BALADE APIE POETĄ

BALYS GRAŽULIS

BALADE APIE POETĄ

(Juozo Krumino mirties šešerių metų sukakčiai paminėti)

Lietuvio poeto dalia jam išpuolė
Nedatekliai, vargas, liga.
Audroje galingasis aras parpuolė,
O ji tebelaikė valia.

     Jis klupo ir kėlės, vėl ėjo,
     Kaip eina kareivis narsus.
     Ir jei linko jo kūnas nuo vėjo,
     Tai žodis paliko stiprus.

Braukė plunksnapaukšteliai giedojo.
Traukė kitąpražydo gėlė ant uolos.
O kai trečiąkaržygiai išjojo
Ginti mūsų brangios Lietuvos.

     Ir likimo parblokštas ant kelių
     Nenutraukė savosios dainos.
     Braukė plunksnakaito skruostai seselių.
     Traukė antrąširdis mylimos.

Jis mirė, kaip miršta poetai
Nukankintas žiauriosios džiovos.
Išėjo į nuostabią šalį žadėtą.
Toli nuo gimtos Lietuvos.

*

     Eina vyras kovų iškankintas.
     Jam sulinkę nuo vargo pečiai.
     Ir nors kelias ne vieno pramintas,
     Ilgos kojos taip velkas sunkiai.

Jau akyse nebedega ryžtas,
Dengia jas, kaip naktis, liūdesys.
Liko plunksna ir dainos. Klysta
Žemėn gilus, kaip jūra, ilgesys.

     Šypsos saulė ir gėlės prie kelio,
     Giria ošia, kaip ten, Lietuvoje,
     O širdį mintis perpus skelia
     Ne ten jojo kelias vingiuoja.

Staiga girdi jis lūžtančius krūmus,
Galingų kanopų beldimą,
Ir vaizdas atsiveria ūmai
Ant jo bėga briedis įnirtęs.

     Ore kažinkas tuoj suzvimbia
     Ir lekia greičiau, kaip mintis.
     Prie kojų jam briedis sudrimba
     Kakle jojo virpa jietis.

Tada mato jisvyras išjoja,
Platus ir stiprus, kaip lokys.
—    Taikliai, nei riaumot neriaumojo!— 
Medžiotojų šaukia būrys.

     Žiūri vyras į vyro akis ir galvoja:
     —    Kažkur aš mačiau jį tikrai.
     Tokių buvo seniau Lietuvoje,
     Lyg bajoras Gedainis patsai. . .

O raitasis jau šaukia, kaip ragas:
—    Tai jis! Eikit jam nusilenkt
Jo akys, kaip žarijos dega.
—    Priklauso ir man savo kardą nulenkt.

     Poetą tuoj apsupa vyrai:
     Bajoras jį spaudžia tvirtai glėbyje.
     Jam ašaros didelės byra. ..
     Būk sveikas dausų šalyje!

—    Žinojom, rengiesi atvykti.
Bet taip netikėtai, staiga. . .
Atleisk, gėda man taip sutikti,
Gedainis to sau neatleis niekada.

     Klauso vyras, gerklė jam išdžiūvo,
     Keliai linksta, akyse tamsu. . .
     —    Sveiks bajore! Lietuvio nebuvo, 
     Taip narsaus ir tauraus, kaip kad tu.

Tada šaukia bajoras palydams:
—    Ei, midus greičiau neškite čia!
Širdis džiaugiasi tėvą išvydus,
O sunykęs jisai, kaip delčia.

     Tiesia ragą ir šypsos plačiai
     —    Čia ne tas, kurį velniui nusuko. . 
     Iš tokių pas mus geria svečiai.
     Midaus svečiui pas mus dar netrūko.

Vyras išlenkia ragą ir junta,
Kaip į kūną sugrįžta jėga.
Ir širdis pa maželi atkunta. . .
Žemė dundajis girdi staiga.

     Lūžta šakos, čerška plienas ginklų,
     Aidi šūkis galingas sykiu.
     Mato artinas žingsniu eikliu

Šimtas vyrų, lyg mūrų, karių.
Vyrai rūstūs, augšti ir barzdoti.
Blizga plienas jų rankoj galingoj.
—    Juk tai jie, nebereik nei galvoti— 
Narsūs didžiojo vordo vikingai.

     Aš esu,sako vadas,Asmundas,
     Didžio vordo vikingo sūnus.
     Žvalgai mate. Ir štai atidundam.
     Sveiks, kurs išaukštinai mus!

Dabar ir pats vordas prieina.
Ir kartoja, ką sakė sūnus:
—    Lietuva ir vikingams apeina.
Tarki žodįpasiųsiu pulkus.

     Su jo žodžiais giria sudrebėjo,
     Lyg griaustinis sudundo toli.
     Ir žvengimas per kalnus nuėjo,
     Net vikingai pašiurpo keli.

—    Tai jisai! Tik jisai šitaip žvengia.
Jo žvengimas pripildo šilus.
Kunigaikščio tai žirgas taip žengia,
Jojo šuolis, kaip briedžio, eiklus.

     Ir atskrieja lyg žaibas per erdvę,
     Prieš poetą sulenkia kelius.
     Iš šnervių jo liepsna kūliais verčias.
     Taria vyras jam žodžius meilius.

Tada sėda ant žirgo ir joja.
Po jo seka Gedainis narsus.
Už jo vyrų vikingai žygiuoja,
Veda Asmundasdidžio vordo sūnus.

     Giria ošia džiugiai ir linguoja,
     Gėlės lenkia poetui žiedus,
     Ir paukšteliai sparneliais jam moja,
     Jų giesmė, lyg kad midus saldus.

O poeto širdyje banguoja
Didi laimė, kaip Baltijos vandens.
Mato jisvalčių burės boluoja,
Tai vikingai į žygį vėl rengias.

     Mato jisSugrįžimo ten laivas jau stovi.
     Greitai Gintaro Žemėn jis plauks.
     Grįš taika prie Baltijos pastovi,
     Sengalvėlė sūnelio sulauks.

Greta ąžuolo stovi jaunuolis.
Kelia trispalvę vėliavą jis.
Tai jisai dėl tėvynės parpuolė,
Kai ją slėgė niūrioji naktis.

     Ir daugiau partizanų išeina.
     Stoja jie į tankiąsias gretas,
     Trankią žygio užtraukdami dainą
     Lydi vyrą, kurs įamžino juos.

Eisena palaukėn išvingiuoja.
Ten jos laukia Nijolė skaisti.
Ir Kuncaitis, lyg broliai, su Vytautu stovi,
Nebeslegia jų širdies jau naktis.

     Vis daugiau ir daugiau žmonių renkas
     Ir rikiuojasi jie eisenon.
     Štai ir varnas juodasis atskrenda,
     Sklendžia tiesiai juodojon voron.

Išdidžiai virš voros jis pranyra
Ir tupia poetui tiesiog ant peties.
—    Liepki,sako,patrauksiu aš virvę, 
Sugaus varpas ir Nemunas priešus užlies.

     Vingiuojasi vora ir eina,
     Kur rūmai ant augštos uolos.
     Kai pro Šeštąjį Medį praeina
     Jai lyja Sidabro Lietus ant galvos.

O ore aplinkui lyg muzika groja.
Jis mato eiles ir raides, lyg drugius
Erdvėje tik mirga, skrajoja. . .
Lyg Kibirkštys Naktį, lyg žodis skambus.

     Jis skaito jas: Eksperimentai.
     Tai vėl: Birželis Lietuvoj.
     Tai jo šios eilės šventos!
     Taip lengva darosi galvoj.

Ir čia, staiga, mintis užkliūva
Du vyrai atskuba keliu.
Pažįsta juosVaičaitis ir Biliūnas!
Ištiko juos lygi dalia.

     —    Sveiks, Juozapai!Vaičaitis šaukia,— 
     Malonu tau rankas paspaust.
     Taip netikėtai! Dar nelaukėm. . .
     Žinau, dalia poeto. .. Nėr ko klaust.

Kolegą jautriai apkabinę
Jie stoja žirgui iš šalių.
Tada Namo jį pavadina.
Vėl traukia eisena keliu.

     O iš šalin, ją minios stebi
     Luošų, basų, bedalių.
     —    Tai dėkui tau,Gedainis sako,— 
     Mums negėda tarp šių nuogalių.

Prie kalno eisena sustoja.
Čia reikia vėlei išsiskirt.
—    Sudiev draugai,poetas moja,
Malonu buvo susitikt!

     Kaip jūros bangos minia ūžia.
     Sužvengia žirgas, lyg audra.
     Ir krankia varnas varpo dūžiais
     Ir pyška šūviai, kaip tada.

Gedainis savo ragą vyrui duoda:
—    Supūsk galingai valandai atėjus!
Ir sako jam kilnus Asmundas:
—    Mūs valtys parengtos, tik laukiam vėjo!

     Kai pasuka į kalną, mato,
     Kaip eilės klojas ant uolos.
     Taip susidaro laiptai statūs
     Lig pat viršūnės, lig dausos.

Biliūnas ima ji už rankos,
Vaičaitis griebia už kitos
Taip lipa jie, o eilės skambios 
Siūbuoja juos taktu dainos.

     O ten, augštai, ant uolos krašto
     Gausus būrys jau laukia jų.
     Prieky visų Kudirka vaikšto.
     Janonis ir Gėlė jam iš šalių.

Ir vos tik koją ant uolos padėjus
Kudirka išskečia plačiai rankas.
—    Tai štai ir tu! O taip norėjau,
Kad dar išvystum tėviškės lankas.

     Graudu. Tėvynę nelaiku palikom...
     Poeto jau tokia dalia.
     Eime. Man didi laimė teko
     Įvest būrin kūrėjų čia.

Jie eina po ranka alėja.
Špalieriai meiliai šypsos jiems
Miškinis, Montvila, Arėjas. ..
O ten, gale, kurie likimą lems.

     Tolminkiemio Klebonas soste sėdi,
     Greta Motiejus ir Antanasvyskupai. 
     Tik Tumas niekaip nenusėdi, 
     Sudrumsčia rimtį, kaip matai.

—    Atleiski man,pribėgęs šaukia,
Kad neradau tavęs tarp deimančiukų.
Žinai gi, kad mirtis nelaukia. ..
Buvai tada gi tik viščiukas.

     O prezidiumas vis dar tyli.
     Žemaitė niurzgia:Tumas vis išlįs. . .
     Visi kantriai į Jakštą žiūri
     Bus taip, kaip jis čia pasakys.

Kai Jakštas nuosprendį padarė
Pradžiugo, suūžė visi.
Tada tik Donelaitis žodį tarė
Ir vyskupai pakilę laimino.

     Ir veržėsi artyn kiekvienas,
     Ir spaudė stipriai jo rankas:
     Linkevičius, Mačernis, Jakubėnas, 
     Netgi Zablockis ir Sruoga.

Taip būtų jie ilgai dar ūžę
Jei ne Strazdelis su giesme.
“Pulkim ant kelių” lyg giružė
Sugaudė, suklaupė minia.

     Iš choro sutartinės skyrės
     Sidabro balsas nuostabus.
     Tai Vienažindis gaidą pynė
     Lyg kad armonikos garsus.

Nutilus giesmei vėlvisi pakilo.
Jis vienas tik paliko dar klūpėt.
Žvilgsnis į žemę, kur paliko,
O veidu ėmė ašaros riedėt.

     Nedrįso niekas jo trukdyti.
     Lai džiaugsmo ašaras išlies.
     Bet sako jis:Tenai, matyti,
     Lietuvius tremia iš šalies.

Visi staiga žemyn sužiuro.
Veiduose rėžėsi kančia.
Lietuvis verčia taigą niūrią. . .
Kas bus su mūsų Lietuva?

     Ir mato jietaigoj, barake,
     Ir bunkery, dangoraižių mieste,
     Po darbo merkias sunkios akys,
     O plunksna dainiaus dar gyva.

Tada nuo kelių vyras kyla
Ir sako klausantiems ratu:
—    Jie rašo, gieda ir balsu vaidilos 
Lietuvį šaukia prie ginklų.

     Kol plunksna rankoje auksinė,
     Kol lūpose skambi daina,
     Nežus brangioji mūs Tėvynė
     Gyvuos per amžius Lietuva.

Ir tada ramūs jie kartoja:
—    Tėvynę plunksna išlaikys!
Ištvers užgrūdintas artojas
Kol laisvė Lietuvon sugrįš.

 

Kazys Bradūnas

JAUNAMARTES UGNIES MALDA

Tarp delnų paėmus šventą indą
Ji per slenkstį žengia verkdama.
Tarp delnų namų ugnelė spindi:
Dek, ugnele, šviesk negesdama

Visą mano tolimą kelionę
Ir žėruok, žėruoki amžinai.
Te liepsna tavoji vis plasnoja
Kaip širdis man tėviškės tenai.

Kvapą kepančios pirmosios duonos
Tu paskleisk po svetimas kerčias 
Ir dienų dienom gailiuose dūmuos 
Tu paslėpki motinos kančias.

Tu sušildyk vandenį šaltinio,
Būk sesuo geroji iš dangaus,
Kai aš praustu galvą pirmutinio
Mielo, mažo, verkiančio sūnaus.

Tu uždek prie mano karsto vašką,
Kai miegosiu amžinu miegu. 
Amžinybei šventą liepsną blaškant 
Aš gyva Gabijoje lieku . . .