SUSIVIENIJIMŲ SAULĖLYDIS

Skaitlingiausi nariais lietuvių vienetai JAV-se yra: LR KSA (Lietuvių Romos Katalikų Susivienijimas Amerikoje) ir SLA (Susivienijimas Lietuvių Amerikoje). Tai apdraudos organizacijos, kurioms priklauso Lietuvoje ar JAV-se gimę lietuviai ir nemaža dalis naujųjų ateivių, pasiekusių Ameriką po Antrojo pasaulinio karo. Šio šimtmečio pradžioje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metu abi grupės buvo išvysčiusios plačią ir našią lietuvišką veiklą. Praeityje abu vienetai yra daug davę lietuvių ir Lietuvos reikalams. Šiuo metu abi grupės jau nebevaidina beveik jokio vaidmens JAV-bių lietuvių gyvenime.

SLA skelbiasi, kad ir nariais ir kapitalu geriau stovįs už LRKSA. Katalikiškasis susivienijimas skaitlingiausias nariais buvo 1930 metais. Jis turėjęs tuo metų 15,997 narius; 1960— 8.991 narį; gi 19696.354 narius. SLA turėjęs 1962 metais 11.650 narių. Paskutiniu metu tas vienetas nėra paskelbęs tikslaus narių skaičiaus. Reikia manyti, kad nuo 1962 metų iki šiandien yra “nubyrėję” apie 3,000 narių. Ir vieno ir kito susivienijimų kapitalas siekiąs virš 3,000,000.00 dolerių. Abu vienetai yra pilnoje senųjų ateivių kontrolėje. Tik jei jau nebegali surasti tinkamo kandidato vienam ar kitam postui iš senųjų ateivių (ar JAV-se gimusiųjų), tai tą vietą, “sukandę dantis”, užleidžia naujiesiems ateiviams. Vienetų vadovybėse ar komisijose naujieji ateiviai sudaro labai mažą procentą. Susivienijimai renka savo centrinius organus kas kelinti metai. SLA nariai išrenka vadovybę korespondenciniu būdu, gi LRKSAsavo seimuose. Atrodo, kad abu vienetai neturi pakankamai sumanesnių ir veiklesnių darbuotojų, ir, nesant “geresnių kandidatų”, senieji valdybos nariai visad perrenkami, kol numiršta ar patys pasitraukia.

Susivienijimų narių amžiaus vidurkis yra labai aukštas. Naujų narių vajai skelbiami kasmet, bet jie labai nesėkmingi. JAV-se yra tūkstančiai įvairiausių apdraudos organizacijų, ir lietuviškieji susivienijimai senųjų ateivių vaikų, gimusių ir augusių Amerikoje, nevilioja. Tiesa, tam tikra narių dalis yra vietiniai lietuviai (gimę JAV-se), bet jie yra prirašyti tėvų ir tėvai moka už juos metinius apdraudos mokesčius. Gal didžiausio pasisekimo tie susivienijimai turėtų naujųjų ateivių ir jų vaikų tarpe, jei jie abu būtų lietuviškesni. Šiuo metu ir iš vieno ir iš kito tik maži trupinėliai tetenka lietuvių ir Lietuvos reikalams. Jei tų vienetų centrinių organų vadovai ir toliau tesistengs tik išsilaikyti savo postuose ir neišeis su naujais planais ir projektais, tai abiejų susivienijimų metai jau suskaityti. Mažai suklysiu sakydamas, kad po maždaug dešimties metų ir vieno ir kito susivienijimų narių skaičius tiek sumažės, kad JAV-bių valdžios organai, kontroliuoją ir prižiūrį apdraudos organizacijas, privers ir vieną ir kitą prisijungti prie kurios nors didžiulės amerikiečių apdraudos organizacijos. Tuo pačiu, kaip žmonės kad sako, “šuo nusineš ant uodegos” tuos milijoninius kapitalus, kuriais didžiuojasi abiejų vienetų dabartinės vadovybės.

Ar yra dar kokios galimybės abiejų susivienijimų gyvenimo dienas prailginti? Ar būtų galima tuos vienetus atlietuvinti? Ar tų organizacijų milijoninius kapitalus būtų galima bent dalinai panaudoti tikrai lietuviškam reikalui? Kiek šios grupės galėtų prisidėti piniginiai prie Lietuvos vadavimo darbo? Gal tų vienetų vadovybės ir mėgina šiuos ir panašius klausimus kartkartėmis pajudinti, bet nė žodžio apie tai nerašo tų grupių laikraščiai“Garsas” (LRK SA) ir “Tėvynė” (SLA).

Nemanau, kad būtų tikrai beviltiška padėtis. Galima ir prailgintiabiejų grupių gyvenimo dienas, galima ir abi grupes atlietuvinti, galima panaudoti tų vienetų piniginius resursus lietuviškiems reikalams, jei tik tų organizacijų vadovybės tikrai pajudėtų ir išeitų su didžiuliais tų draugijų atjauninimo ir atlietuvinimo planais. Būtų galima suminėti visą eilę būdų ir priemonių susivienijimų gelbėjimui nuo greitos mirties, bet išvardinsiu tik vieną kitą:

1.    Būtų tikslu abiems susivienijimams susijungti į vienų. Juk iki 1901 metų ir buvo tik vienas susivienijimas. Religinis momentas, kas liečia abi grupes ir jų veiklą, nebeturi didelės reikšmės. LRKSA didesnė narių dalis yra praktikuoją katalikai, bet yra ir netikinčiųjų. Nemaža dalis SLA narių yra katalikai, kitiprotestantai, tam tikra dalis yra netikinčiųjų ar net ateistų. Susivienijimų vadovybės turėtų tikrai pasvarstyti susijungimo reikalą.

2.    Nei viena nei kita grupė negali naudoti lietuviškiems reikalams tų milijoninių kapitalų, apie kuriuos ypač vadovybės daug kalba. Paskutiniųjų dešimties metų laikotarpyje ir viena ir kita grupės moka nariams metinius dividendus. LRKSA yra išmokėjęs per paskutiniuosius kelerius metus apie 300. 000.00 dolerių dividendų. Panaši padėtis yra ir su SLA. Nariai gauna kasmet po kelių ar keliolikos dolerių čekį. Esu tikras, kad bent trečdalis narių sugrąžintų tuos čekius susivienijimų centrinėms įstaigoms, jei tik tų organizacijų vadovybės imtųsi kokių didesnių lietuviškų projektų ar žygių. Tais darbais ir žygiais susivienijimai atlietuvėtų ir kartu pritrauktų naujų narių iš patriotiškai nusiteikusių lietuvių tarpo. Atvirai kalbant, šiuo metu yra nepaprastai sunku net galvojančiam lietuviui save įtikinti, kad jis turi priklausyti vienam ar kitam susivienijimui.

3. LRKSA nariai gauna nemokamai “Garsą”, o SLA nariai“Tėvynę”. Ir vienas ir kitas yra, tur būt, neįdomiausi ir prasčiausi lietuvių laikraščiai JAV-se. Senųjų ateivių (ir kartu naujųjų) vaikai labiau pavartytų (gal net ir paskaitytų) tuos laikraščius, jei jie būtų patrauklesni, įdomesni ir aktualesni. “Garsas” turi anglišką skyrių, šiuo metu redaguojamą kun. P. P. Ciniko, M. I. C. (JAV-se gimusio ir augusio dvasiškio). Angliškasis skyrius skiriamas jau lietuviškai nebesuprantantiems ir kartu nebe-skaitantiems organizacijos nariams. Tie angliškieji skyriai galėtų atlikti didžiulę misiją JAV-se gimusių ir augusių lietuvių tarpe, suįdomindami juos lietuviška veikla ir į ją įtraukdami. Bent šiuo metu kun. P. Ciniko redaguojamas skyrius neduoda jokio vaizdo apie lietuvių siekius ir jų gyvenimą laisvajame pasaulyje ar komunistų pavergtajame krašte, retai užsimena apie Lietuvos laisvinimo darbą ir galimus žygius šioje kovoje. Apie tam tikrus žygius specialiai nerašo (pvz., Rezoliucijoms Remti Komiteto atsiektus laimėjimus ir tolimesnį darbą).

4. Amerikiečių politinės partijos ir kartu biznio organizacijos, iškilus nepaprastam ir gyvybiniam reikalui, sudaro specialias komisijas (“blue ribbon commissions” ar panašiais vardais vadinamas), pilnam klausimo ištyrimui ir išvadų pateikimui. Tokios komisijos sudaromos paprastai iš pajėgiausių ir sumaniausių narių. Ir viena ir kita grupė yra beveik mirties pavojuje. Reikalingi geriausi “gydytojai” ir jų bendra konsultacija diagnozės nustatymui ir eventualiam išgelbėjimui nuo mirties.

Susivienijimų gelbėjimo reikalas gerokai pavėluotas. Jei tų vienetų vadovybės dar palūkuriuos metus ar kitus, nieko konkretaus nedarydamos, tai abu susivienijimai užges už maždaug dešimties metų.

R. S. Rukuiža