IŠ PANEVĖŽIO PRAEITIES
Panevėžys 1930 m. pavasarį. Deš. Laisvės tiltas, kair.— šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokštai.
A. Patamsio, 4 p.p., nuotr.
DR. V. SRUOGIENĖ
PANEVĖŽYS GALI DIDŽIUOTIS SAVO SENA PRAEITIMI
Kalbėt apie mažus, kuklius Lietuvos miestelius, gyvenant milžiniškuose Amerikos miestuose, atrodo lyg nejauku. Tačiau tie mūsų pilki miestukai turi dideli pranašumą net prieš tokius milžiniškus turtuolius kaip New Yorkas ir Chicago: jie gali pasididžiuoti savo sena ir įdomia praeitimi!
Juk, tikrai, lygiai prieš šimtą metų toje vietoje, kur šiandien stovi patsai Chicagos dangoraižių didmiestis, — meškos laisvai vaikštinėjo. O tuo tarpu toksai Panevėžys jau buvo žmonių gyvenamas proistorės laikais, gal prieš 3—4 tūkstančius metų.
Užtenka mesti žvilgsnį į M. Gimbutienės, J. Puzino archeologinius tyrinėjimus — Panevėžio apylinkių vardai tebemirguliuoja. Panevėžio Muzėjaus archeologijos skyrius turėjo apsčiai iškasenų iš Rozalimo, Rimaisių, Smilgelių ir daugelio kitų vietovių.
PANEVĖŽYS — DIDŽIOSIOS LIETUVOS KUNIGAIKŠTYSTĖS MIESTAS
Pirmosios istorinės žinios apie Panevėžį siekia 14-jį amžių, Vytauto Didžiojo laikus, kada Lietuvos valdovas po žygio į Krymą buvo atsigabenęs į Lietuvą karaimus ir juos apgyvendino Trakuose, Panevėžy ir kt. Toji tautelė, gimininga turkams, per šimtmečius ramiai sau gyveno Lietuvoje, vertėsi amatais bei daržininkyste ir lygiai tose srityse kaip ir savo lojalumo požiūriu visad buvo pavyzdinga.
Tos seniausios žinios liečia tik Senąjį Panevėžį, jo senamiestį. 1568 m. čia buvo perkelti pavieto teismai, prieš tai veikę Upytėje, vėliau Krekenavoje.
Prie pat Panevėžio, ties vieta, kur Juosta įteka į Nevėžį, yra dideli kapinynai — ten yra rastos 16-jo amžiaus monetos (Livonijos ordino, 1535 m. estų vyskupų pinigai ir pirmosios 16-jo amžiaus pusės Lietuvos pinigai). Manoma, kad čia buvę maro laikų kapai. Ten pat esą pilkapiai siekia proistorės laikus.
16-jo amžiaus pabaigoje pradėjo kurtis Naujasis Panevėžys, kairiajame Nevėžio krante. Kada atsirado pirmoji bažnyčia Senamiesty — žinių nėra, spėjama, kad gal būti dar 15-me amžiuje. Parapija čia išsilaikė iki 18-jo amžiaus pabaigos, kada ji tapo perkelta į Naująjį Panevėžį. Gyvenimas čia buvo organizuotas, gyvai kunkuliavo. Iš apylinkių rinkosi bajorai į teismus, į karo pratimus į muges.
1601 m. bendras Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos ir Lenkijos seimas Varšuvoje pavedė Upytės seniūnui pastatydinti Naujajame Panevėžy namus teismui. 1614 m. Jarošius Valavičius pastatydino mūrinius namus kalnely prie Nevėžio — čia vykdavo teismai, buvo laikomas archyvas, o taip pat ir kalėjimo bokštas talpindavo nusikaltėlius, kurių, tiesą pasakius nedažnai ten pasitaikydavo. Turimomis žiniomis tų teismo namų griuvėsiai dar teberiogsojo 1865 m.
1704 m. Didžiojo šiaurės karo metu, kada Švedijos karalius Karolis XII ir Rusijos imperatorius I buvo pavertę Lietuvą karo lauku, ties Panevėžiu įvyko kautynės tarp švedų kariuomenės, vadovaujamos generolo Loevenhaupto ir veikusios iš vien su Petru I Lietuvos kariuomenės, kurios priešaky stovėjo etmonai Oginskis ir Vyšnioveckis (pastarieji figūruoja Balio Sruogos dramoje “Kazimieras Sapiega”). Per tas kautynes švedai atėmė iš Oginskio svarbius dokumentus, jų tarpe Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Augusto II ir Petro I slaptą sutartį prieš švedus.
1775 m. Bernatonių seniūnas Kristupas Dombskis įkurdino Panevėžy vienuolius pijarus, kurie, konkuruodami su jėzuitais, čia įrengė savo laikų garsiąją mokyklą (szkoła podwydzialowa). Dombskis pijarus globojo ir dosniai juos aprūpino.
1782 m. buvo perkelta parapija iš Senamiesčio į Naująjį Panevėžį. Šv. Kazimiero koplyčios prie Vilniaus Katedros klebonas Mikalojus Tiškevičius pastatydino bažnvčią Naujajame Panevėžy ir liepė iškirsti giria tarp Senojo ir Naujojo Panevėžio (įdomu pažymėti, kad Vabalninkų, toji žalioji giria, kuri yra išlikusi iki mūsų dienų, tada buvo dar milžiniška, žmogaus rankos beveik nepaliestas miškų masyvas, kuris nuo amžių skvrė lietuvius nuo latvių). Anais laikais ji siekė pati Panevėžį. Paminėto čia kunigo Mikalojaus Tiškevičiaus atminimui vienas Panevėžio priemiestis dar Nepriklausomybės laikais vadinosi Mikolajevu.
MERDĖJIMAS PO MASKOLIŲ OKUPACIJA
1797 m., po Lietuvos ir Lenkijos padalinimų, kada mūsuose įsiviešpatavo maskoliai, Panevėžys buvo priskirtas prie Vilniaus vietininkystės kaip Upytės apskrities miestelis. 1797 m. jisai prijungiamas prie naujai sudarytos Lietuvos gubernijos, o nuo 1842 iki 1915 m. ilgai skurdo kaip Kauno gubernijos provincinis apskrities miestas.
1812 m. Panevėžys matė Napoleono armijos žvgį, kai pro jį į Maskvą traukė kunigaikščio Vitgenšteino korpas.
1831 m. sukilimo prieš maskolius metu kovo 30 d. sukilėlių būrys, Truškovskio ir Pšeciševskio vadovaujamas, buvo užėmęs Panevėžį, čia susikūrė vietos savivaldybė — apylinkėje plačiai skambėjo heroiški Emilijos Platerytės žygiai, kraštas gyveno įsiliepsnojusiu Lietuvoje entuziazmu ir viltimi nusikratyti rusų jungu. Liepos 5 d. ties Panevėžiu su rusais kovėsi atėjusio nuo Ukmergės su lenkų kariuomene generolo Dembinskio daliniai. Betgi jau liepos 13 d. maskoliai, sutraukę dideles jėgas, vėl užėmė Panevėžį. Sukilimui žlugus, Panevėžys su apylinkėmis paskendo liūdesy vėl grįžęs į maskoliaus okupaciją.
Įdomi yra 1857 m. išlikusi statistika, rodanti mums Panevėžį prieš 100 metų. Gyventojų tada tebuvo 5,908 (2,899 vyrai ir 3,009 moterys). Iš to viso skaičiaus katalikų buvo 1,757, stačiatikių — 227, raskolnikų — 56, protestantų — 229, žydų — 3,566 ir negausūs karaimai, totoriai pastarųjų tarpe. Pažymėtina, kad 19-jo amžiaus lenkų Orgelbrando enciklopedija visiškai nemini lenkų — tada visai savaime buvo suprantama, kad visi Lietuvos katalikai bei protestantai tai lietuviai.
Lygiai prieš 100 metų Panevėžys turėjo 15 mūrinių ir 472 medinius namus, 28 gatves — iš jų 10 “brukavotų”.
Garsūs iš seno buvo Panevėžio “jomarkai”, vykdavę triskart per metus: sausio, gegužės ir rugpiūčio mėnesiais tarp 1 ir 11 kiekvieno to mėnesio dienos.
Nepaisant maskolių okupacijos, vidury 19-jo amžiaus Lietuvos šviesuomenė — tada turėjusi savo gūžtas didesniuose miestuose su Vilnium, su jo Alma Mater priešaky, didikų rūmuose ir bajorų dvaruose — gyveno itin pakiliu intelektualiniu gyvenimu. Tos kartos inteligentija buvo gerokai demokratiškai nusiteikusi, svajojo apie socialines ir politines reformas, ruošėsi baudžiavos panaikinimui, diskutavo įvairias iš Vakarų atėjusias revoliucines idėjas ir ypač karštos patriotinės dvasios pakelta, ruošėsi sukilimui prieš rusus, trokšdama išsivaduoti iš to sunkaus svetimo jungo. Ypač aktualus buvo švietimas, neretas dvarininkas suprato ir liaudies švietimo reikalą, kūrė miestuose ir kaimuose mokyklas. 1860 m. ir Panevėžys gavo pirmąją mergaičių mokyklą su bendrabučiu — tai buvo tų naujųjų vėjų padarinys.
Lygiagreta ir Panevėžį su apylinkėmis pagavo vyskupo Valančiaus blaivinimo akcija, nes juk Panevėžys priklausė Žemaičių vyskupijai. Nuostabi buvo toji vyskupo įtaka, tiesiog neturįs pavyzdžio pasaulinėje istorijoje reiškinys, kada vienas asmuo sugebėjo per trumpą laiką taip paveikti ne tik kaimą, bet ir dvarą, kuris eidamas prieš amžių įtvirtintą ir didžiausią pelną davusią smuklių praktiką, pagarbiai lenkėsi Didžiojo Auklėtojo valiai ir blaivėjo. Net ir turtingų Panevėžio dvarų aplinkoje laukiniško pobūdžio bajorų lėbavimo vietoje jaunimas ėmė rimtai leisti laiką, diskutuodamas politinius bei socialinius klausimus, rinkdamas pinigą sukilimui ir įsisąmonindamas baudžiavos panaikinimo būtinybę.
Baudžiavos panaikinimas praėjo pro Panevėžį kaip sunkus debesys. Toli gražu ne visi bajorai suprato jo humanišką prasmę, daugelis ypač žvėriškai stengėsi atsigriebti ir nors paskutiniu momentu keršyti jų valioj tebebuvusiems valstiečiams. Tuoj po to įvykio įkandin užgriuvo tragiški 1863 metų sukilimo įvykiai. Nukentėjo daug dvarų, liko nuskriausta ir daug kaimų, o maskoliaus okupacija sutrypė gražius švietimo daigus, vis dar sunkesne letena spausdama kraštą. Pagaliau užėjo ilga, beviltiška spaudos draudimo gadynės naktis. Iš vienos pusės — rusinimas, o iš antros — sustiprėjęs lenkinimas (kaip reakcija prieš maskolius) pasireiškė visoje Lietuvoje. Visi miestai, o jų tarpe ypač Panevėžys pasidarė lenkinimo auka. Lietuvos bajorai, iš senų senovės kraujo ir kaulo lietuviai, ėmė daugiau važinėti į Lenkiją, ėmė tuoktis su lenkėmis ir virsti lenkais...
1881 m. didelis gaisras negailestingai apnaikino Panevėžį.
Tačiau 19-jo amžiaus pabaigoje visos Rusijos miestams kiek atsigaunant ekonomiškai, atkuto ir Panevėžys. Miestas atsistatė gražesniais namais, daugiau jų tarpe mūrinių atsirado. Prekyba, nors dar beveik išimtinai žydų rankose, ėmė sparčiai augti, nenusileisdama Šiauliams ir stiprindama ryšius su Ryga.
Panevėžys iš seno garsėjo savo malūnais (jau tada gariniais). Veikė čia ir kunigaikščio Puzynos fabrikas kaulams malti (buvo gaminamos trąšos) ir puodų dirbtuvės, gaminusios gražios, pigios bei patvarios keramikos dirbinius.
Panevėžio gimnazijos moksleiviai, skautai, karių vedami, eina inkilų kelti 1931 m.
A. Patamsio, 4 p.p., nustr.
1883 m. kunigaikštis Puzyna, Kauno gubernijos bajorų vadas, suorganizavo Panevėžy taupymo skolinimo kasą, kurios apyvarta netrukus pasiekė 1,600,030 rub. (Pamiatnaja knižka Kovenskoj gub. za 1898 g). Plačios kaimo apylinkės buvo į kasą įtrauktos — ši veikla gerokai prisidėjo prie panevėžiečių gerbūvio pakėlimo. P. Rukuižos suteiktomis žiniomis to paties kun. Puzynos pastangomis Panevėžy buvo įkurta realinė mokykla, kuri 1897 m. turėjo 201 mokinį (šis skaičius paimtas iš senos rusų Brokhauzo ir Efrono enciklopedijos).
KUNIGAIKŠČIŲ PUZYNŲ REIKŠMĖ PANEVĖŽIUI
Šia proga pravartu iškelti kunigaikščių Puzynų vaidmenį Panevėžiui ir jo apylinkėms, iš dalies net visą Lietuvą palietusį, nes tai buvo viena iš tų Lietuvos didžiūnų šeimų, kuri, panašiai, kaip Zubovai Šiauliams, Oginskiai Rietavui yra palikę gilių pėdsakų ūkio ir kultūros gyvenime.
Kunigaikščiai Puzynos iš Kozielsko — sena Lietuvos didikų giminė. Pirmasis jos žinomas atstovas, Vosylius “Glazynia” (lietuviškai išvertus būtų lyg ir — Akelis, Akylusis) gyveno antroje 15-jo šimtmečio pusėje. Jo sūnus Ivanas gavo pravardę “Puzynin” (puzo — rusiškai pilvas). Bagdonas Povilas Puzyna buvo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sekretorius, 1553 m. pasiuntinys į Maskvą. Petras, Timofiejaus sūnus — garsėjo 1569 m. kaip Lietuves maršalas, Aleksandras Afanasijus, miręs 1650 m., buvo Lucko ir Ostrogo stačiatikių vyskupas. Andrius, miręs 1701 m., pasižymėjo kaip Minsko kaštelionas. Gardino seniūnas Mykolas 1712 m. vyko su iškilminga Lietuvos pasiuntinybe į Maskvą. Petras Puzyna, miręs 1717 m., — rašytojas ir žymus pamokslininkas, jau katalikas ir dargi vienuolis jėzuitas. Nuo to laiko ir kiti kunigaikščiai Puzynos jau žinomi kaip katalikai. Vienas iš žymiausių tos šeimos atstovų 18-me amžiuje buvo Mykolas, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos raštininkas, o Steponas, gimęs 1667 m. ir miręs 1738 m., jėzuitas, teologijos daktaras, buvo Vilniaus jėzuitų spaustuvės prefektas.
Puzynų šeimoje gražiai pasireiškė moterys. Elzbieta, didžiojo Lietuvos etmono ir Žemaičių seniūno Grigaliaus Oginskio duktė (I-mo veto Gelgaudienė), ištekėjusi už kunigaikščio Puzynos, įamžino savo vardą, įkurdama ir gausiai aprūpindama Vilniaus observatoriją prie Vyr. Mokyklos. Ji turėjo pagrindo džiaugtis, kad jos įkurta ir globota observatorija pagarsėjo kaip viena iš geriausių Europoj, prilygstanti Oksfordo observatorijai. Ji mirė 1767 m. viename iš Puzynų Gudijos dvarų, Lučajuje. Jau 19-me amžiuje gyvenusi Gabrielė Puzynienė, Guntero ir Aleksandros Tyzenhauzų duktė (1815—1869 m.), įsigijo kuklų vardą lenkų literatūros istorijoje, bet turėtų sudominti mūsų
Lakūno Felikso Vaitkaus sutikimas Panevėžyje prie mergaičių gimnazijos 1935 m. spalių mėn. 15—17 d. Nuotraukoje VI kl. mokinės su mokytojais. Kair. apskr. v-kas Staškevičius, rusų ištremtas į Sibirą.
Panevėžio bažnyčios Didysis altorius.
lituanistus, nes be kitų kūrinėlių buvo parašiusi knygutę antrašte: “Lietuvos vaikai, jų žodeliai, atsakymai ir pastabos” (Dzieci litewski, ich słówka, odpowiedzi i spostrzeżenia”, Lipsk, 1847 m., antroji, pataisytoji laida 1856 m. Vilniuje). Atrodo ši knygele, jeigu kur ir išlikusi, bus bibliografinė retenybė. Įdomu, kad lenkiškojo didždvario kunigaikštienė domėjosi Vilniaus krašto lietuvių vaikais... Orgelbrando enciklopedija paduoda ir mažą tos kilnios moters portretuką.
Peržvelgus kunigaikščių Puzynų šeimos istoriją, pravartu pastebėti, kad ji nedavė Lietuvai žymių karių, o tik diplomatus bei kultūrininkus. Tą tradiciją tęsė ir paskutinieji jos atstovai mūsų laikais, valdę dvarus prie Panevėžio, kaip dvarininkai — žmoniški, susirūpinę kelti savo dvarų ūkio bei kultūros lygį, niekur nepasireiškė kaip nepriklausomos Lietuvos priešai.
Tautinis atgimimas savotiškai palietė ir Panevėžį. Nors šis miestas ir toli nuo Prūsų sienos, bet, kadangi ūkininkai buvo ir turtingesni ir šviesesni, čia irgi ėjo išoriniai nematoma, bet atkakli kova dėl lietuviškosios spaudos, susikūrė spaudos platinimo centrai. Galima drąsiai sakyti, kad visus čia išjudino knygnešių karalius Jurgis Bielinis, dažnai Panevėžy besilankydamas, užmezgęs glaudžius ryšius su apylinkių lietuviais. Juk tai ne taip toli nuo Panevėžio buvo garsieji Garšviai, didžiausias draudžiamosios spaudos platinimo centras, kur per eilę metų taip sutartinai veikė knygnešiai Ūdra, Ladukas, Neteckis su pačiu Bieliniu priešaky. Tie ir kiti kuklūs vardai iš Panevėžio apylinkių jau yra įėję į mūsų kultūros istoriją kaip ryžtingi kovotojai su caro režimu už laisvą lietuvišką žodį.
1905 metų įvykiai smarkiai sukrėtė Panevėžio ramybę. Iš Panevėžio apylinkių iškilo Ernestas Galvanauskas ir eilė kitų jaunų revoliucionierių, paskui kuriuos gaivališkai ėmė iš kaimu plaukti lietuviškasis jaunimas — busimieji nepriklausomos Lietuvos veikėjai. Paskutinieji metai prieš I-jį Pasaulinį karą tai gyvas lietuviško patriotinio jaunimo judėjimo laikas. Jau veikusioji mergaičių gimnazija sutraukė iš kaimų į miestą lietuvaites, realinė gi buvo pilna sąmonėj ančių ir bręstančių lietuvių šviesuolių. Gegužinės, jaunimo suvažiavimai, garsios vakaruškos su mėgėjų spektakliais sparčiai atlietuvino lenkiškai žydišką rusišką miestą. Kaip Dr. S. Biežis kartą išsireiškė — po vieno vykusio lietuviško vakaro kitą rytą Panevėžy pasigirdo vien lietuvių kalba...
Didžiojo karo audra smarkiai nuniokojo miestą. Daug žmonių žuvo, daug išbėgo ir po karo nebegrįžo, daug turto sunaikinta.
ŽYDĖJIMAS NEPRIKLAUSOMYBĖS LAIKAIS
Betgi Nepriklausomybė atnešė Panevėžiui tikrą žydėjimą. 1939 m. gyventoju buvo per 30,000. Miestas, tapęs vienu iš gražiausių mūsų apskrities miestų, apsišvarino, jame išdygo gražių namų, atsirado žalumynų, gatvės buvo sutvarkytos, išgrįstos, apšviestos, medžiais apsodintos. 1926 m. čia įkurta nauja vyskupų kurija, kiek vėliau pastatyta erdvi katedra. Augo švietimo ir kultūros įstaigos: moderniški vaikų darželiai, kokiems maža lygių ir dabar net Vakaruose, veikė dvi gimnazijos — mergaičių ir berniukų, Mokytojų seminarija, prasiplėtė muzėjus su turtingais archeologijos bei numizmatikos skyriais, stebino kultūringas, beveik eksperimentinis teatras kaip modemiškasis meno židinys.
Prekyba plito, augo sava pramonė — sumoderninti malūnai, mielių fabrikas, alaus ir spirito varyklos, “Maisto”, cukraus ir muilo fabrikai davė darbo nemažam skaičiui darbininkų ir gamino gerus produktus vidaus rinkai ir eksportui.
Panevėžys — tai miestas, kuriame gyveno ir dirbo tokie žymūs mūsų tautos mokytojai ir veikėjai, kaip kun. Lindė Dobilas, Gabrielė Petkevičaitė, Jonas Baronas, gamtininkas Elisonas ir daug kitų. Panevėžys ir jo apylinkės mums davė eilę veikėjų: diplomatą K. Gineitį, Dr. St. Biežį, miškininką Rukuižą, Alfonsą Morauskį, A. Domaševičių, Didžiulių šeimą, o taip pat gražų būrį moterų veikėjų — dainininkę Vincę Jonuškaitę, J. Narutavičienę, Ladigienę, pedagogę E. Laumianskaitę-Baronienę ir dar daug žymių, Lietuvai nusipelniusių žmonių.
Antrasis Pasaulinis karas vėl atnešė mirtį ir sunaikinimą. Daug gyventojų išblaškyta, mūsų žmonių kruvinu darbu sukrauto turto svetimųjų išgrobstyta. Ir vėl po žiauria maskoliaus okupacija miestas skursta, jo gyventojų gaminamos gėrybės išvežamos į rytus, savo kultūra stelbiama...
Tačiau niekad nenustokim vilties į geresnę ateitį. Pagal panevėžiečio poeto Balio Sruogos nujautimą Lietuva “žiemos iškentus šaltį, dainuojančiu pavasariu suūš”, o kartu su visa tėvyne — ir Panevėžys.
Pastaba: šio straipsnio medžiaga buvo panaudota paskaita panevėžiečių klubo nariams Chicagoje 1958 m. vasario 3 d.
(Už šio straipsnio iliustracijas Redakcija dėkinga p. P. Bliumui)
