Tremties Trimitas
Redaguoja V. A. Mantautas, 38 Sawtell Ave., Brockton 39, Mass.
BRANGI SUKAKTIS
Šių metų kovo mėn. 5 d. Šaulių Sąjunga mini 30-ties metų sukaktį nuo jos Įkūrėjo ir ideologo, pirmojo Viršininko ir Pirmininko, VLADO PUTVINSKIO-PUTVIO mirties. Drauge su šia sukaktimi, šauliai mini ir jo žmonos EMILIJOS PUTVIENĖS, Šaulių Moterų Garbės Vadės, mirtį. Emilija Putvienė žuvo bolševikų nukankinta Sibire ir tiksli jos mirties data nėra žinoma.
Brangiajai sukakčiai TREMTIES TRIMITAS paskirs specialų, padidintą numerį. Čia tiktai keliais sakiniais norime prisiminti, jog visas Vlado Putvio gyvenimo kelias buvo garsiųjų Cicero žodžių įgyvendinimas: “Žmogus yra gimęs ne sau vienam, bet Tėvynei ir saviesiems”. Nuo jaunų dienų pradėjęs jieškoti kelio į lietuvybę ir už pagaliau rastąjį užmokėjęs savo ir savo šeimos širdies kraujo kaina, Vladas Putvys gyveno tik Lietuvai, Jos šviesios ateities idėjai, Jos amžinumui, Jos garbei ir laimei. Caro valdžios persekiotas, kalintas, ir vėliau ištremtas į Rusiją, jis ir tolimam Rusijos užkampyje neprarado tvirto tikėjimo į geresnes dienas lietuvių tautai. Dirbdamas Šaulių Sąjungoje ir dėl intrygų, ir Lietuvos priešų ant jo pilamų pamazgų kuriam laikui pasitraukęs iš Šaulių Sąjungos vadovybės, jis neapkarto, neprarado dvasinės pusiausvyros, bet išliko stiprus dvasioje, ir vėliau grįžo prie savo mylimos Sąjungos vairo su ta pačia malonia šypsena, giliu ir šviesiu, tačiau realiu optimizmu ir nesugriaunamu įsitikinimu, jog Lietuvos potencija yra didelė, ir Jinai, kaip sakalas, kils virš debesų...
Per anksti ir netikėtai nuėjęs į kapus, šis dvasios milžinas su savim į Amžinybę nusinešė daug svarbių minčių, daug tautos ideologijos deimantų, kurie būtų turėję didelės svarbos ne tik šauliams, bet ir visiems lietuviams. Tačiau ir iš to, ką jis spėjo mums palikti, Šaulių Sąjungai ir Lietuvai lieka be galo turtingas dvasinis palikimas ir jo niekad nemirštantis šauksmas — “nėr kito kelio, nes ir anapus gyvenimo ribų nerasi skaistaus kampelio, jei skausmu ir darbu neišsikovosi čia, Tėvynės laukuose”.
Tau, Didysis Šauly, sunki dabar žemė, kurioje Tu ilsiesi, nes ją mindo pavergėjų kojos. Tačiau tai LIETUVOS žemė, ir Tu žinai, kad jinai savyje slepia naujos, skaisčios ateities daigus. Tu žinai, kad jinai vėl sudrebės nuo Tavo taip mylėtų LAISVOS LIETUVOS karių ir šaulių žingsnių, kad joje vėl dygs, augs, skleisis ir bus atkakliai ginamas švelnus NEPRIKLAUSOMYBĖS žiedas.
Su tuo žinojimu širdyje, Pirmasis Šauly, ilsėkis ramybėje!
ŠAULIŲ S-GOS JUBILEJUI ARTĖJANT
VLADAS IŠGANAITIS
Neužilgo švęsime 40 metų sukaktį nuo Lietuvos Šaulių Sąjungos įkūrimo. Ruošiantis tai garbingai šventei, būtų pravartu mesti trumpą žvilgsnį į Sąjungos praeitį ir į jos veiklą bei uždavinius dabar, tremtyje.
Šaulių Sąjunga kūrėsi sunkiais Lietuvai ir lietuvių tautai laikais. Nuo pat pradžios jinai buvo nepartinė, kultūrinė, karinio pobūdžio organizacija, su ginklu rankose gynusi atgimstančios tautos laisvę nepriklausomybės kovų laukuose.
Pasibaigus laisvės kovoms, Šaulių Sąjunga galėjo plačiau išvystyti kultūrinę veiklą, kartu neapleisdama ir karinės srities. Nepriklausomoje Lietuvoje šauliai laikėsi riteriško principo: ‘Skriaudžiamą užstoti, silpnesniam padėti, nesuprantantį broliškai pamokyti, patarti”. Todėl nenuostabu, kad Šaulių Sąjungą žmonės gerbė, ir po jos garbinga vėliava susibūrė didelis skaičius įvairių įsitikinimų, geros valios lietuvių. Kaip ir kiti sambūriai ar organizacijos, taip ir Šaulių S-ga, pradėjusi organizuotis, turėjo gerų draugų, bet kartu netrūko ir priešų. Dalis tų priešų buvo nesąmoningi; iš jų lūpų dažnai buvo girdima: “Kam tie šauliai reikalingi, ką jie gero padarys?”, ir t.t. Tačiau, laikui bėgant, net ir tie, kurie nenorėjo matyti, noromis nenoromis pamatė, kiek gero šauliai padarė Lietuvai, kokią gilią tautinio, idėjinio, kultūrinio, ir karinio — Tėvynės gynimo darbo vagą jie išrėžė tautos dirvonuose.
Tremtyje atsikuriančiai Šaulių Sąjungai taip pat tenka išgirsti priekaištų, girdi, kam čia reikalingi šauliai, juk jau ir taip daug turime įvairių organizacijų. O didieji pesimistai dar prideda, kad visvien lietuviai tremtyje mirs, nutautės, tai kam iš viso bereikia dirbti ir aukotis...
Bet kai tokių pesimistų šeimoje atsiranda nepagydoma vėžio liga sergančių ligonių, jie sau nestato klausimo, kam sergantį gydyti, nes jis visvien mirs. Priešingai, jie kviečia gydytojus ir deda visas pastangas sergantį kaip nors išgydyti, arba bent prailginti jo gyvenimą.
Tad kodėl mes, šauliai, neprivalėtume daryti visko, kas galima, kad išgydytume mūsų tautos narius, sergančius nutautėjimo vėžiu — tuo labiau, kad šis vėžys NĖRA nepagydomas. Jį galima išgydyti dideliu darbu ir tikru pasiaukojimu — kaip tai jau buvo padaryta Basanavičiaus ir Kudirkos laikais.
Šaulių Sąjunga yra KOVOS organizacija, todėl joje negali būti pesimistų, nes pesimistas neturi KOVOS DVASIOS, o kovotojas be kovos dvasios nėra joks kovotojas. Šauliai privalo būti gilūs optimistai, patys tvirtai tikėdami į geresnę, šviesesnę Lietuvos ateitį, ir tuo tikėjimu užkrėsdami visus lietuvius.
Kaip anais, atgimstančiai Lietuvai sunkiais metais šauliai su ginklu gynė jos laisvę, sudedami kraujo ir gyvybės aukas ant Jos aukuro, taip ir šiandien jie privalo būti tvirti, geri lietuviai, pasiryžę kovotojai, apsišarvavę stipriais kultūriniais — idėjiniais ginklais stoti į sunkią ir negailestingą kovą su NUTAUTĖJIMU. Nutautėjimas yra mums visiems pavojingas priešas, o ypač mūsų jaunimui; tad su juo turime skaitytis, pasiruošti jį atremti ir jį sumušti. Kiekvieno šaulio šventa pareiga TUOJAU PAT įsijungti į kovą su lietuvių tautos nutautintojais, padėti įsąmoninti kiekvieną silpnesnės valios lietuvį, kad jis savo širdies gelmėse niekad neįstengtų pabėgti nuo tenai krauju įrašytų žodžių: LIETUVIAIS ESAME MES GIMĘ, LIETUVIAIS TURIME IR BŪT!
Mes, vyresnieji, galime džiaugtis savo tarpe turėdami tokį stipriai susipratusį šaulišką jaunimą, pačios Lietuvos beveik nebepažinusį, tačiau Lietuvą visa širdimi mylintį, jai dirbantį, jos reikalais besisielojantį. Gi mes patys, vyresniosios kartos šauliai, gerai pažinodami Lietuvą, žinodami Šaulių S-gos ideologiją, kažin ar visada jauniesiems šauliams duodame gerą pavyzdį, kažin, ar visada beprisimename šaulių šūkį “NEPRIKLAUSOMAI LIETUVAI“. Iš tiesų, dažnai liūdna darosi, pažvelgus į tremties gyvenimą... Kada mūsų Tėvynė yra pavergta, ją mindžioja azijatiškas batas, jos vaikai žudomi ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai, mes dažnai nebegirdime Lietuvos pagalbos šauksmo, nebedirbame vieningai, kad palengvintume tautos kančias ir priartintume laisvės aušros valandą... Savo jėgas eikvojame pešdamiesi ir kovodami tarpusavyje, brolis prieš brolį, vienas kitą šmeiždami, drabstydami purvais. Ir kodėl mes taip susmulkėjome? Kas čia yra kaltas? Ar tai karo pergyvenimai mus taip neigiamai veikia, o gal ir čia mus pasiekia raudonoji ranka?
Naujoji Toronto Putvio šaulių kuopos vėliava
Prieš šaulius šiandien stovi didelis darbas, didelis uždavinys — ir Lietuvos išlaisvinimo, ir lietuvybės išlaikymo reikalai. Čia negali būti jokių pasiskirstymų; klausimas aiškus — už ar prieš Lietuvą. Mes galime turėti skirtingas nuomones religiniais klausimais, galime turėti skirtingas nuomones įvairiausiais kitais klausimais, bet Lietuvos ir lietuviškumo klausime skirtingos nuomonės yra nedovanotinos ir neleistinos — mes jų negalime turėti.
Todėl, sesės ir broliai Šauliai, pamirškime visus nesusipratimus, visa tai, kas mus skiria, palikdami tik tai, kas mus jungia —darbą, kovą, aukas ir nenuilstamas pastangas LIETUVOS LABUI.
Min V. Gylys kalba per Toronto Putvio šaulių Kuopos vėliavos šventinimo iškilmes.
