Partizanai: Istorija ir dabartis

Aš NEBUVAU DIDVYRIS

Ištrauka iš romano

ANŠLAVS EGLITIS

Trečiojo Reicho galas aiškiai artėjo. Neramias dienas prasėdėjome prie radijo aparatų, stengdamiesi išgvildenti tiesą apie dabartinę padėtį iš vokiečių pasiteisinimų ir pažadų, anglų ir prancūzų džiūgavimų bei rusų išdidžių gąsdinimų. Klausantis rusų, atrodė, kad jie už poros valandų, jei ne įžygiuos, tai tikrai įplauks su savo laivynu į Korskėlos uostą. Neatsikvėpdami keliom svetimom kalbom jų pranešėjai grąsino mirtim ir atsiskaitymu visiems karo nusikaltėliams, kurie, jų supratimu, buvo visi, nekariaujantieji jų pusėje. Bent kelis kartus per dieną girdėdavome spėliojimus, kad sąjungininkai tuojau išduosią visus latvius, estus ir lietuvius. Ir gerojoje Danijoje staiga pasijutome lyg spąstuose. Jeigu anglai jau ir būtų pasiekę Flensburgą, mes negalėjom eiti jų pasitikti, nes vokiečiai būtų kliudę. Bet Flensburge lygiai taip pat galėjo būti ir rusai. Ir kas galėjo užtikrinti, kad rusai nepasirodys Korskėlos uoste? Todėl kapitonas saugumo sumetimais rekvizavo danų vilkikus, susisiekimo laivus ir net motorlaivius, tuo metu esančius Korskėloje, kad, blogiausiam atvejui atėjus, galėtume mėginti perplaukti Baltos sąsiaurį ir susisiekti su šiaurės jūroje esančiais anglų laivais. Tačiau nelaimė — trūko kuro. Tik keli vilkikai turėjo anglių. Nežiūrint to, vienoje uosto dalyje surikiavome visus bėgimui tinkančius laivus, pakrantę atitverėme virve ir pastatėme sargybas. Atrodė visai įspūdingai. Dabar turėjome net nuosavą laivyną. Tereikėjo pasirūpinti kuru.

Žinojom, kad mano susitikimas su Petersu nepaliks be pėdsakų, ir todėl nenustebau, kai vieną rytą jis pasirodė komendantūros tarpduryje. Stebėjausi tik jo plačia ir nuoširdžia šypsena.

—    Jeigu kas nemalonaus buvo tarp mūsų, — pradėjo jis, be kvietimo atsisėsdamas kėdėn, — užmirškime ir galvokime dabar apie ateitį.

Šypsena jo sveikame, baltame, truputį šlakuotame veide — nes ir jo šviesūs plaukai turėjo raudonumo atspalvį — buvo panaši į kaikurių vokiečių filmų artistų, vaizduojančių nerūpestingus Heidelbergo studentų tipus, žiūrėdamas į špagos randus Peterso veide, grakščiai įrėžtus kairiame skruoste, kaip vyriškumo ženklus, negadinančius veido išraiškos, nenorom prisiminiau pasakojimus apie sumanų Heidelbergo barzdaskutį, kuris susikrovė nemažą turtą, aprūpindamas studentus puikiais špagų randais, tuo pačiu juos išgelbėdamas nuo dvikovų rizikos ir susijaudinimo. Horstas Petersas buvo savotiškai patrauklus, ir aš puikiai supratau, kodėl ponios Rygoje, nežinodamos jo tikrojo užsiėmimo ir norėdamos palaikyti gerus santykius su okupantais, mielai jį kviesdavosi į vaišes.

—    Jūs pasikeitęs, untersturmfuehreri! — pastebėjau.

— Ar tai stebėtina? — šypsojosi jis. — Toks jau laikas, kad išliks tik tie, kurie sugebės laiku pasikeisti. — Jis išskleidė prieš mus ant stalo prirašytą popieriaus lapą ir pridūrė: — Perskaitykit!

Tai buvo fantastiško plano metmenys — kaip išgelbėti kiek galint daugiau vokiečių ir latvių nuo belaisvės, Vokietijai kapituliuojant. Būtent: persikeliant į Švediją. Mes, latviai, save laiką pavergtais ir prieš norą įveltais į karą, turėtume susirišti su švedų pakrančių sargybiniais ir duoti laivus, kurie, taip viską pramatant, jau esą rekvizuoti. Gi vokiečiai pasirūpintų kuru ir dengtų bėgimą.

Stebėjau kapitoną ir laukiau jo atsakymo. Jis ištiesė Petersui popieriaus lapą:

—    Jūsų planas nediskutuojamas. Palikti Didžiojo Reicho vėliavą būtų ne tik išdavystė, bet ir neatleistina kvailystė tokiu metu, kai naujieji ginklai turi pasirodyti ir nuvesti į seniai svajotą pergalę.

Peterso veide pasirodė nustebimas. Jis pasitikėjo savim ir, laikydamas mus naiviais neišmanėliais, negalėjo suprasti, kaip galim nepriimti jo pasiūlymo. Bet, greitai atitokęs, jis sutraukė veidą į paniekinančią šypseną:

—    Ar jūs tikrai tikite šia pasakėle apie naujuosius ginklus?

Kapitonas paspaudė ant stalo esantį skambučio mygtuką.

Pasirodė sargybinis.

—    Untersturmfuehreri, — pradėjo jis iškilmingai,—    esu priverstas jus suimti, kaip išdaviką. Perduokit jį su šituo įrodymu, — jis ištiesė man Peterso planą,—    saugumui.

Šis pokštas kapitonui labai patiko ir jis visą priešpietį šypsojosi pro ūsus. Prieš tai iš danų pogrindininkų buvau sužinojęs, kad Petersas yra trečias jų likviduojamųjų sąraše, ir jie prašė pranešti, kur ir kuriuo keliu jis iš čia važiuos. Tai mane erzino. Ko gero, danai dar paprašys, kad mes Petersą likviduotume. Ką gi jie patys veikia? Negi latviai turės pildyti danų pogrindininkų uždavinius!

Po pietų mums paskambino Petersas:

—    Saugumas sutiko prisidėti prie mūsų plano. Prašau atvykti pasitarimams.

Kapitonas ilgai tylėjo.

—    Petersas tikrai pavojingas provokatorius, — pagaliau prabilo jis, — ir atkaklus. Jis tol velsis tarp mūsų, iki tikrai dar kokia nelaimė atsitiks. Reikia juo atsikratyti. Ir tuoj pat. Praneškite savo pogrindininkams, kad pusiau ketvirtą vienas iš mūsiškių susitiks su jų pageidaujamu Nr. 3 uosto aikštėje prie Jenso... Bogeseno ar kaip ten, paminklo. Mūsiškis nusiims kepurę. Ir paskambinkit Petersui, kad noriu su juo susitikti uosto aikštėje tik dviese, kur niekas mūsų netrukdytų.

—    Ar jums žinoma, kad Petersas buvo pats veikliausias ir pavojingiausias gestapininkas Rygoje, likvidavęs Bikerniekų miške ir koncentracijos stovykloje nemažą būrį žmonių? Ar priemonės, kuriomis jūs norite šį reikalą sutvarkyti, jums neatrodo perdaug paprastos?

Kapitonas truktelėjo pečiais:

—    Patyrimai parodė, kad, juo gudresnis priešas, juo paprastesnėmis priemonėmis jis nugalimas.

Ši mintis man atrodė gili ir verta apmąstymo, ir, stebėdamasis kapitono drąsiu ir tiesiu priėjimu prie uždavinio, galvojau apie tai, iki atėjo nustatytoji valanda. Kai, nejaukios nuotaikos apimtas, lydėjau kapitoną pro duris, nelauktai paskambino iš Kopenhagos generolas Panke. Tai reiškė, kad pokalbis tęsis mažiausiai pusę valandos.

—    Ozolajau, jums teks paėjėti už mane, — pasakė kapitonas tokiu tonu, lyg tai būtų ėjimas ligi gatvės kampo nusipirkti laikraštį. — Ir neužmirškit laiku nusiimti kepurę, — pridėjo ir pasilenkė virš telefono.

Lyg staigaus smūgio apglušintas, atsidūriau gatvėje ir automatiškai žingsniavau uosto link. Su nuostaba sekti kapitono aštrų protavimą ir drąsą, ir tada staiga atsidurti jo vietoje — buvo du labai jau skirtingi dalykai, ir ne iš karto suvokiami. Mintys jaukėsi ir šokinėjo. Ar tik kapitonas nebus mane apgavęs, iš anksto žinodamas, kad generolas paskambins? Bet ne, Panke visuomet nelauktai paskambindavo. Be to, kapitonas nebuvo žmogus, vengiąs pavojų ir sunkumų! Ir dar: jis nežinojo, kad mano pažintis su Petersu jau gerokai sena, ir kad Petersas čia sukinėjasi su savo planais gal tik mano dėliai. Ir šitas žmogus turėjo pakankamai patyrimo ir suktybės, kad leistų įvykiams susiklostyti taip, kaip buvo numatęs kapitonas. Gal paprasčiausia — neiti prie uosto, dingti pirmajame skersgatvyje ir pasakyti kapitonui, kad Petersas neatėjo? Prisipažįstu, nesu greitai apsisprendžiąs žmogus. Kad pasiekčiau galutinio sprendimo, visuomet ilgai mėtausi, bet — aikštė prieš mane atsiveria, ten stovi lieknas ir status Petersas savo nepažeidžiamoje uniformoje, lengvai atsirėmęs į paminklo pakopą ir sukryžiavęs blizgančius batų aulus. Atrodytų jau perdaug apgailėtinai, jeigu jau dabar ryžčiausi pabėgti. Sukandęs dantis, artinausi prie jo stengdamasis statyti kojas drąsiai ir nerūpestingai, nors grindinys, atrodė, smego ir lingavo.

—    Reiškia, apsigalvojote? Ir tai visai suprantama! — šaukė Petersas. — Bet kodėl nesutikote ateiti į saugumą pasitarimui? Juk tai tik keli žingsniai nuo čia?

Papurčiau galvą.

—    Gerai, pagaliau man vistiek. Tačiau norėčiau gauti iš jūsų įrodymą, jog sutinkate. Štai, — jis vėl pakišo kažkokį popierių, — jūsų parašui vieta palikta prie manojo.

Staiga mane suėmė baisus pyktis, matant tokį neįtikėtiną įžūlumą, kuriuo Petersas ėjo prie mūsų, taip, lyg mes būtume naujai atrasto žemyno laukiniai, kurie puola į vaikiškiausius spąstus. O gal, jausdamas netolimą galą, jis tyčia norėjo mus įžeidinėti? Arba, gal paprasčiausiai jam pritrūko kantrybės taip ilgai terlentis su nekenčiamais svetimšaliais.

—    Argi jūs tikrai tikitės surasti žmogų, kuris kištų galvą į tokią nevykusiai sunertą kilpą?

—    Toks žmogus stovi prieš mane! — sušuko Petersas, staiga pakeisdamas savo studentišką šypseną bjauriu išsiviepimu. — Negi jūs manote, kad išeisite iš šios aikštės nepasirašęs?

Mano spėjimas, kad Petersas neteko kantrybės, pasirodė teisus. Net ir tai nuspėjau, kad Petersas sugeba padaryti, ko kapitonas neapskaičiavo. Buvo pats laikas nusiimti kepurę, tačiau ranka nekilo.

Žvilgterėjau aplink. Nedidelė aikštė buvo visiškai tuščia. Aplinkui esantieji namai atrodė liūdnai, užverktais aprasojusiais langais, nes oras buvo bjaurus ir apsiniaukęs. Retas rūkas kilo nuo jūros ir plaukė virš namų stogų. Ir uosto kanalo pakraštys driekėsi tuščias iki pat senųjų įtvirtinimų, kuriuose buvo gestapas. Mano kūnu perbėgo šiurpuliai, lyg ligoniui, peranksti pakilusiam iš lovos. Nuo pat paširdžių iki gomurio kažkas susitraukė į skaudų kamuolį. Nežiūrint to, prisiverčiau šyptelėti:

—    Ir kodėl gi negalėčiau nueiti nepasirašęs?

Petersas pasižiūrėjo man į akis ir mostelėjo ranka:

—    Su jumis baigta — vienokiu ar kitokiu būdu.

—    Įrodykit.

—    Prašau! — pasakė Petersas ir, lėtai elegantišku judesiu nutraukė pilką kiaulės odos pirštinę nuo dešiniosios rankos, nusijuokė: — Jūs tikriausiai šiuo metu gailitės, kad, norėdamas įsiteikti danams, nesinešiojate ginklo su savim.

Aš krūptelėjau — aišku, šį kartą tikrai reikėjo pasiimti ginklą.

Petersas šypsojosi:

—    Nenusiminkite, nes tai vistiek nieko nepadės. Be to, neužtenka turėti ginklą. Reikia mokėti jį ir panaudoti. Štai, — jis atkišo man tuščią delną ir staigiai mostelėjo augštyn. Lyg pas burtininką, jo pirštuose pasirodė mažas, juodas automatinis pistoletas.

—    Šitoks apsukrumas mūsų laikais nieko nereiškia, — sumurmėiau aš, ir, dar prieš pagalvodamas, kad reikėtų, buvau jau nutraukęs kepurę nuo galvos.

Bet nieko neatsitiko. Ant stogų buvo tylu. Šūvis nenuskambėjo. Tik šaltas ir drėgnas vėjas sujaukė mano p’aukus. Tikriausiai laukimas ir baimė atsispindėjo mano veide, nes Petersas žiūrėjo į mane pasimėgaudamas:

—    Nesvarbu, reiškia ar ne, bet jums aiškiai karšta pasidarė, ką?

—    Neužmirškit, kad nebeturite gerojo šefo, kuris jus gelbėdavo nuo kiekvienos bausmės, — pasakiau susitvardęs.

—    Vange galingesnis, negu anksčiau. Jis sėdi dabar pas admirolą Doenitzą.

—    Ir padeda kurti ketvirtąiį reichą? — paklausiau, nieko ypatingo negalvodamas ir net nejausda-mas kad paliečiau giliausią Peterso paslaptį. Jo akys išsiplėtė:

—    Nuo kada jūs išmokote didinti skaičius? — ir, greitai susigriebęs, pridėio: — Kaip gaila, kad toks išmintingas žmogus turės nueiti niekais, nes ketvirtasis reichas, aišku, apsieis be jūsų.

Kodėl danai delsia? Jaučiausi lvg primirštame spektaklyje, laukdamas viską užbaigiančm šūvio, kurio negali ir negali sulaukti. Petersas neskubėjo žinodamas, kad esu visiškoje jo galioje. Mane suėmė tokia baisi baimė, jog sulinko keliai, ir susverdėjau, lvg girtas. Staiga blykstelėjo mintis — gal uždengiu savim Petersą nuo danų snaiperių, ir žengiau žingsnį į šalį.

—    Nevarkite. Nepabėgsite, — šypsojosi Petersas, pakeldamas ranką. Mažasis pistoletas pasislėpė tarp jo pirštų, ir, iš tolo žiūrint, niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kad rankoje ginklas. — Reikia pripažinti, kad jums pašėlusiai sekėsi — išlikti gyvam visą šitą laiką, nuo Marienburgo iki Korskėlos!

—    Marienburgo?! — sušukau susijaudinės, norėdamas laimėti dar nors akimirką laiko. — Ar jūs mane atsimenate?

Petersas nusijuokė:

—    Ar atsimenu? Tą valandą jūs save paženklinote. Nėra galios, kuri apsaugotų žmogų nuo bausmės,įžeidusi vokiečių karininką — — — sušuko jis keistupatetišku balsu, išplėtęs akis, ir tą pačią akimirką juokingai susitraukė, lyg paliestas botago kirčio, ir— kažkur toli, už kanalo, nuskambėjo šūvis. Peterso ranka su pistoletu pakilo, aš pašokau į šalį, bet be reikalo. Jo galva nusviro ant peties, ir apsisukęs untersturmfuehreris Petersas krito veidu į žemę. Pasilenkiau ir apverčiau jį. Jis buvo gyvas, bet aš žiūrėjau į svetimą veidą, persikreipusį iš skausmo, pykčio ir nustebimo. Akys įsikibo į mane ir vertėsi iš duobių. Lūpos susitraukė į neapsakomą neapykantos išraišką — jis tikriausiai norėjo sušukti man ką nors laukiniai baisaus ir paniekinančio, bet jo tarplūpyje pasirodė tik putos, nusidažydamos raudonai. Pasikeitusi veido išraiška staiga atsileido, ir jis susmuko mano rankose. Danų šaulys buvo lėtai, bet labai tiksliai taikęs: kairėje krūtinės pusėje, maždaug tarp trečio ir ketvirto šonkaulio, pastebėjau mažą drykstelėjimą Peterso tvarkingoje uniformoje.

Tris minutes vėliau Korskėloje kilo suirutė ir sklido žinia, kad danų pogrindininkai vėl pašovę SS karininką, kuris vaikščiojęs uosto krantine, visai netoli gestapo būstinės.

Ir komendantūroje radau visus susijaudinusius. Išsiuntęs patrulius kelių ir praeivių tikrinimui, kapitonas atsilošė kėdėje ir atsiduso:

— Nemalonus reikalas. Bet ką mes galėjome daryti? Pasirinkimo nebuvo.

Iš latvių kalbos vertė Z. N.