KARYS IR MES
POV. DIRKIS
Šiais laikais moderniškai spaudai tenka išgyventi didelius smūgius; net ir šiame laisvės krašte ji yra priversta atsisakyti nuo savo palinkimo tarnauti tiesai, ir verčiama dirbti įvairiems pašaliniams tikslams, būtent: partijoms, finansų didžiūnams, valstybių rėžimams palaikyti bei biznio tikslams.
Lietuviškoji spauda tuo tarpu yra gimusi ir išaugusi prie visai skirtingų aplinkybių ir su geriausiomis tradicijomis: ji niekad nebuvo ir dabar nėra pasipelnymo šaltinis, bet laikėsi ir laikosi besąlyginiu spaudos žmonių pasiaukojimu ir jų ryžtingu idealizmu tarnauti tiesai ir laisvei.
Tokia buvo Basanavičiaus “Aušra”, Kudirkos “Varpas”, Tumo-Vaižganto “Tėvynės Sargas”, toks yra ir dabartinis mūsų “Karys”, bei kiti laikraščiai.
Tačiau šio moderniškojo gyvenimo pavojai ir mūsų laikraščiams gręsia. Ne vienam jų teko patekti į partijų rietenų bei asmeninių intrygų sūkurius. Mūsų “Karys” bent iki šiol tų pavojų yra išvengęs ir žengia laisvu keliu. Laisvu keliu nedvejotinai galės jis eiti tik tada, kai galės atsiremti į mus — skaitytojus ir prenumeratorius. Išsilaikymas iš prenumeratos yra idealas, kurio siekia “Karys”. Juo jis labiau artės prie šio idealo, juo jis bus galingesnis veiksnys, tiesos ir mūsų minčių reikėjas ir stovės mūsų pavergtos tėvynės Lietuvos išlaisvinimo sargyboje.
Mūsų kraštą tragedijai ištikus mes, atsidūrę gyvi laisvajame pasaulyje, lyg ir pabudome naujam gyvenimui, naujai kovai už tėvynės laisvę. Deja, mūsų entuziazmas greit praėjo, kai susidūrėme su nauja tikrove — emigrantine tikrove. Savo entuziazmą nukreipiame į įsikūrimą. Tas yra labai natūralus reiškinys, bet nenatūralu, kad mes pamiršome, kas esame buvę.
Kurdami vienas vertybes, visai pamiršome kitas, kurių vėliau vargu ar galėsime susikurti.
Mūsų spauda dabar yra mūsų gyvybės, gajumo ir gyvybingumo palaikymo instrumentas. Suprantama, kad kuo geresnis instrumentas, tuo jis geriau skamba. Taip yra ir su mūsų “Kariu”. Kai jis bus pakankamai medžiaginiai aprūpintas, tada jis bus, esu tikras, skambus. Bet kai jam yra sunku suburti bendradarbius, jau nekalbant apie jų atlyginimą, bet bent jiems grąžinimą dėl bendradarbiavimo padarytų išlaidų, arba kai neužtenka apmokėti už spausdinimą, mūsų tas gal neliečia, bet redakcijos kolektyvas tą labai skaudžiai išgyvena. Juk nuo medžiaginių išteklių priklauso ir “Kario” tobulinimo galimybės, jo didinimas ir puošnesnis leidimas. Žinoma, kad šitie klausimai skaitytojams tiesioginai nėra įdomūs. Tačiau redakcija be visų skaitytojų ir visuomenės paramos yra bejėgi kalnus nuversti. Juos turime mes, bendromis jėgomis, versti.
Redakcija tikisi, kad “Kario” skaitytojai, ypač buvę kariai, partizanai, šauliai, savo spaudos būklę gerai supras ir, be priekaištų atnaujins prenumeratas patys ir dar pasistengs daugiau surasti naujų prenumeratorių.
GRAŽUS POBŪVIS KARIUI PAREMTI HARTFORDE
Kurį laiką apmirusi ramovėm} veikla Hartforde, Conn., staiga gavo stiprų impulsą iš naujai persiorganizavusio skyriaus.
Naujoji Hartfordo skyriaus valdyba, kurios priekyje sotvi buvęs artileristas P. Simanauskas, šeštadienį, balandžio 11 d., erdviose Liet. Amer. Pil. Klubo patalpose surengė jaukų ramovėnų ir jų svečių pobūvį. Pobūvio tikslas buvo pakelti susidomėjimą KARIO žurnalu ir jį paremti pinigais.
Susirinko apie 70 dalyvių, jų tarpe svečių iš New Yorko ir Brid-geporto. Prie vaišių stalo, kurį suorganizavo p. V. Nenortas su ponių pagalba, p-kas Simanauskas tarė įžanginį žodį ir pakvietė J. Benešiū-ną paskaityti iš savo kūrybos. Autorius skaitė ištrauką iš novelės “Kylantys Kryžiai” —• Nepriklausomybės kovų vaizdelį.
Vėliau buvo duota proga pasakyti žodį visai eilei vaišių dalyvių. KARIO redaktorius Z. Raulinaitis padėkojo hardfordiečiams už jų ro domą pritarimą žurnalui ir norus paremti jo leidimą.
V. Chase pasidalino atsiminimais iš 1918-19 m., kai jis Amerikoje prisidėjo prie 10.000 lietuvių brigados steigimo ir kai jis pats buvo suorganizavs 250 vyrų kuopą eiti vaduoti Lietuvos.
E. Putvytė kalbėjo ir sveikino KARĮ šaulių tremtyje vardu, J. Dra-gūnevičius — senosios lietuvių karių kartos vardu ir inž. V. Pileika jaunosios karių kartos ir skautų vietininkijos vardu. P. Pileika, kuris tarnavo Amerikos J. V. kariuomenėje ir turėjo progos 1952-53 m. kovoti Korėjoje, papasakojo įdomų faktą iš Korėjoje kovojusių lietuvių veiklos.
Puzano mieste, lietuviai kariavę amerikiečių kariuomenės eilėse buvo sukūrę Liet. Amer. karių organizaciją. Sudarė savo komitetą ir kas dvi savaites šaukdavo susirinkimus į kuriuos atvykdavo apie 15 vyrų iš tuo metu ten buvusių apie 50 lietuvių. Jie aptardavo savo lietuviškus reikalus ir organizuodavo medžiaginę paramą Korėjos našlaičiams.
Vaišėms einant prie pabaigos, KARIO administratorius L. Bileris trumpai painformavo apie KARIO finansinius reikalus ir paramos būtinumą.
Linksmąją programos dalį — muziką, šokius ir dainas, betvarkančiam V. Nenortui davus ženklą, prasidėjo šokiai.
Hartfordo ramovėnus tenka sveikinti, kad veiklą pradėjo energingai ir prasmingai. Pobūvio metu buvo išplatinta keliolika KARIO prenumeratų ir iš pajamų paskirta $50.00 parama jo leidimui.
Skyriaus sėkminga veikla netenka abejoti, nes jo eilėse šiuo metu yra patys energingiausi ir veikliausi hartfordiečiai,
KARIO pobūvis Hartforde. Virš. iš deš.: P. Simanauskas, Ramoves Hartfordo skyriaus p-kas, atidaro pobūvi; sėdi — p. Nenortiene, Z. Raulinaitis, p. Simanauskienė, L. Bileris ir Liet. Klubo p-kas. Apač.: p. Putvytė sveikina KARI, prie stalo dalis svečių. * Nuotr. A. Jaro
