LIETUVIŠKŲ TRADICIJŲ TĘSTINUMO REIKŠMĖ
BALYS AUGINAS
Ar esate stebėję šiltadaržiuos auginamus retus atogrąžų augalus? Jie, atvežti iš karšto ir drėgno klimato ir persodinti šaltosios šiaurės paunksmėn, auga ir bręsta neįprastinėse sąlygose tik ypatingos priežiūros dėka. Netekę gimtosios dirvos syvų, jie gyvena ir minta svetimąja. Tačiau žydi ir mezga vaisių, meta lapus tik pagal savosios žemės įpročius. Ir, štai, kai mūsuose pavasaris —visa augmenija puošiasi įvairiaspalviais žiedais — tie, išplėšti iš savo dirvonų “tremtiniai”, barsto savo geltoną liūdesį svetimoje žemėje, ruošdamiesi žiemai. Ir kai musų žemelės veide sustingsta žiemos suledėjusi šypsena — jie, lyg tas atžagareiviškas dabita, einąs prieš laiko srovę su savo atgyvenusia mada — krauja pumpurus ir ruošiasi savosios padangės žydėjimo šventės paradui. Nes tada jų gimtinėje vaikšto pavasaris, ir jie elgiasi pagal savosios žemės nuo amžių nusistovėjusią tvarką.
Vėliavos Vasario 16-sios parade Vilniuje 1940 metais
V. Augustino nuotr.
Ir man nekartą tos svetimos ir lepios gėlės primindavo trapią jauną moterį. Ji ne savo tėvų žemėje sukūrusi šeimą, vistik sugeba išauginti savo meilės vaisių pagal senuosius prosenelių napročius. Išmoko jį melstis tėvų kalba, vaiko sieloje įžiebia savosios žemės ilgesio ugnelę. . . Ir tų besistiepiančių gyveniman atžalėlių širdyse gyvena motinos žemė su visais jos viltingais pavasariais ir nykiais rudenimis. Ir tas brangus ryšys su tėvų salimi nenutrūksta, kol mirties ranka jį nenukerpa.
Tad, stebint gamtos gyvenimą, savaime gimsta logiška patyrimo išvada: Savoji žemė natūralus lopšys ir augalo ir ... žmogaus.
Galbūt instinktyviai šitai jusdamas, žmogus kietai laikosi įsikibęs gimotsios žemės skverno.
Jis tarsi įauga žemėn su visais jo šalies įsikerojusiais medžiasi ir pagrįstai baiminasi žolės likimo, kuri, sausa ir nušienauta, metama ugnin. Nes ji tešildo tik svetimą židinį.
Ir vis dažniau mane apninka tokios mintys, stebint gyvenimą, šuoliuojantį dideliais moderniais žingsniais. Ir vis daugiau iškyla rūpesčio plaštakių, plazdančių mūsų išeivijos dienose, bevystančiose be savosios žemės rasos. Atsidūrėme svetimoje aplinkoje. Sukrovėme lizdus į svetimus medžius. Ir baiminamės pagrįstai, kai įvairios gyvenimo audros ima supti tuos medžius.. Dairomės, nuogąstaudami, kad tie svetimi medžiai, suteikę mums prieglobstį, siaučiančių vėjo sūkurių nebūtų nulaužti, ar bent jų šaka, kurioje supasi mūsų mažylių gūžta, nenugarmėtų į tamsiąją sūkuringą prarają. Rodos, ten šniokščia svetimomis bangomis šnaranti upė. Tada manome: mūsų beplunksniai, dar su netvirtais sparnais, nemokėtų lakiai pakilti, kaip mes. Gal tik, geriausiu atveju, išlikę gyvi — ropom rėpliotų pasiklydę po svetimus klonius. Ir taip galvoti turime pagrindo, nes gi mes — tie atsakingieji už jaunosios kartos ateitį. Ir, jei musų sąžinė jautri, tikriausiai daugelis panašiai retkarčiais galvojame.
Taip, esame didžiojoje kryžkelėje. Joje susiduria du keliai: mūsų ir musų protėvių pėdomis numintas, tėvynės žvaigždėtu dangaus skliautu gobiamas ir antrasis — siaubus, nepažįstamas, mūsų koja neišbandytas, neįprastas ir baugus. O iš patirties žinome: kas nežinoma, nebandyta — viliūkiška, bet būkštu.....
Tokiu būdu, štai, susiduria lietuviškos tradicijos, lietuviškas mintijimas su svetima aplinka, globiančia mūsų dabartį. Prieš akis — ateitis» lyg ūkais apipintas neperregimas slėnis. Šitokioje sankryžoje atsidūrę, turime padaryti blaivias išgyventų įvykių išvadas, turime nusmaigstyti ateities smaigstės. Tomis vadoklėmis vadovaudamies ir mes patys nepaklysime ir savąjį — jaunais žiedais šlamantį—atžalyną nepaklaidinsime žengti plačiu akipločiu vadovaujantis beribiuos svetimuos plotuos.
Sakoma, senieji nesupranta jaunųjų. Jaunystė — kaip tvirtina filosofai — tenkinasi paradoksais, mėgsta pavojus ir žengia ne atsargiais žingsniais, bet neapgalvotais šuoliais neria į gyvenimo verpetus. Gi gyvenimo subrandinta, patyrimu besivadovaujanti senoji karta mėgsta labiau atsargumą ir kartais neryžtingai, konservatyviai laikosi tada, kai, jaunųjų manymu, reikia veikti staigiai ir karštai. Betgi jau taip yra — dviejų kartų, dviejų epochų žmogus yra savaime skirtingai mąstantis. Tačiau mums rūpi ne individuali asmens galvosena, o tautos individas, jo veiksmai ir poelgiai. Jie, noroms nenorams, yra susieti su savo krašto, savos tautos būdingomis etninėmis ir dvasinėmis savybėmis. Vadinasi, mes norėtume, kad mūsų tautos kamieno atžala neatitektų svetimiesiems, atitrūkus ir savo galvojimu ir savais veiksmais. (Čia suprantame ne vien poelgius, bet dvasinės kūrybos vyksmą). Tada ir mūsų kultūrinės vertybės nubyrėtų jau nebe į lietuvišką kraičio skrynią, kurios lobiais ir mes patys mitome, turtindami ją ir tausodami ateisiančioms kartoms. Ir, mūsų galvojimu, ir naujai žengianti po mūsų karta turėtų tuos surinktus šimtmečių bėgmėje turtus neišbarstyti į svetimus vėjus. Priešingai — juos busimoji karta turėtų papildyti savo veržlumu ir sugebėjimais.
Deja, susidūrę su dabarties uolomis, mes išvystame, kad jos yra augštos ir laiko dantų kol kas neįtrupinamos. Ant jų sodinti, sėti ir daiginti lietuviškąjį daigą yra nepaprastai sunku ir kartais atrodo, net neįmanoma. O betgi nėra neprotinga! Netgi būtina! Tautinės gyvybės tęstinumas reikalauja natūralios, nepertraukiamos kartų grandinės. Negalime gi būti traša — savo krauju vešliai auginti svetimuosius kultūros daigus. Pakankamai pavyzdžių pririnktume mūsų istorijoje, kai lietuviškas kraujas lapojo svetimais žiedais ir džiugino svetimą akį ir širdį. Iš klaidų mokomės! O toji pražilusi močiutė istorija mums porina: dviem pasaulėžiūrom, dviem kultūrom istorijos arenoje susidūrus, visuomet laimi veržlesnė ir stipresnė. Nevisada betgi čia vaidmenį vaidina tautos kiekybė. Dažniausiai— dvasinis šviežumas, kūrybinė potencija, naujas požvilgis ir naujų laikų supratimas bei žaibinis įvertinimas. . .
Ir mes tad rankų nenuleisdami, norime kietoje svetimybės uoloje išlaikyti savąjį lietuviškąjį vynuogyną. Ir širdyje viliamės — duok Dieve, kad mūsų jaunieji vynuogyno daigai, augdami čia, akmenuotoje dirvoje, išleistų lietuviškas vynuoges, kurių spausto vyno kiekvienas gurkštelėjęs, tartų: “Geras, senas puikių uogų vynas!”. — Ir tuoj pat savaime susidomėtų — kurių gi retų ir jam nežinomų uogų besąs tas ypatingas vynas?!
Šito pasieksime, jei jaunąsias vynuoges — savąjį jaunimą — auginsime, prižiūrėsime ir brandinsime lietuviškoj aplinkoj. Nevengdami, žinoma, palaistyti savitais lietuviško “raugo” syvais — lietuviškais senais mūsų šeimos papročiais, lietuviškom mūsų prosenelių senojom tradicijom, supažindindami jaunimą su valstybinio mūsų gyvenimo pasiektais kultūriniais laimėjimais. Visa tai nejučiomis įskiepys pagarbą ir autoritetą anų laikų žmonėms. Juk kiekvienas įdomus kūrinys, sukėlęs tam tikro susidomėjimo, tuoj pat teikia asocijacijų ir minčių apie jo kūrėją. Koks, girdi, turėtų būti tas, kuris tai įvykdė!
Todėl, mūsų manymu, pats didžiausias uždavinys: kaip sudominti mūsų jaunimą lietuviškąja kultūra. Ir kaip jį atitraukti nuo taip gaivalingai ir veržliai besiveržiančios svetimybės srovės. Visiškai izoliuoti nuo svetimųjų įtakų ir uždaryti grynai separatiniam lietuviškajam kiaute jaunąjį žmogų būtų labai ir labai neprotinga.
Tvirtu žingsniu pro tribūną V. Augustino nuotr.
Tolygu sraigės lindėjimui uždaram kiaute, ar Štrauso galvos kišimui smėlin. Gyvendami svetur, nevenkime pasisavinti tai, kas neprieštarauja mūsų papročiams, ar kas tikrai būtų naudinga lietuviškan vainikan įpinti. Susiduriant su įvairiomis kultūromis bei tautomis, savaime praturtinamas ir namų židinys. Tik jau šičia, žinoma, atsargiai viskas turi būti perleidžiama per tautinio galvojimo ir kriterijaus spektrą. Ir tai tegali atlikti jau subrendęs, nusistovėjusių tvirtų pažiūrų, su savitu galvojimu žmogus. Mūsų pirmasis rūpestis būtų — duoti mūsų jaunimui lietuvišką dvasinį turinį, padėti jam suformuoti grynai lietuvišką veidą ir subrandinti tvirtą ir pastovia pasaulėžiūrą, atremtą gimtosios šalies tautinėmis tradicijomis. Jos vienos yra tas stiprusis pagrindas, ant kurio remiasi visos kitos žmogiškosios ypatybės. Taigi, ir lietuviškas charakteris. Ir lietuviškas galvojimas. Užtat reikia jaunimą pirmiausiai supažindinti su savo namų kiemu — su savo tautos pasiektais laimėjimais visose gyvenimo srityse. Kad ir palyginti būtų kas. Svetima ir sava.
Ir čia pirmasis slenkstis, kurį tektų peržengti—šeima, kurioje tą natūralų pirminį lietuvišką auklėjimą gautų bręstas, besivysiąs jaunasis lietuvis. Savaime čia jį šildytų gimtoji kalba, senieji šeimos ir švenčių papročiai, šeimos patriarchalinis didingumas tėvo asmenyje — autoritetas, natūralus prisirišimas motinos meilėje ir pagarboje. Neužmirškime ir lietuviškos mokyklos—to liaudies žodžio, dainos sparnuotos, sprogstančio ir linksmojo liaudies sąmojaus. Ji — lietuviškų dvasinių vertybių tarpininkė tarp šeimos ir visuomenės. O taip pat ir aktyvų jaunimo įjungimą į lietuviškąją bendruomenę — lietuviškas tautines organizacijas, kuriose visi tie lietuviškumo pradai sumezgami paties jaunuolio, bundančio ir pajėgaus, į visuomeninį, tautinį bendravimą ir aktyvų dalyvavimą lietuviškos kultūros bare.
Viena tokių patrijotinių, tautinių ir garbingų lietuviškų organizacijų yra Ramovė. Sakau, garbinga tai organizacija, nes jos eilėse susibūrę tie, kurie sumezgė šimtmečiais nutrukusį mūsų valstybinio gyvastingumo mazgą. Tai tie, kurie pirmieji atsiliepė taip pat entuziastingai, kaip ir visų laikų jaunimas į idealistinį šūkį: “Tėvynė pavojuje!”. Ramovė — lietuviškoji jungtis, jungianti ir buvusį Lietuvoje karį ir tuos, kurie jau čia yra šią garbingą kiekvieno vyro ir piliečio pareigą atlikę. Maža to — Ramovė nėra grynai “karinė” ar “profesinė” organizacija. Ne. Ji tremtyje išvirto į tautinę ir patrijotinę.
Ji buria visus be pasaulėžiūros skirtumo. Jos tikslas — ugdyti tėvynės meilę visuose lietuviuose, nenutraukiant ryšį su Tėvyne ir svetimose pakrantėse. Tai lyg savotiška praeities ir dabarties lietuviškų kario tradicijų grandis — tęsėti ir perduoti ateities kartoms, simboliškai tariant, tąjį kardą, kuriuo lietuvis karys nuo amžių gynėsi nuo jį supančių pančių, kovėsi dėl išlikimo būti laisvam ir nepriklausomam. Tad Ramovė įpareigoja tesėti šią tradiciją, perduodant ją priaugančiam naujokynui. Jaunimui, mano galva, ši organizacija būtų viena tinkamiausių. Juo labiau, kad čia jo neraizgytų jokie politiniai klausima, nekrimstų nė specifinės pasaulėžiūrinės kandys, o ugdytų tik meilę visam, kas lietuviška.
Ir, štai, vėl iškyla tradicijų klausimas. O kieno gali būti gražesnės ir lietuviškesnės tradicijos jei ne kario. Čia ir sugyvenimas, ir petys petin su senimu nuomonių supanašėjimas — jaunimo ir senimo bendrųjų tautinių — lietuviškųjų — pasaulėžiūrų jungiamoji tautinė grandis. Juk nesvarbu, pagaliau, kokia bus ateitiesLietuvos santvarka, bet svarbu, kad tokia ateities Lietuva iš viso egzistuotų! O šito Ramovė ir siekia. Joje išmoktų mūsų jaunimas, kaip reikia mylėti savo tautą, gerbti senolių palikimą aukotis jos labui. Aukos prasmė yra pati pagrindinė šio sambūrio žymė. Ligi šiol nėra pasitaikę, kad lietuvis karys šmeižtų savo Tėvynę. Nėra buvę atsitikimų, kad jos nariai pasielgtų negarbingai. Autoritetas yra gerbiamas, kaip ir žilas plaukas mūsų geroj senoj tėviškėj. Ramovė pavyzdys — kaip visų pažiūrų lietuviai gali puikiai sugyventi, nes jų širdyse dar neišblėsęs pareigos savam kraštui jausmas. Ir brangios mūsų istorinės praeities gerbimo simbolis — kario tradicijos — gyvena kiekvieno mūsų krūtinėse. Jų išmokti jūs, jaunieji, galėtumėt įstoję į Ramovę. Jums jos durys yra svetingai atidaros!
Jei norime būti tikrais, gerais lietuviais, privalome daryti visa, kad tokie ir būtume: išlaikykime savo žemės, kurios neturime po savo kojomis, papročius, nesidrovėkime ir svetimiesiems parodyti savąsias plunksnas. (O jos ištik-rųjų nėra jau tokios suodinos, kaip kartais tūlas nesubrendėlis ir nenuvokiantis kad vaizduojasi). Kiekvieno žmogaus vertė priklauso nuo to, kiek jis yra skirtingas, originalus ir savaimingas savo kūrybiniame darbe. O tautiškumas — didžiausias žmogaus originalumas. Nesgi kiekvienos tautos individas yra įdomus savo nepakartojamu ir savaimingu reiškimusi plačioje žmonijos jūroje. Ir Augščiausiojo Kūrėjo valia žmogus ateina į šį gražų žydintį klonį, pats žydėdamas tautiškumo žiedais, paženklintas savo gimimu, kaip vienos kurios tautos sūnus. Ir šioje žemėje jis reiškiasi tik per savo tautą. Nes palikti ryškų savųjų darbų pėdsaką, kad buvo gyventa, tokia yra vienkartinė Dievo dovana. Kaip vienkartinis yra ir visas daugiau niekad nepasikartojantis mūsų gyvenimas.
Ir tebūna mums prieš akis kelrodžio žibintu senoji mūsų tėvų ir protėvių paliktoji išmintis: Kiekviena pušis savaip gimtajam savo šilui ošia”.
Jaunime, ošk ir tu, bet — savam šilui!
