KRYŽIUS IR KALAVIJAS
Dail. Jono Mackevičiaus paveikslas Panevėžio katedroje. Šv. Kazimieras pasirodo Lietuvos kariuomenei ties Polocku.
K. TAUTKUS
Geležinio vilko staugimo garsas Gedimino sapne vyriausio kunigo Krivio Krivaičio buvo išaiškintas to miesto būsimu garsu pasaulyje. Daugiau kaip 600 metų praslinko po Vilniaus miesto įkūrimo. Minių minios žmonių praėjo jo gatvėmis. Ten gyveno daug garbingų Lietuvos žmonių, karalių, kunigaikščių, karo vadų, mokslo vyrų. Istorinį garsą miestui suteikė pats įkūrėjas Gediminas ir jo du sūnų, Algirdas ir Kęstutis. Tačiau mūsų širdys linksta prie dviejų vardų — Vytauto Didžiojo ir Šv. Kazimiero. Pirmasis yra Kęstučio sūnus, antrasis Algirdo anūko. Vytautas suteikė Lietuvai politinį garsą, karinę galybę ir didžiulę teritoriją. Šv. Kazimieras gi Lietuvai suteikė amžiną ir nemirštančią garbę, kai po jo mirties jo galva buvo papuošta vienintelio Lietuvos šventojo laurų vainiku. Abu Gediminaičiai Lietuvai teikia garbę. Pirmasis garbę pasiekė kalaviju, antrasis kryžiaus ginklu. Šv. Kazimieras mirė pačioje jaunystėje, vos 25 metų būdamas, bet savo šventu gyvenimu, dvasios stiprybe ir meile artimui, pralenkė savo giminaičius, savo kraujo brolius, senelius ir prosenelius. Jis liko nemirtingas Lietuvos globėjas, užtarėjas ir šventasis, kuris tėvynės garsą perkėlė į dvasinį pasaulį ir plačiausiai paskelbė ir tebeskelbia jį žemėje.
Pasaulio istorijoje netrūksta garsių ir garbingų vadų, karalių ir kunigaikščių, kurie ten pateko fizinės kovos ginklo, kalavijo pagalba. Kryžius ir kalavijai tai du kovos simboliai. Pirmasis vaizduoja dvasinį didvyriškumą, kai didvyris savo gyvenimą įamžina nemirštančia didybe per meilę ir šventą gyvenimą. Antrasis vaizduoja fizinę jėgą, kuri žmogui suteikia garbę per kraują ir kančią. Visi Lietuvos garsieji vadai dažniausiai buvo pasirinkę antrąjį kovos simbolį. Tiktai vienintelis kunigaikštis, Algirdo anūko sūnus Kazimieras, silpnos sveikatos jaunikaitis, palinko prie pirmojo simbolio, kuris jį nuvedė į pačią augščiausią garbę ir nemirštančią didybę. Kazimieras irgi buvo auklėjamas kariu. Nesvetimas jam buvo ir kalavijas, karinis mokslas, to meto riterio išdidumas, prakilnumas ir tenkanti tam luomui garbė. Dvaras ir karinė aplinka supo kunigaikštį. Jam pačiam teko matyti riterių kovos, mankštos ir jų garbė. Šiandieną mes galime visaip spėlioti, kviesti senovės liudininkus, istorikus ir jų klausti, kas kunigaikštį paskatino imtis kryžiaus ginklo? Jie suras daugybę priežasčių, aplinkybių. Bet tikrą atsakymą galėtų duoti tik pats šventasis ir Dievas. Jis bus jau gimdamas atsinešęs savo paskyrimą, darbą ir skirtingą kovos simbolį. Trumpas gyvenimas žemėje leido jam išgarsėti per kryžių ir meilę savo artimui, įkvėpta dangiškoji dvasia po jo mirties darė stebuklus, kurie jam suteikė dangaus šventųjų bendruomenėj vietą. Per kryžiaus ginklą Kazimieras užsitarnavo amžiną šventojo vainiką ir suteikė savo kraštui nemirštančią garbę.
Šv. Kazimieras mirė 1484 m. kovo 4 d. Gardine. Gyvendamas žemėje, jis nepasižymėjo garsu. Bet jam mirus jo garsas ėmė kilti, augti ir plėtotis į visas puses. Čia jis žmonėms suteikia daug malonių, kurie lanko jo karstą ir prašo. Kaip karys jis suteikdavo Lietuvos kariams milžinų jėgos. Viena legenda sako, kad 1518 m. prie Dauguvos rusai sutelkė labai didelę kariuomenę ir ruošėsi užimti Polocką. Miesto įgulai atskubėjo padėti silpnos Lietuvos karinės jėgos. Karių ūpas ir kautynių moralė buvo silpna. Bet netikėtai pasirodė šv. Kazimieras debesyse ant balto žirgo. Iškėlęs kardą, paženklintą vyties ženklu, jis perveda lietuvius per Dauguvos upę; jo dvasinės jėgos sustiprinti lietuviai kariai stoja į mūšį ir laimi kautynes. Padavimai iki šiandien kalba, kad šv. Kazimiero pulkai tebemiega Lietuvos piliakalniuose ir jie sunkiausią Lietuvai valandą pabus ir visus krašto priešus išvaikys. Ši dvasinė šv. Kazimiero stiprybė suteikia mums jėgų šiandien vesti sunkią ir nelygią kovą už Lietuvos laisvę. 1918 metų Nepriklausomybės Atstatymo Aktą mūsų kariai-savanoriai ir pašauktieji apgynė ir parnešė Lietuvai nepriklausomybę, stiprinami ne tik senovės Lietuvos istorinės galybės, didybės, bet ir šv. Kazimiero dangiškosios dvasios sustiprinti ir įkvėpti. Minėdami šv. Kazimiero 500 metų sukaktį, turime labai dažnai kreiptis Į savo šventąjį, Lietuvos valstybės globėją, užtarėją ir prašyti jo pagalbos, užtarimo kovą sėkmingai vesti.
