Partizanai: Istorija ir dabartis

KAROLIS XII LIETUVOJE IR KAUTYNĖS TIES KLIŠOVU 1702 M.

O.URBONAS

ĮVADAS

Mano studijoje “Lietuvos senosios vėliavos Švedijoje”, 1956 m. Kary Nr. Nr. 3 ir 4, yra nurodyta, kad lietuviškosios vėliavos su Vyties ženklais, pagal švedų archyvinius davinius, buvo paimtos kautynėse ties Klišovu (Kliszow) 1702 metais liepos 9 dieną. Čia susikovė saksoniečio Augusto II ir lenkų karūnos kariuomenės su švedu kariuomene, kuriai vadovavo Karolis XII.

Žinant kokios kariuomenės susikovė, normalu būtų manyti, jog lietuvių daliniai, tada savo vėliavų nustoję, kovojo lenkų karūnos kariuomenės sudėty. Tikrumoje taip nebuvo.

Betyrinėdamas švedų archyvus, suradau du įdomius dokumentus: saksoniečių kariuomenės išdėstymą prieš kautynes ir Augusto II “ordre de bataille”. Abu šie dokumentai buvo švedų rasti po kautynių Augusto II štabe. Ir čia paaiškėjo tas įdomus dalykas, kad lietuviai kovojo ne lenkų, bet saksoniečių kariuomenes sudėty. Tas paaiškina ir keistus “lietuviškus” vardus pulkų vadų, kurie lietuviams vadovavo. Tie vadai buvo von der Goltz ir Šteinau.

Išaiškinti šitą neįprastą įvykį teko peržiūrėti visą krūvą archyvinių bylų ir dokumentų, kurių studijų išdava ir yra šis mano darbas.

BŪKLĖ LIETUVOJE PRIEŠ KARĄ

17 a. galas ir 18 a. pradžia buvo Lietuvai ypatingai nelaimingi. Kilęs su švedais karas užtiko Lietuvą visiškos anarchijos būklėje.

Nelaimės Lietuvoje prasidėjo Jono Sobieskio viešpatavimo pabaigoje ir joms pradžią davė kilusi kova tarp Lietuvos hetmano K. Sapiegos ir Vilniaus vyskupo Bžestausko. Trumpai paėmus, tos kovos eiga vystėsi sekančiai: anais laikais Lietuvos hetmanas (priešingai Lenkijos įstatymams) turėjo kariuomenėje beveik neaprėžtą valdžią. Jis turėjo teisę statyti kariuomenę kur ir kada norėjo ir teisę, tai kariuomenei išlaikyti, apdėti gyventojus tam tikru mokesčiu. Nuo to mokesčio buvo paliuosuoti tik katalikų ir unitų dvasininkai.

Daugiau kaip 10 metų Sapiega šito mokesčio iš dvasininkų nereikalavo. Bet štai, prireikus jam tam tikros sumos pinigų, jis nutarė juos išreikalauti iš dvasininkijos. Tokiu sprendimu Vilniaus vyskupas Bžostauskas liko be galo nepatenkintas ir pinigų išjieškojimui pasipriešino. Kilo kova, kuri greit tiek išsiplėtė, kad Bžostauskas įsakė bažnyčioms ir vienuolynams ekskomunikuoti Sapiegą ir jį į bažnyčią neįsileisti. Tačiau kunigai ir vienuolynai nepaklausė jo, ir dėl to Bžostauskas įsakė uždaryti bažnyčias. Ir vyskupas, ir Sapiega pakartotinai skundėsi karaliui ir popiežiui, kuriems, galų gale, pavyko tą kovą sušvelninti, bet galutinei sutaikinti Sapiegą su Bžostausku nepasisekė. Neapykanta pasiliko ir, pirmai progai pasitaikius, suliepsnojo iš naujo.

1686 m. birželio 17 d. Jonas Sobieskis mirė.

Naujo karaliaus rinkimai paprastai užtrukdavo gan ilgai. Tarpuvaldžio laikui Lietuvoje ir Lenkijoje, visuose pavietų seimeliuose (kur dalyvaudavo vien bajorai), buvo renkami tam vadinamieji kapturos teismai, nes normalūs teismai visam tam laikui būdavo uždaromi ir nebeveikė. Tuose kapturos teismuose būdavo sprendžiamos visos bajorų kriminalinės ir civilinės tylos, ir šita teisė buvo vadinama “libera cap-tura” (tie teismai buvo panaikinti 1768 m.).

Sapiega, kariuomene pasirėmęs, privertė paskirti kapturos teismo pirmininku ir Žemaitijos maršalu savo sūnų Jurgį. Tuo paskyrimu buvo labai nepatenkinta Oginskių šeima, nes ji numatė, kad po šito paskyrimo visa valdžia Lietuvoje susikoncentruos Sapiegos rankose.

Apie Oginskių šeimos nepasitenkinimą sužinojęs vyskupas Bžostauskas, kuris savo neapykantą Sapiegai nuslopinti negalėjo ir nenorėjo, nusprendė tą nepasitenkinimą išnaudoti, kad atkeršytų savo senam priešui Sapiegai. Per Žemaitijos vyskupą Krispiną jis suėjo į ryšius su Oginskiais ir greit savo tikslo pasiekė: tarp Sapiegos ir Oginskių kilo kova.

Iš Oginskių šeimos pirmas pradėjo kovą prieš Sapiegą Žemaitijos karužas Stasys Oginskis. Jis su savo draugais į visos Lietuvos ir Žemaitijos pavietus išsiuntė universalą, įsakydamas šlėktai susirinkti Skirsnemunės miestelyje. Tokį universalą išsiųsti turėjo teisę vien tik seimas, karaliui pirmininkaujant. Bet, atsižvelgiant į bendrą, tada jau gerokai pakrikusią, “respublikoje” tvarką, šita teise kai kada, žiūrint bendros būklės, pasinaudodavo ir kai kurie iš turtingųjų ir galingųjų magnatų.

Oginskis aiškino šio universalo tikslą — palaikyti Jono Sobieskio vyriausiojo sūnaus teises (tai buvo dar prieš Augusto II išrinkimą). Tikrumoje gi, Oginskio tikslas buvo su šlėktos pagalba išstumti Sapiegą iš hetmano vietos. Šlėktos susirinkimas ilgai nuslėptas būti negalėjo. Greit apie jį sužinojo Sapiega ir pasiuntė savo sūnų Jurgį su kariuomene Skirsnemunės link, įsakydamas jam susirinkusią šlėktą išvaikyti. Jurgis Sapiega, pasiekęs Skirsnemunę, ten jau nieko neberado. Oginskis, sužinojęs apie Sapiegos kariuomenės artinimąsi, pasitraukė Lietuvos gilumon ir įsitvirtino ties Lietuvos Brasta.

Jurgis Sapiega pasitraukusį Oginskį persekiojo, bet įtvirtintą Oginskio poziciją, turėdamas neskaitlingą kariuomenę, pulti negalėjo. Jis šaukėsi pagalbon tėvą. Tada Sapiega pats nužygiavo Lietuvos Brastos link ir apgulė Oginskį.

Iki atvirų kautynių šį kartą nebuvo prieita. Apgultas Oginskis, dėl maisto ir pašaro trūkumo buvo priverstas derėtis. Jis sutiko pasiduoti Sapiegai, jei pastarasis atleis visiems kaltę ir sumokės kariuomenei už vieną mėnesį algą. Sapiega sutiko, tik dėl pinigų išmokėjimo prašė kiek palaukti. Tuo kova tarp Sapiegos ir Oginskio šį kartą buvo sustabdyta.

Praėjo keletas mėnesių, bet Sapiega pažadėtųjų pinigų vis nemokėjo. Į pakartotinus reikalavimus jis atsakinėjo, jog valdžios pinigų nėra, o savais jis nemokės. Tas iššaukė naują kovą, šį kartą žymiai baisesnę.

Savų draugų palaikomas, Oginskis patraukė savo pusėn didesnę kariuomenės dalį. Šita kariuomene pasiremdamas, jis viešai pradėjo vadinti Sapiegą vagim ir apgaviku. Sapiega pasiskundė karaliui, kuris įsakė Oginskiui paleisti kariuomenę ir pasiduoti Sapiegai kaip Lietuvos hetmanui. Bet Oginskis kariuomenės nepaleido, o nuskubėjo Varšuvon, kur savo draugų ir šalininkų palaikomas, įgijo karaliaus palankumą (kodėl — paaiškės toliau).

Sugrįžęs Lietuvon, Oginskis surinko apie 20,000 vyrų kariuomenę ir, įsiveržęs į Sapiegos valdomas sritis, pradėjo plėšti Sapiegos dvarus ir žudyti jo šalininkus. Po to įsiveržė į Žemaitiją, kur keršijo Žemaitijos bajorams ir šlėktai už tai, kad jie palaikydavo Sapiegą.

Sapiega, kuris nepajėgė per trumpą laiką surinkti kariuomenę, vėl kreipėsi į karalių, bet pastarasis nekreipė į gautus skundus jokio dėmesio (atrodo, jog Augustas II buvo gana patenkintas, kad Oginskis žudo Žemaitijos bajorus, nes jie daugiausia priešinosi jo išrinkimui karaliumi).

Sapiega, įsitikinęs, kad karalius nenori, ar negali Oginskį sudrausti, pradėjo rinkti kariuomenę. Surinkęs irgi apie 20,000 vyrų, jis stojo į atvirą kovą su Oginskiu. Su kariuomene jis įsiveržė į Oginskio valdomas sritis ir atsilygino Oginskiui tuo pačiu. Nuo to laiko Lietuvoje prasidėjo tikras pilietinis karas, vedamas su visais įmanomais pilietinio karo žiaurumais. Miestai, kaimai ir sodybos buvo žiauriausiu būdu plėšiamos, o žmonės žudomi. Tūkstančiai žmonių liko be pastogės. Vagystės, plėšimai, žudymai, moterų prievartavimai virto kasdieniu reiškiniu. Žmones apėmė panika. Galų gale senatas, dvasininkija ir, bendrai, visi taikingi žmonės pradėjo kreiptis į karalių, reikalaudami sudrausti kovojančius, reikalui esant, net ginklu-jėga, nes ta pragaištinga kova grėsė pražudyti visą Lietuvą. Karalius iš pradžių pasiuntė savo įgaliotinius pas Sapiegą ir Oginskį reikalaudamas kovą sustabdyti, bet kai nei vienas, nei kitas to reikalavimo nepaklausė, pasiuntė Lietuvon savo paties saksų kariuomenę.

Jo kariuomenė, atvykus Lietuvon, ne tik nesustabdė kovas, bet pridarė dar daugiau žalos. Laikydama save “respublikos” atžvilgiu svetima, ji kiekvienoje pasiektoje vietoje elgėsi kaip užkariautame krašte: plėšė šlėktos ir dvasininkų dvarus ir be galo žiauriai elgėsi su vietos gyventojais. Prieš karaliaus kariuomenę pasipylė daugybė skundų ir teismus užvertė skaitlingos bylos. Karalius buvo priverstas savo kariuomenę atšaukti, tuo labiau, kad Sapiegos ir Oginskių kova ėmė atslūgti ir jie pradėjo tarpusavy derėtis. Galimas dalykas, kad kova, Lietuvos laimei, ir būtų užsibaigus, jei ne staigus įvykis, kuris ją tik dar labiau paaštrino.

Vilniuje prasidėjo tribunolų laikai. Du jauni kunigaikščiai — Mikas ir Jonušas Vyšnioveckiai — anksti rytą važiavo Vilniaus gatve savo buto link. Pakely jie sutiko Sapiegą, kuris grįžo iš lenkų hetmano Sluškos puotos Antakalny. Sapiegos karieta, kaip tas anais laikais buvo įprasta, buvo lydima haidukų, o jų dauguma po gerų vaišių buvo girti. Vyšnioveckų karietą jie palaikė už Vilniaus kašteliono Katilo karietą ir pradėjo ją varyti iš kelio. Prasidėjo ginčas su Vyšnioveckų palydovais, greit virtęs į muštynes, kur buvo pavartoti ne vien kumščiai ir botagai, bet ir ginklai. Minsko rotmistras Cedrovskis, kuris lydėjo Vyšnioveckius, prišoko prie Sapiegos karietos ir paleido šūvį pistoletu į snaudžiantį hetmaną. Jis būtų jį tikriausiai nudėjęs, bet, užtaisydamas pistoletą, užmiršo įdėti kulką. Išsigandęs Sapiega iššoko iš karietos ir, many-

Augustas II, Lietuvos Didysis Kunigaikštis ir Lenkijos karalius.

L. de Sylvestre portretas Gripsholme

damas esąs tikrai užpultas jo priešų Katilų, įsakė šauti. Abu Vyšnioveckiai buvo sužeisti, kilusį triukšmą nuraminti, į vietą atskubėjo iš netoliese buvusio sargybos būsto kareiviai ir norėjo visus suimti. Nesusipratimas paaiškėjo. Sapiega tuojau įsakė vežti sužeistus kunigaikščius į savo namus, juos iki pasveikimo gydė ir teikė jiems visą galimą globą. Vyšnioveckiams jis pareiškė savo apgailestavimą dėl įvykusio nesusipratimo ir juos atsiprašė.

Vyšnioveckiai, kol viešėjo Sapiegos namuose, nerodė jam jokios neapykantos, bet pasveikę ir grįžę į savo dvarus, pasiskelbė save Sapiegos priešais. Neturėdami galimybės vieni stoti į kovą su Sapiega, jie susižinojo su Oginskiu, kuriam pasiūlė nutraukti derybas su Sapiega, žadėdami už tai jį visais būdais remti. Po ilgo svyravimo Oginskis sutiko. Vėl prasidėjo kova, tik su tuo skirtumu, kad dabar Sapiegos šalininkų skaičius sumažėjo, o Oginskių padidėjo.

BENDRA POLITINĖ PADĖTIS RYTŲ EUROPOJE

Ši atsinaujinusi Sapiegos kova su Oginskiais yra tampriai surišta su Lietuvos-Lenkijos ir švedų karu. Ta Lietuvos magnatų tarpusavio kova žymiai sumažino Lietuvos pasipriešinimo galimybes ir buvo viena iš priežasčių, leidusi švedams palyginti lengvai užimti visą Lietuvą ir, galų gale, išjungti ją visiškai iš besivystančio karo.

Augustas II, užimdamas 1698 m. Lenkijos karališkąjį sostą, pasižadėjo grąžinti Rzečpospolitai Livoniją, kurią švedų karalius Karolis X užkariavo ir pagal taikos sutartį, įvykusią 1660 metais gegužės 3 d. Olivoje, prijungė prie Švedijos. Dėl to, tik užbaigęs 1699 m. karą su turkais, jis sudarė sutartį su danais ir su rusų caru Petru I dėl bendrų veiksmų prieš Švediją.

1700 m. Augustas II sumobilizavo savo saksoniečių kariuomenę, įsiveržė į Livoniją ir apgulė Rygą. Pradėdamas savo žygį prieš Rygą, Augustas II kreipėsi į Lenkijos seimą, prašydamas šaukti kariuomenę ir siųsti ją jam prie Rygos. Seimas neparodė jokio noro karaliaus prašymą pildyti ir šita aplinkybe pasinaudojo Lietuvoje Sapiegos priešai Oginskis su Vyšnioveckiais. Aiškindami savo veiksmus noru padėti karaliui, jie Ašmenos aps. Valkininkų miestely surinko arti 20,000 kariuomenės ir jos vadu paskyrė Miką Vyšnioveckį. Tą surinktą kariuomenę jie pavadino “patriotine konfederacija” ir paskyrė jai tikslą “ginti valstybę nuo žalingų Sapiegos veiksmų”.

Sužinojęs apie Vyšnioveckio kariuomenės sukoncentravimą ties Valkininkais, Sapiega skubiai pradėjo rinkti savo kariuomenę. Surinkęs apie 10,000 vyrų, jis pradėjo žygį prieš Vyšnioveckį ir Oginskį. 1700 m. lapkričio 17 d. ties Valkininkais įvyko kautynės. Kautynės prasidėjo anksti rytą, tęsėsi viso 6 valandas ir pasibaigė visišku Sapiegos pralaimėjimu. Jo sūnus Mikas pateko į nelaisvę. Konfederatai atgabeno jį į Valkininkus ir sekančią dieną žiauriausiu būdu nužudė. Tai padaryta buvo Vilniaus kanauninkui Bialozarui reikalaujant.

Jo amžininkų tvirtinimu, jaunasis Sapiega buvo tikras riteris: kilnus, išmokslintas, drąsus ir be galo padorus. Jis visą laiką stengėsi sutaikinti tėvą su Oginskiu, ir žuvo kaip didvyris.

Kelioms dienoms po kautynių praslinkus, Vyšnioveckis su Oginskiu pradėjo žygį Vilniaus link, kur buvo apsistojęs Sapiega. Jie norėjo jį ten suimti ir

Grafas Oginskis

padaryti jam galą, kaip šlėkta padarė jo sūnui. Sapiega, nesitikėdamas Vilnių apginti, pasitraukė į Varšuvą.

Oginskiai su Vyšnioveckiais, likę Lietuvos valdovais, paskelbė universalą, kuriuo Sapiega ir jo šalininkai buvo paskelbti tėvynės priešais, už įstatymo ribų esą, pasmerkti mirčiai ir jų turtai konfiskuoti.

Šitą universalą paskelbus, padėtis Lietuvoje dar pablogėjo. Sapiegos giminės ir draugai — o jų buvo nemažai — buvo priversti apleisti savus dvarus ir namus ir slapstytis nuo Oginskio ir Vyšnioveckio. Daug jų išemigravo į užsienius, kiti slapstėsi miškuose, pelkėse, požemiuose, urvuose. Keliai Lietuvoje pasidarė nesaugūs, plėšimai, vagystės, žudymai kartojosi iš dienos į dieną. Plėšikų gaujos puldinėdavo ne tik kaimus, bet miestus ir miestelius. Oginskio ir Vyšnioveckio šlėkta elgėsi žiauriau ir už paprastus plėšikus. Įsiveržę į gyvenvietę, jie ne tik plėšdavo ir žudydavo, bet ir nepaprastai kankindavo gyventojus, vis aiškindami savo veiksmus tuo, kad tai esą Sapiegos šalininkai.

Tuo laiku Sapiega pasiekė Varšuvą ir kreipėsi į karalių (kuris kaip tik buvo grįžęs iš Rygos apgulimo) ir į arkivyskupą-primą, prašydamas sudrausti Oginskį ir Vyšnioveckius. Savo raštu įteiktame pareiškime jis smulkiai aprašė “patriotinės konfederacijos” veiksmus ir nurodė, kad toks Oginskio ir Vyšnioveckių elgesys gręsia pražudyti ne tik Lietuvą, bet ir visą Rzečpospolitą. Karalius ir arkivyskupas, su Sapiegos pareiškimu susipažinę, iš pradžių rengėsi Oginskį ir Vyšnioveckius sudrausti. Buvo paskirta 6 senatorių komisija, kuri turėjo tą reikalą ištirti, po to buvo kreiptasi į seimą, kuris kaip tik buvo susirinkęs aptarti karo su švedais reikalą.

Tačiau visas reikalas pasibaigė niekais. Komisija, negalėdama tarpusavy susitarti, oficialiai net savo darbo nepradėjo, o seimas, dėl kieno tai intrygų, atsisakė daryti ką nors prieš Oginskį ir Vyšnioveckius.

Karolis XII, švedų karalius, mūšyje ties Narva Estijoje.

Sapiegos priešai — Oginskis ir Vyšnioveckiai — hetmano bergždžias pastangas matydami, stengėsi jį galutinai pražudyti. Jie savo kariuomenę didino visomis priemonėmis ir netrukus jiems pavyko ją surinkti net iki 20,000 vyrų stiprumo.

Sapiega, matydamas, kad prieš jį susirinko dar didesnės jėgos, pakartotinai kreipėsi į karalių, bet pastarasis nekreipė i jo skundus jokio dėmesio, nes jau buvo susitaręs su “konfederatais”.

Mat, Augstas II pradėdamas žygį prieš Rygą, kreipėsi į seimą, prašydamas šaukti kariuomenę ir siųsti ją jam prie Rygos. Kaip žinome, seimas tą prašymą išpildyti atsisakė, kariuomenės nešaukė ir Rygos apgulime lenkų kariuomenė nedalyvavo. Dėl to ir Rygos apgulimą Augustas vykdė vien tik su savąja saksų kariuomene. Rygos apgulimas tęsėsi tris mėnesius, bet dėl kariuomenės neskaitlingumo Augustas buvo priverstas apgulą baigti ir savo kariuomenę atitraukti. Jis ir vėl tuo pat klausimu kreipėsi į seimą, bet ir šį kartą seimas atsakė neigiamai.

Kas beliko Augustui daryti? Arba atsisakyti nuo pradėto žygio, arba pasinaudoti jau surinkta Oginskio ir Vyšnioveckių lietuvių kariuomene. Po ilgo svyravimo jis pasirinko antrąjį kelią. Konfederatai tuo, žinoma, buvo be galo patenkinti. Pasižadėdami karalių visaip remti, jie išsiderėjo sau teisę, progai pasitaikius, atitinkamai nubausti Sapiegą. Tam karalius savo sutikimą davė.

Augusto susitarimas su konfederatais negalėjo ilgai likti Sapiegai paslaptimi. Dabar jam paaiškėjo, kodėl karalius nekreipia jokio dėmesio į jo pakartotinus skundus. Neturėdamas kitos išeities, Sapiega nutarė pereiti Karolio XII pusėn ir ten jieškoti pagalbos. 1700 m. pabaigoje jis savo sumanymą ir įvykdė.

Bet kol reikalai vystėsi tokiu būdu Lietuvoje, bendra padėtis žymiai pasikeitė. Jaunasis švedų karalius, Karolis XII, netikėtai puolęs danus, pasirodė ties Kopenhaga. Danai buvo priversti prašyti taikos, ir atsisakyti sąjungos su Augustu ir rusų Petru. Po to, Karolis XII persikėlė į Livoniją ir 1700 m. lapkričio 20 d. visiškai sumušė rusus ties Narva. Beliko trečiasis priešas Augustas.

1700 metų žygiu Karolis XII susprogdino tą žiedą, kuris buvo sudarytas aplink Švediją. Pralaimėjusi ties Narva, rusų kariuomenė ilgesniam laikui iš karo buvo išjungta. Didesnė operacija rytuose, prieš Rusiją, buvo neįmanoma, kol saksų kariuomenė ties Dauguva (kur ji, Rygos apgulimą nutraukusi, užėmė įtvirtintas pozicijas kairiajame Dauguvos krante) dar nebuvo sunaikinta, iš kur Augustas būtų galėjęs smogti jam į sparną ir į užnugarį. Dėl to, tuojau po kautynių ties Narva, Karolis pradėjo rengtis naujam žygiui, šį kartą prieš Augustą.

Švedų archyvuose nedaug užsiliko dokumentų, kurie kalbėtų apie Karolio nusistatymą ir planus, nes jis, bendrai mažai kalbėdavęs ir visus savo planus laikydavęs paslapty. Bet vis tik užsiliko vienas dokumentas, kuris šį tą atskleidžia. Tai Karolio pasikalbėjimas su grafu Piperiu (jo ministeris pirmininkas), kuris įvyko Krokuvoje 1702 m. rugpjūčio 29 d. Išklausęs Piperio samprotavimus apie Augusto II nusostinimo sunkumus, Karolis atsakė: “Tai, ką, grafe, jūs laikote šiandieną negalimu dalyku, per pusę metų gali pasirodyti visai galimu... Tikėkite man, kad aš norėčiau palikti Augustą ramybėje, jei aš tik galėčiau tikėti jo žodžiams. Bet pirmas dalykas, kurį jis padarys, kai mes pradėsim žygį prieš rusus, bus tas, kad jis gavęs iš rusų pinigų, puls mus iš užpakalio, o tai būtų mūsų pražūtis...” Yra du dalykai, kuriuos reikalinga prisiminti: pirma, kad Karolis, prieš pradėdamas žygį prieš Lenkiją, jau buvo nusibrėžęs pagrindines linijas, kaip išrišti Rytų Europos klausimus visoje plotmėje; antra, kad kelias į Rusiją, kurią jis skaitė savo pavojingiausiu priešu, vedė per Lenkiją. Prieš siekiant bent kokio galutinio sprendimo rytuose, Augusto II galybė turėjo būti palaužta. Čia prisideda dar grynai ir kariniai samprotavimai, kad bazuotis nualintos Baltijos kraštais buvo negalima ir vienintelę tolimesniems veiksmams prieš Rusiją tinkamą bazę galėjo sudaryti tik Lenkija su Lietuva.

Politiniu ir strateginiu atžvilgiais reikalinga buvo, pirmoj eilėj, susitvarkyti su Augustu, rusus per tą laiką galima buvo šachuoti vietinių ir judrių jėgų pagalba.

Augustą II galima buvo iš žaidimo išjungti dviem būdais: sunaikinant jo saksų kariuomenę ir visus šaltinius, iš kurių jis galėjo semti rezervų, arba išreikalauti iš jo tokias valstybines garantijas, kurios užtikrintų jo nesikišimą į Karolio su Rusija atsiskaitymą. Karolis pagaliau nusprendė, kad Augustas turi būti pastatytas į būklę, iš kurios negalėtų trukdyti jo veiksmų prieš Rusiją. Jis skaitė, kad geriausia garantija būtų, jei Lenkija pati sudarytų tą užtvarą, kuri jam buvo reikalinga pridengti jo veiksmus rytuose. Tokiu būdu tiesioginis Augusto puolimas būtų tas kelias, kuris greičiausiai galėtų duoti reikalingų rezultatų. Bet čia jis turėjo skaitytis su faktu, kad kelias į Saksoniją vedė per Varšuvą. Buvo, žinoma, pavojus, kad tuo keliu einant, Lenkijos neutralitetas bus pažeistas ir Lenkija prisidės prie jo priešų. Tiesa, saksoniečių kariuomenė, traukdama Dauguvos link, žygiavo per Lenkijos teritoriją. Apgulant Rygą, Lenkija buvo Augusto II karinė bazė, o po pralaimėjimo ties Dauguva, jo kariuomenė prisiglaudė Lenkijoje. Atrodė, kad Karolis taip pat turėjo tokią pat teisę pasinaudoti Lenkijos teritorija, bet liko klausimas, kaip pažiūrės į tokią karinės teisės interpretaciją Lenkijos seimas ir senatas. Kad šiokio tokio pavojaus ta prasme būta Karolis turėjo progą įsitikinti. Tik peržengęs Dauguvą, jis gavo Lenkijos kardinolo Radziejovskio ir magnatų raštą, kuriame buvo rašoma grąsinančiai, kad jis saugotųsi peržengti respublikos sieną, jei nenori užsitraukti sau visos Lenkijos neapykantos. Nors Lenkija, vidujinių kovų ir kivirčų buvo žymiai susilpninta, vis tik 14 milionų tauta visuose Karolio strateginiuose samprotavimuose negalėjo būti visiškai nurašyta.

Visi šie samprotavimai vertė Karolį jieškoti būdų žygiui į Lenkiją, kurie per daug lenkų neužgautų. Tokioms aplinkybėms esant, Sapiegos atvykimas Karoliui buvo be galo malonus ir naudingas. Atsirado pagrindas peržengti Rzečpospolitos sieną, aiškinantis noru apsaugoti Sapiegos dvarus ir turtus nuo Oginskio ir Vyšnioveckio puolimų.

Dar 1700 metu pabaigoje Karolis pradėjo ruošti persikėlimo per Dauguvą operaciją. 1701 m. liepos mėn. pradžioje švedų kariuomenė pradėjo žygį Dauguvos link. Demonstruodamas ties Kokenhusenu, Karolis privertė saksoniečius (vadovavo jiems Šteinau) sutraukti tam punkte stipresnes jėgas. Gi liepos 8 d. vakare jis pats pradėjo persikėlimą per Dauguvą žemiau Rygos.

Čia švedai susidūrė ne vien su saksais, bet ir su rusų daliniais. Po švedų pergalės ties Narva, Augustas II, suprasdamas jam gręsianti pavojų, kreipėsi į rusų carą Petrą I. 1701 m. vasario 26 d. jiedu susitiko Biržuose, kur buvo susitarta, kad Petras perduos Augusto žinion keletą pulkų padedamosios kariuomenės.

Tų pat metų gegužės mėn. pradžioje ta padedamoji kariuomenė tikrai atvyko, bet kautynėse nesuvaidino jokio žymesnio vaidmens, nes didesnė jos dalis buvo palikta prieš Kokenhuseną, kur Karolis visai nepuolė.

Liepos 9 d. auštant, žemiau Rygos, švedai kėlėsi per Dauguvą. Nežiūrint stipraus saksų pasipriešinimo, persikėlimas pavyko ir švedai įsitvirtino kairiajame Dauguvos krante. Tik dėl to, kad persikėlimo priemonių trūko, švedų kavalerija persikėlė vėlai, ir saksų kariuomenė išvengė visiško sunaikinimo. Su savo kariuomenės likučiais Šteinau pasitraukė Lietuvon.

Pergalė ties Dauguva buvo, žinoma, švedams didelis taktinis laimėjimas, bet priešo kariuomenė sunaikinta nebuvo. Šteinau išgelbėjo dalį savo kariuomenės, nors ir su dideliais medžiaginiais nuostoliais. Kurlandijos užėmimas, žinoma, turėjo ir tam tikros strateginės reikšmės, nes tuo atskyrė sąjungininkus vienas nuo kito ir nedavė jiems galimybės susijungti.

1701    metų pabaigoje švedų kariuomene buvo išdėstyta taip: Kurlandijoje buvo sutelkta, Karolio asmeninėje vadovybėje, apie 21,000 vyrų, iš kurių 7,900 buvo raitelių. Livonijoje, Estijoje ir Suomijoje stovėjo dar 24,700 vyrų, neskaitant apie 8,000 milicijos iš vietinių žmonių. Vokiečių provincijose buvo daugiau kaip 18,000 vyrų, iš kurių 11,000 stovėjo Pomeranijoje (gen. Gyllenstierna).

Caro Petro kariuomene sudarė apie 63,000 vyrų. Ji buvo sukoncentruota Pskovo-Ladogos-Novgorodo rajone. Augustas II pradėjo rimtai rengtis karui ir jo pasirengimai jau buvo gan toli pažengę. Šteinau išgelbėjo po kautynių ties Dauguva 8,000 vyrų ir ši kariuomenė greitu laiku turėjo būti žymiai sustiprinta. Čia prisidėjo dar Oginskio ir Vyšnioveckio kariuomenės daliniai, kurie dabar įgavo ypatingos reikšmės. Reikalavimas perduoti saksoniečių kariuomenės sustiprinimui tam tikrus dalinius jiems iš pat pradžių buvo žinomas. Jų skaičius nustatytas dar nebuvo, kol nepaaiškėjo Karolio žygiavimo kryptis. Tik po to, kai paaiškėjo, kad Karolis su savo kariuomenės stambesnėm jėgom išžygiavo Varšuvos kryptimi, Oginskis su Vyšnioveckiu buvo priversti atiduoti Augusto žinion 2 dragūnų pulkus, viso 9 eskadronus iš 1100 žmonių ir tiek pat arklių, 1 kavalerijos pulką (nežinia ar gusarų, dragūnų arba kirasyrų) — viso 6 eskadronus iš 900 žmonių ir tiek pat arklių ir 1 pėstininkų pulką iš 2 batalionų — 1,250 vyrų. Šie lietuviški daliniai tolimesnėje karo eigoje dalyvavo kautynėse ties Klišovu.

KARO PRADŽIA

Užėmęs visą Kurlandiją ir prisiartinęs prie Lietuvos sienų, Karolis, Sapiegai pasiūlius, išsiuntė į Žemaitiją 3 atskiras rinktines. Lietuvos sienos peržengimą Karolis aiškino noru apsaugoti Sapiegos dvarus ir turtus nuo Oginskio kariuomenės puolimų, nes Sapiega, jo žodžiais, dabar yra jo sąjungininkas, o Oginskio kariuomenę jis laikąs maištininkais, kurie priešinasi teisėtai Sapiegos, Lietuvos hetmano, valdžiai. Oginskis, žinoma, su tokiu paaiškinimu sutikti negalėjo ir stojo į karą prieš įsiveržusius švedus.

Oginskio veiksmai buvo be galo neryžtingi. Į atvirą kovą su įsiveržusiais švedais jis nesileido, tik mėgino jiems trukdyti rinkti maistą ir pašarą ir sekė jų veiksmus. Aišku, toks pasyvus pasipriešinimas švedų žygio sulaikyti negalėjo ir jie, be didesnių sunkumų, užėmė Šiaulius ir Plungę.

Lapkričio pabaigoje į Žemaitiją atvyko ir pats Karolis. Sujungęs savo vadovybėje išskleistus švedų dalinius, jis nužygiavo Oginskio link. Pastarasis vėl kautynių išvengęs, pradėjo skubiai trauktis Lietuvos gilumon. Gruodžio pabaigoje jis atvyko į Vilnių, kur susijungęs su Vyšnioveckiu, ir jam, kaip daugiau prityrusiam karo vadui, perdavė kariuomenės vadovavimą.

Karolis XII užėmė Kauną. Kaune jis ilgai neužtruko, nes gavęs pranešimą, kad Vyšnioveckis su trigubai skaitlingesne kariuomene rengiasi pulti Kauną, skubiai grižo Kurlandijon. Iš ten, su visa savo kariuomene, jis vėl pradėjo žygį į Žemaitiją.

1702    m. sausio 17 d. jis pasiekė Raseinius ir kovo mėn. pradžioje pradėjo veiksmus prieš Vyšnioveckį, kuris susitelkė Vilniaus apylinkėse. Pirmas rimtesnis susidūrimas įvyko ties Jėznu, kur Vyšnioveckio kariuomenė buvo sumušta ir priversta trauktis.

Kovo 15 d. ties Darsūniškiu įvyko naujas švedų susirėmimas su Vyšnioveckiu. Šį kartą švedai buvo sumušti ir jų vadas generolas Gummerhjelm pateko nelaisvėn. Pagal švedų archyvinius davinius, šiose kautynėse dalyvavo 2500 švedų ir apie 6000 lietuvių.

Pranešimą apie šitas kautynes gavęs, Karolis pasiuntė generolą Moernerį su stipresnėm jėgom Vilniaus link. Moerneriui buvo įsakyta užimti Vilnių, kad Vyšnioveckis šiuo strateginiu punktu daugiau negalėtų naudotis. Moerneris greitai nužygiavo Vilniaus link ir taip ryžtingai puolė Vyšnioveckio priekinius dalinius, kad pastarasis net nesuspėjo savo kariuomenės parengti kautynėms. Pats vos spėjo šokti ant arklio ir dingti iš miesto. Balandžio 5 dieną švedai užėmė Vilnių.

Vilniuje Moerneris rado palikta daug artilerijos, arklių ir parako. Be to, jis dar išreikalavo iš miesto kontribuciją ir jos sąskaiton gavo 148,005 auksinus pinigais, 1859 svarus parako ir 2503 svarus švino.

Įdomus yra Gummerhjelmo likimas, davęs Karoliui progos susitikti ir pasikalbėti su jėzuitu tėvu Berensu. Gummerhjelmas buvo vienas iš drąsiausių ir gabiausių Karolio generolų ir dėl to jo labai mėgiamas. Vyšnioveckis, paėmęs jį nelaisvėn, atvežė į Vilnių, įmetė į kalėjimą ir norėjo ten numarinti jį badu. Apie tai sužinoję jėzuitai išsiprašė jį savo globon. Jie sudarė Gummerhjelmui geras gyvenimo sąlygas, aprūpino jį visais įmanomais patogumais ir juo rūpinosi. Ypatingai daug rūpesčio parodė tėvas Berensas, kuriam Gummerhjelmas tikriausiai turėjo būti dėkingas už jo gyvybės išsaugojimą. 1703 m. gruodžio mėn. jis buvo išlaisvintas. Ta proga Karolis pasiuntė tėvui Berensui dovaną ir pasistengė jį pamatyti, kad jam asmeniškai padėkotų.

Tada įvyko gan būdingas Karolio ir tėvo Berenso pasikalbėjimas:

“Kuo aš galiu Tamstai atsidėkoti?” paklausė karalius.

“Aš turiu prašymą”, atsakė jėzuitas.

“Jei tik galima, esu pasirengęs Jūsų prašymą išpildyti, koks reikalas?”

“Leiskite, Jūsų Didybe, dviem jėzuitams apsigyventi Jūsų krašte, nors ir Laplandijoje. Jie ten gyvens savo lėšomis, mokės mokesčius ir niekur neišeis. Jei kuris nors iš jų paliks savo gyvenamąją vietą, juo labiau, jei mėgins keliauti po kraštą ir mokyti vaikus — galite pasmerkti juos mirti”.

“Bet ką jie ten veiks?” paklausė nustebęs Karolis.

“Nieko. Tik gyvens ir melsis. Turėdami visuose pasaulio kraštuose savo atstovus, mes norėtume turėti juos ir Jūsų krašte”.

Kiek pagalvojęs, Karolis atsakė:

“Negalima. Mes dėkingi Dievui, kad jau vieną kartą jų atsikratėm. Bet, tėve Berensai, jei jūs kada nors būsite popiežium ir mums pažadėsite, kad tie jėzuitai gyvens visai ramiai, gal mes juos ir įsileisim į mūsų kraštą”.

“Tai labai malonus atsakymas, bet kartu ir galutinis mano prašymo atmetimas. Nė viens jėzuitas niekuomet nebus popiežium”.

“Kodėl?” paklausė karalius.

“Dėl to, kad apaštališkoji kolegija, rinkdama popiežių, dažniausiai laikosi sekančios taisyklės: Petrai, neatiduok raktų Jėzui, nes niekuomet jų neatgausi”.

“Reiškia ir šventoji kolegija gerai pažįsta jėzuitus”.

“Kaip gi jai mūsų nepažinti, jei mes apaštališkajam sostui suteikiam tiek didybės ir galybės”.

“Matote, tėve, ir mes juos neblogiau pažįstame iš jų darbų ir iš mūsų pačių patyrimo”.

“Ar turiu aš, Jūsų Didybe, priimti šitą atsakymą kaip Jūsų galutinį sprendimą?”

“Taip, bent šiuo kartu”, atsakė Karolis ir atsisveikino su tėvu Berensu paduodamas jam ranką.

Tuo tarpu Vyšnioveckis, prievarta Vilnių palikęs, nutarė pulti švedų užimtą Kauną. Vasario mėnesį jis du kartus mėgino pulti Kauną, bet be pasisekimo. Šitų kovų metu Kaunas gerokai nukentėjo, nes Vyšnioveckis smarkiai jį bombardavo. Po nepasisekusio Kauno puolimo, Vyšnioveckis pasitraukė už Vilniaus, kur vėl susijungė su Oginskiu.

Didesnė Lietuvos dalis jau buvo užimta švedų. Kovo 27 d. Karolis sutelkė visas švedų jėgas Kaune ir po dviejų dienų pradėjo žygį prieš Lenkiją. Generolas Moerneris su stipria rinktine buvo paliktas Vilniuje, jam talkininkavo Sapiega su lietuviškų jėgų dalimi.

Karoliui iš Lietuvos išvykus, Lietuvoje kilo partizaninis karas, ypatingai sustiprėjęs, kai gegužės 5 d. ir Moerneris su didesne švedų Lietuvoje paliktos kariuomenės dalimi apleido Vilnių ir nužygiavo Lenkijon (žiūrėk toliau). Lietuvoje paliktos buvo tik smulkios įgulos, kurios laikė savo rankose svarbesnius strateginius punktus. Bet ir tie smulkūs daliniai darė lietuviams daug žalos, juo labiau, kad jiems vadovavo tokie prityrę karo vadai kaip generolas Levenhauptas ir Sapiega.

Daug kas iš lietuvių ponų, sudarę savų žmonių partizaninius būrius, mėgino pulti paliktas Lietuvoje švedų įgulas. Bet be pasisekimo, nes, iš vienos pusės, išvystyti šitos rūšies karą jie galimybių neturėjo, o iš kitos — jų asmeninės ambicijos ir tarpusavio nesutarimai neleido išsirinkti bendrą vadovybę ir susitarti dėl bendro veikimo plano.

Partizanams padėti Lietuvon nuskubėjo Vyšnioveckis ir Oginskis. Bet ir jie nieko ypatingo nuveikti nepajėgė. Jau pirmos rimtesnės kautynės ties Salantų miesteliu pasibaigė visišku Oginskio ir Vyšnioveckio pralaimėjimu. Šiose kautynėse jie nustojo daugiau kaip 600 vyrų ir prarado visą savo artileriją, 11 pabūklų. Antros kautynės įvyko ties Radviliškiu. Pralaimėjimas buvo dar sunkesnis. Šių kautynių metu Sapiega paėmė visą asmeninę Vyšnioveckio gurguolę, kurioje rado daug parako, švino, visas Vyšnioveckio brangenybes ir 27,000 talerių pinigais.

Po Radviliškio kautynių Oginskio ir Vyšnioveckio būklė pasidarė kritiška. Pagalbos laukti nebuvo iš kur, tuo labiau, kad Augusto būklė Lenkijoje buvo dar liūdnesnė. Vienu smūgiu Karolis užėmė Varšuvą, Krokuvą ir ties Klišovu (Kliszow) sudavė Augustui mirtiną smūgį.

Kaip tas įvyko — pamatysim iš Klišovo kautynių aprašymo.

(Bus daugiau)

KAROLIS XII LIETUVOJE IR KAUTYNĖS TIES KLIŠOVU 1702 M.

O. URBONAS

(Pabaiga)

KLIŠOVO KAUTYNĖS

Švedų įžengimas į Lietuvą padarė bombos sprogimo įspūdį Varšuvoje, kur seimas vis negalėjo nuspręsti kaip pasielgti: šaukti kariuomenę ir stoti į karą prieš švedus ar ne. Augusto atžvilgiu seimo nuotaikos pasidarė nepaprastai nedraugiškos, nes Sapiegos šalininkai, žinoma, darė viską, kad suverstų atsakomybę už gresiantį karą su švedais Augustui. Bet, kaip ir dauguma lenkiškųjų seimų, galutinio sprendimo padaryti nesugebėjo. Vienintelis konkretus nutarimas buvo pasiųsti pas Karolį delegaciją ir pamėginti pradėti derybas.

Seimo dauguma buvo nusistačiusi nutraukti santykius su Augustu, tuo būdu patenkinti Karolio reikalavimus ir išvengti gręsiančio karo. Bet Augustas, gabus diplomatas, stengėsi visomis priemonėmis reikalą vilkinti, tikėdamas, kad aplinkybėms pasikeitus, jam pasiseks pakeisti seimo daugumos nusistatymą arba, pasikeitusios aplinkybės privers seimą šaukti kariuomenę ir įsijungti į karą.

Po kautynių ties Jėznu ir Darsūniškiu ir po Vilniaus užėmimo, kovo 27 d. Karolis sutraukė savo kariuomenę ties Kaunu ir 2 dienas vėliau pradėjo žygį į Lenkiją. Gegužės 14 d. jis pasiekė Pragą ir Varšuva be pasipriešinimo pasidavė. Seimo delegacija, kuri jau ilgesnį laiką lydėjo Karolio kariuomenę, laukdama audiencijos, galų gale, balandžio 22 d. buvo Karolio priimta, bet nieko nelaimėjo. Karolis pasiliko prie savo reikalavimų: nuvainikuoti Augustą, nutraukti su juo visus ryšius ir gauti reikalaujamas garantijas, reikalingas jo numatytam karui prieš Rusiją.

Tuo tarpu Augustas, švedams artinantis prie Varšuvos, skubiai paliko miestą ir išvyko Krokuvon. Prieš išvykstant iš Varšuvos, jam pasisekė priversti seimą, kuris negavo jokių žinių iš pasiųstos pas Karolį delegacijos, sušaukti Lenkijos karūnos kariuomenę ir leisti naudotis jo saksoniečių kariuomenei Lenkijos teritorija.

Iki birželio mėnesio pradžios Karolis neturėjo jokių žinių apie Augusto pasirengimus ir žygius. Tik birželio 10 dieną jis gavo pranešimą, kad Augustas jau persikėlė per Oderį ties Breslau ir, kad apie birželio 14 d. jis laukiamas Krokuvoje. Tačiau Augusto žygiavimo kelias jam nebuvo žinomas. Žinant, kad lenkų karūnos kariuomenė pradėjo rinktis Lvovo rajone, sunku buvo tikėtis, kad Augustas žygiuotų per Didžiąją Lenkiją. Pagaliau paaiškėjo, kad Augusto kariuomenės greičiausia tektų laukti Krokuvoje.

Dar iš Pragos, gegužės 24 d., Karolis pasiuntė Gyllenstiemui (švedų dalių, esančių Vokietijoje, vadui) įsakymą būti pasirengusiam, įsakymą žygiui gavus, tuojau žygiuoti Krokuvos link. Karolio apskaičiavimu, Gyllenstiernas su savo kariuomene galėjo atlikti 300 km kelią, Stetin—Kalisz, per 20 dienų, ir, reiškia, apie birželio 20 d. pasiektų tą punktą.

Pagal Karolio planą Gyllenstiernas turėjo žygiuoti iš Vokietijos per Didžiąją Lenkiją, išilgai Saksonijos sienos. Jis pats buvo pasirengęs žygiuoti per Opoczno ir Radoszyce, o Moerneris — iš Vilniaus per Liubliną ir Kazimierz. Tik pasiekus visoms žygio voroms Varšuvos liniją, turėjo prasidėti tikrosios operacijos. Derybos su lenkais ėjo toliau, bet Karolis, siekdamas savo tikslų, jokių nuolaidų nedarė. Dėl to ir derybos jokių rezultatų nedavė.

Birželio 16 d. Karolis su savo 9500 vyrų kariuomene pajudėjo ir birželio 25 d. pasiekė Radoszyce. Per 10 dienų tuo būdu buvo nužygiuota tik apie 140 km. Kai kas iš senesniųjų švedu istorikų priekaištauja Karoliui už tokį lėtą žygi, tvirtindami, kad žygiuodamas greičiau, jis turėjo progą sumušti Augustą dar galutinai nepasirengusį. Atrodo, kad šis priekaištas yra be pagrindo, ir kad toks lėtas žygis turėjo pagrindą ir aplinkybėms buvo pilnai pritaikintas. Jau ištisą mėnesį Karolis siekė apsupti Augustą, kad vienu mirtinu smūgiu išspręstų savo ginčą su juo. Greitesnis žygis reikštų izoliuotą operaciją, kuri nustatyto tikslo pasiekti negalėjo, nes Augustas būtų galėjęs apsupimo lengvai išvengti. Karolio vedama kariuomenė sudarė centrą ir ii skubėti neturėjo, atvirkščiai, turėjo būti stabdoma, kad sparninės rinktinės suskubtų užimti joms skirtas vietas.

Radoszycuose birželio 26 d. Karolis gavo pranešimą, kad Gyllenstiernas dar birželio 14 d. nebuvo pajudėjęs iš vietos. Jo nusivylimas buvo didelis, bet atitaisyti būklę jau nebuvo galima. Pakartojęs savo įsakymą Moerneriui greičiau žygiuoti Lietuvos Brastos kryptimi, į ten jis pasiuntė jam sekantį įsakymą žygiuoti Krokuvos link. Moerneris jau gegužės 5 d. paliko Vilnių ir skubėjo susijungti su Karoliu.

Iš Varšuvos išvykęs, Augustas II, pirmiau Krokuvoje, vėliau Drezdene, energingai pradėjo rinkti savo kariuomenę. Iš viso jam pasisekė surinkti apie 20,000 vyrų, kurių tarpe buvo ir iš Lietuvos atvykusios Oginskio dalys. Jų buvo: pėstininkų pulkas iš 2 batalionų, viso 1250 vyrų, kavalerijos pulkas (trūksta davinių koks tai buvo pulkas) iš 6 eskadronų, viso 900 raitelių ir du dragūnų pulkai iš 9 eskadronų, viso 1,100 raitelių. Nei jų atvykimo datos, nei jų žygio kelio, pagal švedų archyvų davinius nustatyti nepavyko. Taip pat lieka neišaiškintas klausimas, kodėl buvo pakeista tų dalių vadovybė. Kad šie pulkai žygiavo savų vadų vadovaujami, abejojimų nėra, bet kautynių metu jie buvo atiduoti saksoniečių generolų vadovybei. Dragūnams vadovavo von der Goltz, o pėstininkams ir kavalerijos pulkui — Šteinau.

Žinodamas, kad Lenkijos karūnos kariuomenė telkiama Lvovo rajone, Augustas pradėjo žygį, norėdamas greičiau susijungti su lenkais ir tuo išvengti kovos vienam prieš švedus. Saksoniečių kariuomenės žygis buvo taip sutvarkytas, kad jau birželio 12, 13 ir 14 dienomis jų stipresnės jėgos turėjo pasiekti Krokuvą. 4,000 vyrų saksoniečių rinktinė buvo pasiųsta Kazimierz kryptimi, kad trukdytų Karolio ir Moernerio kariuomenių susijungimą.

Žinia apie Kazimierz užėmimą privertė Karolį savo žygio kryptį dalinai pakeisti: vieton Krokuvos jis nužygiavo Kielce kryptimi, norėdamas greičiau ir lengviau susijungti su Moemeriu.

Artėjo svarbūs įvykiai. Liepos 2 d. Augustas su stipria kavalerijos rinktine pasiekė Pinczov, visa jo kariuomenė žygiavo užpakaly, pusę dienos žygio atstumu. Liepos 5 d. su visa savo kariuomene Augustas pasiekė Pinczov, kur įrengė įtvirtintą stovyklą.

Švedai liepos 7 d. pasiekė Obice — 19 km į šiaurę nuo Pinczov.

Apie Lenkijos karūnos kariuomenę Karolio štabe jokių žinių nebuvo, buvo manoma ją esant dar toli užpakaly.

Kai liepos 7 d. švedai pasiekė Obice, jie sužinojo, kad Augustas pasistūmėjo pirmyn iki Klišovo. Abu priešus dabar skyrė tik 9 km atstumas.

Augusto operatyvinis planas buvo pagrįstas švedų jėgų dideliu išsisklaidymu. Jis laiku gavo pranešimą, kad Gyllenstiernas tik birželio 23 d. pradėjo žygį iš Štetino ir per Lendsbergą įžygiavo į Didžiosios Lenkijos teritoriją. Jis taip pat žinojo, kad Moerneris iš Vilniaus žygiuoja Krokuvos link, ir apskaičiavo, kad, jei jam pasiseks pasiekti švedų kariuomenę prieš jos susijungimą su Gyllenstiemu ir Moerneriu, tai jis galės mušti kiekvieną tų rinktinių atskirai. Birželio 30 d. generolas von Trampe su 3,000 kavalerijos pasistūmėjo Pinczov link ir jo žvalgomieji organai išaiškino švedus Kielce ir Moernerio persikėlimą per Vyslą ties Kazimierz. Pagreitintu žygiu Augustas pastūmė savo kariuomenę pirmyn Pinczov link ir liepos 5 d. pasiekė tą vietą, nužygiavęs per 3 dienas daugiau kaip 80 km. Čia Augustas gavo kunigaikščio Liubomirskio (Lenkijos karūnos kariuomenės vado) pranešimą, kad jis pasiekė Opatovice ir tik laukia atvykstančių iš Krokuvos persikėlimo priemonių, kad tuojau keltųsi per Vyslą. Pareikšdami savo prisirišimą prie Augusto, lenkai įsakmiai jį prašė prieš švedus neveikti, kol lenkai su juo nesusijungs. Liepos 6 d. Augustas pasistūmėjo pirmyn iki Klišovo, kur gavo pranešimą, kad švedai pasiekė Obice, o lenkai artinasi prie Pinczov.

Augustas iš savo gerai organizuotos agentūros žinojo kokias jėgas turėjo švedai. Jis buvo įsitikinęs, jei Mcerneris pasivėluotų (Gyllenstierno atvykimą laiku jis visai griežtai skaitė neįmanomą), dėl savosios kariuomenės skaitlingumo, jis lengvai kautynes laimėtų. Jei Moerneris ir suskubtų susijungti su Karoliu — vis vien jo kariuomenė būtų skaitlingesnė už švedų. Aišku žaidimas būtų sunkesnis, bet ir tuo atveju buvo užtektinai davinių tikėtis pergalės. Dėl to jis nusprendė: ties Klišovu užimti įtvirtintą poziciją, laukti lenkų atvykimo ir, arba pačiam pulti, arba atremti švedų puolimą.

Pozicija tarp Hajdaszek miško ir Klišovo, gynimo atžvilgiu, turėjo didelių pirmumų, ir savo kariuomenę jis išdėstė iš pat pradžių, atsižvelgdamas į būsimas kautynes. Pirmosios linijos kairysis sparnas buvo pratęstas iki Rembov kaimo ir atremtas i Nidos upę; į dešinę jis siekė Kokot slėnį, maždaug 600 m į šiaurės-rytus nuo Klišovo. Antroji linija ties Klišovu. Centras, kuriame stovėjo 48 artilerijos pabūklai, užėmė Kulaki augštumą frontu į šiaurės-rytus. Dešinysis sparnas, nukreiptas į Kije, buvo pratęstas iki slėnio į šiaurę nuo Hajdaszek miško rytinės dalies. Tuo būdu frontas ir sparnai buvo pridengti vietovės ir saugumas, atrodo, buvo užtikrintas.

Bet, svarbiausia, saksoniečių kariuomenė buvo 4—5,000 vyrų skaitlingesnė. Aišku, tas dar nebuvo lemiantis faktorius, užtikrinantis pergalę, bet, atvykus lenkų kariuomenei, kurios buvo laukiama liepos 9 d., Augustas, pilnas pasitikėjimo, pasirengė pulti švedus liepos 10 d. Liepos 8 d. prieš vakarą Liubomirskis pranešė, kad su kariuomene atvyko į Pinczov, kur ir apsistojo. Lenkų kariuomenė dabar buvo tik 7 km atstume nuo saksoniečių. Augustas tuojau nuvyko į Pinczov, kur su Liubcmirskiu aptarė visus busimųjų kautynių reikalus.

Augustas II buvo įsitikinęs, kad jis turi visišką laisvę nustatyti puolimo laiką ir kryptį. Tačiau, kai pasireiškė Karolio iniciatyva, jis atsidūrė prieš visai naują situaciją. Mat, jis nesiskaitė nei su Karolio charakteriu, nei su švedų kariavimo būdu, bet, eidamas anų metų papročiu, įvertino vien tik tas aplinkybes, kurios buvo lengvai apčiuopiamos. Optimistiškai nusiteikęs, jis visai pamiršo atkreipti dėmesį į tai, kad atsitraukimas iš Klišovo pozicijos buvo, toli gražu, ne lengvas. Atsitraukimo kelias ėjo per Hajdaszek — dešiniojo sparno krašte. Jei priešui pasisektų apeiti pro Kije pelkes, kurios buvo priešais poziciją ir supti pozicijos dešinįjį sparną, atsitraukimas pasidarytų neįmanomas (kas iš tikrųjų ir įvyko). Užpakaly ir iš kairės telkšojo didelės Nidos upės pelkės — ir visai kariuomenei grėsė katastrofa.

Ties Klišovu susikovusių kariuomenių skaičiai buvo toki:

Švedai: pėstijos 10,330, kavalerijos 4,700, dragūnų 1,200. Viso 16,200 vyrų. Visą švedų artileriją sudarė vien 3 svarų pulkų patrankos.

Saksoniečiai: pėstijos: lenkų gvardija 1 batalionas 650 vyrų, sakson. gvardija 3 batalionai, 2,500 vyrų, ir kt. Šteinau pulkas (lietuviai) 2 batalionai, 1,250 vyrų kavalerijos, ir kt. Šteinau pulkas (lietuviai) 6 eskadronai, 800 dragūnų, ir kt. Von der Goltz (lietuviai) 2 pulkai, 9 eskadronai, viso 1100 raitelių.

Iš viso pėstijos: 18 batalionų — 11,950 vyrų, kavalerijos: 44 eskadronai — 6,770 raiteliu ir dragūnų — 3,800.

Visą saksoniečių kariuomenę sudarė 22,430 vyrų, bet reikia manyti, kad pačiose kautynėse jų dalyvavo mažiau. Iš užsilikusių davinių matyti ( daviniai rasti švedų po kautynių Augusto štabe), kad kautynėse dalyvavo maždaug 18,000.

Lenkų kariuomenė buvo sudaryta tik iš kavalerijos ir jos kautynėse dalyvavo apie 8—9,000 vyrų.

KAROLIO PUOLIMO FLANAS IR JO VYKDYMAS

Generolui Moerneriui tik atvykus i Obice, Karolis davė įsakymą pulti ryt dieną, t.y., liepos 9 d.

Švedų generolai aiškiai numatė sunkumus, žinodami turėsią reikalo su žymiai skaitlingesne saksoniečių kariuomene. Bet apie lenkų kariuomenės atvykimą jie jokių žinių neturėjo ir kol kas skaitėsi tik su galimybe kautis su saksoniečiais. Jau kelios dienos prieš kautynes jie mėgino atkalbėti Karolį nuo ofenzyvinių veiksmų. Paaiškėjus saksoniečių kariuomenės koncentracijai ties Klišovu, jų atkalbinėjimai pasidarė dar griežtesni. Karoliui buvo sakoma, kad kariuomenė yra išvargusi, kad jai trūksta duonos ir kad visa artilerija, išskyrus pulkų patrankas, dėl blogų kelių yra atsilikusi. Tačiau Karolis savo sprendimo nepakeitė. Į nurodymą, jog kariuomenei trūksta duonos, jis atsakė, kad saksoniečių stovykloje galima bus rasti užtektinai duonos, be to, priminė savo generolams patarlę, kad “alkanas šuo geriau kanda”. O dėlartilerijos jis pridūrė, kad saksoniečių stovykloje jie rasią daugiau artilerijos, negu jiems yra reikalinga. Visus atiduotus įsakymus jis paliko galiojančius.

Liepos 9 d. auštant švedų kariuomenė buvo sustatyta pagal tai dienai duotą ordre de bataille (dalių išdėstymą kautynėms), ir būtent:

dešinysis sparnas: kavalerija 2-juose skaidiniuoce, pirmajame 13 eskadronų, antrajame 8 eskadronai; centras: pėstija 2-jcse linijose, pirmoje linijoje 12 batalionų, antroje linijoje 6 batalionai; kairysis sparnas: kavalerija 2-jouse skaidiniuose, pirmajame 12 eskadronų, antrajame 7 eskadronai.

Tuo būdu švedų kautynių rikiuotė numatė centre visą pėstiją, o kavaleriją sparnuose. Tiksliai pravesta

Viršuje: Lietuvių dalys saksy kariuomenės eilėse ties Klišovu. Dešiniame sparne Goltz ir kairiajame — šteinau pulkai.

Augusto Ordres De Battaille, kuris rodo kaip jo kariuomenė buvo išrikiuota mūšiui.

plk. Meijerfeldo žvalgyba leido Karoliui iš anksto nustatyti kautynių eigą ir sudaryti smulkų planą.

Liepos 9 d. 6 vai. ryto švedų kariuomene buvo sustatyta pagal ordre de bataille ir pradėjo judėti Klišovo kaimo link. Tik švedams pajudėjus, buvo gautas pranešimas, kad saksoniečių kariuomenė pradėjo judėti į šiaurę. Karolis tuojau savo dalių judesį sustabdė, matomai tam, kad pultų saksoniečių kariuomenę, kai tik ii išeis iš miško ties Vloščovice. Taip Karolis prastovėio iki 9 val. ryto, kai paaiškėjo, kad pranešimas klaidingas ir saksoniečių kariuomenė nepajudėjus iš vietos. Tada švedai vėl pradėjo eiti pirmyn. Karolis, kuris jojo priešaky, pasiekęs augštumą į pietų-rytus nuo Korytnica, pamatė priešo stovyklą. Buvo apie 10 valanda ryto.

Prieš jo akis tęsėsi gana lygi vietovė, esanti priešais Rembov, Klišovo ir Kokot kaimus; vakaruose tą vietą rubežiavo Nida. Lygumoje, priešais ir į kairę nuo kaimo Rembov jis pamatė saksoniečių kariuomenės palapinių eiles, kurios tęsėsi per Kulaki augštumą ir ėjo žemyn Hajdaszek miško kryptimi. Stovykloje viskas atrodė ramu, saksoniečiai dar, matyti, nežinojo, kad visa švedų kariuomenė buvo tik už 3 km.

SAKSONIEČIŲ IR LENKU VEIKSMAI IKI 12 VALANDOS 30 MINUČIŲ

Visi mano švedų archyvuose peržiūrėti dokumentai vienbalsiai tvirtina, kad švedų puolimas užklupo saksoniečius visai netikėtai. Priežastis, atrodo, pirmoj eilėj, buvo ta, kad Augustas ir jo generolai labai nedavertino Karolio operatyvinius galimumus. Žinodami savo kariuomenės skaitlingumą, jie nemanė, kad Karolis drįs juos pulti. Kita priežastis, kuri, atrodo, suvaidino nė kiek nemažesni vaidmenį, buvo netinkama žvalgybos organizacija. Tiesa, auštant Augustas II išsiuntė generolą Schulenburgą su keletu karininkų priešo ir vietovės žvalgybai “auff das nach dem Chron Armee sich mit der Sächsischen conjugiert der Marsch auff den feindt reguliert worden koenne” (kalba originalo) — kad po susijungimo su karūnos kariuomene, žygis į priešą galėtų būti organizuotas. Jau vien šito įsakymo redakcija rodo, kaip lengvabūdiškai saksoniečių vadovybė vertino aplinkybes, visai negalvodama, kad reikalas eina apie lemiamas kautynes.

Schulenburgas pasiekė pamiškę į pietus nuo Vloščovice, kai švedų judesys tik buvo prasidėjęs. Neišaiškinęs nei švedų jėgų stiprumo, nei jų judesio krypties, jis tuojau atsitraukė. Jo ir kitų karininkų žvalgyba nieko kito nenustatė kaip tik tą, kad “die Schweden sind auf dem Marsche und sich mit Esquadron und fahnen sehen lassen” (kalba originalo) — švedai žygiuoja ir pasirodė su eskadronais ir vėliavomis. Augusto štabas (matyti ir jis pats) įvertino gautas žinias, kad kur tai priešaky pasirodė nedidelė priešo rinktinė, bet kuri saksoniečių kariuomenei jokio pavojaus nesudaro ir į kurios veiksmus neverta kreipti dėmesio. Nieko daugiau nebuvo padaryta patikrinti gautus pranešimus, arba bent sekti tos “rinktinės” judesius.

Bet jau 11 val. ramybė Augusto štabe buvo sudrumsta. Štabe buvo gautas iš kairiojo sparno pranešimas, kad “bereits der feindt sich linker hand an den vor der fronte gelegenen walde den berg herunter zoege” (kalba originalo) — kad priešas jau nusileidžia nuo miško augštumos, esančios priešaky fronto. Augustas rado reikalinga pačiam sėsti ant arklio ir, savų generolų lydimas, nujojo kairiojo sparno link. Aišku, švedų pėstijos pasirodymas betarpiai priešaky fronto buvo jam didelė staigmena, ir kurį laiką niekas nežinojo, kas reikia daryti.

Nežiūrint to, kad į saksoniečių štabą jau nuo ankstyvaus ryto plaukė žinios, kad švedai pasirodė betarpiai prieš saksoniečių užimtą poziciją, nieko nebuvo daroma parengti kariuomenę kautynėms. Ir 12 val. 30 minučių, kai švedų voros pasirodė abipus Borczyn kaimo, kariuomenei dar vis nebuvo duotas įsakymas pasirengti kautynėms. Vienintelė išimtis buvo kairiojo sparno kavalerija, kuriai buvo duotas įsakymas pasiruošti “po pietų persekioti”. Galų gale, tik beveik pirmą valandą po pietų buvo paleisti du patrankos šūviai, kad atšauktų furažierius (pašarininkus), bet tik du šūviai, nes trečiasis neįskėlė.

Saksoniečių kariuomenė pradėjo rikiuotis pagal ordre de bataille. Kairysis sparnas, kur jau balnojo arklius, palyginti greit buvo pasirengęs, bet centras ir dešinysis sparnas atsiliko. Artilerija, kuri visa buvo sustatyta augštumoje ties Kulaki, paleido ugnį, bet, kadangi atstumas iki priešo dar buvo didesnis kaip 1500 m, ugnis buvo labai neveiksminga. Saksoniečiai jokiu būdu nenorėjo suprasti, kad reikalas yra rimtas. Karininkai, kurie kaip tik rengėsi pietauti, įsakė pasiuntiniams laikyti valgius šiltus, kad juos tuojau paduotų, “kai tik švedai bus sumušti”.

Bet, kadangi švedų ėmė rodytis vis daugiau ir daugiau ir kai paaiškėjo, kad priešais turima visa švedų kariuomenė (ir dar didesnė, negu buvo manyta), prasidėjo reikštis netikėtumo pasėkos. Po viso to ramumo ir pasitikėjimo savimi, išplaukusio iš savosios kariuomenės skaitlingumo ir lenkų kariuomenės atvykimo, prasidėjo karščiavimasis. Augusto II generolai, pripratę prie lėtesnių tempų (kaip tas buvo tada vakarų Europoje), davė įsakymus, čia pat juos pakeisdami, arba atmainydami, vienu žodžiu, tvarkingas ir ramus ordre de bataille vykdymas pateko sąmyšin. Galų gale, saksoniečių kariuomenė išsirikiavo taip:

Dešinysis sparnas: pirmaje skaidinyje — 17 eskadronų, antrajame skaidinyje — 17 eskadronų; centras: pirmajame skaidinyje -— 10 batalionų, antrajame skaidinyje — 6 batalionai; kairysis sparnas: pirmajame skaidinyje — 17 eskadronų, antrajame skaidinyje — 17 eskadronų.

Lietuvių dalys buvo sustatytos taip: von der Goltz dragūnai dešiniajame sparne, vienas jų pulkas stovėjo antras iš dešinės pirmajame skaidinyje ir antrasis pulkas stovėjo antrojo skaidinio kraštutinis. Šteinau pėstininkų pulkas stovėjo centro antrajame skaidinyje (centro kraštutinis kairysis sparnas) ir kavalerijos pulkas — už kairiojo sparno trečiame skaidinyje — rezerve (žiūr. Augusto II ordre de bataille).

Lenkų karūnos kariuomenė, kuri 12 val. atvyko į Klišovą, buvo sutelkta už saksoniečių kariuomenės dešiniojo sparno. Lenkų kariuomenės kautynių rikiuotė nėra tiksliai žinoma, bet, spėjama, kad ji buvo sudaryta iš 4 skaidinių, kur gusarai ir šarvininkai sudarė centrą, a kazokai ir lengvoji kavalerija buvo pastatyti sparnuose.

ŠVEDŲ PUOLIMO PLANAS

Karolis, kuris savų generolų lydimas, išjojo rekongnoskuoti, kai tik švedų kariuomenė pasiekė Borczyn, atitinkamai įvertino priešo užimtą poziciją ir vietovę: saugus kairysis sparnas, pridengtas frontas (pelkėtas upelis) ir dešinysis sparnas, atremtas į mišką. Labiausia kreipė jo dėmesį didelės pelkės saksoniečių kariuomenės užpakaly. Vienintelis jai atsitraukimo kelias ėjo iš kraštutinio dešiniojo sparno. Ir vietovė, ir saksoniečių išdėstymas savaime diktavo sprendimą: apeiti saksoniečių dešinįjį sparną, atkirsti jiems atsitraukimo kelią ir stumti juos į Nidos upės pelkes. Šį sprendimą vykdant, visa švedų kariuomenė turėjo būti pastūmėta kairėn ir tai gan dideliu lanku, net iki Kije, tuo pačiu metu laikant saksoniečių kariuomenės kairįjį sparną vietoje.

Šio manevro metu visas saksoniečių kariuomenės centras turėjo būti priverstas stovėti už pelkėto upelio slėnio. Tačiau būta, matomai, vieno dalyko, kurio Karolis savo samprotavimuose neįvertino. Saksoniečiai, kurie jau keletą dienų prastovėjo toje vietoje, turėjo žinoti vietas, kuriose tos pelkės buvo pereinamos, arba, galėjo pasiruošti fašinų ar kitos medžiagos, kuri palengvintų jiems tų pelkių perėjimą. Švedų gi vadovybė elgėsi lyg tos pelkės būtų visiškai nepereinamos.

Karolio sprendimas buvo pradėtas vykdyti. Visa švedų kariuomenė pasisuko kairėn ir pajudėjo išilgai augštumos nuo Vierzbica kryptimi Kije. Dešiniojo sparno vadovavimą Karolis pavedė gen. Rehnschioeldui, įsakydamas jam judėsi sulėtinti taip, kad kiekvienu momentu galėtų pastoti kelią saksoniečiams, jei tie mėgintų, persikėlę per pelkes Rembov kaimo rajone, pulti švedus iš sparno. Pats jis su štabu nujojo kairėn, Čia įvyko netikėtumas, kurio švedų vadovybė nenumatė: už Kije pasirodė lenkų kariuomenė, pastodama kaip tik tą kelią, kurį Karolis numatė savajai kariuomenei. Vietoj apeiti priešo sparną, jis pats buvo apeitas, ir priešo fronto linija pasidarė beveik dvigubai ilgesnė už jo.

SAKSONIEČIŲ KONTRAMANEVRAS

Kai prasidėjo švedų kariuomenės judėjimas į kairę, Augustas II neliko neveiklus žiūrovas. Atrodo, kad saksoniečiai tikrai buvo parengę perėjimų per pelkes, kas matyti iš jo duotų įsakymų. Kairysis sparnas gavo įsakymą persikelti per pelkes Rembov kaimo rajone ir pulti, centras turėjo taip pat keltis per pelkes ir suvaržyti visas švedų jėgas, esančias prieš jį. Tuo pat metu lenkai turėjo pulti švedus iš dešinės. Manevras, žinoma, teisingas ir visai pritaikintas aplinkybėms, bet jo vykdymas, toli gražu, neatitiko sumanymui.

Lenkai dabar sudarė kraštutinį dešinįjį sąjungininkų sparną ir buvo jau priartėję Kije, todėl puolant turėjo būti atsižvelgta į šiek tiek atsilikusi saksoniečių kariuomenės dešinįjį sparną. Kad leistų saksoniečiams išsiskleisti, lenkų puolimas turėjo būti vykdomas taip, kad neužstotų kelio saksoniečių dešiniojo sparno kavalerijai. Taigi, jų puolimo svarbiausia kryptis turėjo būti nustatyta dešinėje pusėje kelio Kije — Horki. Taip Augustas ir buvo nustatęs ir atitinkamas įsakymas lenkams buvo duotas. Bet, deja, taip neįvyko. Lenkų kariuomenė pradėjo pulti tiesiog į šiaurę ir taip, kad jų kairysis sparnas beveik siekė Kokot. Kodėl taip atsitiko, tikrų žinių nėra, gal jie norėjo išvengti miškuotos vietovės į rytus nuo Kokot. Įvyko taip, kad saksoniečių dešinysis kavalerijos sparnas, kuris matyti, pasivėlavo pereiti per Kokot, buvo suspaustas tarp lenkų kavalerijos ir saksoniečių pėstininkų centro. Generolas Flemming, kuris vadovavo toje vietoje, rašo: “Kai aš pasistūmėjau pirmyn ir antrasis mano skaidinys jau buvo išrikiuotas, aš pastebėjau, kad man neužteks vietos. Kad išeičiau iš susidariusios būklės, norėjau išrikiuoti savo kavaleriją į 3 skaidinius ir daviau atitinkamą įsakymą gen.Beust. Bet pastarasis, žūt būt, norėjo laikytis anksčiau duotų įsakymų ir, nežiūrėdamas, mano pakartotino įsakymo, užėmė vietą pirmajame skaidinyje. Dėl to visa mano kavalerija buvo suspausta vienoje vietoje ir vieton 2 skaidinių, susigrūdo į 4 skaidinius”. Patiekta ištrauka liudija kaip nedrausmingi buvo saksoniečių vyresnieji vadai ir kaip vergiškai jie laikydavosi vieną kartą jiems paskelbto ordre de bataille.

Saksoniečių centras puolė tiesiai prieš save ir susidūrė su švedų pėstininkais.

Saksoniečių artilerijos pulkų patrankos lydėjo pėstininkus, kita gi visa artilerija liko anksčiau užimtose pozicijose.

Kol lenkai susirikiavo kautynių rikiuotėn, švedai suskubo pasirengti kautynėms. Jų kairysis sparnas pradžioje sudarytas vien iš kavalerijos, buvo sustiprintas pėstininkų keletą batalionų, kurie buvo sustatyti tarp kavalerijos dalių. Yra išsilikę keletas veikalų, kurie vaizdžiai aprašo lenkų puolimą. Wisocki-Hoch-

Viršuje: Kariuomenių išdėstymas prieš kautynes. Apačioje: Karolio XII puolimo planas.

Gusarų susidūrimas su švedų raiteliais.

J. Brandto pav.

muth rašo savo dienoraštyje: “unsere linken fluegel, nemlich cossaken gegen unsere linken fluegel, im front aber die 9 compagnien hussaren, 30 compagnien pantzares, dero magnificens in equipagie und pferde extra ordinaire befunden wart und so prechtig zu sehen, dass man ess nit schoener sehn kann...” (kalba originalo) — mūsų kairįjį sparną puolė lenkai ir būtent kazokai mūsų kairįjį sparną ir 9 kuopos gusarų ir 30 kuopų šarvininkų, kurių puošnios uniformos ir arkliai atrodė nepaprastai, kad gražesnių negalima pamatyti. Generolas Vellink, kuris po hercogo Hollstein-Gottorp sužeidimo perėmė vadovavimą toje vietoje, aprašo savo pranešime Karoliui lenkų puolimą taip: Lenkų karūnos kariuomenė iš pradžių puolė tvarkingoje rikiuotėje ir atlaikė pirmą mūsų pėstininkų salvę. Bet po antrosios salvės jų rikiuotė pakriko ir susimaišė. Lenkai skubiai pasuko ir bėgdami dingo iš kautynių lauko. Mus atakuoti jie ir nemėgino”. Per keletą minučių kautynės šioje vietoje buvo baigtos, švedų pėstininkai vien tik savo ugnimi (iš viso tik 2 salvės) ne tik sustabdė lenkų kavalerijos masės puolimą, bet privertė juos visiškai iš kautynių pasitraukti. Švedų kavalerija mėgino lenkus persekioti, bet, turėdama blogesnius arklius, pavyti negalėjo. Smogti šaltu ginklu lenkai ir nemėgino. Nežiūrint viso jų puošnumo — karinė jų vertė pasirodė be galo menka.

Karolio įsakymu švedų kavalerijos persekiojimas greitai buvo sustabdytas į pietus nuo kaimo Kije, kur ir pėstininkai gavo įsakymą sustoti. Tolesnis persekiojimas būtų nuvedęs švedų kairįjį spama toli nuo jo pagrindinio uždavinio — apeiti saksoniečių dešinįjį sparną.

Su lenkais Karoliui daugiau skaitytis nereikėjo.

Kartu su lenkais pradėjo pulti ir saksoniečių dešinysis kavalerijos sparnas. Dėl lenkų per didelio pasistūmėjimo į kairę visa kavaleriia susigrūdo labai siauroje vietoje. Kad bent kiek galėtų išsiskleisti, gen. Flemming įsakė gvardijos ir Goltzo dragūnams (lietuviams) pulti švedų 8 kavalerijos vėliavas, kurios sudarė švedų kairiojo sparno vidurį. Visa kita kavalerija buvo susigrūdusi be galo siauroje vietoje, pagal Wisockio-Hochmuth dienoraštį:    “i unterschietliche

linien hinter einander” -— į keletą linijų viena paskui kitą. Toliau, tame pačiame dienoraštyje parašyta, kad saksoniečių kavalerija buvo priversta susirikiuoti net į 5 linijas. Kad toks susigrūdimas siauroje vietoje iššaukė desorganizaciją ir žymiai padidino nuostolius nuo švedų ugnies yra savaime suprantama.

8 švedų kavalerijos vėliavos, pastebėjusios nukreiptą į save gvardijos ir von der Goltzo dragūnų smūgį, savo ruožtu perėjo puoliman. Įvykęs susidūrimas buvo trumpas, bet smarkus. 3 labiau į vakarus puolusieji Goltzo dragūnų eskadronai (lietuviai), dėl vietos stokos, vietoj pulti švedų kavaleriją, atsidūrė prieš 3 švedų centro batalionus, kurie kaip tik kėlėsi per pelkes į pietų-vakarus nuo Vierzbice. Lietuvių drąsus puolimas nepavyko, nes 3 eskadronai prieš 3 batalionus buvo per daug nelygios jėgos. Dragūnai puolė drąsiai — “manneligen” (vyriškai) pagal Vellingo pranešimą ir “mit die groesste vigeur” — su didžiausiu drąsumu pagal Wisockio-Hochmuth dienoraštį.

Lenkams kautvnių lauką palikus, saksoniečių kavalerijos pirmoji linija, su švedais susidūrusi, buvo atakuojama ne tik iš fronto, bet ir iš sparno. Smūgio atlaikyti negalėdama, linija pasitraukė ir sumaišė visų užpakalinių skaidinių rikiuotę. Pasėkoje, visa kavalerijos masė buvo priversta trauktis.

Gen. Flemming, kuris 3 kartus buvo sužeistas, nesėkmingai mėgino atstatyti tvarką ir vėl mesti savo eskadronus į kautynes. Sąmyšis pasidarė visuotinis. Kai lenkų paliktame atvirame sparne pasirodė švedų pėstininkai ir atidengė žudančią ugnį į susigrūdusią kavaleriją — kilo panika. Visa masė pradėjo trauktis (pasitraukimas prilygo bėgimui) per Kokot, Kije link. Prie šito kaimo 8 ar 10 eskadronų susitvarkė ir pastojo švedams kelią, bet jie buvo greit apsupti iš visų pusių ir daugelis jų ten žuvo.

KAUTYNĖS CENTRE

Kol kautynės tęsėsi švedų kairiajame sparne, jų centras (pėstininkai) peržengė pelkes į pietus nuo Vierzbice. Perėjimas pasisekė palyginti lengvai, nes visas tas plotas buvo saksoniečių artilerijos neapšaudomas. Kaip anksčiau buvo minėta, saksoniečių dragūnų dalis (von der Goltzo dragūnai) toje vietoje puolė švedų sparninius bataiionus, bet buvo atremti ir švedų puolimas vyko toliau.

Gen. Fiemming kavalerijos pasitraukimas paliko saksoniečių centro dešinįjį sparną be priedangos. Tada švedų batalionai pasuko į dešinę (į vakarus) ir prispaudė saksoniečius prie pelkių į šiaurę nuo Hajdaszek miško. Saksoniečiai, matydami jiems gręsiantį pavojų iš sparno, kraštinių batalionų frontą pasuko į rytus. Gen. Schulenburgas, vadovavęs toje vietoje, įsakė batalionų priešaky statyti kliūtis, “ispaniškus raitelius”, ir taip būklė toje vietoje laikinai stabilizavosi.

KAUTYNĖS ŠVEDŲ DEŠINIAJAME SPARNE (SAKSONIEČIŲ KAIRIAJAME)

Švedų dešinysis kavalerijos sparnas šiek tiek atsiliko, kai visa kariuomenė skubiai pasuko į kairę. Gen. Rehnschioeld pradėjo rikiuoti savo eskadronus lauke tarp kaimų Borczyn ir Vierzbice frontu į pietus. Judesys dar nebuvo užbaigtas ir dalis švedų eskadronų dar nebuvo praėję Borczyn, kai prasidėjo Šteinau (saksoniečių kairysis sparnas) puolimas.

Šteinau, su savo daliniais nugalėjęs pelkes į šiaurę nuo Rembov kaimo, puolė besirikiuojančius švedus. Savo pirmąjį skaidinį, gen. von Trampe vadovaujamą, jis metė į tarpą tarp Borczyn ir pelkių į pietus nuo jo, kad atkirstų švedus nuo jų pėstininkų centro. Antroji linija buvo pasukta į šiaurę nuo Borczyn, išilgai miško, kad pultų švedus iš užpakalio, švedų būklė pasidarė kritiška, jie buvo puolami iš fronto, sparno ir iš užpakalio.

Ne be reikalo švedai didžiuojasi tuo kontr-ma-nevru, gen. Rehnschioeld įvykdytu: antrasis jų skaidinys, kuris jau buvo išrikiuotas, gavo įsakymą pasisukti 180 laipsnių ir pulti saksoniečius, kurie grėsė iš užpakalio; generolai Moerneris ir Hornas gavo įsakymą pulti saksoniečius, esančius tiesiai priešais, o eskadronai, kurie dar tik artinosi, gavo įsakymą pulti saksoniečius, kurie, savo ruožtu, mėgino pulti iš sparno. Įvykusios toje vietoje kautynės buvo labai nuostolingos. Nežiūrint saksoniečių skaitlingumo (34 eskadronai prieš 21) švedų puolimas buvo vestas tokiu griežtumu, kad kautynės tarp Borczyn ir Vierzbice pasibaigė švedų pergale. Galų gale kautynes nulėmė šaltų ginklų smūgis, įvykdytas be jokio ugnies parengimo.

Saksoniečių kavalerija buvo išsklaidyta ir pradėjo trauktis “i stor confusion” (gen. Veiling raportas). Vienas saksoniečių eskadronas įsiveržė Borczyn kaiman ir ten buvo sunaikintas. Du kiti eskadronai, ko

Viršuje: Saksų kontramanevras.

Apačioje: švedų smūgis kairiuoju sparnu.

Visi brėžiniai daryti straipsnio autoriaus

vęsi kairiojo sparno krašte, pastebėję, kad jų atsitraukimo kelias į šiaurę nuo Borczyn yra atkirstas, mėgino trauktis Vierzbice link, bet atsidūrė į gen. Velling 3 eskadronus, kurie, Karolio įsakymu, po kautynių kairiajame sparne, buvo pasiųsti dešiniojo sparno sustiprinimui. Visa gi gen. Šteinau kavalerijos masė pasitraukė tuo pat keliu, kuriuo buvo atvykusi, per Rembov.

Šteinau, matyti, buvo reikalingas ilgesnio laiko, kad sutvarkytų savo atsitraukusius dalinius, nes švedų persikėlimo per pelkes ties Rembov niekas netrukdė. Po persikėlimo švedai šiek tiek pasistūmė į kairę (į rytus), kad turėtų didesnę manevravimo laisvę ir savo puolimą tęsė toliau. Dalis jų kavalerijos tuo metu kovėsi su saksoniečių pėstijos kairiuoju sparnu (antrasis skaidinys), su likusiais Rehnschioeld puolė, kad atkirstų Šteinau nuo pėstijos ir suvarytų visą jo, dar besikaujančią, kavaleriją į Nidos pelkes. Saksoniečių generolai, kuriems dabar jau pasisekė savo eskadronus sutvarkyti, nelaukdami švedų puolimo, patys pradėjo pulti. Tikrumoje kitos išeities jiems ir nebuvo, jei norėjo išvengti sunaikinimo, besitraukiant iš kautynių lauko.

Susidūrimas įvyko laukuose į rytus nuo kaimo Rembov. Saksoniečiai kovojo su nepaprastu drąsumu, bet be pasisekimo. Po nuostolingų kautynių jie buvo priversti trauktis; švedų eskadronai juos persekiojo. Dalis jų buvo suvaryta į pelkes į vakarus nuo Klišovo, “kur jie iki ausų skendo, ir iš kur nė vienas neturėjo galimybės išsigelbėti, nes pelkės buvo visiškai nepereinamos” (iš gen. Rehnschioeldo raporto). Tik dalis Šteinau eskadronų, pasinaudoję į pietus nuo Rembov esančia brasta išvengė sunaikinimo.

Kol Šteinau kovėsi ties Rembov, buvo išspręstas ir saksoniečių pėstininkų centro likimas. Kaip jau anksčiau buvo minėta, gen. Schulenburgas, persikėlęs per pelkes į šiaurės vakarus nuo Kokot, buvo priverstas griebtis gynimosi. Proga pulti besikeliančius per pelkes švedus ir sutrukdyti jiems išsirikiuoti, buvo praleista. Batalionai užėmė pozicijas ir, kiek galėdami, trukdė švedų judesius savo šautuvų ir pulkų pabūklų ugnimi.

Švedai sugrupavo prieš saksoniečių pėstiją (centrą), gen. Posse 8 batalionus, kurie stovėjo pasirengę pulti saksoniečius nuo Kokot tiesiog į vakarus, sustiprindami juos dar 2 batalionais ir gen. Veiling 4 eskadronais, besiartinančiais per tą pat kaimą. Tuo pat metu 4 eskadronai iš Rehnschioeld grupės puolė Schulenburgą į kairįjį sparną.

Saksoniečiai drąsiai gynėsi, bet, netekę savo pulkų artilerijos, be to, dar apšaudomi savosios artilerijos iš Kulaki augštumos, buvo pagaliau priversti trauktis. Schulenburgui vis tik pasisekė didesnę dalį savųjų jėgų atitraukti į Kulaki augštumą, kur jis ir vėl pasirengė priešintis. Saksoniečiai jau buvo apsupti, jų atsitraukimo kelias atkirstas, bet centre dar vis ėjo kovos.

Augustas, kuris gręsiančio pavojaus nepastebėti negalėjo, nusprendė atitraukti savo kariuomenę iki Pinczov, kur vėl norėjo įrengti pasipriešinimo poziciją. Jo dešinysis sparnas jau traukėsi Pinczov link, dabar ir kairysis sparnas ir artilerija gavo pasitraukimo įsakymą. Bet Šteinau sparnas jau buvo išsklaidytas, dauguma karių paskendo Klišovo pelkėse, kas išsigelbėjo — atsidūrė (daugiausia be arklių) kitoje Nidos upės pusėje. Centras buvo žymiai nusilpęs ir išgelbėti jo jau nebuvo galima. Kautynės Kulaki augštumoje iš tiesų buvo tik saksoniečių kariuomenės agonija, kur kai kurios dalys tik gynė savo garbę. Iš visų pusių apsuptos — galų gale, jos pasidavė. Tarp pasidavusių dalių buvo ir Šteinau lietuvių pėstininkų pulkas, kuris, pagal švedų archyvinius davinius, buvo vienas iš tų pulkų, nežiūrint didelių nuostolių, geriausiai išlaikęs tvarką ir drausmę.

Švedų pergalė buvo visiška. Kautynių lauke liko daugiau kaip 2000 saksoniečių lavonų (jų tarpe buvo, žinoma, ir tam tikras skaičius lietuvių) ir daugiau kaip 2000 jų pateko į nelaisvę, švedai paėmė daugybę vėliavų, visą saksoniečių artileriją (46 pabūklus), Augusto II štabo bylas, municijos atsargas, saksoniečių lauko iždą su visais pinigais ir vertybėmis ir t.t.

Paimtų vėliavų tarpe buvo ir 4 lietuviškos vėliavos, kurios buvo aprašytos mano studijoje apie senąsias lietuviškas vėliavas KARYJE 1956 m.

Pergalės ties Klišovo politinės pasekmės buvo didesnės, negu strateginės. Kai Augustas po kautynių atvyko į Krokuvą, “jis neturėjo net tiek, kad paguldytų kur savo galvą”. Schirren, darydamas pranešimą 1869 m. kovo 13 d. Tartu universitete, šių kautynių pasekmes apibūdino taip: “So furchtbar ist die Niederlage, dass alles auseinanderstraeubt. Tage lang weiss man nicht einmal, wo der Koenig von Polen ist. Der Sieger zieht in Krakau ein, und der fluechtige Koenig sucht einen Ort, wo er Fuss fassen kann. Die Wirkung dieser Schlacht ist furchtbar” — pralaimėjimas yra toks baisus, kad viskas subyrėjo. Dienomis nežinoma kur yra Lenkijos karalius. Nugalėtojas įžengia į Krokuvą, o bėgantis karalius jieško vietos, kur jis galėtų sustoti. Šių kautynių pasekmės buvo baisios.

PABAIGA

Oginskio ir Vyšnioveckio pralaimėjimai Lietuvoje, Augusto II pralaimėjimas ties Klišovu, Varšuvos ir Krokuvos užėmimas ir, galų gale, savųjų jėgų stoka priešintis toliau, privertė lenkus vėl kreiptis į rusų carą Petrą I. Buvo pasiųsta delegacija į Narvą, kur tuo metu Petras buvo. 1704 m. rugpjūčio 19 d. buvo pasirašyta su juo gynimosi ir puolimo sutartis.

Petras tada pasiuntė generolą Repniną su 6 pėst. pulkais ir tiek pat kavalerijos pulkų į Polocką, o generolą Renegą su 3000 kariuomenės pas Vyšnioveckį. 1705 m. birželio mėn. Petras pats pajudėjo nuo Suomijos įlankos ir išžygiavo Lietuvos link. Liepos 15 dieną jis užėmė Vilnių, ir Gardine pasimatė su Augustu. Gruodžio 18 d. Petras su rusų kariuomenės dalimi paliko Vilnių.

Petrui iš Lietuvos išvykus, atskubėjo švedų generolas Dickert. 1706 m. kovo 8 d. ties Valkininkais jis susidūrė su Oginskiu ir Vyšnioveckiu. Bet toks jau, mat, buvo lietuvių likimas šiame kare, ir šiose kautynėse Oginskis ir Vyšnioveckis buvo sumušti. Dabar jau niekas negalėjo pastoti švedams kelio — ir jie įžygiavo į Vilnių.

Antrasis švedų Vilniaus užėmimas buvo sunkus miesto gyventojams. Vilnius turėjo ne tik išlaikyti visą švedų kariuomenę, bet ir sumokėti jiems didelę kontribuciją. Sunkiausią “duoklę” švedams sumokėti turėjo jėzuitai. Vien tik jie privalėjo sumokėti 5000 červoncų. Ši suma buvo išdėstyta kiekvienam jėzuitui asmeniškai, o jų valdomieji dvarai ir kitas turtas buvo apdėti dar papildomu mokesčiu. Jei kuris nors iš jėzuitų nesumokėdavo paskirtu laiku jam uždėtą sumą — būdavo žiauriai kankinamas.

Pagal amžininkų parodymus “švedai, rinkdami kontribuciją, įsiverždavo į bažnyčias, plėšdavo bažnytinių turtų dėžes, apiplėšdavo šventuosius paveikslus ir imdavo viską, kas tik buvo vertinga. Jie nesigailėdavo net šventųjų indų, neretai atimdami tuos indus kunigams pamaldas laikant”.

Švedų pasisekimai Lietuvoje, kuri tik viena dar tebekovojo su jais (Lenkija buvo jau visa švedų užimta) ir, svarbiausia, Karolio žygis į Saksoniją privertė Augustą prašyti taikos. 1706 m. rugpjūčio 14 d. Altranstate (netoli Leipcigo) Augustas susitiko su Karoliu. Taikos sutartimi Augustas buvo priverstas išsižadėti Lenkijos karališkojo sosto Leščinskio naudai ir dar asmeniškai parašyti jam pasveikinimo laišką.