Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS KARIUOMENE ŽYGIAVO Į VILNIŲ

Prie Demarkacijos linijos skyrusios Vilniją nuo Lietuvos: barjero kairėje, bolševikų karininkai, atgabenę įsakymą praleisti Lietuvos kariuomenę, kalbasi su plk. K. Sprangausku

J. NAUGIRDA

Pamilome savo senąją sostinę Vilnių karščiau, negu kurios kitos tautos narys savo sostinę. Karščiau pamilome ne vien dėl gražios gamtos, gausių meno paminklų ir didingos praeities. Karščiau pamilome dėl to kad mūsų sostinė įvairiais amžių metais daugiau iškentėjo negu kitos. O ypač daugiausia kentėjo, kada atgijo Lietuvos Valstybė naujam gyvenimui. Valstybė atgijo, bet jos širdis — sostinė liko atplėšta nuo Lietuvos kūno ir klastingojo priešo pavergta.

Jau nuo 1918 metų prasidėjo lietuvių ir lenkų kovos dėl Vilniaus. Vilniuje organizavosi lietuvių, o taip pat ir lenkų kariniai daliniai.

Po kelerių metų okupacijos vokiečių kariuomenė iš Vilniaus traukėsi. Naktį į 1919 Naujus Metus vokiečiai savo karinę vėliavą nuleido iš Gedimino pilies bokšto. 1919 m. sausio 1 d. po pietų lietuviai kariai savanoriai Gedimino pilies bokšte iškėlė lietuviškąją trispalvę vėliavą — geltoną -žalią -raudoną. Tą dieną tų spalvų lietuviškoji vėliava pirmąsyk pasirodė. (Ji buvo priimta Lietuvos Tarybos dar prieš 1919 m.) Lenkai blogai pasijuto. Lietuviai jiems užbėgo už akių. Sausio 2d. tai man pareiškė užėję į Gedimino kalną pora lenkų legionierių.

Sausio 1d. apie 6 val. vakaro lenkų legionieriai užėmė Vilnių. Jų jėgos buvo didesnės, negu lietuvių. Užėmę miestą, lenkai nedrįso lietuvių pulti ir turėjo pakęsti lietuviškąją vėliavą Gedimino pilies bokšte. Mat, jau nebetoli buvo rusų raudonosios armijos daliniai, kurie grasė ir lietuviams ir lenkams. Tuo būdu nuo 1919 m. sausio ld. iki sausio 5d. vakaro Vilniuje buvo ir lietuvių ir lenkų kariniai daliniai, o sausio 5d. rusų raudonoji armija užėmė Vilnių.

ANTRASIS LENKŲ ŽYGIS

Iš rusų atsiimti Vilnių ruošėsi ir lietuvių ir lenkų kariuomenės. 1919 m. balandžio mėn. pirmomis dienomis dar silpni ginklu ir kariniu parengimu mūsų savanoriai puolė rusus Vilniaus kryptimi. Pirmosios kautynės parodė, kad dar reikia nors truputį kariškai paruošti savanorius ir po Velykų iš naujo pulti rusus. Tai pastebėjo ir lenkai. Pasiskubino užbėgti lietuviams už akių ir Velykų metu pradėjo pulti rusus. 1919 m. balandžio 19d. užėmė Vilnių ir skubinosi slinkti gilyn į Lietuvą, kad kuo daugiau užimtų lietuviškųjų žemių. Šiuo žygiu paaiškėjo lenkų tikslai užgrobti ne tik Vilnių, bet ir visą Lietuvą.

Lietuvių ir lenkų kariniai daliniai Vilniaus — Kauno kelyje susitiko balandžio 27d. Vievio miestelyje. Nors kautynių neįvyko, bet jau buvo matoma, kad gero sugyvenimo nebus. Taip ir atsitiko. Nuo gegužės 8d. prasidėjo smulkūs susišaudymai. Tai buvo antrasis lenkų žygis, Vilniui pagrobti.

GERIAU RUSAMS, NEGU LIETUVIAMS

Šiuokart lenkai išsėdėjo Vilniuje daugiau kai metus. 1920 m. vasarą lenkams pradėjo nesisekti fronte. Pradėjo smarkiai bėgti nuo rusų raudonosios armijos iš Ukrainos, Baltgudijos ir užimtos Lietuvos dalies. 1920 m. liepos 12 d. Lietuva pasirašė su Maskva taikos sutartį ir rusų - lenkų kovose buvo neutrali. Tačiau, kada lenkai bėgo iš Vilniaus, Lietuvos kariuomenė skubėjo atsiimti Vilnių, kad mažiau būtų nesusipratimų su rusais. Iš Vilniaus pasitraukusios lenkų dalys tarp Vievio ir Lentvario pastojo Lietuvos kariuomenei kelią. Geriau tegu Vilnių užima rusai, bet ne lietuviai.

Kautynių metu aukų buvo iš abiejų pusių. Lenkai buvo nugalėti, bet pasiduoti nenorėjo. Išsisklaidę norėjo jėga prasiveržti į Lenkiją, bet lietuvių kariniai daliniai jiems kelius pastojo ir juos nuginklavę internavo.

Tik viena lenkai atsiekė. Leido rusams pirmiems įeiti į Vilnių. Lietuvių 7 pėstininkų pulko viena kuopa tik po 10 val įėjo į Vilnių. Tai buvo liepos 15d. Po kokių 3-4 valandų į Vilnių įėjo mūsų 1 gusarų pulkas, naktį įvažiavo mūsų artilerija, o kitą dieną (liepos 16 d.) iš ryto įžygiavo mūsų 8 pėst. pulkas.

Pagal taikos sutartį nors rusai turėjo tuojau perleisti Vilnių lietuviams, bet vis delsė nenorėjo iš Vilniaus pasitraukti. Žinoma, ir be gailesčio plėšė viską ką galima buvo išvežti. Tik po griežto lietuvių reikalavimo rusų raudonoji armija pasitraukė iš Vilniaus. 1920 m. rugpiūčio 26d. Lietuvos kariuomenė iškilmingai įžygiavo į Vilnių.

Rusai pasitraukė iš Vilniaus tik fronto nepasisekimų spaudžiami. Lenkai prie Varšuvos atsigavo ir vėl pradėjo rusus spausti iš Lenkijos. Rugpiūčio 28 d. lenkų kariuomenė jau buvo prie Lietuvos sienų. Užnemunėje ir iš naujo pradėjo brautis į Lietuvą.

VILNIUS SUJUNGĖ LIETUVIŲ TAUTĄ

1920 m. spalio 9 d. lenkų klasta ir smur-

Tankelių vora laukia įsakymo pradėti žygį į Vilnių

tas buvo skaudžiausia Lietuvai. Vilnius buvo pagrobtas jau tiesiog iš lietuvių rankų. Nuo tos dienos prasidėjo ilgiausia lenkų okupacija Vilniuje, trukusi 19 metų.

Per tą 19 metų Vilnių dar labiau pamilome ir jo ilgėjomės. Vilniaus vadavimui buvo skiriama visa lietuvio siela. Giesmėmis, dainomis, minėjimais, kalbomis, spauda, diplomatija, politika siekėme savo Vilniaus. Vilnius ir jo vadavimas įsiliejo į lietuvio kraują, įaugo į jo širdį.

Vilnius sujungė visą lietuvių tautą be politinių įsitikinimų, religijos ar kitų skirtumų. Vilniaus pagrobimas išugdė lietuvių tautoje didelę neapykantą lenkams ir viskam kas lenkiška.

Tačiau lietuviai viltingai laukė žygio į Vilnių. Tas žygis atrodė šventas reikalas. 1939 m. rudenį buvo atėjusi proga ginklo jėga žygiuoti į Vilnių. Bet politinė būklė ir lietuvio žmoniškumas neleido ta proga pasinaudoti, kai Lenkija dviejų galingų priešų buvo mirštamai parblokšta. Lietuviai nebenorėjo būti tuo asilu, kuris spardytų mirštantį liūtą. Tai iš žmoniškosios pusės. O iš politinės pusės, Lietuvai puolus Lenkiją, tektų pasidaryti Vokietijos sąjungininku, o Anglijos ir Prancūzijos priešu.

Lietuvos politikai toliau ateitį numatė ir nepasidavė gundimams stoti šalia Vokietijos.

1939 m. rugsėjo mėn. 1 d. Vokietija puolė Lenkiją, o rugsėjo 17 d. iš užpakalio užpuolė lenkus ir rusai. Vilnių užėmė rusų kariuomenė ir pradėjo jį plėšti savo įprastu būdu. Derybose tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos Vilnius buvo grąžintas Lietuvai. Nors grąžinimas buvo ir klastingas, kada jau tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos slaptai buvo susitarta likviduoti Pabaltijos valstybių nepriklausomybę, bet tuo laiku apie tai dar nežinojome ir Vilniaus grąžinimą sutikome su dideliu džiaugsmu. Atėjo per 19 metų lietuvių išsvajotas žygis į Vilnių.

PASIRUOŠIMAS ŽYGIUOTI Į VILNIŲ

Žygiui į Vilnių buvo sudarytas tam tikras Lietuvos kariuomenės junginys, pavadintas Vilniaus rinktinė. Šios rinktinės vadu buvo paskirtas divizijos generolas Vitkauskas. Rinktinė sudaryta iš pirmosios divizijos štabo, pėstininkų ir kavalerijos pulkų, artilerijos, šarvuočių, tankų ir kitų ginklo rūšių dalių.

Mūsų kariumenė pradėjo telktis prie buvusios administracijos linijos (šiaudinės sienos)

Pasienio policijos pareigūnai perpjauna paskutinę kliūtį — “šiaudinės sienos” barjerą

Vilniui Vaduoti Sąjungos nariai (deš. P. Babickas, atsukęs nugarą) degina lenkų smurto ženklus—pasienio gaires. Už laužo, su šalmu, Ryšių kp. vadas kpt. Rugys

jau iš anksto. Sakysime, 1 pėst. D.L.K. Gedimino pulkas išžygiavo iš Ukmergės ir pasiekė Širvintas spalio 16d. Bet rusai vis dar delsė grąžinti Lietuvai Vilnių. Mat jie plėšė Vilnių ir ką geresnio gabeno į Rusiją. Išplėšė ir išvežė karinius ir civilinius sandėlius, fabrikus, valdininkų butų baldus ir kitką, kas tik jiems patiko. Vežė net dar tą pačią dieną, kada Lietuvos kariuomenė žygiavo į Vilnių. Pagaliau rusai pasiryžo Lietuvai Vilnių perleisti 1939 m. spalio 27 d.

Prieš žygį į Vilnių rinktinės jėgos pradėjo telktis šiose vietovėse: 1) 4 pėst. L.K. Mindaugo pulko kuopa sustojo Ažvinčiuose — Reiniuose iš kur ji turėjo žygiuoti į Dūkštą. 2) 4 pėst. pulko batalionas (be kuopos), 3 pėst. Vytauto Didžiojo pulko batalionas (be kuopos), 3 artilerijos pulko baterija ir tankų būrys sustojo Linkmenyse ir keliu Linkmenys — Kaltinėnai — Švenčionėliai turėjo žygiuoti į Švenčionėlius. Šios grupės vadas buvo plk. ltn. Raudonikis, 3 pėst. pulko bataliono vadas.

3) 3 pėst. pulko kuopa sustojusi Joniškyje turėjo žygiuoti į Pabradę. 4) 1 pėst. D.L.K. Gedimino pulkas, 1 artilerijos pulko 1 grupė ir tankų kuopa apsistojo Širvintose. Ji pro Maišiogalą turėjo žygiuoti į Vilnių. Šios grupės vadas gen. št. pl. Gustaitis. 5) 4 pėsy. L.K. Mindaugo pulko du batalionai, 9 pėst. L.K. Vytenio pulko batalionas, 4 artilerijos pulko baterija ir tankų kuopa apsistojo Vievyje ir pro Rykontus turėjo žygiuoti į Vilnių. Grupės vadas gen. št. plk. Breimelis.

6) Pontonų vora, inžinerijos kuopa, geležinkelių kuopa, ryšių kuopa ir Vilniaus komendantūra apsistojo Žasliuose, Žiežmariuose ir Kareivonyse. Turėjo žygiuoti į Vilnių. 7) 3 dragūnų Geležinio Vilko pulkas apsistojo Semeliškėse ir pro Trakus turėjo žygiuoti į Vilnių. Vadas gen. št. plk. Rėklaitis. 8) 2 ulonų D.L.K. Birutės pulkas apsistojo Genionyse — Jokėnuose ir turėjo žygiuoti į Valkininkus. Grupės vadas plk. ltn. Labutis. 9) 5 pėst. D.L.K. Kęstučio pulko batalionas ir tankų būrys apsistojo Varėnoje ir turėjo įžygiuoti į kitąpus buvusią lenkų okupuotą Varėną.

Atėjus žygio dienai — spalio 27 d. — ta tvarka, kaip čia parašyta, mūsų kariuomenė ir pradėjo žygiuoti. Vilnių pasiekė spalio 28 d.

ŽYGIUOJA Į VILNIŲ

Lietuvos kariuomenės junginys — Vilniaus rinktinė žygiavo trimis keliais. Pro Širvintus, Vievį ir Semeliškes. Spalio 27 d. 9val. rusų pasienio daliniai turėjo pasitraukti nuo administracijos linijos ir leisti Lietuvos kariuomenei žygiuoti. Atėjus skirtai valandai rusai dar nebuvo gavę įsakymo trauktis. Tik po dviejų valandų pavėlavimo buvo gautas įsakymas jiems pasitraukti.

Prie buvusių administracijos perėjimo punktų, pro kuriuos turėjo pražygiuoti Lietuvos kariuomenė, buvo papuošti garbės vartai ir daug prisirinkę vietos gyventojų. Kaimiečiai maišėsi su kareiviais ir draugiškai šnekučiavosi. Nors diena buvo apsiniaukusi ir kartkartėmis lašnojo, bet kareivių nuotaika labai pakili. Dainavo įvairias Vilniaus ir karines dainas, o jų pritrūkę ir kitokias.

Prie buvusios administracijos linijos buvo iškilmingai deginamos šiaudų ir karčių gairės-ženklai, kurie per 19 metų buvo sudarę šiaudinę sieną ir skyrė Lietuvą į dvi dalis. Simboliškai lietuviai ir rusai karininkai piūklu perplovė pereinamuose punktuose buvusius spalvuotus lenkų “pasienio” barjerus. Ir juos dėjo ant laužų ir degino.

Pagaliau, rusų daliniams pasitraukus, prasidėjo Lietuvos kariuomenės žygis. Sudundėjo dūdų orkestro balsai. Skambėjo Vilniaus maršo aidai. Kariuomenė perėjo buvusią administracijos liniją ir įžygiavo į 19 metų kentėjusią lenkų verguvę lietuviškąją Vilniaus krašto žemę. Lietuvių karių žygis buvo tvirtas. Gražiai atrodė, žiūrint iš šalies. Blizgėjo šalmai ir geri batai. Gražu buvo į tokią kariuomenę pažiūrėti. Negėda būtų su ja pasirodyti pasauliui. Veidai spindėte spindėjo ryžtumu ir drąsa. Jau vien žygis į Vilnių lietuvio kario veide spaudė dar daugiau kariškumo bruožų.

Vienas rusų pulkininkas, apsidairęs ir arti savųjų nematąs, prasitarė mūsų vienam karininkui:

—Jeigu mes tokius pėstininkus turėtumėm, tai nesiskaitytumėm su visu pasauliu.

Kariuomenė žygiavo ne parado bet karo žygio tvarka, panašiai kaip karo būklėje esant. Prieš kariuomenės branduolį buvo pasiųsti tankų patruliai ir po jų žygio priekinė sauga. Nors tai buvo karo žygis, bet kareiviai dainavo neraginami. Pakeliui kaimuose ir miesteliuose buvo papuošti garbės vartai su sveikinimais. Prie vartų ir šiaip pakelėse susirinkę gyventojai sveikino Lietuvos kariuomenę ir šaukė valio arba ura. Mergaitės apibėrė gėlėmis.

Pakeliui kariuomenei teko nakvoti ir tik kitą diena, t.y. spalio 28 d. apie vidurdienį ji pasiekė Vilniaus miestą.

Žygis pradedamas. Už tankelio, dešiniau, su šalmu, stovi Ukmergės Rinktinės (1 p. p., 1 art. p. I gr., Tankelių kp.) vadas

Pirmieji vartai Vilniaus krašte

Postovis ir susitvarkymas

žygiuojama per Maišogalą

Lietučiui lynojant — per Vilniaus kraštą

ĮŽYGIUOJA Į VILNIAUS MIESTĄ

Vilnius jau laukė Lietuvos kariuomenės. Mieste pilna garbės vartų ir didelių transparentų su įvairiais užrašais — šūkiais. Daugiausia užrašų buvo “Vilniaus miestas sveikina Lietuvos kariuomenę”. Daug moterų su gėlėmis rankose. Jos buvo skirtos lietuviams kariams. Lietuvos gimnazijos mokiniai organizuotai išsirikiavę. Tie buvo didžiausi “rėksniai,” didžiausi entuziastai, sutikdami karius įvairiais šūkiais ir judesiais. Kiekvienam daliniui šaukė: “Mūsų broliai laisvę neša!” ir kitaip.

Pirmieji pasirodė mieste šarvuoti, pėsti ir raiti Lietuvos kariuomenės patruliai. Jiems teko pirmosios gėlės ir pirmieji sveikinimo šūkiai. Netrukus įžygiavo visa vora. Gėlės pylėsi į karių gretas, moterys ir mergaitės segiojo prie karių krūtinių, įteikdavo vadams net pilnas gėlių puokštes, gėlėmis puošė artilerijos pabūklus ir šarvuočius. Vilnius snigo gėlėmis. Lietuviškai ir lenkiškai šaukė valio ir ura. Daugelis net ir lenkų džiaugėsi kad graži Lietuvos kariuomenė. Bet buvo ir šovinistų, kurie su pašaipa žiūrėjo ir paniekinančių žodžių nesigailėjo. Ypač tokių buvo lenkų moksleivių tarpe.

Lietuvos kariuomenė žygiavo iki vakaro.

Trims keliais atžygiavo. Bet žmonių vis dar buvo pilnos gatvės. Daugiausia Gedimino gatvėje ir Katedros aikštėje. Dar nenusibodo laukti. Kai Lietuvos kariuomenė baigė žygiuoti, dauguma išsiskirstė, bet vis dar daug vaikščiojo gatvėse, kaip per kokią didelę šventę. Apsirengę geresniais drabužiais, šventiškai. Rusams mieste viešpataujant, dauguma vilniečių bijodavo geresniais drabužiais apsirengti.

Išėjau į miestą ir aš pasivaikščioti. Katedros aikštėje mane sulaikė vienas kaimietis lietuvis ir prakalbino. Mat, buvau karine uniforma. Jis pasisakė atvykęs iš kitos pusės “sienos”, kuri nors lietuviška, bet Lietuvai neatiduota ir palikta prie Baltgudijos. Perėjęs sieną slaptai ir pėščiomis atėjęs į Vilnių pamatyti Lietuvos kariuomenės. Ir kaimynai pritarę jam eiti į Vilnių ir grįžus papasakoti apie Lietuvos kariuomenę. Skundėsi, kad jie liko atskirti nuo Lietuvos. Tuo metu Katedros aikšte žygiavo su šalmais ant galvų rusų karių dalinys. Lietuvis iš anapus su neapykanta prasitarė:    “Žiūrėk,

broli, čerepokai eina!” Ištikrųjų tie jų šalmai buvo panašūs į čerepokus.

Iškilmingai buvo sutikti Lietuvos kariuomenės daliniai ir Dūkšte, Švenčionėliuose, Pabrandėje, Valkininkuose ir Varėnoje. Šių dali-

Įžygiuojant Į Vilnių, 1 p. p. Rš. kp. psk. Žaltauskas priima vilniečių gėles

Vilniaus Rinktinės vadas div. gen. Vitkauskas sveikinamas vilniečių atstovų

nių uždavinys buvo pasilikti minimose vietose. Jie į Vilnių nežygiavo.

Varėnojeabiejose buvusios administracijos linijos pusėse buvo susirinkusi minia gyventojų. Toji linija ėjo per vidurį Merkio tilto. “Sieną” ženklino aklinai uždaryti vartai, lenkų spalvomis dažyti. Už šių lenkiškų vartų dabar buvo papuošti garbės vartai su Gedimino stulpais ir lietuviškomis trispalvėmis.

Pradėjus žygį į Vilniaus kraštą, plk. ltn. Žulys įsako tankeliams išlaužti lenkiškus “pasienio” vartus. Tankelio smūgis, lenkiški vartai lūžta ir mūsų 5 pėst. D.L.K. Kęstučio pulko batalionas ir tankeliai įžygiuoja į buvusią pavergtą žemę. Gyventojai pasitinka su ašaromis ir šūkiais.

Valkininkų miške administracijos liniją perėjo mūsų 2 ulonų D.L.D. Birutės pulkas. Prieš 9 val. apžėlusiame plente susitelkė ulonai, po licija ir pašto taryba. Buvusioje lenkų pavergtoje pusėje buvo papuošti garbės vartai su lietuviškomis vėliavomis. Prie vartų susirinkę apylinkės gyventojai.

Nors “sieną” turėjo atidaryti 9 val., bet rusai ir čia gerokai vėlinosi. Tik 12:30 val. rusų kariuomenės atstovai pranešė, kad Lietuvos kariuomenė jau gali žygiuoti.

Grupės vadas plk. ltn. Labutis pasakė kalbą kariams ir vietos gyventojams, buvo sugriežtas Tautos himnas ir įsakyta žygiuoti į

Vilniaus kraštą. Šarvuotas automobilis išvertė viduryje apžėlusio plento lenkų stulpą, kuris rodė šiaudinę lietuvių — lenkų “sieną”.

PAKILO TRISPALVĖ

Spalio 29d. įvyko Lietuvos kariuomenės paradas Vilniuje. Prieš pietus buvo iškilmingos pamaldos Aušros Vartuose. Kariuomenės daliniai, organizacijų atstovai, su savo vėliavomis iš Kauno ir kitur ir minios žmonių plaukė prie Aušros Vartų. Gatvės paliai šventovę prisikimšo su kaupu.

Daugelis vilniečių seka lietuvių kareivių santykius su karininkais. Jie pastebi, kad Lietuvos kariuomenė demokratiška. Nėra tokio didelio plyšio tarp karininko ir kareivio, kaip buvo lenkų kariuomenėje. Gedimino gatvėje mane užkalbina apie 50 metų amžiaus vyras. Atsiprašė ir paklausė, ar aš moku rusiškį. Kadangi mokėjau, tai ir pradėjome kalbėti. Jis pasisakė, kad jau nuo ryto seka lietuvių karius. Jam įdomu, kad tarp Lietuvos karininkų ir kareivių šiltesni santykiai. Jaučiamas jų tarpe draugiškumas, kurio nebuvo lenkų kariuomenėje.    

— Štai, pažįstu, kad tamsta esi puskarininkis. Keletą sykių buvai susitikęs karininkus, draugiškai su jais šnekėjai ir kažko juokėtės, lyg sau lygūs. O ir prie tamstos eiliniai ka-

Vilniečių minios pasitinka Lietuvos kariuomenę

reiviai kreipėsi, prašydami papirosų. Davei ir draugiškai su jais šnekėjai. Šito lenkų kariuomenėje nematėme. Visur buvo tik pasipūtimas.

Pasigirdo dūdų orkestro balsai. Visi gatvėje bėga į tą pusę. Ogi atžygiuoja Vilniaus miestui skirta Lietuvos policija su savo orkestru. “Napoleoniškos” aukštos kepurės, nauja graži mėlyna uniforma, baltos pirštinės, augšti vyrai puikiai atrodo. O ir gražiai kariškai žyguoja.

— Čia lietuviška gvardija! — savo tarpe šnibždasi lenkai, ypač moterys.

Po pamaldų Aušros Vartuose, po pietų, Gedimino kalno papėdėje įvyko Lietuvos kariuomenės paradas. Žmonių vėl pilna aikštėje ir gatvėse arti aikštės. Kariuomenės atstovai pasakė į vilniečius kalbas lietuviškai, blatgudiškai ir lenkiškais Tur būt, ir žydiškai buvo pasakyta. Šito nebeatsimenu. Lenkiškai kalbėjas rašytojas kpt. Neveravičius. Lenkės moterys nustebo, kad Lietuvos kapitonas taip gražiai ir taisyklingai lenkiškai kalbėjo. Lenkiškosios panos grožėjos — tai vienu tai kitu karininku. Matyt, patinka Lietuvos vyrai. Paradui vadovavo rinktinės vadas div. gen. Vitkauskas. Lenkėms ir jis užkliuvo. Mano užpakalyje viena kitai pradėjo rėkti: “Zose, žiūrėk, koks gražus Lietuvos generolas!”

Nors aikštė ir gatvės pilnos, bet žmonių vis dar plūsta. Tuo žmonių plūdimo metu rusai iškrėtė kiaulystę. Iš šoninės gatvės atritėjo ilga gramozdiškų tankų vora! Kai jos vidurys pasiekė Gedimino gatvę, tankų vora sustojo, tankas prie tanko taip prilipo, kad ne tik žmogus, bet ir uodas nepralįstų. Ir taip stovėjo ilgą laiką, nepraleisdami praeiti žmonių. Matyt, tyčia tai padarė, pykdami kad gyventojai Lietuvos kariuomenę gerbia bet į juos nekreipia dėmesio.

Kariuomenės parado metu Gedimino pilies bokšte buvo iškilmingai iškelta Lietuvos trispalvė vėliava. Šioms iškilmėms vadovavo gen. št. plk. Gustaitis. Vėliavai pakilus ir plevėsuojant, kalno apačioje, aikštėje, prasidėjo kariuomenės paradas. Dundėjo Vilniaus žemė nuo Lietuvos karių žingsnio.

Į šias Lietuvos vėliavos pakėlimo iškilmes buvo atvykę trys į karines uniformas įvilkti pirmojo Lietuvos vėliavos pakėlimo Gedimino pilies bokšte (1919 m. sausio ld.) dalyviai: karininkas, puskarininkis ir eilinis. Jie oficialiai atstovavo 1919 m. dalyvius.

Pro Vilniaus katedrą, Vytauto Didžiojo karstą į karalių miestą