KARALIŠKOJO ŽALVARIO AMŽIUS

A. ŽYGIMANTAS

Varpelinės keramikos žmonės, matyti, yra buvę geri lankininkai, ką rodo jų puikiai pagaminti strėlių antgaliai su liežuvėliais kotui įtverti ir barzdelėmis. Kitas svarbus jų ginklas — platus durklas, kurio kotas ir ašmenys pagaminti iš žalvario, kartais titnago, vieno gabalo. Jie vartojo riešo apsaugas, gamintas iš akmens ar rago, prie kurių pritaisyti dirželiai, kartais pritvirtinti auksinėmis vinelėmis. Įdomu yra, kad šiaurės - vakarų Europos didesnėje dalyje metalų pasirodymas sutampa su varpelinės keramikos žmonių atsiradimu (2000 pr. Kr.) greičiausiai atėjusių iš Ispanijos. Ten Iberų pusiasalyje, kasyklų srityje įtaigojamoje metalus naudojančių Viduržemio ir Artimųjų Rytų civilizacijų, išsivystė žalvario kalvių ir pirklių rasė. Keliaujančių pirklių ir šaltkalvių grupėmis jie nukeliaudavo didžiausius atstumus, kurdami prekybines stotis ir nuženklindami prekybos kelius.

Prekybininko verslas buvo pelningas, tačiau tais laikais ypatingai pavojingas: “Atvyko jis drąsus, kantrus ir neatgrasomas. Jo dešinė laikė nuogą kardą, kairė - skydą. Tik narsiausieji vyrai, drąsiausieji, geriausieji kovotojai tapdavo tais laikais pirkliais. Mainų prekyba dažnai vykdavo taip, kaip dar ir šiandieną vidurinėje Afrikoje tebevyksta ir kaip apie tai pasakos ir priešistoriniai mitai pasakoja. Pasienyje šalies svetimųjų gyventojų, kurių nebūdavo nei matyti nei girdėti, tačiau kurie keliaujantį pirklį tūkstančiu akių stebėdavo, jis sudėdavo savo prekes. Jos nepaliestos ten gulėdavo iki sekančio ryto. Greta jų, tačiau, vietiniai gyventojai būdavo jau sukrovę savus daiktus, siūlomus už svečias prekes. Jei pirkliui jų pakakdavo, jis susikraudavo juos visus į savo krūvio gyvulių balninius krepšius. Jei jų būdavo jam per maža, jis palikdavo juos gulėti taip kaip jie buvo sudėti. Gal vietiniai duos daugiau? Jei neduoda — jis pasiima savąsias ir iškeliauja toliau.”12

Megalitų statytojų - misionierių, pėdsakais eidami, jie veržėsi upių slėniais, pasiekdami tolimiausias Naujojo akmens amžiaus ūkininkų sodybas atgabendami jiems naują, liuksusinę prekę - žalvarį. Tą jie galėjo daryti tik išvystę abipusę prekybą: savo žalvarį jie keitė į Britanijos žaliąjį nefritą į Anglijos ir Škotijos juodąjį gagatą ir auksinį gintarą iš Baltijos kraštų. Spėjama, kad be žalvario, varpelinės keramikos žmonės pardavinėjo dar vieną paplitusią prekę — alų.10

Pertrauktos linijos — varpelinės keramikos žmonių keliai; ištisines linijos — kovos kirviais ginkluotų klajoklių veržimosi kryptys

Jų prekybinių postų būta apstu plačiuose kraštuose. Tuose postuose, kiekvienas, kas tik pajėgė, galėjo nusipirkti žalvarinį durklą ar j ieties antgalį, o ir vargšas, už kokį lapės kailį, galėjo gauti bent puodynę to, taip linksmai nuteikiančio gėrimo - alučio.

Tačiau iš rytų, varydami savo galvijų kaimenes, jieškomami geresnių ganyklų, pasipylė raitieji klajokliai ginkluoti kovos kirviais. Susimaišę su vietiniais gyventojais ir varpelinės keramikos pirkliais, jie apgyvendino beveik visą Europą ir apie 2000 pr. Kr. pasiekė net Anglijos rytines pakrantes, pietuose plisdami įsiveržė Turkijon ir, šiaurinėje Mesapotamijoje, susidūrė su raštingomis tautomis. Ten jie įkūrė hititų ir, arklių augintojų, mitanni karalystes. Jie kalbėjo indo-europiečių kalbomis.10 Apie tų laikų tautų judėjimą dar bus kalbama atskirai.

Žalvario amžius prasidėjo tuoj po 2000 m. pr. Kr. (kitų nuomonė 1000 metų anksčiau) vidurinėje Europoje ir Britanijoje, pora šimtmečių vėliau Danijoje, šiaurinėje Vokietijoje pietinėje Švedijoje. Žalvaris galėjo būti išrastas rytinėje Viduržemio jūros srityje, Egypte arba Kretoje dar prieš vidurį 3-čio tūkstantmečio pr. Kr.3

Pastovūs metalo prekybos ryšiai rišo visą vidurinę Europą nuo augštutinės Italijos iki Harco kalnų ir nuo Vyslos iki Reino į vieną bendrą ekonominę sistemą, kuri jungėsi su Britų salomis ir siekė Daniją, kur metalas buvo mainomas į gintarą.

Žalvario amž. pradžioje metalurgija buvo išsivysčiusi tik keliuose negausiuose centruose, iš kurių prekyba ėjo pabaigtais gaminiais, kurie, palyginti, buvo reti.

Vengrijos vakarinė, vidurinė ir pietinė dalys, kaip ir galima buvo laukti iš srities su seniausiomis, išskyrus Vyduržemio sritį, tradicijomis pasidarė lyg centrinis taškas madų ir įvairių kultūrų maišymo ir tarpinimo puodas.

Iš čia, iš vidurinio Dunojaus sričių, abipusiai pasikeičiant kultūrinėm įtakom, atrodo, į Egėjo sritį pateko kardo idėja.36

Žalvario gamybai reikalingas alvas (cinas) senovėje būdavo gaunamas iš Cornwallio, Ispanijos ir Portugalijos,6 jo buvo taip pat ir vidurinės Vokietijos plokštikalnyje.1

Žalvaris, pirmas tvirtas ir visapusiškai tinkamas metalas - neveltui kartais vadinamas karališkuoju metalu. Tokį jo vardą pateisina jo vartojimas. Iš geležies žmonės gamindavo plūgus, bet tik iš žalvario karališkus vainikus ir karžygių kardus. Vėlesnė geležis yra ūkininkų epochos metalas, žalvaris, gi - aristokratiškosios. Todėl visa kas tik yra kilę iš žalvario laikotarpio gauna lyg didvyrišką aureolę.12

Žalvaris yra dar vadinamas bronza. Šitą vardą jis gavo nuo miesto Brundusium, kuris yra pietų Italijoj ir buvo garsus savo prekyba žalvariu.3 (Žalvaris būdavo gaunamas maišant 90 procentų vario su 10 procentų alvo.)

Neaišku ar Aunjetitz (Unitiče) vietovė, Smichowo rajone, netoli Pragos, yra pirmoji žalvario dirbimo vieta vidurinėje Europoje, tačiau ji yra tipinga savo radiniais tam laikotarpui. Tos rūšies kultūra buvo išplitusi Bohemijoje, Silezijoje, vakarinėje Lenkijoje ir Orderio baseine, Moravijojo, Austrijoje, Dunojaus slėnyje, šiaurinėje Tiuringijoje ir Saksonijoje.35

Viduriniame Žalvario amž. laikotarpyje pietų Rusijos lyguma, atrodo, buvo ištuštėjusi. Tuo metu hiksai valdė Egiptą, o arijų kiltys veržėsi iš Azijos stepių į Indiją; Kinijos legendos kalba apie raitelių kiltis pasieniuose Hsia dinastijos valdymo pabaigoje.

Visi šie įvykiai leidžia spėti, jog geri laikai žemyno viduryje priaugino didelius kiekius gyventojų, kurie užėjus sausroms, pradėjo veržtis iš senųjų gyvenviečių. Mat vidurinis ir vėlyvasis Žalvario amž. laikotarpis buvo šiltas ir palyginti sausas.

VIDURŽEMIO JŪROS SRITIS

Italijoje Žalvario gaminius tiekė paslaptingoji Etruskų tauta, kuri dar mažai tėra ištirta. Spėjama jog etruskų atsidurta ir Tartesse Ispanijoje, kur jie pakėlė žalvario gamybos lygį. Iš Toskanos (Tuskijos - Etruskuos) didžiule srove plaukė žalvario gaminiai į visą Europą, kol apie 700 m. pr. Kr., po 500 metų intensyvaus vario kasyklų naudojimo, pradėjo trūkti žaliavos ir kituose kraštuose atsiradę, nauji šaltiniai, pradėjo varžytis su etruskų.12

Yra spėjama, jog, vadinamoji, Viduržemio jūros rasė yra kilusi iš rytinės Afrikos ir ten paplitusi į Egiptą, šiaurinę Afriką ir per Viduržemio jūros salas patekusi į Europą. Besiplėsdama ji kartu išplatino kai kuriuos kultūrinius elementus tipingus tų karštų Naujojo akmens amžiaus laikotarpiui. Tos rasės šakai, kuri įsiveržė į Italiją, italai archeologai davė ligurų vardą. Kartais Italijos ir Ispanijos įsiveržėliai kartu vadinami ibero-ligurais. Graikų ir Romos istorikai Ligurijos gyventojus laikė kilusiais iš pirmykščių pusiasalio užkariautojų.

(bus daugiau)

 


KARALIŠKOJO ŽALVARIO AMŽIUS

A. ŽYGMANTAS (Tęsinys)

Metalų amžiams prasidėjus gyventojai Italijoj nepasikeitė. Tik Žalvario amžiaus pradžioje pastebima kultūrinių pasikeitimų ir spėjama, kad tuo metu į šiaurinės Italijos rytinę dalį įsiveržė nauji žmonės iš Dunojaus krypties (Šveicarijos). Šitie nauji žmonės, kurie degindavo savo mirusius, pradžioje sustojo prie rytinių ežerų, ypač prie Gardos ežero. Kai jų skaičius padidėjo jie pradėjo plėstis verždamiesi į Mantuos, Brescios ir Cremonos provincijas. Jie net peržengė Po upę ir jos slėnį ir įkūrė gyvenvietes prie pat Apeninų papėdžių. Jie ir sausumoj gyvendami statėsi namus ant kalstų, kaip anksčiau darydavo gyvendami ežeruose, ir taip sukūrė vadinamą Terremare kultūrą sausumoje.1

Šie žmonės daugumoj buvo žemdirbiai ir žymiai pažengę palyginus su jų neolitiniais pirm-takūnais. Jie naudojo žalvarį, iš kurio gamino įrankius ir įvairiausių formų ginklus. Žymiausias jų buvo ilgas dviašmenis kertamasis kardas.

Spėjama, kad tie žmonės galėjo būti šaka didžiosios ariškai kalbančių žmonių srovės, kurios varžtas tais laikais judino visą vidurinę Europą.1

Taip vyko šiaurėje, tuo tarpu vidurinėje Italijoje vystymasis buvo daug lėtesnis. Pamažu vartojiman buvo įvedami žalvariniai įrankiai, tačiau visi kiti gaminiai mažai tepasikeitė nuo žinomų Terremare pavidalų.

Tik Sicilijoj Žalvario amžiaus istorija buvo labai skirtinga. Mat Sicilija, Kretos galiai žlugus, naudojosi gyva prekyba su Egėjo jūros centrais dėlko salos pietrytinė dalis tais laikais buvo labai prasigyvenusi.1

Žalvario amžiaus gale tie Terremare kultūros žmonės, jų kiekiui padidėjus tiek, kad sritis, kurią jie buvo užėmę, nepajėgė jų išmaitinti, pradėjo veržtis į pietus per Apeninų kalnus į Tuskaniją ir Latijų. Ten patekę jie atsisakė savo kalstinių namų ir gyveno kaimais paprastuose namuose. Šita nauja jų banga įkūrė ankstybąją Geležies amžiaus civilizaciją, kurią vadina Villanova vardu. Jos centras buvo Bologna.1

Vario sala Sardinija, trečiojo tūkstantmečio laikais, greičiausiai, yra vaidinusi vakaruose tokį vaidmenį, kokį antrojo tūkstankmečio bėgyje. Kreta vaidino rytuose. Būtent, ji buvo jūrinės prekybos ar jūrų plėšikų centras. Jos buvusi galybė dar ir dabar liudijama galingos įtvirtinimų sistemos išlikusios salos viduryje.37

Žalvario amžiuje Sardinija buvo pasiekusi augščiausio savitos kultūros laipsnio. Iš to laikotarpio svarbiausi ir kartu gausiausi išlikę paminklai yra vadinami nuraghi. Buvo manoma, jog jie yra buvę kapai, bet dabar išaiškinta, kad tai įtvirtinti namai. Ten jų yra išlikę apie 4600. Jų išvaizda yra apskrito bokšto, lyg nupiauto kūgio pavidalo. Pastatyti jie yra iš didelių akmenų, sumūrytų, palyginti, tvarkingom eilėm. Viduje yra kambarys su dviem ar trim šoninėm nišom, stogas dengtas spyriniu būdu. Kai kurie namai yra dviejų ar net trijų augštų, pasiekiamų suktais laiptais. Kartais toks namas yra įmantriai sustiprintas įtvirtinimais iš sienų, bokštų ir bastionų. Dažnai tie nuraghi yra taip išdėstyti, kad sudaro tarpusavyje taktiškai surištą poziciją. Apie didesnį centrinį nuraghi dažnai telkiasi kiti mažesni.1

Labai panašūs į Sardinijos nuraghi yra randami pastatai Balearų salose, kur jie yra apskriti ar keturkampiai gyvenami bokštai ir ten vadinami talaytos. Tokių bokštų vien tik Minorcos saloje yra 195.1

Ispanijos pietryčių srityje, kur ant kalvų keterų senovėje stovėjo kaimai dabar ten randami didesni kiekiai metalinių dirbinių ir įrankių. Ankstybasis šios kultūros Žalvario amžiaus laikotarpis, pagal vietovę kur padaryti žymesni atradimai, pavadintas EI Argar vardu. Vėlesnis Žalvario amžiaus laikotarpis ten vystėsi panašiai kaip ir visoj vakarinėj Europoj. Airijoje ir šiaurinėje Europoje randamos ispanų tipo alebardos ir gintariniai gaminiai rodo buvusius gerus prekybos ryšius, ėjusius išilgai Atlanto pakraščių.

Žalvario amžiuje ir ypatingai prekyba juo ištisus šimtmečius garsėjo legendarinis miestas Tartessas buvęs Ispanijos pietuose Atlanto pakraštyje. Apie 1500 m. pr. Kr. jo būta tikro pasaulinės prekybos ir Atlanto laivininkystės metropolio.12

NAUJIEJI GINKLAI

Vakarinėje Europoje Žalvario amžius pagal Dechelette skirstomas laikotarpiais taip:

I laikotarpis 2500-1900 m. pr. Kr. Dar vis daug ginklų iš akmens, ypač strėlių antgalių. Ginklai gaminami iš vario, arba žalvario turinčio mažą alvo priemaišą. Vyrauja plokšti kirviai, maži, trikampio pavidalo durklai su prailginimu kotui, kur kartais yra ir skylės kniedėms. Laikotarpio gale, rankenos daromos iš žalvario. Yra durklų pritaisytų prie ilgo koto, lyg kokių kaplių ar kirvių.

II    - 1900 - 1600 m. pr. Kr. Šiuo metu žalvaris vartojamas su didesne alvo priemaiša. Gaminami kirviai su lygiais kraštais, arba su pusiau apvaliais ašmenimis. Trikampi durklai turi apvalias kniedės. Pasirodo kardas.

III    - 1600 - 1300 m. pr. Kr. Kirviai gaminami su iškeltais kraštais (atkraštiniai kirviai). Ilgi, liekni durklai ir tiesūs kardai.

IV    - 1300 - 900 m. pr. Kr. Kirviai su sparneliais prie penties, arba su movimis. Kardai gaminami su plokščiais pailginimais rankenai pritvirtinti kniedėmis, arba turi išpiovas, kiti su apvaliais antgaliais ant rankenos, dar kiti su iškyšiais (antenomis) prie apvalių antgalių. Kardas dažniausiai turi ilgo karklo lapo pavidalą.

Žalvario amžiuje litavimas dar nebuvo žinomas, todėl visur vartojamos kniedės.6 Senovėje buvo mokėta žalvarį grūdinti geriau kaip šiais laikais, tačiau tas procesas dabar nežinomas.5

Išlikusių žalvario gaminių daugiausia yra plokščių kirvių ir durklų, kai kurie jų yra ilgoki, pasirodo ir kardų iki 70 cm ilgumo ir alebardų. Žalvariniai ginklai dažnai būdavo akmeninių kopijos.4

Šiaurinėje Italijoje kai kurie žalvariniai kirviai turi pentis su įkarpomis, pasitaiko alebardų ir durklų, kurių vienas tipas rodo Egipto įtaką, kitas Mino. Kirviai dažnai pritvirtinami prie koto elnio rago movos pagalba.

Gerokai vėliau senoji Mino kultūra plisdama pasiekė Helespontą ir Egėjo jūros šiaurines pakrantes ( prieš 1300 m. pr. Kr.) ir jos puikiai išvystyti kardai, kirviai su skyle kotui ir būdingi spiraliniai ornamentai pradėjo įtakoti Vengrijos, net Danijos ir Skandinavijos žalvarinius dirbinius.1

Šiaurinėje Graikijoje - Trakijoje žalvario amžiaus kultūra nebuvo tipinga karinė, tačiau, vis dėl to, randama ir ten įvairių tipų ginklų: kotinių kirvių, kaulinių ir titnaginių strėlių antgalių, riešų apsaugas ir apskritas buožes4.

Metalų amžių bėgyje senasis pagrindinis ginklas, akmeninis kovos kirvis, pamažu liko išstumtas naujo didžiojo ginklo kardo. Tokio pavidalo ginklą, aišku, pagaminti iš akmens nebuvo įmanoma, akmuo tam buvo per trapi medžiaga.

Dėl kardo išsivystymo yra dvi skirtingos nuomonės. Kardas atsiranda Dechelette antrajame laikotarpyje ir iki trečio laikotarpio imtinai jis yra pagrindinis dūrio ginklas. Šia teorija einant, kardas išsivystė iš durklo, iš kurio yra kilęs ir jieties antgalis. Tik ketvirtajame laikotarpyje kardo geležtė gauna pailgo lapo pavidalą ir tinka ne tik durti, bet ir kirsti. Europiniai kardai, beveik be išimties, yra dviašmeniai. Žalvarinių vienašmenių kardų užtinkama Egipte ir Azijos kraštuose — Asirijoje ir Palestinoje.6

Kita teorija einant, senesnis kardas yra tiesus, koks buvo vartotas Mino ir Mikėnų kultūrų. Vėliau atsirado pailgo lapo pavidalo žalvarinis kardas, manoma, plitęs iš šiaurės į pietų kraštus ir vėliau, jau net istoriniais laikais paplitęs Graikijoje. Kiek rodo išlikę meno paminklai, tais laikais kardas buvo vartojamas tik kirčiui, ginamasi būdavo šarvais ir skydu. Vartoti kardą ir smūgiui ir gynimuisi, smūgio atmušimui, yra visai modernus dalykas.

Iš to daroma išvada, kad kardas negalėjo išsivystyti iš durklo ar jieties antgalio, nes tuo

Vienas iš Sardinijos nuraghi, jo piūvis ir planas

Raižiniai iš žalvario amž. ant uolų Švedijoje, Tanum vietovėje: karo laivai, kariai ir raguočių bandos — mėgiamiausios tų laikų temos

atveju jis būtų pradėtas vartoti pirmiausia dūriui. Tuo tarpu ir istorijos laikotarpiui prasidėjus visos necivilizuotos tautos dar vis vartoja kardą tik smūgiui. Tik civilizacijai pakilus kardas visose tautose virsta ir dūrio ginklu. Kai kurios Azijos tautos iki šiandien vartoja kardus tinkančius tik kirčiui ir kitaip jų nevartoja.2

Žalvarinių strėlių angalių nerandama tiek daug, kiek būtų galima tikėtis. Dar vis vyrauja titnaginiai antgaliai, nes tam tikslui titnagas gerai tiko ir buvo pigesnis už metalą. Ir žalvariniai strėlių antgaliai būdavo pritvirtinami liežuvėliais ar movomis.

Dar iki pirmojo laikotarpio pabaigos randama lankininko riešui apsaugoti plokštelės pagamintos iš kaulo, akmens ir deginto molio. Jos išnyksta antrajame laikotarpyje, matyti riešo apsaugai pradėta vartoti odinė pirštinė ar kita panaši priemonė, kokia matoma rastose Sardinijoje figūrėlėse.6

Kaip Kapadokijoje ir Sirijoje taip ir Trakijoje, o ypač Vengrijoje ir pagaliau visame Dunojaus slėnyje, važiuoti, o vėliau ir raiti, nugalėtojai organizavo ir vedė mišrias vietines kariuomenes visomis kryptimis, kur tik galima buvo tikėtis grobio ir žemės.

Iš jų turėtų ginklų, kaip jau minėta, reikšmingiausias buvo kardas, kurio išsivystė daugybė vietinių tipų ypač Vengrijoje, nuo seniausio tiesių ašmenų tipo, kaip matėme, importuoto iš Italijos, arba dar anksčiau iš Mažosios Azijos per Helespontą, iki tipo išsivysčiusio iš Egėjo jūros pakraščiuose randamo pavyzdžio. Šis pastarasis, tikra prasme, buvo “geresnis ginklas” tekęs tiems šiaurės gyventojams, nes lapo pavidalo kardas pirmą kartą suderino dūrio ir kirčio elementus vienoje geležtėje, o visu rankenos ilgiu einanti plokštė teikė jam tvirtumą, ten kur labiausiai jo reikėjo ir kurio trūko visose ankstesnėse geležtėse.

Tokių kardų radiniai, užtinkami dažniausiai pietų rytų kryptimi, net Egipte, drauge su kitais vidurinės Europos ginklais, priklauso didžiųjų jūrinių karinių žygių, vykusių apie 1200 m. pr. Kr., laikotarpiui.

Kipro saloje jie būdavo kopijuojami ir gaminami vietoje. Plisdami į vakarus jie pasiekė Ispaniją ir net Airiją, kas tik rodo koki puikūs ginklai jie yra buvę. Iš jų vėliau išsivystė ne tik specialusis X-IX ir VIII a. pr. Kr. Hallštatto kardas, bet ir graikų klasikinio laikotarpio kardai ir net, netiesiog, trumpieji ispanų kardai, kurie vėliau buvo pasisavinti romėnų. To pailgo lapo pavidalo kardo laikais žalvaris pradėjo užleisti vietą geležiai, kuri buvo daug geresnė medžiaga gaminti kertamiesiems ginklams. Tačiau tas vyksmas ėjo daugiau pietinėse srityse, kaip to kardo kilmės plotuose.1

Žalvario amžiaus piešiniai išskaptuoti uolose Skandinavijoje, dažniausiai vaizduoja laivus ir jūrą, žemdirbystę ir raguočius ir, pagaliau, ginklus, ypač kovos kirvius ir atskiras kautynes. Žalvario amžius buvo kartu ir iškilusios laivininkystės amžius, pradžioje Viduržemio jūroje ( prasidėjo su megalitinės kultūros plitimu), vėliau ir Atlanto pakraščiuose. Žaliavom turtingos vietos dalinai diktavo jūrinio susisiekimo kelius. Prekyba tada daugiausia vyko metalais ir Baltijos gintaru.

Tik geležiai pradėjus plisti, vario ir alvo paklausai krintant, didžiosios jūrų kelionės pasidarė nereikalingos. Žalvario amžiaus jūriniai keliai išyra, tolimųjų atstumų prekyba žlunga. Žalvario — jūrinis amžius, graikų vadintas Aukso amžiumi, baigiasi, geležis iškelia naują — žemynini amžių.

Laikui bėgant žmonėms paaiškėjo, kad kivirčai tarp kaimų nėra naudingi. Ir jau Naujojo akmens amžiuje, tai vienur tai kitur, atsirasdavo kokia centrinė valdžia, kuri apjungdavokeleta didesnių bendruomenių, o Žalvario amž. pradžioje ji jau visai ryškiai pasireiškia.

Žalvario amžiaus pradžioje karaliukai buvo tik kiek didingesni už, pav., bušmėnų kaimelio vyresnįjį, kuris sėdėdamas po švęstu medžiu surinkdavo visą sumedžiotą grobį, dalindavo jį šeimų ugniakurams, pats sau pasilikdamas geroką dalį už tai apdrausdamas savo žmones nuo bado, išlaikydamas laukus drėkinančius kanalus, suteikdamas apsaugą keliaujantiems, duodamas progos kilti prekybai, o svarbiausia, įvesdamas taiką ir tvarką per įstatymą ir religiją.9

Žalvario amžiuje buvo paplitęs sules kultas, viena iš žymiausių to kulto šventovių buvo piet. Anglijoje Stonehenge.

Peru, p. Amerikoje, Žalvario amžius prasidėjo tais laikais, kai ten įžengė užkariautojas

Pizarro. Inkai gaminosi peilius, kirvius, maišydami varį su aivų. Meksikoje, kai aztekų Teno-chtitlano valstybė išsiplėtė ir nukariavo savo kaimynus, žmonės pradėjo gyventi ankstyvą Žalvario amžių.9

LITERATŪRA:

1) The Cambridge Ancient History. 2) Encicl. Brit-annica. 3) Reallexikon der Vorgeschichte. 4) V. G. Childe, The Dawn of European Civilization, 1947. 5) Max Jaehns, Handbuch einer Geschichte des Kriegswesens, 1880. 6) G. G. Mac Curdy, Human Origins, 1924. 9) C. S. Coon, The Story of Man, 1954. 10) G. Bibby, The Testimony of the Spade, 1956. 12) P. Hermann, 7 Vorbei und 8 Verweht, 1954. 23) V. G. Child, What happened in History, 1952. 35) H. Peake & H. J. Fleure, Merchant Ventures in Bronze, 1931. 36) H. Peake & H. J. Fleure, The Horse and the Sword, 1933. 37) O. Spengler, Reden und Aufsaetze, 1951.