ČYPIŠKĖ
ANT. BERNOTAS
Žiema. Labai šalta.
Ant kalvų, slėniuose ir ant užšalusios Angaros upės ledo guli negilus sniegas. Sniego dar nedaug, ir jis lengvomis kepurėlėmis dengia kelmus, garbanotas pušų šakas ir giliomis provėžomis išvažinėtą kelią. Vėliau sniego privers ištisus kalnus, ir bus sunku išeiti ir išvažiuoti. Prasidės gilios žiemos vargai.
Nuošalus ir visų apleistas pietinio Sibiro užkampis — darbo vergų gyvenamoji vietovė. Kažkur toli, Irkutsko apygardos begaliniuose plotuose, taip pat apaugusiuose begaliniais ir sunkiai Įžengiamais miškais. Pušynais ir eglynais.
Netoli teka plati ir didelė Angaros upė. Ji prasideda iš pietvakarinio Baikalo ežero galo, prasilaužia pro kalnų virtines, teka į žiemius ir į vakarus, kol pagaliau už daug šimtų kilometrų susijungia su dar didesne, gilesne ir ilgesne Jenisėjaus upe.
Kažkur toli rytuose, ir dar toliau pietuose dunkso sunkiai įžiūrimi kalnai, padengti balta sniego pluta.
Pavakarys. Aplinkui sklinda melsvai violetinis rūkas ir viską supa į vieną masę: miškus, laukus ir tamsiai pilką dangaus skliautą. Netoli esančią pušyno sieną vos begalima įžiūrėti.
Nedidelėje smėlio kalvutėje, apaugusioje retomis jaunomis pušaitėmis, darbo vergų kapeliai. Kapai netvarkingai išmėtyti po visą kalvos plotą, bet kiekvienas kapas rūpestingai aptvertas medine tvorele ir stovi mediniai kryžiai. Kapus aptvėrė mirusiųjų giminės ir draugai. Reikia pagerbti mirusius, kad nors po mirties jie pasijustų buvę žmonėmis ir kad pagaliau jie rado ramybę, kurios niekas iš jų nebeatims.
Lyg melsvas, kiaurai permatomas rūkas, iš kapo išsivinguriuoja Olėsės vėlė. Ji labai lengva ir, nors mažiausiam vėjeliui patraukus, krypsta tai į vieną, tai į kitą pusę. Lyg debesėlis. Paskui ją iš sušalusios kapo žemės dar lengviau išslysta jos mažytė dukrelė. Dukrelė dar švelnesnė ir melsvesnė. Ji panaši į angeliuką, nes turi ir mažyčius sparnelius. Dukrelė lengvai pašoka nuo žemės, apsisuka ir suplasnoja savo sparneliais. Po to ji prisiglaudžia prie motinos, lyg jai būtų šalta ir ji j ieškotų šilimos.
Olėsė apsižvalgo kapinėse. Tuščia ir nyku. Nė vieno gyvojo. Tik šen bei ten lengvai plasnoja mirusiųjų vėlės. Kaip ir ji su dukrele.
Liūdna. Niekas neateina aplankyti nė pasimelsti. O turėtų ateiti... Juk šiandien Vėlinės, mirusiųjų pagerbimo šventė. Kitais metais ateidavo, žvakutės gal neatneš ir neuždegs, nes čia, priešo žemėje, jie žvakučių negauna. Bet aplankyti tai galėtų ir turėtų...
Ji žino, kad šiandien yra Vėlinės, nors priešas šios šventės nešvenčia, ją panaikino ir net savo kalendoriuje jos nemini. Bet šventė yra įrašyta žmonių širdyse, o iš ten jos joks priešas negali ištrinti.
Olėsė laukia ateinant savo artimųjų. Jie turėtų ateiti šiuo laiku. Per dieną jie sunkiai dirba netolimoje lentpjūvėje ir baisiai pavargsta. Dienos metu jų niekas neišleidžia. Jie gali ateiti ją aplankyti tik vakare, kai sugrįžta iš darbo. Jie dabar gyvena už stovyklos ribų mažame namelyje ir sargybiniai jų nebelydi.
Ji turi laiko, atsisėda ant kapo krašto ir pasiima į rankas dukrelę. Lygiai taip, kaip ji darydavo gyva būdama. Ir laukia.
Stovyklos pusėje supokši pora šūvių. Įdomu, kas ten galėtų šaudyti?
Kapas padengtas nestoru sniego sluogsniu, iš kurio kyšo vasarą žaliavusių žolių stiebeliai ir jau nudžiūvusių gėlių galvutės. Sniego kepure apsimovusi kryžiaus viršūnė, jo kryžiavonė ir tvorelės kuoliukai.
Turėtų būti šalta. Bet ji nejaučia jokio šalčio. Taip pat šalčio nejaučia ir jos dukrelė. Ji neverkia, nedreba ir neprašo valgyti. Velės nejaučia ne šalčio, nė šilimos.
Tik jau visai temstant ji išgirsta sniegą girgždant netolimame keliukyje ir pamato dvi žmogystas, artėjančias prie kapinių. Ji pažįsta juos: tai jos vyras Pranas ir vyresnioji dukrelė Regina. Jie ateina jos aplankyti.
Ji labai nudžiunga, dar labiau nušvinta ir kaip vėjas nuskrieja jų pasitikti. Tokie mieli ir seniai matyti svečiai! Ir taip retai jie ją teaplanko.
Olėsė pabučiuoja vyrą į lūpas, o dukrelę į abu skruostus ir, skriedama ratais aplinkui, lydi juos prie jos kapo.
Taip puikiai ji viską pažįsta ir atsimena. Lyg šiandien visa tai būtų įvykę.
Jos vyras Pranas tebemūvi tą pačią kailiais pamuštą su ausinėmis kepurę, kurią jis dar prieš karą nusipirko Kelmėje. Tą dieną jis nuvežė parduoti porą avių ir už tris litus pirkosi šią kepurę. Visų pinigų pirkiniams jis neišleido, nes jiedu tada labai taupė. Pirko tik tai, kas būtiniausiai reikalinga. O žieminės kepurės Pranui tikrai reikėjo: jau keleri metai jis vaikščiojo su nusidėvėjusia veltine kepure.
Ji taip pat pažįsta ir milu trauktus kailinius, kuriais vilki jos vyras.
O, kaipgi ji nepažins! Kiek jos prakaito ir darbo įdėta į šiuos kailinius... Tuo metu jie turėjo dideles platybes ganyklų ir laikė daug avių. Ji pati kirpo avis, pati suverpė vilnas, pati nudažė siūlus ir išaudė šį milą. Kailiai yra jų augintų avių.
Austi ir verpti ji išmoko iš savo motinos. Jos motina buvo garsi apylinkės audėja. Ji audė viską: drobes, rašytines staltieses ir rankšluosčius, marginius, čerkasus, milus ir visokius kitus audinius. Kai jos motina verpdavo ir ausdavo, ji, jei tuo metu būdavo namie, turėdavo motinai padėti.
O dukrelė Regina apsivilkusi mamos paltu, siūtu taip pat prieš karą, ir galvą apsisukusi jos vilnone skara, šį paltą Olėsei pasiuvo jos jaunesnioji sesuo, kuri buvo siuvėja, šiuo paltu ji buvo apsivilkusi, kai priešas ją suėmė ir iš tėvynės varu išgabeno į šią nelemtą tremtį.
Nieko jie čia, gyvendami Sibire, nepasisiuvo ir neįsigijo. Tebedėvi rūbus ir tebenešioja batus, atsivežtus iš tėvynės. Priešas čia jiems nieko neduoda. O ne, jis duoda: jis duoda darbą, už kurį nieko nemoka, ir pagreitintą mirtį...
Kaip jos dukrelė Regina išaugusi! Jau tikra pana. O tuo metu, kai ji mirė, Regina tebuvo vos 11 metukų amžiaus. Taip seniai ji ją bematė...
Tuo tarpu Pranas ir Regina atėjo prie jos kapo. Pranas nusiėmė kepurę, juodu pražarstė sniegą, suklaupė ir pradėjo melstis. Ir meldėsi ilgai ir karštai.
Regina meldėsi, o jos skruostais tekėjo tyros ašaros. Ašaros, kurios krito į sniegą ir tuoj sušaldavo permatomais ledo karoliukais.
Regina meldėsi ir prašė Dievulį, kad jis neapleistų mamytės ir jos mažos sesutės šioje nesvetingoje priešo žemėje, šiame šaltame kape.
— Ar tau nešalta, mano brangioji mamyte? Niekas tau nepakuria ugnelės ir nesušildo tavo kojelių...
— Ar tau nekieta šioje duobėje ir ar tave nespaudžia grubios lentos ir šalti akmenėliai?
— Ar tau neilgu, mylimoji mamyte, vienai čia gulėti? Niekas tave nepaguodžia, niekas nesuramina, niekas meilaus žodelio nepasako:
— Toli toli paliko tavo gimtasis kraštas, tavo sena mamytė ir tie kapeliai ant kalniuko, kur visi guli ir kur tu turėtum gulėti... Tarp savųjų gulėti būtų vis geriau, vis ramiau, ne čia, šaltoje Sibiro žemėje...
Ir ji maldavo, kad gerasis Dievulis jos mamytės sielai suteiktų amžinąjį gyvenimą per visus amžius amžinuosius. Kad jos mažoji mirusi sesutė pavirstų baltu angeliuku ir skrajotų aplinkui Augščiausiojo sostą. Tokiu baltu ir mažyčiu, kokius ji kadaise matė Tytuvėnų bažnyčioje. Kai mamytė važiavo į atlaidus, pasiėmė ją kartu, ir ji labai stebėjosi šimtais mažyčių angeliukų, skraidančių visuose bažnyčios kampuose. Čia, Sibire, kur jie gyvena, nėra nė bažnyčios, nė angeliukų...
Tuo tarpu, kai Pranas ir Regina meldėsi ir prašė Dievulį, kad Jis duotų Olėsei ir jos mažajai dukrelei amžinąjį gyvenimą ir ramybę, Olėsės vėlė su dukrele rankose sėdėjo prie kryžiaus ir joms buvo gera... Augščiausiojo palaima nusileido ant jų ir jos sužibo nepaprasta šviesa... Jos norėjo, kad ši šviesa joms šviestų amžinai...
Kai Pranas ir Regina pasimeldė, jie atsikėlė ir nužarstė sniegą nuo Olėsės kapo. Kad sušalęs sniegas nespaustų jos širdelės...
Vasarą Regina dažnai ateina prie mamytės kapo. Ji pasodina gėlių, ravi jas, palaisto, kad gėlės žydėtų ir kvepėtų ir kad mamytei vienai nebūtų taip liūdna ir nuobodu. Žiemą ji neateina.
Kai Pranas su dukterim ėjo namo ir paliko kapines, Olėsė niekaip nenorėjo su jais skirtis — ji norėjo eiti ir gyventi kartu. Ji norėjo vargti jų vargą kartu. Bet vėlėms palikti kapines yra Dievulio uždrausta: ji vėl išbučiavo vyrą ir dukterį ir liūdna grįžo prie savo kapo.
Ji atsisėdo ant kapo krašto ir susimąstė. Ji taip dažnai sėdi ant kapo ir apmąstinėja savo praeitį. O praeitis, lyg begalinis kaspinas, bėga ir bėga prieš jos akis. Ji tankiai taip išsėdi iki aušros, paskendusi praeities vaizduose ir atsiminimuose.
Olėsė buvo gausios šeimos narys. Be jos, dar buvo dvi jaunesnės seserys ir trys broliai. Patį vyriausiąjį sūnų tėvai leido į mokslus. Norėjo, kad vaikas šio to išmoktų, kad turėtų bent kiek lengvesnį gyvenimą. Ne tokį skurdų ir varganą, kaip jie kad turėjo. O gal jis, išėjęs mokslus, padėtų ir jiems senatvėje...
Jos tėvai tikrai buvo neturtingi ir iš savo trijų hektarų žemės vos nevos galėjo pragyventi. Su tokia gausia šeima — ne juokas! Nžtat ir Olėsei jau nuo pat mažumės vargas ir nedatekliai nebuvo svetimi.
Tiek daug vaikų namie nereikalingi. Jiems čia neužteko duonos ir darbo. Užtat tėvai kiekvieną vaiką, vos tik jis pasiekė piemenystės amžių, leido kur nors tarnauti. Pas turtingesnius ūkininkus, ūkininkams nestigo piemenų, pusmergių ir pusbernių, mergų ir bernų. Niekur netarnavo tik jos vyresnysis brolis, nes jis turėjo mokytis.
Ir taip Olėsė, vos tik sulaukusi piemenės amžiaus, jau pradėjo vargti pas svetimus. Pradžioje ji tris žiemas dar lankė mokyklą, nes žiemos metu ganyti nereikia. Vėliau, kai paaugo į pusmergę, mokytis jau nebegalėjo, nes pusmergės ir žiemą turi darbo.
Pusmergė ūkyje atlieka beveik tą patį darbą, ką ir suaugusi merga, bet jos atlyginimas daug menkesnis. Mat, vis dar nepilnas žmogus.
Nuo sunkaus darbo, vandens, šalčio ir kaitros Olėsės rankos būdavo nuolat suskirdusios, oda supleišėjusi, o nagai atsilupinėję. Vėjų nugairintas veidas būdavo pleiskanotas ir rusvai raudonas.
Bet ji nesiskundė, nes taip reikėjo. Visų mergų ir bernų dalia vienoda. Jei pataikysi pas gerą ir tvarkingą ūkininką — bus gerai, jei pas kokį — daug vargo reikės pakelti.
Olėsės tėvai, leisdami ją pas ūkininką tarnauti, kiekvieną kartą susilygdavo, kiek ūkininkas metų gale už ištarnautą laiką išmokės: kiek pinigais ir kiek natūra. O ta natūra priklausė nuo ūkininko turto ir padėties — kas davė kelis centnerius grūdų, kas vilnų, kas davė kelis vežimus malkų pasikirsti. Taip pat kas linų, kas ganė jos tėvų avis savo ganykloje arba reikėdavo susilygti, kokius rūbus metų bėgyje ji gaus dėvėti.
Visa uždirbtoji natūra tekdavo tėvams. Tėvas, kai atvažiuodavo metų gale jos pasiimti, namo grįždavo apsikrovęs maišais ir visokiais pundais. Pinigus tai pradžioje pasiimdavo jos motina, — kam gi vaikui pinigų reikia? Olėsei motina iš jos uždarbio nupirkdavo kartais suknelę, kartais batukus, kartais pasiūdavo paltuką — ir gerai. Vėliau pinigus pradėjo taupyti ir dėti į “banką” — tegul sau stovi. Kai mergaitė suaugs — turės susidėjusi pasogą.
Gera šeimininkė, išleisdama namo, įdėdavo dar ir paviržio: duonos bakaną, lašinių bryzą, dešros rinkę, o kartais ir dar ko nors valgomo. Tegul mergaitė vaišių metu turi ką valgyti.
Smagu būdavo, kai Kalėdų vaišių metu namo susirinkdavo visa šeima: kiekvienas su savo uždarbiu ir gėrybėmis. Vyresnysis brolis iš miesto parveždavo visokių knygų, laikraščiu ir žaidimų. Kitas brolis ir sesuo taip pat algas ir paviržius. Tik pati jauniausioji sesuo ir pats mažasis brolis nieko neparveždavo. Jauniausioji sesuo miestelyje mokėsi siūti ir, žinoma, nieko neuždirbdavo, o broliukas buvo permažas ir niekur netarnavo.
Vieną pavasarį Olėsė pasijuto blogai: nuo ko — ir ji pati gerai nežino. Ar tai nuo sunkaus darbo, ar nuo drėgno oro, ar nuo dulkių, ar šiaip kokia kvaraba prisikabino, — vienu žodžiu, mergaitė pradėjo skųstis skausmais krūtinėje, bloga savijauta, pradėjo nykti ir nuolat kosėjo.
Motina pradžioje dar kentė, manė, gal liga pati praeis. Argi taip nebūna? Tačiau, kai reikalai negerėjo, o vis blogėjo, ji galop ryžosi dukterį nuvežti į apskrities miestą pas gerą gydytoją, žinoma, pradžioje ji apsiklausinėjo, koks čia geriausias gydytojas galėtų būti.
Ją priėmė stambus ir labai rimtos išvaizdos gydytojas: jos sūnus jai buvo sakęs, kad šis gydytojas mokykloje, kur sūnus mokosi, yra anatomijos ir higienos mokytojas ir kad jis yra plaučių ligų specialistas.
Gydytojas Olėsę smulkiai apžiūrėjo, išklausinėjo, padaužė ir pasakė, kad reikalas nėra toks beviltiškas: mergaitei tik reikia ilgesnio poilsio, geresnės priežiūros ir vaistų — ir ji pasveiks, čia pat jis išrašė gerti kažkokio rudo saldaus skystimo, panašaus į sirupą.
— Tai kiek jau čia, ponuli, reikės už apžiūrėjimą?
— paklausė motina gydytoją, kai apžiūrėjimas buvo baigtas.
— Tik penkiolika litukų, nedaug, — atsakė šypsodamasis gydytojas.
— Vaje, vaje, kad brangu, ponuli, — beveik susigraudino jos motina. — Aš nė tiek pinigų neturiu. Dar vaistai kaštuos, ir sūnui reikės duoti, kuris mokinasi šiame pačiame mieste...
— Gerai, jau gerai, kaip tamstai — užteks ir penkių litų, — nusileido gydytojas.
Motina buvo taip patenkinta, kad net norėjo daktarui pabučiuoti ranką, tačiau tas nesileido bučiuojamas, tik patapšnojo jai per petį.
Tais metais Olėsė į tarnybą nebėjo: ji pasiliko pas motiną. Motina ją geriau prižiūrėjo, valgydino ir geriau rūpinosi, kaip kitais vaikais. Olėsė gėrė rudąjį skystimą ir pasveiko. Liga pranyko.
Nuo Naujų Metu ji vėl pradėjo tarnauti pas ūkininką. Kaipgi kitaip galėtų būti ir iš ko ji turėtų gyventi?
Ir taip slinko metai po metų. Mainėsi vietos, keitėsi aplinkuma, naujos šeimininkės ir šeimininkai, bet ūkio darbai ir samdinės dalia liko vis ta pati: sunki, purvina ir be geresnės ateities pragiedrulių...
Paskutinį metą Olėsė tarnavo netoli namų. Šeimininkė buvo gera, darbo nedaug, ir ji kas antrą sekmadienį galėdavo išeiti į bažnyčią ir namo. Po pamaldų jis vis pareidavo pas motiną ir čia dažniausiai išbūdavo iki vakaro.
Ir atsitiko taip, kad senojo eigulio sūnus Pranas pradėjo ja ypatingai domėtis. Tiesą sakant, Praną ji pažinojo jau nuo mažų dienų. Juk jis gyvena visai netoli: tik pereini kaimo laukus, paeini gerą galą miškais — ir jau eigulinė. Jį susitikdavo nuolat: jie lankė tą pačią mokyklą, vaikščiojo į tą pačią bažnyčią, matydavosi vakarėliuose ir prie darbo.
Kodėl ja Pranas pradėjo domėtis, ji negalėjo pasakyti. Ji nebuvo graži ir į vyrus visiškai nesižvalgė. Ji tik buvo rimta, rami ir protinga mergaitė. Ir tekėti dar visai negalvojo.
Dabar Pranas, kai ji grįždavo iš bažnyčios, parlydėdavo namo. Pradžioje tik prie vartelių pastovėdavo, vėliau pradėjo ir vidun užeidinėti. Kartais išbūdavo net po kelias valandas.
Pranas pradėjo kalbėti, kad ji jam patinkanti labiau, negu kitos apylinkės mergaitės ir kad jis ją pradėjęs įsimylėti.
Olėsė nesakė nieko. Ji neužimta, ji nemyli nieko ir tuo reikalu jokių planų neturi. Galėtų būti ir Pranas, jis — vyras kaip vyras. Nors keliais metais ir vyresnis už ją.
Tik vieno Olėsė bijojo — Pranas perdaug smailus prie mergaičių. Jis vaikščiojo čia su viena, čia su kita, ir apylinkėje apie jį buvo piktų kalbų. Sakoma, buvę ir nukentėjusių mergaičių...
Ji tarėsi tuo reikalu su motina. Motinai Prano elgesys irgi nelabai patinka, bet šiaip jis puikus vyras. Ir darbštus, ir sumanus. Galėtų būti geras ūkininkas.
Bet ant ko gi čia ūkininkausi? Prano tėvai to paties kaimo rėžiuose turi tik pusantro hektaro žemės. O žemė, kur stovi eigulinė, ne jų nuosavo — priklauso dvarui.
Be to, kaime esanti žemė priklauso visai šeimai. Be Prano dar yra kiti du broliai ir dvi seserys. Seserys, žinoma, ištekės ir išeis. Joms reikės tik dalis išmokėti. Bet su broliais reikės žeme dalintis. O dar yra ir jo motina. Tėvas, senasis eigulis, jau keletas metų kai miręs. Motina po to ištekėjo už kito vyro, kuris dabar gyvena eigulinėje ir eina eigulio pareigas — saugoja valdinius miškus.
Su Prano jaunesniuoju broliu Kaziu reikalai greitai ir labai netikėtai susitvarkė. Kazys, betarnaudamas ūkvedžiu dvare, prisisuko prie dvarininko dukters Vandos ir ją vedė. Kaip dalį, Kazys gavo šešiasdešimties hektarų folvarką, gulintį netoli eigulinės: tik už ganyklų ir už jaunų atžalynų.
Kazio reikalai dar labiau pagerėjo, kai Vandos vyresnioji sesuo Halina savo dalį taip pat perleido Kaziams. Kam jai tos žemės reikia? Ji jos nedirba, o ištekėti ji neturi jokių vilčių. Motinai užtenka savos dvaro žemės: šiuo metu labai sunku su samdiniais.
Dabar Kazio folvarkas pasidarė didelis — net šimto dvidešimties hektarų. Tikras dvaras! Ir jam tiek žemės tikrai nereikia. Tiesą sakant, tie plotai — ne visa dirbama žemė. Tik jos dalis. Visa kita — ganyklos, pievos, šlapios pelkės ir didžiuliai plotai jauno atžalyno. Iš to atžalyno jokios naudos: valdžia ant tų plotų uždėjo savo globą ir ten negalima nė ganyti, ne ką nors pasikirsti. Viskam reikia specialaus leidimo.
Pranui atėjo labai laiminga mintis: ar Kazys negalėtų dalį savo žemės jam parduoti? Pinigų Pranas neturi, bet kaip nors gal pradžią sudarytų. Jis dabar galėtų vesti, gal gautų kokią nors pasogą. Taip pat ir likusieji jo šeimos nariai už jo dalį gal išmokėtų kelis šimtus.
Jis su Kaziu pasikalbėjo ir netgi jau susitarė. Kazys jam sutinka parduoti folvarko ribose esantį Čypiškės vienkiemį su jį supančiomis žemėmis. Kaip broliui — už palyginti nebrangią kainą, tik kelioliką tūkstančių. Ir tai išsimokėtinai.
Apie tokius savo planus Pranas pasisakė Olėsei. Ar ji nori visą savo amžių tarnauti pas svetimus? Ar ji negalėtų būti šeimininke savuose namuose ir savame ūkyje? Ar ji nenorėtų už jo ištekėti?
Žinoma, Olėsė norėtų. Jau pilnai nusibodo pas svetimus tarnauti. Bet ji bijo vieno dalyko. Ir čia ji jam papasakojo visas tas nelemtas istorijas tarp Prano ir apylinkės mergaičių. Ji bijanti, kad Pranas neliktų toks, kaip buvęs. Suvedžiotojų ji nemėgsta.
O ne! Jis prisiekinėjo ir prisižadėjo visais šventais ir nemirtingais, kad daugiau tokių klaidų nebedarys. Jis būsiąs visad ištikimas ir tik ją vieną temylėsiąs.
Žinoma, pasogos jis norėtų. Juk ji betarnaudama bus jau susitaupiusi keletą šimtukų. Be to, gal ir motina jai duotų koki šimtą kitą, o gyvenimo pradžiai ir kokio gyvulio reikėtų.
Trisdešimt penkių hektarų ūkis — labai viliojantis dalykas. Galvok, kaip nori, nieko geresnio neišgalvosi. Taip sako ir Olėsės motina.
Ir ji sutiko už Prane tekėti.
Vestuvės pasitaikė vidurvasarį. Buvo šilta ir gražu, ir svečiai daugiau šoko lauke, negu troboje. Į vestuves buvo atvykęs ir jos vyresnysis brolis su žmona, kuris atostogavo netolimame kaime, žmonos tėviškėje. Brolis jau seniai buvo baigęs savo mokslus, atitarnavęs kariuomenėje, vedęs ir dabar valdininkavo. Ji labai džiaugėsi, kad brolis buvo jos vestuvėse. Taip retai jį temato.
Ir taip pasibaigė Olėsės mergystė, jos svajos ir troškimai ir drauge sunki samdinės dalia.
Bet dabar prasidėjo nėkiek nelengvesnė moters ir naujakures dalia...
Buvo gražus birželio priešpietis. Dangus toks mėlynas ir taip švariai nušveistas, kad spindėjo lyg veidrodis. Tik kažinkur toli šiaurėje virš miško kabojo keli nejudrūs, išpešiotais kraštais debesiūkščiai. Buvo nepaprastai gyva ir gaivu.
Olėsė šiandien į bažnyčią nėjo. Išleido Praną. Vienas kas nors turi pasilikti namų saugoti. O ir šiokio tokio darbo yra. Kad ir sekmadienį.
Ji apsiruošė apie namus, pašėrė kiaules, surinko vištų kiaušinius ir atsipūtė. Ji dabar turi trupučiuką laiko ir gali pailsėti.
Lauke daug smagiau, negu viduje, todėl ji pasiėmė maldaknygę ir mažąją Reginą: nueis kur nors pasivaikščiodama, pasėdės ir Mišių maldas paskaitys. Dabar turėtų būti Mišių pradžia.
Ji su Regina išėjo laukan ir apsižvalgė. Kur čia būtų gražiau?
Patraukė Rūža į šiaurės pusę. Ten, už kokio šimto metrų nuo jų trobos, yra mažas slėnelis, kertąs Rūžą į dvi dalis. Lyg mažo upeliuko vaga. Pavasariais ir po didelių lietų, kada vakarų pusėje gulinčios pievos ir Linynikių aikštės prisipildo vandens, slėnelis virsta tikru upeliu. Vanduo net burbuliuodamas veržiasi per Rūžą išgraužtu taku, pro stambius, tėkmėje gulinčius akmenis, per dvi storas kartis, padėtas liepto vietoje, ir išsilieja rytų pusėje į plačias Linynų aikštes.
Olėsė atsisėdo ant plokščio akmens, gulinčio slėnelio krante, ir pamėgino skaityti, bet skaitymas kažkodėl neina i galvą. Ji perdaug išsiblaškiusi, gamta perdaug triukšminga ir visą dėmesį išsklaido. Geriau stebėti aplinkumą ir ką nors mąstyti.
Mažoji Regina gi tuo tarpu labai užimta. Ji rado piemens pamestą vytę, muša ja per vandenį ir krykštauja, kai iš vandens ištrykšta smulkūs sidabriniai lašeliai, kurie subyra į dar smulkesnes įvairiaspalves dulkes. Dulkės pamažu leidžiasi žemyn ir saulėje blizga visomis vaivorykštės spalvomis: tai rausva, tai gelsva, tai lelijiniai mėlyna.
Vakar visą dieną ir šią naktį smarkiai lijo ir visos aplinkinių pievų ir ganyklų aikštės paplūdo vandeniu. Tik š;ryt prieš aušrą lietus nustojo lijęs ir stebuklingai gražiai dangus nusiblaivė. Lyg pasitikdamas sekmadienio rytą.
Olėsė stebi per brastą besiveržiantį vandenį. Vanduo negilia tėkmele atplaukia iš kairės ir yra toks skaidrus ir permatomas, lyg krištolas. Gali lengvai suskaityti visas apsemtas ir plūduriuojančias žoleles ir kiekvieną žvirgždą ir akmenuką, gulintį daubelės dugne. Jie tokie švelnūs ir skaistučiai.
Vandens srovelė savo kelyje pasitinka akmens viršūnę ir suskyla į dvi dalis: viena dalis pasuka i kairę, kita — į dešinę. Abi dalys išsilieja saulėje blizgančiomis bangelėmis, dailiu lankeliu aplenkia akmenį, pataško keletą lašų ir vėl susilieja į vieną masę. Kad vėl sau plauktų į tolumoje augančius alksnynus.
(Bus daugiau)
