Partizanai: Istorija ir dabartis

Tremties Trimitas

Redaguoja Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.

VIENUOLIKTOJI VALANDA

(ATVIRAS LAIŠKAS VISIEMS LŠST NARIAMS IRNARĖMS “TREMTIES TRIMITO” REIKALU)

Brangūs Broliai ir Sesės Šauliai!

TREMTIES TRIMITO gyvenime išmušus vienuoliktai ai valandai, kreipiuosi į Jus, prašydamas broliškos pagalbos ir paramos.

Ryšium su spaustuvės kainos pakėlimu ir kitais finansiniais sunkumais, kiekviename KARIO numeryje TREMTIES TRIMITUI nemokamai tegalime gauti tiktai po 2 puslapius, žodis “nemokamai” reiškia, kad tuos du puslapius kiekviename numeryje ir toliau sutinka finansuoti KARYS. Jei norime turėti ką nors daugiau, už tai turime užsimokėti mes patys.

Nuo pat pradžios LŠST LCV Darbo Prezidiumo pavedimu tvarkant TREMTIES TRIMITO puslapius, man teko susidurti su KARIO Redakcijos ir Administracijos nepaprastai dideliu ir nuoširdžiu rūpesčiu šaulių reikalais. Jie tikrai padarė viską, kas tik buvo galima, kad TREMTIES TRIMITAS išsilaikytų. Už tai KARIUI priklauso visos Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje gili padėka. Tačiau ateityje mes patys privalom parodyti daugiau iniciatyvos ir pagrindinę TREMTIES TRIMITO finansinę naštą perimti į savo rankas, ne vien dėlto, kad jinai KARIUI tampa per sunki, bet, visų pirma, todėl, kad yra visiškai nešauliška sėdėti sudėjus rankas ir žiūrėti, kaip mums priklausantį darbą dirbame ne mes patys, bet kiti.

Be abejo, visi sutiksime, jog turėti tiktai po du puslapius TREMTIES TRIMITUI neužtenka.Sąjungai augant ir stiprėjant, į tiek vietos nėra galima sutalpinti net pačios reikalingiausios medžiagos. Didesnis puslapių skaičius yra neišvengiamas ir neatidėliojamas būtinumas.

Techniškais sumetimais, KARIO Redakcijai būtų patogiausia, jei mes TREMTIES TRIMITUI užsakytumėm ir apmokėtumėm 4 papildomus puslapius; tuo būdu, prie 4 mūsų apmokamų papildomų puslapių pridėjus ir toliau KARIO finansuojamus 2 puslapius, gautumėm iš viso po 6 puslapius TREMTIES TRIMITUI, kaip kad, pav., šių metų rugpjūčio-rugsėjo mėn. numeryje.

Kiekvienas toks padidintas — 6 pusl. TREMTIES TRIMITO numeris mums kainuoja $55.00. Už rugpjūčio-rugsėjo mėn. numerį ta suma buvo užmokėta iš LŠST L. Centro Valdybos kasos. Tačiau L. Centro Valdyba turi daug mažiau pinigų savo ižde, negu šaulių vienetai, ir TREMTIES TRIMITO finansavimo naštos pati viena pakelti negali.

Todėl LŠST LCV Darbo Prezidiumo ir TREMTIES TRIMITO vardu prašau šaulių vienetų ir pavienių šaulių skubios ir energingos paramos. Kad toji parama būtų labiau efektyvi, siūlau sekantį planą: —

1.    — Kiekvienas šaulių vienetas apsiima finansuoti bent vieną arba du TREMTIES TRIMITO numerius. Kiekviename numeryje pažymima, kad jį finansavo toks ir toks šaulių vienetas, ir įdedama nuotrauka iš to vieneto gyvenimo —- veiklos.

2.    — šalia ištisų vienetų, gal atsiras vienas kitas šaulys ar šaulė, kuris panorės arba pats vienas, arba drauge su keliais kitais idėjos broliais — sesėmis suaukoti $55.00 — vienam numeriui reikalingą sumą. Tuo atveju TREMTIES TRIMITUI būtų labai malonu turėti tokios aukotojų grupės nuotrauką.

3.    — Laiko taupumo sumetimais, visus TREMTIES TRIMITUI skiriamus pinigus — aukas prašau siųsti tiesioginiai į T. T. redakciją, sekančiu adresu:

V. A. Mantautas 5631 Porter Street Detroit 9, Mich., U.S.A.

DĖMESIO: Kas pasakyta dėl pinigų persiuntimo, liečia tiktai TREMTIES TRIMITĄ. Visi kiti LŠST LCV skirti pinigai ir toliau siunčiami LŠST LCV Iždininkui.

4.    — Persiunčiant pinigus TREMTIES TRIMITUI, prašau aiškiai pažymėti (kadangi visa tai turės būti skelbiama T. T. puslapiuose), ar tai viso šaulių vieneto, ar paskiros šaulių grupės, ar pavienio asmens auka.

Paskutiniaisiais dviem atvejais, prašau išvardinti visų aukojusių pilnus vardus ir pavardes, ir taip pat, po kiek kuris paaukojo.

5.    — šalia aukų, labai prašau atsiųsti daugiau informacijų, reportažų, nuotraukų iš vietinės šauliškos veiklos. Tų dalykų jau kuris laikas pasigendame. Taip pat pasigendame ir ilgesnių straipsnių.

Ta pačia proga noriu pranešti naujieną, kuri bus ypač maloni šaulėms moterims. LŠST LCV Darbo Prezidiumo ir LŠST LCV šaulių Moterų Skyriaus prašoma, Prezidiuman sutiko įeiti šaulė Kunigunda Kodatienė, kaip LŠST LCV Šaulių Moterų Spaudos ir Švietimo Vadovė. Sesė Kodatienė tai pat sutiko redaguoti šaulių moterų skyreli TREMTIES TRIMITO puslapiuose.

Sesė K. Kodatienė yra gerai pažįstama vyresniąjąi šaulių kartai, todėl sekančios informacijos apie ją skiriamos šauliškajam tremties jaunimui.

Sese Kodatienė nepriklausomos Lietuvos laikais bendradarbiavo TRIMITE, 1935 — 1938 m. vadovavo Žemės Ūkio Ministerijos Šaulių Moterų Būriui; 1938 — 1940 m. buvo Šaulių Moterų Centro Tarybos narė — švietimo Vadovė; 1939 — 1940 m. redagavo ŠAULĘ, puošnų ir gražų šaulių moterų žurnalą, šaulių Sąjungos siunčiama, kaipo šaulių moterų atstovė drauge su Lietuvos šaulių Moterų Vade lankėsi Suomijoje, dalyvaudama Suomijos LOTTA SWARD organizacijos iškilmėse, Ir taip pat vizitavo Estijos bei Latvijos šaules. Už nuopelnus apdovanota Šaulių žvaigždės Ordinu .

Viso TREMTIES TRIMITO redakcinio kolektyvo vardu nuoširdžiai sveikindamas sesę K. Kodatienę kaip šaulių moterų skyrelio Redaktorę, prašau šaules moteris visa jas liečiančią medžiagą siųsti tiesioginiai sekančiu adresu:

Mrs. K. Kodatienė

16228 Haviland Beach Rd.

Linden, Mich., U.S.A.

Brangūs Broliai ir Sesės! Artinasi Naujieji 1958-ieji Metai. Ką jie atneš mūsų mylimai šaulių Sąjungai ir jos gyvenimo veidrodžiui — TREMTIES TRIMITUI? Ar jis bus puošnesnis, gražesnis, su nuolatiniais 6 puslapiais, su šaulių moterų skyreliu, su įdomia ir aktualia medžiaga, su šauliškos ideologijos ir broliškumo skaidriai liepsnojančia ugnimi? Ar jį į rankas paėmęs šaulys ir šaulė pajaus stipriau plakant savo širdį, pajaus džiaugsmą ir sveiką pasididžiavimą savąja idėjine šeima?

Į šį klausimą, brangūs Šauliai ir Šaulės, TREMTIES TRIMITAS pats vienas atsakyti negali. Vienintelis TIKRAS atsakymas tėra Jūsų visų atsiliepimas į šį broliškos pagalbos ir paramos prašymą, TREMTIES TRIMITO vienuoliktajai valandai išmušus ... TREMTIES TRIMITAS tikis, kad Jūsų atsakymas bus ŠAULIŠKAS! To atsakymo belaukiant, nuoširdžiai spaudžiu visiems rankas, linkėdamas daug laimės ir vidinės šilimos šventėje To, Kuris neša taiką ir ramybę visiems geros valios žmonėms žemėje.

Jūsų

šaulys Vaidievutis A. Mantautas,LŠST LCV I Sekretorius,

Ryšių Skyriaus Viršininkas

6 p. Pilėnų Kunigaikščio Margio P. kapelionas dr. kun. Gronis Kalėdų metu Klaipėdos kareivinėse laisvos Lietuves laikais. Jo kairėje Itn. Sereika, deš. Itn. Marčiukaitis, Lesniauskas ir Vitkus.

SULAIKYTAS KONTRABANDINIS KUTERIS “KERWIEDER”

TEODORAS PAPARTIS

1926 m. rudenį, tikslios datos neprisimenu, Klaipėdos krašto pasienio policijos motorlaivio “Savanoris” vedėjas gavo įsakymą iš policijos vado paruošti motorlaivį kelionei į jūrą. Įsakymas buvo gautas vėlai vakare, tad reikėjo viską daryti patamsėję, apgraibomis, o be to, pasiruošimo laikas buvo duotas labai trumpas. Viską reikėjo skubiai tvarkyti, šviesų negalima buvo uždegti, kad niekas jų nepastebėtų ir nepraneštų nusikaltėliams apie motorlaivio “Savanoris” pasiruošimą kelionei.

Motorlaivis “Savanoris” nuolatos stovėjo Klaipėdos uosto Tvirtovės įlankoje. Iš čia, atsukus tiltą, “Savanorį” reikėjo išvesti į Dangės upę, o iš Dangės upės jau buvo galima plaukti į jūrą.

Kiek prisimenu, tas rudens vakaras buvo ne tik tamsus, bet ir rūku dengtas. Tačiau nei lietaus, nei stipraus vėjo nebuvo. Tik drėgnas ir šaltas oras.

Atidarę Tvirtovės tiltą ir išvedę motorlaivį “Savanoris” į Dangės upę, užvedėme motorus ir tyliai be signalinių šviesų išplaukėme į jūrą. Praplaukęs Klaipėdos uosto molus, “Savanoris” išėjo į atvirą jūrą. Tikrai nebeprisimenu, bet, berods, paėmė kursą N.W. Plaukęs kurį laiką nurodytu kursu, vėliau pradėjo kursą kaitalioti, tokiu išskaičiavimu, kad ties Kunigiškių kaimu “Savanoris” būtų apie 8—10 jūrų mylių nuo krašto.

Jūra, palyginti, buvo rami. Naktis pašėlusiai tamsi: Nors į akį durk. Ką nors pamatyti ar pastebėti jūroje buvo nebeįmanoma. Vienintelė šviesa, tai mažytė kompasą apšviečianti lempelė, bet ir toji iš visų pusių izoliuota taip, kad jos šviesa niekur į šonus neprasimuštų, o tik šviesos spinduliai tiesiog kristų į kompasą. Tamsus ir rūku dengtas buvo ir jūros paviršius. Tokiame ore plaukiojimas buvo sunkus ir pavojingas. Kiekvienu momentu galėjome su kuo nors netikėtai susidurti.

Po vidurnakčio pradeda truputį giedrėti ir kiek vėliau tamsa pasidarė netokia baisi. Jūreivių akys priprato ir prisitaikė prie tamsumos. Artinasi rytas, o mes vis dar šliaužinėjome po jūros paviršių, tai šen, tai ten, keisdami kursą. Visai į parytį dangus pragiedrėjo. Jau buvo galima kai ką pastebėti jūroje. Netrukus buvo pastebėtas už poros jūrų mylių nuo “Savanorio” nedidelis žvejų kuteris. Pastebėtas kuteris laikėsi nuo krašto apie 9—11 jūrų mylių tarp Palangos ir Kunigiškių kaimo.

Nepažįstamasis žvejų kuteris pastebėjo, kad motorlaivis “Savanoris” paėmė kursą tiesiog į jį ir padidintu greičiu pradėjo skubiai artintis prie kuterio. Tuo pačiu metu kuteris taip pat pradėjo kaitalioti kursą ir pasileido bėgti gilyn į jūrą. Įtarimas aiškus, kad šis nepažįstamasis kuteris yra atgabenęs kontrabandinių prekių ir pardavinėjo mūsų krašto žvejams.

Motorlaivio “Savanorio” vedėjas žūtbūt pasiryžo sulaikyti bėglį ir patikrinti jo krovinį. “Savanorio” vedėjas įsako įgulai pasiruošti įvairiems netikėtumams. Galima buvo laukti, kad bėgantis kuteris, “Savanorio” persekiojamas, gali kiekvienu momentu atidaryti ugnį. Bet kontrabandinio laivelio įgula ginklu nesipriešino, nes, kaip vėliau paaiškėjo, buvo labai silpnai ginkluota. Motorlaivio “Savanorio” įgula taip pat jokio šūvio nepaleido, o tik davinėjo įspėjamuosius signalus ir reikalavo kontrabandinį kuterį sustoti.

“Savanoris” pasivijo į jūrą bėantį kuterį ir jį sulaikė. Sulaikytasis kuteris buvo vardu “Kerwieder” iš laisvojo Dancigo uosto. Keli motorlaivio “Savanorio” įgulos nariai buvo perkelti ant sulaikytojo “Kerwieder” gabenamų prekių ir dokumentų patikrinti. Patikrinimo metu paaiškėjo, kad “Kerwieder” pakrautas neakcizuoto spirito ir kroviniui pateisinti jokių dokumentų neturėjo. Krovinio sandėliai buvo atidaryti ir dalis neakcizuoto spirito jau buvo išparduota Lietuvos teritorijos vandenyse.

Kuterio “Kerwieder” įgulą sudarė 5 asmens. Du motoristai, vienas kuterio kapitonas ir du jūreiviai. Visi jie buvo laisvojo Dancigo miesto piliečiai. “Kerwieder” su visa įgula ir kroviniu buvo paimtas ant buksiro ir anksti rudens rytą atgabentas į Klaipėdos žiemos uostą. “Savanorio” įgulos nariai džiaugėsi sulaikytu laimikiu, sakydami, kad šios nakties vargai apsimokėjo. Artinantis “Savanoriui” prie žiemos uosto, pačiame uoste jau stovėjo nemažas būrys žvejų, norėdami pamatyti, kokį laimikį motorlaivis “Savanoris” pagavo.

Sulaikytas kontrabandinis kuteris “Kerwieder su žmonėmis ir neakcizuotu spiritu buvo perduotas Klaipėdos muitinei. Klaipėdos muitinė konfiskavo prekes ir gabenimo priemonę, o nusikaltėliams iškėlė teisme bylą.

Už keleto mėnesių po konfiskavimo ir teismo bylos išsprendimo, Klaipėdos muitinė paskelbė gabenimo priemonei viešas varžytines. Iš viešų varžytinių Klaipėdos žvejai nupirko kuterį “Kerwieder”. Jį perdažė, pakrikštijo nauju vardu ir paleido vėl į darbą, bet tik ne kontrabandai gabenti, o žvejybai vykdyti.

KAIP NUO PUSBROLIO, BOLŠEVIKŲ KOMISARO RANKOS ŽUVO PARTIZANAS JURGIS KAMINSKAS

Panevėžio Srities Apsaugos Būriui (vėliau virtusiam Panevėžio Atskiru Batalionu ir dar vėliau 4 pėst. L. K. Mindaugo pulku) besiformuojant Kėdainiuose, teko netik sulaikyti besiveržiančią, išbadėjusią bolševikų armiją gilyn į mūsų krašta ir mėginusią užimti strategini atsparos punktą Kėdainius, bet ir jiems suduoti stiprų smūgį, po kurio jie galvotrūkčiais bėgo ir be mūšio atidavė Panevėžį. Tuomet Panevėžio Srities Apsaugos dalinys, kuriam vadovavo karin. J. Variakojis, savo skaičiumi dar nebuvo tiek pajėgus, kad galėtų veikti plačiu frontu ir toliau persekioti besitraukiančius bolševikus. Todėl toliau Panevėžio ir nebuvo žygiuota. Bolševikų pajėgos apsistojo Subačiaus ir Kupiškio apylinkėse ir, matydamos, kad jų niekas nepersekioja, plėšdamos gyventojus, pradėjo slinkti Panevėžio link. Šio pavojaus akivaizdoje apylinkės ūkininkai ir tautiškai susipratęs jaunimas stvėrėsi savisaugos priemonių, sudarydami ginkluotą būrelį, greit išaugusį iki 40 vyrų, kurie ties Karsakiškiu, prie Palaukių km. turėjo pirma susidūrimą su bolševikų reguliarios armijos beplėšikaujančiais daliniais. Nors aukų nei iš vienos, nei iš kitos pusės nebuvo, tačiau bolševikai taip buvo įbauginti, kad nubėgę į Subačių, sukėlė ten stovėjusiuose jų daliniuose aliarmo stovį ir sujudo bėgti į Kupiškį. Partizanai, pritrūkę šaudmenų, atsitraukė į Karsakiškį. Rytojaus dieną buvo susirišta su Panevėžio įgula, iš kurios buvo gauta keletas šautuvų. 2000 šovinių ir dvi gurguolės su apie 10 uniformuotų kareivių pagalbai. Partizanų tarpe, be keletos buvusių rusų kariuomenėje eilinių karių, fronto veiksmuose nusimanančių neatsirado. Atvykus iš Panevėžio pagalbai, partizanų ūpas pakilo, bet ir iš atvykusių niekas nesiėmė vadovauti. Kaip tik tą dieną iš netolimo kaimo atvyko nesenai grįžęs iš Rusijos rimtos išvaizdos buvęs puskarininkiu T. Vidugiris, vėliau pakeltas į karininko laipsnį ir pakilęs iki plk. ltn., kuris ir pasiėmė vadovavimo pareigas. Naujas vadas, kaip karo taktika reikalauja, pirmiausia išžvalgė apylinkę ir išstatė sargybas. Partizanas Jurgis Kaminskas, kuris buvo tarnavęs rusų kariuomenėje, su kitais dviem jaunuoliais, ginkluoti šautuvais, buvo pasiųstas už dviejų kilometrų geležinkelio sargybon. Nuvykę sargybos vieton, jie užėjo į prie geležinkelio esantį Šerniškio vienkiemį užkąsti. Beužkandžiaujant pamatė pro langą nuo Subačiaus pusės Panevėžio link ateinant du vyrus. J. Kaminskas, palikęs du sargybinius prie namo, pats nuėjo jų pasitikti ir patikrinti. Tie du vyrai nudavė apiplyšusius pavargėlius ir tik arčiau priėjus, Kaminskas atpažino savo pusbrolį Petrą Žeką, aršų komunistą ir buvusį Panevėžio revoliucinės Tarybos pirmininką, kartu su bolševikais išbėgusį. Jo bendras buvo iš pagarsėjusio komunistuojančio Ūtos kaimo, Kaminskui pažįstamas, komunistas Alenčikas. Atpažinęs tuos asmenis ir, matydamas savo pusbrolį, Kaminskas nesusigaudė ir, turėtą rankoje šautuvą nuleidęs, pradėjo kalbėti. Tuo momentu Žekas iš rudinės išsitraukęs naganą, suvarė į priešais stovėjusį Kaminską 5 šūvius. Staiga ir netikėtai iš pusbrolio gavęs šūvius, Kaminskas metė šautuvą ir pasileido bėgti į čia pat esantį mišką. Į bėgantį Alenčikas dar metė rankinę granatą, bet ji pavėluotai sprogo ir Kaminskas spėjo įbėgti į mišką. Pasilikę prie trobos dar du sargybiniai — jauni kaimo berneliai — paveikti staigaus įvykio, nepaleidę šūvio, pabėgo. Kaminskas, nors ir peršautas 5 šūviais per vidurius, būdamas fiziškai gana stiprus vyras, dar sugebėjo ateiti į artimiausi už miškelio esanti ūkininką, kuris jį, vaitojantį nuo skausmų atvežė į Karsakiškį, o iš čia nakčia buvo atvežtas į Panevėžį, kur kovo 3 d. rytą ir mirė. Kovo 3 d. ankstyvą rytą bolševikai didelėmis jėgomis puolė prie Karsakiškio išsidėsčiusius partizanus, juos iš visų pusių supdami. Partizanams pavyko be nuostolių įsmukti į Žaliosios girios masyvą, į kurį bolševikai nedrįso veržtis ir partizanams, su ten buvusiais kareiviais, pavyko dešiniu Levens upės krantu pasiekti Panevėžį, kuris nuo Pajuostės ir Ramygalos bolševikų jau buvo supamas. Kovo 4 d. rytą bolševikai didelėmis jėgomis puolė miestą ir po atkaklių kovų gatvėse mūsų daliniams teko pasitraukti Naujamiesčio link.

Bolševikams užėmus Panevėžį, su jų daliniais atsirado ir pusbrolio žudikas Žekas, kuris trukdė velionies Kaminsko seniems ir ligotiems tėvams savo žuvusį sūnų palaidoti. Pagaliau lavonas buvo atiduotas tėvams, bet neleista viešai laidoti. Tvarkant karių kapus, ant jo kapo senuose kapuose, kaip ir kitiems žuvusiems už laisvę kariams, buvo pastatytas cementinis kryželis su jo žuvimo data.

Komisaras Žekas (taip jį anuomet vadindavo) 1940-41 m. bolševikų okupacijos metu Panevėžyje nebepasirodė. Jo giminės dar anksčiau kalbėjo, jog jis iš Rusijos esąs išvykęs į Ameriką. Sunku spėti, bet galima daleisti, kad jis, prisidengdamas svetima pavarde ir šiandien Amerikoje tęsia savo kruviną budelio darbą.

Rašančiam šias eilutes teko būti tos partizaninės veiklos organizatorium ir aktyviu dalyviu. Prieš Kaminsko mirtį man teko su juo išsikalbėti ir jo peršovimo aplinkybes išklausyti. Jis buvo kilęs iš Panevėžio parap. Bernotų km. vieną dešimtinę žemės teturinčių neturtingų tėvų. Nors tik iš kaimo daraktoriaus pramokęs skaityti ir rašyti, buvo tautiniai susipratęs, gyvas, veiklus ir visų mėgiamas.    Bs.