Kuonas kaltina Albaną kad peranksti perspėjo Keistutį. Albanas teisinasi, ne jo kaltė jei Keistutis greitas. Birutei, Aldonai ir Vytaučiui prašant suimtieji paleidžiami. Sandaros grebežiui Jėgaila Vilnių paveda Keistučiui. Aldona atpažįsta, kad Konradas yra dingęs jos vyras. Ji netikėjusi paskaloms, kad jis išdavęs tėvynę ir priėmęs kitus dievus. Laukiusi jo grįžtant. Ji svieto laikoma pamišusią. Maldauja Konrado, kad nors kaip praeidamas keleivis ištartų: “myliu aš tave, Aldona!” Albanas perspėja Konradą, Konradas, pamatęs ateinančius Keistutį ir kitus, Aldoną atstumia. Trakai. Konradas perspėja Keistutį, kad saugotų Vilnių. Butrimas Vilnių praranda. Nakčia, atidaręs pilies vartus, Vaidyla įleido Jėgailos kareivius. Butrimas, nors ir apgalėtas, bet sugriebė belaisvių, jų tarpe ir patį Vaidylą. Keistučio įsakytas, vaidila sušaukia “sūdą” (teismą) iš kunigų ir rodos vyresniųjų teisti Vaidylą. Butrimui pavedama vykdyti sprendimą. Marės ir Aldonos maldaujamas Keistutis nusileidžia ir nutaria Vaidylą paleisti. Tačiau pervėlu. Teismo sprendimas jau įvykdytas Vaidyla nebegyvas. Apygarda tarp Vilniaus ir Trakų; kovos vieta. Konradas stebi kruviną mūšį tarp augštaičių Jėgailos pusėje ir žemaičių io tėvo (Keistučio) pusėje. Jo tikslas, įgavus kryžiokų pasitikėjimą, tapti mistru ir atkeršyti už Lietuvą. Tikslui atsiekti Konradas tapo išdaviku. Naudoja priešo (kryžiokų) ginklus: gudrybę, melą, klastą. Jį kankina nusivylimas, abejonės. Albanas Konradą padrąsina. Keistutis kovą pralaimi, bet kryžiokų paramos nepriima. Vytautis praneša, kad Jėgaila siūlo santaiką. Keistutis nepasitiki Jėgaila, bet Vytaučiui prašant ir gailėdamasis vyrų išvyksta į Vilnių. Vilniaus pilyje Marė nekantrauja nežinodama mūšio pasėkų. Sužinojusi, kad Keistutis pralaimėjo ir yra Jėgailos rankose, pašėlusiai džiaugiasi. Nesislepia prie Konradą, kad Keistučio laukia pančiai, kalėjimas, kankinimas ir mirtis. Jei Jėgaila nesutiks su tuo, tai ji veiks slaptai, panaudos nuodus arba samdytus žudikus. Konradas atsižadėjęs meilės, laimės, dievų ir tėvynės. Dabar žinodamas, kad tėvo laukia žudikai, jis negali nė kardu jį ginti. Didis, šventas siekis Konradui atrodo ūkanotas, jis nemato nei ramybės nei džiaugsmo, akyse jam tiktai žila tėvo galva. Albanas ragina nemesti užsibrėžto tikslo. Keistutį išvaduos zokono (kryžiokų) pagelba, nes svarbu kad liktų Jėgailai varžovas. Aldona atseka Keistutį į Vilnių. Marė ir jos šalininkai spiria Jėgaila suimti ir nubausti mirtimi Keistutį. Jėgailos užklaustas ir Konradas pataria uždaryti į kalėjimą. Aldona įsitikinusi, kad ir sūnus išdavė tėvą, iš širdgėlos miršta. Keistutis, Vytautis ir Butrimas suimami. Kreivos (Krėvos) pilies kalėjimas. Bilgenas, papirktas auksu, įleidžia pas Keistutį Kunoną, Konradą ir Albaną. Keistutis neatsako Kunono kalbinamas. Iš jo likę tiktai griaučiai, tai žmogaus šmėkla. Konradas, likęs vienas, ragina Keistutį bėgti. Keistutis atleidžia savo sūnui Konradui, kurio tikras vardas Butautis. Bėgti vistiek nesutinka, pasaulis jam virto tamsia dykuma. Marė perspėja Kunoną, kad Konradas yra Keistučio sūnus. Konradas ir Kunonas kaunasi kardais o Marė su Bilgenu ir samdininkais nužudo Keistutį. Konradas lieka vienas, netekęs žmonos, tėvo; jam dabar laisvas kelias nuodyti, žudyti ir naikinti priešą. Albanas pritaria: “Eik! ir žudyk!”
(bus daugiau)
Bilietas į lietuvišką vaidinimą 1902 m.
