MOTINOS RANKOSE MŪSŲ TAUTOS ATEITIS
EMILIJA ČEKIENĖ
Laisvė ir nepriklausomybė yra brangi kiekvienam žmogui. Jos trokšta vyrai, moterys ir net vaikai. Todėl nenuostabu, kad visos tautos savo laisvės paskelbimo dieną ir kitas tautines šventes mini nepaprastu džiaugsmu, kurį kasmet kartoja priaugančios kartos. O dar labiau laisvės vertę pajunta, brangina ir trokšta tie, kurie ją prarado.
Nors šis svetingas kraštas, priglaudęs mus, suteikia mums visas galimybes krašto laisve naudotis, tačiau, negalime būti laimingi, žinodami, kad laisvė yra tautos didžiausias turtas, kurį užgrobė svetimieji.
Mes džiaugiamės šio krašto laisvės paskelbimo dieną liepos 4-ją, bet giliai susimąstę vis dar liūdime Vasario 16-tą ir ypač birželio 14-tą Lietuvos nepriklausomybės praradimo ir lietuvių trėmimo vergijon dieną. Jau 20 metų kiekvienas, bet kuriam pasaulio krašte gyvenantis lietuvis, tą tragišką įvykį mini rimtyje susikaupęs.
Tą itin skaudžiai kasmet pergyvena lietuvė motina. Ji sielojasi ne vien dėl to, kad šie tragiški tautos įvykiai jos sieloj paliko neišdildomus matyto siaubo prisiminimus ir neišgydomas sielos žaizdas, o todėl, kad ji jaučia ir gerai žino, kad tik jos — lietuvės motinos rankose yra mūsų tautos ateitis.
Dar liūdniau ją mini tėviškės padangėj, kur į kiekvieną lietuvį iš visų kryžkelių, laukų ir girių laisvės ilgesiu kalba už tėvynę kovojusių ir žuvusių didvyrių ir partizanų dvasia, kur laisvės krauju apšlakstyta ir pavergėjų išžudyta vaikų motinos gailiomis ašaromis apraudota šventa Lietuvos žemė.
Mūsų tėvynei atgavus nepriklausomybę, džiaugsmu ir laime spindėjo kiekvienas Lietuvos kampelis, džiūgavo seni, jauni ir maži vaikai įkvėpti suaugusių nuotaikos. O tą patriotinį jausmą jauniesiems įkvėpė lietuvė motina, atlikdama svarbų vaidmenį tautos gyvenime, nes ruošiant karius ginklu kariauti pirma reikėjo įdiegti juose kovingumo dvasią, stiprinti vidinį būsimų karių atsparumą ir pasiryžimą kovoti už tautos laisvę.
Šis lietuvės motinos vaidmuo nesibaigia ir dabar, nes vėl paniekintai ir pavergtai Lietuvai reikia naujų, atsparios dvasios kovotojų, o tas įgyjama tik labai palengva, iš mažens jaunąją kartą auklėjant ir ugdant toje nuolatinėj patriotizmo dvasioj.
Mūsų motina atlieka svarbų vaidmenį paruošdama jaunąją kartą tolimesnei Lietuvos laisvinimo kovai tęsti, nes be naujų jėgų ta kova greit sustotų. Jos dėka jaunieji išlaikys savo tautos tęstinumą išeivijoj ir lietuviškasis gyvenimas dar ilgai nenustos pulsavęs.
Lietuviškų mokyklų nelankiusiam jaunimui nėra lengva nušviesti tautinio atgimimo prasmę. Tėvynės pavergėjo tikrą klastingąjį veidą ir nepriklausomos Lietuvos šviesią ir mielą praeitį.
Lietuvė motina nuoširdžiai ir kantriai visa tai atlieka. Ji pati šventai tiki ir supažindina jaunuosius su lietuvių tauta, turinčia augštą kultūrą, meninį skonį, gilias tradicijas, o taip pat ir žmones, kurie be sustojimo visa tai puoselėja, kelia ir palaiko, todėl tokia tauta žūti negali, ką mums pripažįsta ir svetimieji.
Kai gimtojoj žemėj lietuvė motina kovojaprieš režimą, griaunantį mūsų kultūrą, slopinantį kūrybą, atimantį iš jos moters ir motinos teises, taip laisvam pasauly ji stengiasi sulaikyti nemažesniu tempu į jaunųjų lietuvišką dvasią besiskverbiančias svetimas kultūras, tradicijas ir tuščius viliojimus.
Todėl tęsdamos lietuvės motinos garbingas tautines pareigas, Motinos Dieną švęsdamos rimtyje susikaupę paklauskim savęs, ar pakankamas mūsų įnašas į tėvynės aukurą, pasiryžkime Lietuvos ateičiai daugiau atlikti per jaunąją kartą, nes, anot poeto Brazdžionio, visas mūsų darbas, visos pastangos bus tik tiek vertos, kiek juo sugebės pasinaudoti, kiek jį sugebės tęsti ir plėsti augštyn kelti sveikas, galingas mūsų tautos vaikas. Lietuvos vaikas — mūsų tautos ateities princas—karalaitis. Bet ar jis turi sau tinkamą sostą?
Lietuvė motina ir yra ta tikroji jo patarėja, palydovė ir kelrodė mažajam lietuviukui kopti į tą lietuvišką sostą, apsaugojant jį nuo svetimų įtakų.
Motinos dienos proga pasiryžkim jam sudaryti kuo lietuviškiausias augimo ir brendimo sąlygas, kad šeimose vaikai įgautų tautinio auklėjimo pagrindą ir savitą tautos charakterį bei jai priklausomumo jausmą. Nepamirškime, jog lietuvės motinos abejingumas bendriems Lietuvos reikalams gręsia išeivijai tautine mirtim.
Ši motinos diena tebūna mums ne vien iš kitų laukiamos pagarbos ir džiaugsmo, bet priminimo ir naujo įkvėpimo diena, kad kovai už Lietuvos laisvę skirtume visas jėgas, visus sugebėjimus ir talentus, kad jaustume, jog atlikom visa, ką galėjome, kad lietuvė motina savo patriotizmu, giliu tautos reikalų ir motinos pareigų supratimu vėl prikeltų didžiąją mūsų visų Motiną — Tėvynę Lietuvą.
