TĖVYNĖJE
BIRŠTONAS IR APYLINKĖS
P. BLIUMAS
Mes labai dažnai kalbame apie tėvynę, bet gal retai kada pagalvojame, kas yra toji tėvynė, kas ją sudaro, kodėl mes turime ją mylėti ir privalome ją nuo priešų ginti?
Trumpai, suglaustais žodžiais, galėtume pasakyti, kad mūsų tėvynė yra toji šalis, kurioje nuo amžių mūsų protėviai, tėvų tėvai, mūsų tėvai gyveno, mes patys joje esame gimę, augę ir gyvenę.
Tėvynę sudaro: tos šalies žemė, visa šalies gamta, žmonės, jų papročiai, gimtoji kalba ir nemarioji tėvynės dvasia.
Taigi, tėvynė yra:_ jos gražieji laukai, kalnai kalneliai, pakalnės ir slėniai, ošiančios girios, žydinčios pievos ir lankos, jos didžiosios upės ir mažieji upeliai, melsvieji ežerai ir javų laukai. Tėvynės dalį sudaro ir gėlėtieji pavasariai, kaitriosios vasaros, derlingieji rudens ir baltos snieguotosios žiemos. Tėvynės dalis yra ir danguje šviečianti saulutė ir nakties glūdumose spindinčios žvaigždutės; laukuose ir miškuose čiulbantieji paukšteliai, apie gėlytes skraidantieji įvairiaspalviai drugeliai; naminiai gyvulėliai, laukiniai žvėreliai ir net mažieji vabalėliai. Tėvynės dalis yra ir toje šalyje gyveną žmonės ir juos jungiančioji jų bendra gimtoji kalba. O ta gimtoji tėvynės kalba yra nuostabiausia priemonė, kuria to krašto žmonės gali išreikšti savo gražiausius jausmus, mintis ir jas perduoti vieni kitiems. Neveltui yra sakoma, kad gimtoji kalba tai gražiausioji tėvynės muzika ir daina.
Tą tėvynės visumą vainikuoja nemarioji tėvynės dvasia, kuri pasireiškia visur: gimtosios kalbos garsuose, gražiųjų liaudies dainelių melodijose, Viešpaties maldoje, “Pulkim ant kelių” giesmės žodžiuose ir žuvusiųjų už tėvynę karžygių kapų kryžiuose. Toji tėvynės nemarioji dvasia ryški mūsų liaudies pasakose, tautiniuose papročiuose ir senovės padavimuose. Ji labai gyvai atsispindi pakelių kryžiuose rymančių rūpintojėlių veiduose, senovės piliakalniuose, milžinkapiuose ir mielųjų sesučių lietuvaičių išaustų audinių ir juostų raštuose.
Tėvynės šventyklos sienos yra pastatytos iš mūsų protėvių kaulų ir sutvirtintos už ją žuvusiųjų karžygių krauju. Todėl galime sakyt, kad tėvynė žmogui yra didžioji šventovė, kuri savo augštybių bokštais siekiadangaus skliautus, o savo pamatais — žemės gelmes.
Tėvynė savo vaikus padaro broliais ir seserimis, — todėl tėvynės vardas yra mūsų protėvių, tėvų ir mūsų pačių vardas. Tik savoje tėvynėje žmogus gali jaustis visišku žmogumi, savo kūnu ir dvasia tobulėti, savųjų idealų pasiekti. Tik savajai tėvynei jis gali nuoširdžiai aukotis, dirbti, jos ir savo ateitį kurti.
Tėvynės ateitis yra mūsų pačių ateitis, gražiausioji viltis, gyvenimo džiaugsmas ir laimė. Kad ir vargelyje esant, savoje tėvynėje daug geriau gyventi ir lengviau numirti, kaip svetimoje šalyje. Kaip švelniausia svetima ranka niekada neatstoja vaikui savo mylimosios motinos rankos, taip svetimo krašto gražiausioji gamta, jo turtai, nei lengvas gyvenimas nepakeis gyvenimo savoje tėvynėje.
Žmogus nieko taip neišsiilgsta, kaip savo mielosios tėvynės ir namelio, kuriame jis gimė, augo, vargelį vargo ar sunkųjį darbelį dirbo. Tėvynės ilgesys yra visų ilgesių didžiausias — sunki liga. Toji liga, nostalgija vadinama, žmogų, netekusi savosios tėvynės, ilgai vargina, kankina, o dažnai jį ir visai pražudo.
Neveltui senovės romėnai ir graikai savo tėvynę tiek karštai mylėjo ir šventąja žeme ją laikė. Tėvynė, sakė Platonas, žmones pagimdo ir iš naujo juos atgimdo. Senovės graikas, palikęs savąją tėvynę, jos išsižadėjęs ar ją pamiršęs, nebegalėdavęs savųjų dievų garbinti ir prarasdavęs visas pilietines teises. O savąją tėvynę nuo priešų ginti, senovės graikui buvusi švenčiausia pareiga.
Kada persai užpuolė Graikiją ir baigė ją užkariauti, jie pasiūlė Atėnų didvyriui Aristidui nebesipriešinti ir žadėjo graikams grąžinti visa, jei graikai nusilenktų persų galybei. Tada Aristidas, pakėlęs ranką augštyn ir, rodydamas pirštu į saulę, pasakęs: “Kol saulė švies danguje, tol mes kariausime su persais, sunaikinusiais mūsų tėvynę ir sugriovusiais mūsų šventoves”.
Lietuviai nuo amžių karštai myli savąją tėvynę Lietuvą. Apie tai mums sako Pilėnų, Merkinės, Kauno ir kitų pilių padavimai, Nepriklausomybės savanorių ir šių dienų partizanų kovos už tėvynę. Lietuviai nemažiau už anų laikų graikus ar romėnus brangina savo tautą, jos laisvę, gimtuosius namus, savąsias sodybas, protėvių ir brolių krauju aplaistytą žemę ir savąjį mėlyną dangų. Jie per amžius narsiai gynė savąją tėvynę nuo klastingųjų ir gūdžiųjų lenkų, vokiečių-kryžiuočių ir maskolių.
Dabar mūsų mieloji tėvynė raudonųjų budelių rusiškųjų bolševikų užgrobta, lietuvių tauta pavergta, niekinama, tremiama ir visokeriopai žudoma. Didelė dalis mūsų brolių ir sesių paklojo savo gyvybes už tėvynę, dešimtimis tūkstančių jų paguldė savo kaulus Sibiro sniegynuose; kiti ten tebekenčia sunkią vergiją, likusieji savoje tėvynėje laikomi pastumdėliais ir dešimtys tūkstančių lietuvių išsklaidytų po platųjį pasaulį Lietuvos gražiausios šventyklos išniekintos, protėvių, tėvų, sesučių ir brolių kapai sutrypti. Už ką?!
Raudonieji budeliai tą nusikalstamąjį darbą tebevaro ir šiandien. Todėl kiekvieno lietuvio, kur jis tik būtų, yra didžioji pareiga, kaip ir ano graikų didvyrio, pakelti savo širdį ir rankas į dangų, šventai prisiekti kovoti už savo tėvynę, už brolių ir sesių laisvę tol, kol mūsų tėvynė Lietuva vėl bus laisva. Kovos būdų yra daug, tik ryžkimės kovoti ir būkime vieningi!
Į tą didžią ir garbingą kovą už tėvynę mus ragina didysis mūsų dainius — pranašas Maironis:
Pirmyn į kovą už tėvynę,
Už brangią žemę Lietuvos!
Garbė tėvams, kurie ją gynė,
Ir kas už ateitį kovos!..
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje—Antakalnyje. Klišė ATEITIES
