Karys 1958 m. 9 Turinys, metrika

Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais

Atgaivintas Jungt. Ameri kos Valstybėse 1950 metais

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Nr. 9 (1346)    LAPKRITIS—NOVEMBER    1958 

 TURINYS

Iz. Girtis — Gen. Silvestro Žukausko paminklo V. D. KaroMuzėjaus sodelyje ... Viršelis

P. Plechavičius — Kariuomenės šventės proga *

K. Ališauskas LIETUVOS KARIUOMENĖ *

B. R. V. — Lietuvių Apsaugos dalys  *

P. Dirkis — Lietuvos policijai 40 metų *

J. Vėgelis — Lietuvos Vietinės Rinktinės kūrimasis Šiauliuose *

Tremties Trimitas *

Šaulė tremtyje *

A. Rėklaitis — Lietuvių Veteranų Sąjunga RAMOVĖ *

RAMOVĖS skyrių kronika  *

Poezija, sveikinimai

J. Buika — Augštosios Karo Mokyklos lll-sios laidos gen. št. Skyriuspratimo nagrinėjimo metu Nemuno pakrantėse ties Veliuona .... Viršelioužpak. puslapis

Skaityti daugiau: Karys 1958 m. 9 Turinys, metrika

KARIUOMENĖS ŠVENTĖS PROGA

POVILAS PLECHAVIČIUS

Atkurtos Lietuvos kariuomenės 40 metų sukaktį mūsų tauta minės susikaupimo, susimąstymo ženkle.

Pavergtai tėvynei laisvės rytojaus prošvaistės vis dar nesimato. Viltis, artimesniu laiku išsidavuoti iš vergijos — aptemusi. Okupantas ne tik neatleidžia vergijos pančių, bet juos dar labiau suveržia. Moraliniam ir fiziniam pavergtųjų tautų prievartavimui okupantas nežino ribų. Ką nesunaikina fiziniai, tą stengiasi sužlugdyti moraliniai. Kolonizacija ir rusifikacija pavergtų kraštų kiekvienais metais vykdoma pagreitintu tempu. Pavergtosioms mažesnėms tautoms, taigi ir Lietuvai, yra rimto pavojaus, kad ilgainiui jos bus komunizmo visiškai sunaikintos ir išnyks iš pasaulio tautų šeimos.    

Gen. Povilas Plechavičius

Pavergtieji laukia iš laisvojo pasaulio pagalbos. Tik su jo pagalba jie gali būti iš vergijos išlaisvinti. Ir Vakarai ir Rytai žino ir mato, kad visi pavergtieji trokšta laisvės ir dėl laisvės kovoja su okupantu nelygią kovą. Geriausios, gajausios pavergtųjų jėgos žūsta nuo raudonųjų okupantų tankų, kulkosvaidžių, artilerijos ir lėktuvų ugnies, miršta vergų darbo stovyklose, arba supūdomos kalėjimuose.

Skaudu konstatuoti, kad kultūringas XX amžiaus pasaulis toleruoja komunizmo užkrautą buvusioms laisvoms, kultūringoms, nepriklausomoms tautoms vergiją ir jų naikinimą. Liūdna kad laisvas pasaulis komunizmo nepažįsta ir tiki jo apgaulingai, suktai propagandai. O sąlygos komunizmo propagandai laisvuose kraštuose kuo puikiausios. Todėl komunizmas vis spartesniais šuoliais veržiasi ne tik į stratosferos užkariavimą, bet ir į likusio laisvo pasaulio pavergimą. Iki šiol, atrodo, Vakaruose nėra nei politikos, nei jėgos, kad komunizmui būtų užkirstas kelias į vis naujus laimėjimus. Argi ištikrųjų turės šis galingas kraštas be kovos pasiduoti komunizmui? Nepaslaptis, tas klausimas jau viešai iškilo.

Būklė, kokią mes šiandieną matome didžiųjų politikoj, slopina pavergtųjų tautų pastangas išsilaisvinti. Taip, tautų gyvenime atsitinka, kad vienos iš jų ilgiau, kitos trumpiau laisve džiaugiasi. Po vergijos laikotarpio grįžta laisvės rytojus vėl. Tokių faktų istorija žino daug. Nors šiandieną pavergtiesiems laisvės rytojus yra užtemdytas mums nesuprantamos politikos debesimis, vienok aš tvirtai tikiu, kad pavergtieji bus išlaisvinti. Pusė laisvo, pusė pavergto pasaulio, tokia būklė yra tik laikina. Išsilaisvinimo valanda gali ateiti anksčiau, negu mes laukiame, spėjame.

Tikėdami į laisvės atgavimą, visi lietuviai išeivijoj turime būti pasirengę tam momentui. Vienybė ir bendros mūsų visų pastangos išsilaisvinimo bare turi reikštis ne žodžiais, bet konkrečiais darbais. Minint šią mūsų kariuomenės sukaktį, atnaujinkime priesaiką savo tėvų žemei, kad dirbsime ir aukosimės kol Lietuvai laisvę iškovosime. Pavergtų tautiečių akys ir viltys nukreiptos į mus laisvėje esančius. To niekad neužmirškime ir neapvilkime jų troškimo padėti jiems išsilaisvinti. Kaip? Kokiu būdu? -—Vieningu darbu, šventai laikantis šūkio: “Vienybėje galybė”.

Tremtinių istorija sako, kad tremtis gimdo ilgesį ir meilę savo tėvų žemei. Geriausi tėvynės meilės kūriniai sukurti autorių, gyvenusių tremty. Ir Lietuvos atgimimas buvo pradėtas kelių, už tėvynės ribų gyvenusių patriotų. Jie pabudino, prikėlė Lietuvą, iškeldami Jos didingos praeities paveikslą. Šiandieną už tėvynės ribų — tremty ne keli lietuviai patriotai esame, bet desėtkai tūkstančių, ir ne palaidi, o susiorganizavę. Kad šiandieną mes nesutariame lietuviško tautinio darbo vieningai dirbti, kad mūsų jėgos laisvinimo ir lietuvybės išlaikymo darbe neapjungtos, tai yra mūsų pačių kaltė. Stoka tikros tėvynės meilės, stoka garbės ir atsakomybės pareigos jutimo, partinių reikalų statymas augščiau už bendrus tautos reikalus, štai kas mus silpnina ir žlugdo. Minėdami šią sukaktį, pasiryžkime, pasižadėkime trumpiausiu laike pašalinti iš savo tarpo visas mūsų jėgas skaldančias negeroves. Ir niekad neužmirškime, kad tik visomis mūsų sutelktomis jėgomis ir gerai organizuotu darbu, galėsime sėkmingiau prisidėti prie tėvynės išlaisvinimo. Neapvilkime pavergtųjų dedamų į mus vilčių.

Kariuomenės sukakties proga gal reikėtų daugiau kalbėti apie jos atliktus žygius ir ateities uždavinius. Bet šiame “KARIO” numeryje tais klausimais rasime atskirus straipsnius. Tačiau aš noriu priminti visiems broliams lietuviams, kad neužmirštume jog be savo kariuomenės Lietuva laisvės nebūtų atgavusi. Be savo kariuomenės Lietuva nebūtų džiaugusis nepriklausomu gyvenimu virš 22 metus. Kariuomenė arba kitokio vardo ginkluotoji jėga yra valstybės neatskiriama dalis. Nėra pasauly valstybės, kuri neturėtų savo ginkluotes jėgos. Jei šiandieną komunizmas dar nėra pavergęs likusio pasaulio, tai tik dėl to, kad J.A.V. turi galingą ginkluotą jėgą. Jei šiandieną vis dar komunizmas nesugriūva iš vidaus, o vis drąsiau grąso, kėsinasi pavergti likusias laisvas tautas ir kraštus, tai tik dėl to, kad turi milžinišką, gerai ginkluotą ir gerai išdresiruotą raudonąją armiją.

Ir mažesnės valstybės, greta milžinų, šiandieną savo egzistenciją remia ne tiek tarptau-

Lietuvos Nežinomo Kareivio paminklas Kaune.    Darbininko klišė

Prez. A. Smetona ir Lietuvos vyriausybės nariai Kariuo menės šventės minėjime, 1937 m. XI. 23 d., Karo Muzėjuje

tine teise, kiek savo ginkluota jėga kariuomene. Jei valstybė karine prasme silpna, jos kaimynai stengiasi ją pavergti. Priešingai, ir maža valstybė, būdama kariniai stipri t. y. turėdama gerą stiprią kariuomenę, gali savo valstybę ir laisvę ne tik apginti nuo kaimynų, kartais daug stipresnių, bet ir jiems patiems pagrasinti. Pavyzdžių netrūksta. Tik prisiminkime Lietuvos kovas dėl nepriklausomybės su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, Suomijos karą su bolševikais. Pagaliau prisiminkime netolimos praeities įvykius: Korėjos karą, Izraelio įsiveržimą Egiptan su anglų ir prancūzų pagalba, Irako tragediją ir dabartinį Formozos konfliktą. Čia komentarų nereikia, nes visiems aišku, kad sprendžiamas faktorius laisvei apginti dar vis yra ginklas. Bet tas ginklas, atsidūręs agresoriaus rankose visada yra naudojamas kitiems pavergti. Kyla klausimas, ar ateity bus kitaip? Ne, bus tas pat. Kol žmogus žmogui, šeima šeimai, tauta tautai nepasidarys “angelais”, tol ginklas, o ne teisė spręs mažųjų tautų likimą žūt , ar būt.

Skaityti daugiau: KARIUOMENĖS ŠVENTĖS PROGA

LIETUVOS KARIUOMENĖ

Sibiro lietuvių Vytauto Didžiojo vardo bataliono vėliava.

Kazys Ališauskas

 (Istorinė apžvalga)

Kilęs 1914 m. I Pasaulinis karas pavertė Lietuvą kovų lauku. Tauta daug kentėjo ir dalinai tapo išblaškyta. Apie 200,000 Lietuvos piliečių atsidūrė Rusijoje. Tai buvo 1915 m. kai vokiečių kariuomenė pradėjo savo didįjį puolimą ir užėmė visą Lietuvą. Kaip likusieji Lietuvoje lietuviai taip ir svetur gyvenantieji organizavosi bendromis jėgomis gintis nuo vargo, plėsti kultūrinę ir politinę veiklą. Lietuviai jautė, kad reikia ruoštis valstybės atstatymo darbui. Lietuvių tauta ir ypač jaunimas su Laisvos Lietuvos idėja buvo jau susipažinęs per spausdintą žodį.

Dar vesdami kovą dėl spaudos atgavimo, lietuviai niekuomet nepamiršdavo ir nuolatos

prisimindavo Laisvos Lietuvos, kaip valstybės idėją — galutinį tikslą. Aušrininkų, varpininkų ir apžvalgininkų raštai teigiamai veikė į tautą. Žadindami tautinį susipratimą, Lietuvos atgimimo veikėjai ir rašytojai, lygiagrečiai nuolatos primindavo lietuviams, kad dėl Lietuvos laisvės reikia ne tik dirbti, bet ir kovoti. “Be aukų ir kovos nebus Laisvos Lietuvos” (Maironis). Tad I Pasauliniam karui prasidėjus, lietuvių tautoje Laisvos Lietuvos idėja buvo jau pribrendusi. Reikėjo tik atatinkamų sąlygų ir progos šią idėją įgyvendinti t.y. išsikovoti.

Karas teikė vilčių, kad Lietuvos klausimas, pasibaigus karui, nebus pamirštas. Kad nebūtų Lietuvos reikalai pamiršti karui vykstant, Lietuvos labui buvo stipriai veikiama tarptautinėje arenoje: vakarų Europoje, Amerikoje ir galop Rusijoje. Veikiama buvo dvejopai per kitataučių spaudą ir asmeniškai per įtakingus asmenis. Darbas vyko nors lėtu, bet tvirtu žingsniu.

1917 m. kilusi Rusijoje revoliucija sudarė patogesnes sąlygas Rusijoje gyvenantiems lietuviams dirbti Lietuvos valstybės atstatymo darbą. Tapo aišku, kad reikės kovoti ir savo siekimus paremti ginklu. Sukurto lietuviai kariai, tarnavusieji rusų kariuomenėje. Pasijutę laisvesni kibo tuoj į organizacinį darbą. Lietuvių karių Rusijoje buvo kelios dešimtys tūkstančių. Karo lauke, pafrontėje ir už fronto, lietuviai kariai pradėjo steigti savo komitetus. Petrapilyje, 1917 m. birželio 7 - 11 d. įvyko lietuvių karių atstovų suvažiavimas. Suvažiavimas įsteigė lietuvių karių sąjungą, išsirinko centrinį komitetą. Prasidėjo lietuviškų kariuomenės dalių steigimas. Vyko sunki kova dėl leidimų steigti tautines kariuomenės dalis. Kova buvo laimėta. Trumpu laiku lietuviai įsteigė šias atskiras lietuvių karines dalis:

1.    1 Atskiras lietuvių batalionas Vitebske. Jame buvo apie 1500 lietuvių karių. Faktinuoju vadu buvo kar. Juozapavičius.

2.    Lietuvių atsargos batalionas Smolenske.

Jame buvo apie 500—600 lietuvių karių. Vadovavo kar. J.Kubilius.

3.    Rovno lietuvių batalionas. Jame buvo apie 700 lietuvių karių. Šį batalioną organizavo karo vald. V. Čarneckis, vadovavo kar. E. Adamkavičius.

4.   Lietuvių Vytauto Didžiojo bat. Sibire. Jame buvo apie 500 lietuvių karių. Vadovavo kar. P. Linkevičius (Linkus).

5.    Lietuvių dragūnų divizionas Valke ir jo apylinkėje. Jame buvo apie 150 lietuvių raitininkų. Vadovavo kar. J. Mikuckis.

6.   Kars (Kaukaze) tvirtovės artilerijos lietuvių kuopa.

7.    226-ta lietuvių lauko karo ligoninė Rumunijoje.

Apart šių dalių Rusijoje, buvo dar daug užuomazginių kariškų formacijų, kurios plačiau išsivystyti nesuspėjo. Lietuviai projektavo sudaryti atskirą lietuvių diviziją, kuri su ginklais grįžtų į Lietuvą. Šio veikimo tikslas — Laisva Lietuva.

Rusų XII armijos lietuvių karių atstovų suvažiavimas Valke 1917 m. lapkr. 3-4 d., kuriame buvo nutarti kurti lietuvių pulkus.

Tačiau sugrįžti į Lietuvą organizuotai ir su ginklais nepavyko. 1917 m. rudenį bolševikai įvykdė perversmą ir paėmė valdžią Rusijoje. Lietuvių karių sąjungą sugriovė ir batalionai buvo raginami prisidėti prie raudonosios bolševikų organizuojamos armijos. Lietuviai atsisakė, tad jiems buvo nutrauktas maisto tiekimas.

Nebeliko nieko kito daryti, kaip tik išsiskirstyti ir pavieniui grįžti į Lietuvą. Valko lietuvių dragūnų divizionas bandė sugrįžti organizuotai į Lietuvą ir vokiečiai pradžioje buvo pažadėję perkelti, bet vėliau savo pažado neištesėjo, divizioną nuginklavo, žmones suėmė. Tragiškas likimas ištiko Sibiro lietuvių batalioną ir Karso lietuvių artilerijos kuopą. Karso lietuvių artilerijos kuopa žuvo 1918 m. turkų kariuomenei puolant Karso tvirtovę ir ją paėmus. Sibiro lietuvių batalionas tapo išformuotas labai žiauriu būdu, bolševikams užėmus Sibirą. 1919 m. lapkričio 25 d. jie vylingai įsiveržė į batalioną, suėmė 5 karininkus ir 3 kareivius, juos kankino ir pagaliau kardais sukapojo.

LIETUVOJE

Kai 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos Valstybės Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, Lietuvą valdė vokiečiai. Administracija buvo kariška ir ganėtinai šiurkšti, vokiečiai tikėjo dar į pergalę. Tad laisvas veikimas buvo gerokai suvaržytas. Ką nors veikti Lietuvos atstatymo naudai buvo galima tik slaptai. Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimą, Lietuvos žmonės sutiko su dideliu džiaugsmu, bet be entuziazmo. Reikšti entuziazmą buvo susilaikoma, prisibijoma buvo griežtos vokiečių okupacinės valdžios. Tautą labai imponavo darnus ir sutartinas Lietuvos Valstybės Tarybos veikimas, kurioje tilpo ir veikė visos lietuviškos srovės, stovinčios už Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą. Kai žinia apie Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimą pasiekė užsienius, dauguma lietuvių manė, kad Lietuva tikrai jau yra nepriklausoma valstybė. Tikrenybėje taip nebuvo. Lietuvai laisvę reikėjo dar iškovoti su ginklu ir šią kovą pradėjo lietuviai kariai.

Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENĖ

LIETUVOS APSAUGOS DALYS

B. R. V.

Pirmieji šūviai ir sprogstančios bombos 1941 m. birželio 22 d. lietuviams nuskambėjo kaip laisvės varpo aidas.

Visa tauta, o ypač, politikų pasmerkti suniekinimui jos kariai, suvaryti į raudonosios armijos saugomus poligonus, pajuto jog laisvė yra čia pat. Nustotos laisvės troškimas ir keršto jausmas raudoniesiems engėjams slapta degino lietuvio kario krūtinę. Tik, deja, jie nežinojo, kad “išlaisvintojas” bus toks pat okupantas tik kita spalva prisidengęs.

Vokiečių-Sovietų karui prasidėjus, visame krašte pakilo trispalvės ir vyrai šoko vyti lauk bolševikus ir jų pakalikus. 29-to šaulių teritorinio korpo kariai, likę sargybose Vilniuje, netrukus pasidarė ten esančiose kareivinėse šeimininkais, kai kur ramiai suimdami raudonosos armijos atstovus, kai kur pavartodami ginklą ir net turėdami aukų.

Varėnos poligone stovėjusi 184 lietuvių divizija, pirmomis karo dienomis atsidūrė vokiečių, besiveržiančių į rytus, karo veiksmu zonoje ir turėjo gerą progą kautynėmis atsikratyti bolševikų. Blogiau sekėsi 179 liet. divizijai, kuri buvo Pabradės poligone. Ta divizija žygio tvarka buvo vedama iš Lietuvos į Rusiją, bet tik nedidelė jos dalis ten išvyko; pakeliui daliniai ir pavieniai kariai išsisklaidė, kai kur ginklu pasipriešindami, vieni išvyko tiesiai į namus, kiti gi, į Vilnių.

Vos tik vokiečių kariuomenės dalys užėmė Varėnos poligoną (1941 m. birželio 23 į 24 d.) jie tuoj panaudojo ten buvusį lietuvių karių telkinį įsakydami suformuoti batalioną saugoti geležinkelio ruožą Vilnius — Varėna. Tas batalionas buvo pavadintas Geležinkelių Apsaugos Bn., vėliau — šeštuoju.

Birželio 28 d., penktadienio naktį, 184 div. visų ginklo rūšių vora, apie 3000 vyrų, forsuotu žygiu pasiekė Vilnių. Per 19 valandų, žygiuodami šalikėliais, be maisto, vyrai padarė 72 km. žygį. Taip Lietuviai kariai skubėjo į savo sostinę, į laisvę.

Vilniuje, kur bolševikų valdžia buvo išvyta beveik per vieną dieną, šeimininkavo lietuviai ir pro jį žygiavo vokiečių armijos į rytus. Grįžę kariai sklaidėsi į savo buvusių dalių būstines laukdami tolimesnių įsakymų. Keletą dienų pavėlavę pradėjo grįžti daliniai ir pavieniai atsipalaidavę iš Pabradės poligono. Taip praslinkus savaitei po karo pradžios, Vilniuje susitelkė apie 4-5000 lietuvių karių, kur jie saugojo valstybinius ir karinius pastatus ir kitą turtą, laukdami įvykių vystymosi. Jėzuitų gatvėje, buvusiame korpo štabe, atsikūrė kariuomenės štabas, kuriame keletas vyresnio laipsnio karininkų dirbo organizuodami grįžtančius karius ir juos aprūpindami. Vokiečiai pradžioje nekliudė ir nesikišo, tik stebėjo, retkarčiais atsiųsdami karininkus pasiinformuoti.

Apie liepos mėn. vidur Vilniaus komendantas plk. Zehnpfennig raštu pranešė štabui, kad visi buvę lietuviai kariai priklauso tiesiog vokiečių komendantūrai. Tuo pačiu raštu įsakė suorganizuoti tris stambius batalionus (po 800 vyrų), kiekvieną iš keturių kuopų. Batalionai pavadinami Vilniaus Atstatymo Tarnyba: vienas batalionas — Apsaugos Bn, (sargyboms nešti), antras — Tarnybos Bn. (policinėms pareigoms) ir trečias — Darbo Bn (pionieriai). šis pastarasis ginkluotas tik .... kastuvais.

Skaityti daugiau: LIETUVOS APSAUGOS DALYS

LIETUVOS POLICIJAI 40 METŲ

POV. DIRKIS

Tautos Tarybai paskelbus 1918 m. Vasario 16 d. nepriklausomybės aktą ir tų pačių metų lapkričio 5 d. sudarius pirmąjį ministerių kabinetą su min. prof. Voldemaru priešakyje, pirmoje eilėje iškilo milicijos sudarymo klausimas vidaus tvarkai palaikyti. Atkurti miliciją vertė būtinas reikalas, nors būta ir labai sunkinančių aplinkybių. Tie sunkumai buvo: vokiečių kaizerio Viliaus II žandarų siautėjimas Lietuvos žemėje ir neaiški krašto padėtis. Iš rytų artėjo raudonosios penkiakampės žvaigždės šešėlis, iš pietų lenkiškas baltas aras laikė išskėtęs kruvinus nagus ir vakaruose grupavosi “Faterlando” bermontininkai, vedami Bermonto-Avalovo. Pagaliau, krašto viduje siautė įvairūs politiniai ir kriminaliniai paskiri ir organizuoti banditai. Didesnė dalis jaunų ir pajėgesnių vyrų ruošėsi stoti į naujai kuriamus Lietuvos kariuomenės dalinius ir, su ginklu rankoje, buvo pasiryžę eiti ginti savo krašto žemių. Į milicijos eile