Tremties Trimitas - 1957m. 7
Redaguoja Lietuvos šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
LIETUVOS ŠAULIAMS TREMTYJE
(Vladas Putvinskis-Putvys)
“Ne vien tik kardu ginsi Tėvynę!”
Šaulių himno pirmieji žodžiai šitaip ragino jau esamus ir būsimus šaulius:
Susispieskit krūvon, Lietuvos sakalėliai,
Išblaškykit miglas jūs galingais sparnais,
Ir stovėkit tvirtai, kaip jauni ąžuolėliai,
Kovą skelbkit audrom ir sunkiausiais laikais
Kraštui būkit sargais!
(J. Turčiniškis)
Kai šitie žodžiai buvo rašomi, Lietuvos žemė jau buvo nudažyta partizanų, savanorių, karių ir šaulių krauju. Kovos su bermontininkais ir bolševikais buvo jau pasibaigusios, bet tebebuvo Lenkijos grėsmė ne tik Vilniui ir Lietuvos Rytų žemėms, bet ir visai Lietuvai. Dar buvo neišdžiūvusios žuvusiųjų karžygių motinų ašaros, nevisur buvo atstatytos sudegintos ir sugriautos sodybos ir užgydytos kitos karo padarytos žaizdos. Nors kovotojams — pasiryžėliams ir jų vadovams bei mūsų politikams buvo aišku, kad brangiai atpirktoji laisvė jau yra realybė, kurią pripažįsta draugai ir vienas kitas priešas, tačiau nestigo žmonių, kurie dar netikėjo Lietuvos prisikėlimo stebuklu. Taigi reikėjo ne tik budėti ir kovoti fronte, rūpintis kovotojais ir jų papildymu, bet ir krašto viduje atremti priešo propagandą ir ardomąjį darbą, siekiantį palaužti laisvėjančios tautos kovos dvasią. Reikėjo išblaškyti šimtametės vergijos pasėtas miglas iš svyruojančių, netikinčių ir nerangiųjų. Reikėjo kovos dvasią ir pasiaukojimą Tėvynei skiepyti priaugančiom kartom. Visiems tiems ir daugeliui kitų darbų vykdyti nepakako vien valdiškų įstaigų darbo. Reikėjo nuolat spiesti į krūvą Lietuvos patriotus organizuotam visuomenės darbui. Ir tasai visuomenės darbo įnašas į atsikuriančią Lietuvos valstybę buvo labai didelis.
Tautų apsigynimo patirtis, LŠS įkūrėjo ir ideologo Vlado Putvio žodžiais, mums sako paprastą, bet nuolat pamirštamą tiesą, kad tobulo Tėvynės gynėjo ūmai, vien kareivinėse sudaryti negalima. Ji reikia auklėti iš mažens. Tėvynės gynimo dvasia reikalinga ne vien tik tiems, kurie ginklu gina Tėvynę. Tikrai nenugalimas kraštas bus tik tas, kur visi gyventojai, vyrai ir moterys, dideli ir maži, brangins krašto laisvę ir kaip galėdami ją gins.
Todėl suburdama partizanus vienon organizacijon, kitur juos atgaivindama ir toliau beplėsdama, Lietuvos Šaulių Sąjunga pasiryžo įtraukti visą tautą į Tėvynės gynimo ir jos stiprinimo darbą. Pasiryžo ne tik padėti kariuomenei kovos lauke ar priešo užnugaryje, kaip tai daro partizanai, bet ir taikos metu ruošti tautą ateities uždaviniams ir galimiems pavojams atremti. Be kariško paruošimo, fizinio auklėjimo ir sporto, LŠS-ga stengėsi savo narius išauklėti ir tikrais Tėvynės mylėtojais ir jos gynėjais — pavyzdingais šauliais arba naujų laikų Lietuvos riteriais. Tam tikslui vykdė platų kultūros ir propagandos darbą, panaudojant spaudą, meną ir gyvą žodį. Minėtojo darbo plačia apimtimi LŠS stengėsi veikti ir į visą tautą. Ji sudarė pagrindą, kur rastų bendrą kalbą ir darbą visi lietuviai, nežiūrint partijų, pakraipų ir pažiūrų skirtumo. LŠS ėmėsi uždavinio našiai sunaudoti piliečio aukojamąjį laisvalaikį Tėvynės reikalams, duodant piliečiui pasireikšti jam tinkamiausioje srityje. Nes “nėra tokio darbo, nėra tokios vietos, nėra tokios dienos, kur nebūtų progos padaryti Tėvynei bent ką naudingo. Visur ir visuomet darbas galima taip padaryti, kad jis sustiprins Tėvynės gynimo jėgas ir tuo būdu ją gins”, — sakė Vladas Putvys.
Ir pasitvirtino Lietuvos atgimimo dainiaus Maironio pranašingi žodžiai — Lietuvos vargai pagimdė galiūnus. Didžiai praeičiai ir tautos atgimimo dvasiai veikiant, visų lietuvių pastangomis, vargais ir kovotojų krauju Lietuvos nepriklausomybė buvo laimėta. Per trumpą laiką laisvoji Lietuva pražydo gausiais darbais ir žygiais. Nors pagrobtasis Vilnius ir Rytų Lietuva laikinai nebuvo išlaisvinta, buvo atgautas Lietuvos pajūris su Palanga ir Šventąja ir atvaduotas Klaipėdos kraštas. Išaugo ir išsišakojo mūsų tautos ir valstybės jėgos. Išaugo ir šaulių gretos. Nemaža paramos gavusi iš Amerikos lietuvių, Šaulių Sąjunga savo būrių ir rinktinių tinklu padengė visą išlaisvintą Lietuvos dalį ir slaptai veikė okupuotose vietose. Šaulių namai, šaulių chorai, orkestrai ir teatrai, šaulių knygynai, šaulių spaudiniai ir spaudos talkos, tautodailės ir tautiškųjų rankdarbių kursai ir parodėlės, tautiniai drabužiai ir šokiai, tautinių papročių ugdymas, stovyklos, tautinio auklėjimo, sporto, kari-
Pabaltijo šaulių moterų vodovės prie Nežinomojo Kareivio kapo Kaune, per LšS dvidešimtmečio 1939 m. jubiliejų.
Iš kairės į dešinę:
Estijos N.K.K. pirmininkė E. Mannik, Lietuvoj šaulių Moterų vadė S. Putvytė-Mantautienė, Suomijos Lottä Sward pirmininninkė Fanni Luukkonen ir jos palydovė; seka Latvijos delegatės.
nio parengimo, tiekimo ir sanitarijos kursai stovyklose ir visame krašte, sporto komandos, ugniagesių komandos, rikiuotės ir šaudymo pratybos, šaulių šventės, tautos švenčių ruošimas, šaulių talka rinkliavoms ir kitiems bendriems tautos reikalams per Šaulių Sąjungą pripildė Lietuvos gyvenimą. Bet svarbiausia, šaulių gretos išsaugojo savanorišką pasiaukojimą Tėvynei ir pasiryžimą ją ginti pavojaus metu. Nelaimingos politinės aplinkybės neleido mums atvirai pasipriešinti nei rytų, nei vakarų pavergėjams. Su visa tauta buvome priversti pergyventi didelę tragediją — svetimųjų valia buvome nuginkluoti ir išformuoti. Bet išugdytoji kovos ir pasiaukojimo dvasia išliko. Partizanų kovose ir susidūrimuose su priešu, — ir su bolševikais, ir su vokiečiais, — daugu šaulių, kai kur ištisi šaulių būriai paguldė savo galvas už Lietuvos laisvę. Daug jų žuvo ir dabar kenčia kalėjimuose ir ištrėmime.
Lietuva velka žiauriausios vergijos jungą ir kenčia didelį skurdą. Bet nėra pavojaus, kad Ji apsiprastų su savo pavergėjais. Daug tūkstančių metų žydų tauta neužmiršo ir kasmet prisimena Egipto ir Babilono nelaisvę. Ir mūsų vaikų vaikai neužmirš savo tautos pavergimo kančių. Priespauda ne slopina, bet didina laisvės ir geresnio gyvenimo ilgesį. Mes turime ne tik tvirtą viltį, bet ir įsitikinimą, kad Lietuvos vergijos pančiai anksčiau ar vėliau nukris ir Lietuva vėl bus laisva.
Pasaulyje žuvo daug tironų. Žuvo ir šių laikų grobuoniški Hitlerio siekiai užvaldyti Vidurio ir Rytų Europą ir dominuoti likusiems kraštams, žus ir Lenino — Stalino sukurtoji viešpatavimo sistema pavergti visam pasauliui. Mes netikime Laisvojo Vakarų pasaulio supuvimu, jojo pagrindai remiasi krikščioniška kultūra. Mes netikime, kad laisvam pasauliui praregėti ir labiau suaktyvėti reikėtų bolševikų valdymą patirti ant savo pečių. Net ir dar labiau išsiplėtęs komunizmas pasmerktas išnykti, nes pačioje savo prigimtyje jis nešioja mirtį. Jis neša ne tobulėjimą, bet nužmoginimą, ne meilę ir taiką, bet neapykantą ir kitų naikinimą, o tuo pačiu ir sau pražūtį. Pagaliau, mes tikime, kad neteisybė ir smurtas turės pralaimėti prieš teisę ir Dieviškąją tiesą, nes tautos ir visa žmonija yra sukurtos ne vergijai, bet laisvei ir kūrybai, o kūryba be laisvės nėra įmanoma. Tik laisvasis pasaulis savo politika ir mes visi viešame ir privačiame gyvenime tiesioginiai ir netiesioginiai neturime komunizmo maitinti, jo žlugimą nustumdami tolimesnei ateičiai — mūsų vaikams, o gal ir vaikaičiams. Blogybė paprastai laikosi tol, kol prisipildo saikas, kurio jau nebegalima pridengti nei grožio skraiste, nei ateities vilionių miražais. Nelaukime to saiko prisipildymo, plėškime tą skraistę energingiau, nes kiekviena diena didina mūsų ir kitų pavergtų tautų nelaimę, mūsų artimųjų vargus, ašaras, kraują ir belaikę mirtį.
Nuo Balkanų tautų išsilaisvinimo praeitame šimtmetyje iki dabar žmonija gyvena pavergtų tautų išlaisvinimo dvasioje. Toji laiko dvasia neišnyko ir šiandien, kai net laukinės ir nekultūringos tautos viena po kitos atgauna laisvę. Niekas nežino, kada ir kaip, bet sutrupės ir mūsų pavergėjo kumštis. Todėl Lietuvos ir kitų pavergtų tautų būsimos laisvės dienos yra tikros ir jos metai iš metų artėja. Tik neužsiimkime tautine savižudybe, nes tada niekas mūsų nebeprikels. Patys nebūkime kliūtimi būsimam laisvės rytui.
Todėl išsiblaškę po visą pasaulį šauliai ir šaulės, jau atėjo laikas vėl susispiesti krūvon ir organizuotai įsijungti į laisvojo pasaulio kovą prieš visos žmonijos ir Lietuvos priešą komunizmą. Daug metų Lietuvos okupantų persekiota šaulių organizacija atsikuria tremtyje ir yra yra pasiryžusi savo darbą plėsti visur, kur tik rasis buvusių ar norinčių būti šauliais lietuvių.
Šaulių uždaviniai nesumažėjo, bet padidėjo. Esame skolingi tiems kraštams, kurie mus priglaudė. Turime jiems talkininkauti kovoje prieš mūsų ir jų priešininkus. Mūsų uždaviniai pasunkėjo ir tuo atžvilgiu, kad esame atitrūkę nuo gimtojo kamieno. Atblokšti į neįprastas ir daugumai sunkias gyvenimo sąlygas, esame išvargę ir dažnai, nebepakeldami naštos, be laiko palūžtame. Mūsų šauliškoji pareiga yra paremti vargstančius draugus. Taip pat, besiruošdami atgauti tautai laisvę, turime saugoti savo tautiečius nuo tautinės mirties, kuri vyksta be kovos, be triukšmo. Turime padėti savo tautiečiams nusikratyti arba bent pristabdyti ir vieną svarbiausių emigracinių ligų — nevieningumą ir tarpusavio rietenas. To lengviausiai atsieksime patys būdami vieningi ir tą vienybę bei tarpusavio susiklausymą nešdami į plačiąją visuomenę. Mums privaloma drausme, bet drausme pilietine ir tautine, be bausmių ir daboklių. Toji drausme patvaresnė už grynai karinę drausmę, nes ji — sąmoninga, savo noru pasiimta. Parodykime tokios drausmės ir susiklausymo pavyzdį ir savo vienetuose, ir santykiuose su vyresniaisiais, ir su visais, su kuriais susiduriame; tada ir tautinė vienybė gaus naują akstiną augti ir stiprėti. Laisvuose kraštuose, emigracijoje, ne priespauda, ne trėmimai, ne ašaros ir kraujas pavojingi; čia dažniausiai per geras gyvenimas ir migdanti aplinka sudaro pražūties pavojų mūsų lietuviškumui. Tačiau geras gyvenimas ir turtai gali būti naudingi, jei mūsų dvasia liks budri ir ištikima savo motinai Tėvynei ir savo tautai.
Tad esamieji ir busimieji šauliai ir šaulės! Būkime Lietuvos sargais, būkime pirmi ten, kur Jai pavojus gręsia! Ir vėl, kaip ir anais laikais, tesklinda šauksmas — susispieskit krūvon ir išblaškykit miglas tiems, kuriems silpsta tikėjimas Lietuvos prisikėlimu, kurie netenka ryžto Ją ginti ir dėl Jos kovoti, kurie “dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto” paskęsta asmeniškame gyvenime, atsisako bet kokio visuomeniško darbo ir aukos vargstančiam broliui, paneigia kovojančią ir kenčiančią Lietuvą ir tėvų kapus ir tirpsta svetimųjų jūroje. Išblaškykit miglas tiems, kurie dėl grupinių ar asmeninių interesų nesugeba rasti bendros kalbos Tėvynės reikalais.
Savo veikloje prisiminkime LŠS Įkūrėjo V. Putvio žodžius lietuviams, rašytus “TRIMITE” 1920 metais, kada mūsų Tėvynė sunkiai kovojo dėl nepriklausomybės: “Visi sąmoningi piliečiai skubėkite į savanorių kovotojų eiles... Siaurinkit savo asmens reikalus, pamirškite laikinai asmens ir partinius vaidus, dėkitės į bendrąjį darbą. Tegul pavojaus supratimas sutvirtins jūsų širdis, ir, patys sutvirtėję, tvirtintik nusiminėlius, įtikinkit netikėlius, sujudinkit apsnūdėlius, taikykit susivaidijusius, mokykit neišmanėlius. Tegul visos jėgos susivienys bendrajam didžiajam savo laimės gynimo darbui”.
Savo vienetuose šauliškame kultūros darbe palaikykime ir ugdykime visa, kas lietuviška: kalbą, dainą, lietuviškus papročius, meną, tautodailę ir drabužius. Taip pat atgaivinkime laisvos Lietuvos šaulių tradiciją — organizuokime spaudos talkas laikraščiams ir knygoms platinti. Rūpinkimės tautos sveikata ir jos atsparumu. Kovokime dėl doros principų išlaikymo ir ypač su girtavimu. Organizuokime savitarpinę pagalbą. Globokime jaunimą. Atkreipkime ypatingą dėmesį į sportą, kaip į priemonę išlaikyti fiziškai ir tautiškai sveiką mūsų jaunimą.
Pavieniui ir organizuotai remkime Pasaulio Lietuvių Bendruomenę ir visų kitų organizacijų bei pavienių asmenų pastangas, kurios lietuvius jungia, ugdo ir siekia mūsų tautos laisvės. Visa tai darykime prisimindami kenčiančią ir kovojančią Lietuvą ir vargstančius joje draugus, su tvirta viltimi grįžti Tėvynėn ne tuščiomis rankomis, bet organizuotais branduoliais.
Šauliai ir šaulės! šią vasarą Chicagoje susirinkusi pirmoji tremtyje_ LŠST vadovybės ir vienetų atstovų konferencija galėjo pasidžiaugti ne tik iniciatorių pastangomis atkurti mūsų Sąjungą ir ją įstatymiškai legalizuoti, bet jau ir atkurtosios gražia veikla įvairiose Jungtinių Amerikos Valstybių ir Kanados vietovėse. Ši veikla duos dar gražesnių vaisių, kai padidės šaulių vienetų tinklas ir narių skaičius. Brangūs idėjos Broliai ir Seses, dabar atėjo Jūsų eilė iniciatoriams padėti. Kur bebūtumėte, ką bedarytumėte, laukiame Jūsų visų šaulių eilėse! Atminkime, kad mūsų visų rankose yra Tautos ateitis. Nuo visų lietuvių pastangų, taigi ir nuo mūsų šaulių tremtyje priklauso, kad ir vėl būtų NEPRIKLAUSOMA LIETUVA.
LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGOS TREMTYJE LAIKINOJI CENTRO VALDYBA:
LCV DARBO PREZIDIUMAS:
Aleksandras Mantautas — Pirmininkas, Eugenija Klupšienė — Vicepirmininkė, Sofija Putvytė-Mantautienė — Šaulių Moterų Skyr. Viršininkė, Vaclovas Čižiūnas — Tautinio Auklėjimo ir Kultūros Darbų Skyr. Virš., Vladas Išganaitis — Jaunimo Skyr. Virš., Julius Vepštas — Iždininkas, Vaidievutis A. Mantautas — I Sekretorius ir Ryšių Skyr. Virš., Alfas Valatkaitis — II Sekretorius.
LCV NARIAI:
Teodoras Daukantas, Elzė Jankutė, Juozas Jankaitis, Mykolas Krupavičius, Jadvyga Kuprėnienė, Mečys Mackevičius, Kazys Musteikis, Emilija Putvytė, Rapolas Skipitis, Ansas Trakis, Justinas Vaičaitis.
LŠST KONFERENCIJOJE DALYVAVĘ ŠAULIŲ VIENETŲ ATSTOVAI Iš JUNGTINIŲ AMERIKOS VALSTYBIŲ IR KANADOS:
Vincas Abramikas, J. Jasiūnas, Aleksandra Kybartienė, Izabelė Tiltonienė, Antanas šeštokas, J. Virbickas.
TREMTIS, 1957 m. vasara.
LŠST KONFERENCIJA
1957 m. birželio 29 d. Chicagoje, šaulės Aleksandros Kybartienės namuose, įvyko pirmoji tremtyje LŠST vadovybės ir vienetų atstovų konferencija.
Konferencijai pirmininkavo iš Brocktono atvykęs LŠST LCV Pirmininkas šaulys Aleksandras Mantautas. Konferencijoje dalyvavo LŠST LCV Vicepirmininkė šaulė Eugenija Klupšienė (iš Paterson, N. J.), LŠST LCV Šaulių Moterų Skyriaus Viršininkė šaulė Sofija Putvytė-Mantautienė (iš Brockton, Mass.), LŠST LCV Jaunimo Skyriaus Viršininkas šaulys Vladas Išganaitis, LŠST LCV Iždininkas šaulys Julius Vepštas, LŠST LCV I Sekretorius ir Ryšių Skyriaus Viršininkas šaulys Vaidievutis A. Mantautas, LŠST LCV II Sekretorius šaulys Alfas Valatkaitis, LŠST LCV nariai šaulė Elzė Jankutė (iš Toronto, Ont.), šaulys adv. Rapolas Skipitis ir šaulys kun. Ansas Trakis. Toronto Šaulių Klubą atstovavo šaulys J. Jasiūnas; Chicagos šaulių Klubą — Klubo V-bos Pirminininkas šaulys kun. Antanas Šeštokas, šaulė Aleksandra Kybartienė ir šaulys kpt. Vincas Abramikas; Wisconsino šaulių Klubą — šaulė Izabelė Tilto-nienė ir šaulys J. Virbickas; Patersono Šaulių Grandį — šaulė Eugenija Klupšienė. Eilė kitų LŠST LCV narių ir šaulių vienetų atstovų, negalėdami dalyvauti konferencijoje, savo sveikinimus ir pasiūlymus atsiuntė raštu. Ypač turiningas pasiūlymais ir sumanymais buvo Montrealio Šaulių Klubo V-bos Pirmininko šaulio Stasio Barausko raštas.
Konferencija išklausė LŠST LCV Pirmininko turiningo ideologinio pašnekesio, LŠST LCV Darbo Prezidiumo pareigūnų pranešimų ir taip pat pranešimų iš vienetų. Išklausius LŠST Laikinosios Centro Valdybos darbo apžvalgos, Valdybai buvo išreikšta vienetų atstovų padėka ir vienbalsiai pritarta jos nuveiktiems darbams bei ateities veikios planui.
Konferencija nutarė sekančiais (1958) metais sušaukti visuotinį LŠST vienetų atstovų suvažiavimą, kuriame bus išrinkti visi Sąjungos Centro organai: Centro Valdyba, Vyr. Kontrolės Komisija ir Vyr. Garbės Teismas. Suvažiavimą paruošti ir sušaukti pavesta LŠST LCV Darbo Prezidiumui.
Konferencija vienbalsiai priėmė laikinąjį LŠST statutą, kuris galios iki visuotinojo suvažiavimo ir tada bus patiektas suvažiavimui galutinai patvirtinti. Statuto projektą paruošė šaulys A. Valatkaitis. Statutą peržiūrėjo ir konferencijai su savo pataisomis patiekė konferencijos išrinkta Statuto Komisija, susidedanti iš pirmininko šaulio adv. R. Skipičio ir narių — šaulių S. Putvytės-Mantautienės ir A. Valatkaičio.
Konferencija nustatė metinį šaulio nario mokestį ($3.00) ir vienbalsiai priėmė LŠST LCV Pirmininko pasiūlytą žodį-atsišaukimą Lietuvos šauliams tremtyje. Taip pat buvo nutarta dėti visas galimas pastangas “KARIO” rėmimui ir platinimui.
Buvo aptarti jaunimo auklėjimo ir kiti aktualūs Sąjungos veiklos klausimai ir problemos.
Konferencija vienbalsiai išrinko vieną pačių pirmųjų šaulių, buv. LŠS Centro Valdybos Pirmininką ir dabartinį LŠST LCV narį šaulį adv. Rapolą Skipitį Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje Garbės Nariu.
Taip pat konferencija suteikė šauliui Vaidievučiui A. Mantautui Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje atkūrimo iniciatoriaus vardą.
Savo atsilankymu konferenciją pagerbė Lietuvos Konsulas Dr. Petras Daužvardis, tardamas turiningą žodį ir dalyvaudamas diskusijose.
Svečio teisėmis į konferenciją atsilankė LŠST LCV Jaunimo Skyriaus Viršininko Pavaduotojas šaulys žurnalistas A. Gintneris (kita Jaunimo Sk. Virš. Pavaduotoja yra šaulė A. Kybartienė. Red.), šaule L. Dainauskienė, šaulys I. Serapinas ir kiti. Konferenciją nufilmavo šaulys B. Brazdžionis.
Pačioje konferencijos pradžioje, prieš pradedant posėdį, minutės susikaupimu ir atsistojimu buvo pagerbti žuvę šauliai ir neseniai miręs Lietuvos Įgaliotas Ministeris Washingtone pik. Povilas Žadeikis. Posėdis baigtas šaulių priesaika, LŠST Garbės Nario šaulio R. Skipičio žodžiu ir Lietuvos Himnu.
Dalis LŠST konferencijos dalyvių su svečiais. Iš kairės j dešinę: A. Gintneris, I. Tiltonienė, J. Virbickas, A. Kybartienė, V. Abramikas, L. Dainauskienė, A. Valatkaitis, S. Putvytė-Mantautienė, kun. A. šeštokas, J. Vepštas, Lietuvos konsulas Dr. P. Daužvardis, J. Jasiūnas, E. Klupšienė, E. Jankutė, LŠST LCV pirmininkas A. Mantautas, V. A. Mantautas, R. Skipitis, V. Išganaitis.
Visi konferencijos dalyviai ilgai prisimins Sesės Aleksandros Kybartienės ir jos šeimos nepaprastą nuoširdumą ir vaišingumą, priimant visus savo namuose taip, kaip tik lietuvis temoka priimti savo svečius.
Šaulių vienetų valdyboms bus išsiuntinėtas konferencijos protokolas, kuriame broliai ir sesės šauliai ras daugiau smulkmenų, čia nesuminėtų dėl vietos stokos. Gi šį trumpą aprašymą norime baigti konferencijai adresuotais Lietuvos Diplomatijos šefo ir VLIKo Pirmininko žodžiais.
Savo 1957.VI.25 laiške Lietuvos Diplomatijos Šefas Min. Stasys Lozoraitis rašo: “Sužinojęs, kad neužilgo susirinks Lietuvos šaulių Sąjungos Tremtyje vadovybės ir vienetų konferencija, prašau perduoti konferencijos dalyviams mano nuoširdžiausius sveikinimus. Kartu linkiu Sąjungai pasisekimo platinant tremtyje, o ypač jaunimo tarpe, garbingas Sąjungos tradicijas ir dirbant Lietuvos laisvės bylai”.
VLIKo Pirmininkas Dr. Antanas Trimakas, atsakydamas į konferencijos pasveikinimą, pabrėžia: “Tikėkite, kad bus daroma visa, kas šiose sąlygose yra gaama, kad Lietuvos laisvinimą pastūmėjus pirmyn ir kad priartinus mūsų vargstančiai tautai laisvės rytojų. Iš savo pusės norėčiau prašyti paramos šiame sunkiame darbe ir pareikšti viltį, kad Lietuvos šauliai ateity, kaip ir praeity, bus pirmieji Į žygį už tėvų žemės skaisčią ir laisvą ateitį”.
Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje Garbes Narys šaulys adv. Rapolas Skipitis.
LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGOS TREMTYJE UNIFORMŲ TAISYKLĖS
(Tęsinys)
22. Visi buvusieji N. Lietuvoje LŠS CV Pirmininkai, skyrių viršininkai, jų pavaduotojai, o taip pat tremtyje tokie pat pareigūnai ir C V Darbo Prezidiumo nariai su skyr. viršininkų pareigomis, išėję iš savo pareigų, turi teisės dėvėti 20 ir 21 punktuose numatytus ženklus, bet tuo atveju privalo ant antpečių prie rankovės pradžios, dėvėti atsarginio juostelę auksinės spalvos.
23. Klubų valdybų pirmininkai apykaklių kampuose ant trikampių dėvi po dvigubą sidabrinės spalvos ąžuolo lapą.
25. Šaulių būrių valdybų pirmininkai ir nariai dėvi tuos pačius ženklus, kaip ir klubų valdybų pirmininkai ir nariai.
26. Visų laipsnių karininkai, šaulių rikiuotės vadai, viršilos, puskarininkiai ir grandiniai dėvi apykaklės trikampiuose jiems nustatytus laipsnių ženklus (žiūr. braižinius).
27. Visi karininkai ir šaulių rikiuotės vadai ant antpečių dėvi atsarginių juosteles. Atitinkamu atveju, kai karininkai ir rikiuotės vadai būtų pakviesti aktyvion rikiuotės tarnybon, atsarginių juosteles jie nusiima.
28. Apykaklėse nedėvimi keli ženklai, k.a., užimamos vietos, laipsniai, arba prie to dar ir buv. šaulių rikiuotės vado ženklai. Pirmenybė teikiama augščiausių pareigų ženklams. Kariai, jei nori, gali pasirinkti arba turimo karinio laipsnio, arba savo augščiausių pareigų ženklus.
29. Karininkai turi teisės prie uniformos dėvėti karo mokyklos baigimo ženklą. Tuo atveju po juo dėvimas mažasis šauliškas ženkliukas.
30. Apdovanoti ženklais už gerą šaudymą, turi teisės jį dėvėti žemiau šauliško ženklo.
III. ŠAULIŲ MOTERŲ UNIFORMA
31. Šaulės moterys paradų ir iškilmių reikalui vietoje uniformos dėvi tautinius drabužius. Tuo atveju šauliškas ženklas prisegamas ant kikliko, kairėje pusėje, širdies vietoje.
32. Šaulių moterų uniforma ir siūlės (kantai) tos pačios spalvos kaip ir šaulių vyrų.
33. Šaulės moters uniformą sudaro: švarkas, sijonas, bliuskutė, kepuraitė, batukai ir kojinės.
34. Švarkas be antpečių, su atversta apykakle, panašiai kaip pas šaulius vyrus, bet prie apykaklės nėra žalios siūlės (kanto). Švarkas priešaky susegamas keturiomis didesnėmis šauliškomis sagomis. Švarko pasiuvimas su įlenkimu per liemenį. Ilgis — sprindis nuo liemens, žemutinėje švarko dalyje iš šonų įsiūtos į vidų kišenės, tiesios ir be užsegimų.
35. Sijonas sukirptas iš šešių dalių, viršuje be raukčių, platėjantis į apačią tiek, kad galima būtų laisvai žengti ar šokti.
36. Bliuskutės baltos medžiagos, po dvi kiekvienai šaulei — viena bliuskutė 1/3 ilgio rankovėm, kita pilno ilgio. Pačios bliuskutės be antpečių. Bliuskutės apykaklė vadinamo angliško sukirpimo, be kišenaičių. Dėvimas toks pat kaip ir šaulių vyrų kaklaryšis.
37. Šaulišką ženklą šaulės moterys dėvi tik ant švarko, 31 str. nustatyta tvarka.
38. Šaulės moterys visus garbės ženklus arba jų kaspinėlius, metinius, sužeidimų ir kt. ženklus dėvi ta pačia tvarka kaip ir šauliai vyrai.
39. Šaulės moters kepuraitė — valtukė (pilotė) tokia pat kaip ir šaulių vyrų, su siūlėmis, kaip nustatyta vyrams, būtent: eilinėms šaulėms žalios spalvos, kitoms pagal jų užimamą vietą sidabrinės, arba auksinės spalvos. Kepuraitės ženklas dėvimas toks pat ir tuo pačiu būdu, kaip ir šaulių vyrų.
40. Batukai visoms vienodi, pusiau augštom kulnim, juodi.
41. Kojinės kūno spalvos, visoms vienodo atspalvio.
42. šaulėms, nespėjusioms įsigyti pilnos uniformos, einant tarnybą, leidžiama pasitenkinti valtuke (pilote). Draudžiama rodytis apsirengus mišriais civiliais ir uniforminiais drabužiais.
43. šaulės moterys užimamos vietos ar pareigų ženklus dėvi švarko apykaklėse, kampuose, tokius, kurie nustatyti joms braižiniuose.
IV. BAIGIAMIEJI NUOSTATAI
44. Uniformuotieji šauliai ir šaulės tarpusavy laikosi Lietuvos kariuomenėje priimtų drausmės ir svei-kinimosi taisyklių, šauliai vyrai visada pirmi sveikina šaules moteris. Šaulės moterys tarpusavy sveikinasi galvos lintelėjimu, išskyrus rikiuotės tarnybą. Šauliai vyrai pirmi sveikinasi su vyresniaisiais, kariuomenėje priimtu būdu.
45. Šios uniformų taisyklės įsigalioja LŠST CV Pirmininkui patvirtinus. Galimi ateityje pakeitimai ar papildymai komandos keliu siunčiami CV Pirmininkui patvirtinti, arba atmesti.
šių uniformos taisyklių šaulių vyrų dalį LŠST CV Pirmininkas patvirtino šia rezoliucija:
“Uniformos projektą tvirtinu ir pavedu jį vykdyti”.
Brockton, 1957.II.28. (pas.) A. Mantautas, LŠS LCV P-kas.
Uniformų taisyklių šaulių moterų dalį patvirtino LŠST LCV Moterų Skyriaus Viršininkė savo 1957.11.10. raštu Nr. 3.
PASTABA: Uniformų ir ženklų brėžiniai bus atspausdinti atskirai ir išsiuntinėti vienetams. Taip pat netrukus bus paskelbta ženklų kaina ir kur jie gaunami.
LŠST LCV Uniformų Komisija
NETEKOME ŠAULIO PROF. DR.BERNARDO KODACIO
Š. m. liepos 5 d. Chicagoje mirė šaulys prof. dr. Bernardas Kodatis. Velionis buvo žymus mokslo žmogus — astronomijos daktaras, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius, dešimties valstybių geodezinės komisijos bendradarbis, Linksmadvario obesrvato-rijos kūrėjas ir jos direktorius, 1940 — 1944 m. Vilniaus observatorijos direktorius, Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, 1919 — 1921 m. generalinis inspektorius Švietimo Ministerijoje.
Su prof. dr. Bernardo Kodačio mirtimi prarandame vieną pačiųpirmųjų šaulių, nes jis aktyviai priklausė Šaulių Sąjungai nuo pat pradžios ir dalyvavo Sąjungos įkūrime.
Velionis dalyvavo Klaipėdos sukilime ir už nuopelnus sukilimo metu buvo apdovanotas sidabriniu Klaipėdos atvadavimo medaliu. Už nenuilstamą veiklą Šaulių Sąjunga jį atžymėjo Šaulių žvaigždės ordenu, o Lietuvos vyriausybė — Gedimino ordinu ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
Mišios už mirusįjį atlaikytos Chicagos Šv. Jurgio parapijos bažnyčioje. Mišias atlaikė kun. A. Šeštokas, Chicagos Šaulių Klubo Valdybos Pirmininkas. Karstą nešė
Lietuvių Profesorių Draugijos ir Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje Centro Valdybos nariai. Tautiniais rūbais apsirengusios šaulės nešė pagalvėlę su velionies pasižvmėjimo ženklais ir jo paties iš Tėvynės atsivežta gimtąja žeme. Šv. Kazimiero kapinėse su mirusiuoju atsisveikino kun. A. šeštokas, Liet. Profesorių Draugijos vardu — prof, gen. Stasys Dirmantas ir Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje vardu — šaulys adv. Rapolas Skipitis.
Ilsėkis ramybėje!
A. a. Šaulys prof. dr. Bernardas Kodatis mirties patale.
ATITAISYMAS
Pereitam (birželio - liepos) numeryje, 192 pusi., straipsnyje “Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje Uniformų Taisyklės”, 15-jo paragrafo antrame ir trečiame sakinyje įsibrovė korektūros klaidos. Turi būti sekančiai: “Klubų valdybų nariams, buv. karininkams, buv. šaulių rikiuotės vadams ir viršiloms, siūlės (kantai) sidabro spalvos. Centro valdybos nariams ir buv. generolams siūlės (kantai) aukso spalvos”.
• LŠST LCV Jaunimo Skyriaus ribose sudaryta penktoji šaulių moterų komisija - sekcija, kuriai vadovauja šaulė Aleksandra Kybartienė, ir priklauso — šaulės K. Roženienė, N. Šapalaitė, O. Du-naitienė ir L. Zabukaitė. Kitos keturios skyriaus ribose veikiančios komisijos yra: šalpos, spaudos,šaulių vajaus ir uniforminė k.
Lietuviai kariai Argentinoje
Po antrojo Pasaulinio karo, atvykus į Argentiną naujiems lietuviams emigrantams, to karo tremtiniams, Argentinos lietuvių tautinis ir organizacinis veikimas žymiai pagyvėjo; buvo įsteigta naujų organizacijų, o senosios lietuvių organizacijos savo veikimą labiau sustiprino, ypatingai tautine prasme. Iškilo reikalas steigti ir buvusių Lietuvos karių sąjungą. Kitų tautybių bendruomenės panašias organizacijas jau turėjo, jos veikė gana aktyviai ir dažnai kreipdavosi į lietuvius, prašydamos prisidėti prie bendro darbo, nukreipto prieš komunizmą ir už išlaisvinimą Europos pavergtų tautų. 1954 m. birželio mėn. įvyko keliolikos buvusių Liet. kariuomenės karių pasitarimas. Svarbiausias to judėjimo rėmėjas buvo gen. T. Daukantas. Buvo išrinktas steigiamasis komitetas, kuriam buvo pavesta paruošti sąjungos įstatus ir sušaukti steigiamąjį susirinkimą. Tų pat metų rugpjūčio mėn. 29 d. steigiamasis komitetas pasirašė su latvių ir estų atsargos karių organizacijomis draugiškumo aktą, o spalių 17 d. įvyko sąjungos steigiamasis susirinkimas, kuris buvusią Liet. Karių ir Savanorių Sąjungą atgaivino, pavadindamas ją Buvusių Lietuvos Karių ir Kovotojų Sąjunga Argentinoje. Dabartinę sąjungos valdybą sudaro: kpt. Viktoras Diminskis — pirmininkas, virš. Mykolas Galeckis — I vice pirm., j. ltn. agr. Antanas Šantaras — II vice pirm., Pranas Tamoševičius — sekr., savanoris Izidorius Dailydė — kasininkas, savanoris agr. Stasys Mikelionis ir dipl. miškininkas Jonas Baliukas — valdybos nariai.
B. K. ir K. S-ga Argentinoje siekia savo tikslą:
1. Suburti į nepolitinę organizaciją visus pasiryžusius aktyviai kovoti dėl lietuvių tautos laisvės lietuvius.
2. Išlaikyti gražias tautines ir karines lietuvių tradicijas.
3. Kelti lietuviuose, ypač jaunime, lietuvių tautinį susipratimą.
4. Aktyviai dalyvauti lietuvių bendruomenės gyvenime ir rūpintis ją pakreipti tinkama vaga.
5. Kovoti prieš lietuvių bendruomenės kenkėjus, o ypač komunistinę veiklą.
6. Palaikyti glaudžius santykius su kituose kraštuose esamomis lietuvių karių sąjungomis ir su mums draugiškomis kitų tautų karinėmis organizacijomis.
7. Garsinti pasaulio laisvose tautose Lietuvą, lietuvių tautą ir jos kovas už savas teises ir laisvę.
Sąjunga šiuo metu turi virš 40 aktyvių narių. Aktyviai dalyvauja visuose lietuvių bendruomenės tautiniuose veiksniuose, glaudžiai bendradarbiauja su tautinėmis lietuvių ir kitų tautų karinėmis organizacijomis. Sąjungos metinė šventė yra 23-čią lapkričio— Kariuomenės šventė ir Vėlinių diena — žuvusiųjų už Lietuvos laisvę pagerbimo diena.
Sąjungos garbės pirmininku yra išrinktas generolas Teodoras Daukantas ir garbės nariu — buvęs Argentinos Generalinis Konsulas
Lietuvoje p. Barsanti, kaip daug nusipelnę Amerikos lietuvių kolonijai.
Sąjungos būstinė: Avellaneda,
Mendoza No. 2280, Republica Argentina.
Argentinos Lietuvių Karių ir Kovotojų Sąjungos veikimo suglausta kronika
Įspūdingai paminėta Kariuomenes Diena 1956 m. lapkričio 23 d. Atlaikytos mišios su choru ir Lietuvos Himnu bažnyčioje už žuvusius Lietuvos karius ir kovotojus. Uždėtas vainikas ant simbolinio kryžiaus lietuvių Aušros Vartų bažnyčios sodelyje. Šiose ceremonijose be karių ir kovotojų dalyvavo liet. skautų sąjunga ir specialiai sukviesti visų liet. organizacijų ir draugijų atstovai ir plati visuomenė. Pritaikintas kalbas pasakė pirmininkas kpt. V. Diminskis, ltn. agr. A. šantaras, gen. T. Daukantas ir kt.
Lietuviškos Velykos ir margučių šventė buvo suruoštos 1957 m. Lietuvių Salione su velykiniais užkandžiais ir margučių ritinėjimu. Kpt. Diminskiui atidarius šventę, kalbėjo gen. Daukantas ir kt. Tai buvo tikra Velykų puota, perpildytas salionas publikos vaišinosi ir dainavo karių dainas, kurios skambėjo taip pat garsiai, kaip prieš 20 ar 30 metų.
Komunistų teroro paroda, kuri buvo suruošta Pabaltijo Komiteto — lietuvių, latvių ir estų, 1957 m. birželio 14—23 dienomis Buenos Aires miesto centre. Lietuvių Karių ir Kovotojų Sąjunga uoliai prisidėjo savo darbu prie šios parodos.
Maironio 25 m. mirties paminėjimas įvyko birželio 30 d. Sąjungos pirmininko kpt. V. Diminskio iniciatyva. Lietuvių Aušros Vartų bažnyčioje buvo atlaikytos iškilmingos pamaldos už Maironį.
Po pamaldų Lietuvių saliono scenoje skendo gėlėse Maironio paveikslas specialiai dailininko Kuprevičiaus nupieštas. Kpt. Diminskiui atidarius paminėjimą, kalbėjo gen. T. Daukantas, kuris asmeniškai gerai pažinojo Maironį. Plačiau kalbėjo pedagogas J. Vedegis. Mok. p. Diminskienė pacitavo iš “Pavasario Balsų”. Buvo deklamacijų, ir parapijos choras išpildė keletą dainų. Minėjimas baigtas Tautos Himnu.
J. Gilvydis
Buvusių karių veikla Sydney mieste, Australijoj
Š. m. kovo 31 d. Sidnėjaus Lietuvių Sąjungos “Ramovė” skyrius iškilmingai paminėjo Lietuvos savanorio Prano Eimučio žuvimą Kaune 1919 m. kovo mėn. ginant Amerikos misiją Lietuvai.
Minėjimas prasidėjo pamaldomis, kurias laikė ir pamokslą pasakė Sidnėjaus kapelionas Butkus. Po pamaldų sekė tai dienai pritaikyta paskaita tema “Lietuvos Nepriklausomybės praradimo aplinkybės. Paskaitą parengė ir skaitė buv. Lietuvos kariuomenės plk. V. Šliogeris.
Minėjimas buvo užbaigtas Sidnėjaus L.S.R. skyriaus p-ko N. Cinino trumpu padėkos žodžiu.
Birželio 2 d. vakare Estų Klubo patalpose Sidnėjaus Ramovės skyriaus valdyba surengė lietuvių karių susipažinimo pobūvį su paskaita.
Paskaitą “Gen. Raštikio Raštų I-jo tomo Apžvalga” paruošė ir skaitė dipl. teisin. Leonardas Karvelis. Paskaitininkas, objektyviai įvertinęs knygos autorių, ypatingai pagyrė buvusią mūsų kariuomenę, pabrėždamas jos auklėjimo svarbą.
Po paskaitos, užtrukusiose daugiau kaip valandą, vyko gyvos diskusijos.
Sidnėjaus ramovėnus raštu pasveikino buvęs Lietuvos kariuomenės karys p. Liuga, gyv. Newcastle.
Prie alaus stiklo ir šiltų užkandžių nepastebimai prabėgo kelios nuotaikingos valandos. Paskaitos klausėsi apie 40 žmonių.
Newcastelio, mieste esančiame šimtas mylių nuo Sidnėjaus, p. Liugos iniciatyva kuriama Ramovės seniūnija.
Sidnėjauj Ramovės sk. p-kas N. Cininas, buv. kavalerijos leitenantas
Sidnėjaus Ramovės skyriaus pirmininkas aplankė savo buvusį pulko vadą plk. Labutį, gyv. Australijos sostinėje Canberroje, apie 200 mylių nuo Sidnėjaus. Tarp kitko, buvo tariamasi ir apie Canberras Ramovės skyriaus steigimą. Ten yra apie 100 lietuvių, dirbančių įvairiose valdinėse įstaigose -ministerijose. Jų tarpe — nemažas būrys buvusių Lietuvos karių.
Sidnėjaus ramovėnas, buvęs Lietuvos kar. psk. A. Kazlauskas, Velykų proga vykdamas į Aubury miestą (300 mylių nuo Sidnėjaus), nuvežė pluoštą instrukcijų ir linkėjimų buv. ulonų pulko kpt. S. Valiui. Vizito tikslas buvo paraginti gyvenančius Aubury buv. karius steigti Ramovės seniūniją ar skyrių. Reikia tikėti, kad S. Valiui vadovaujant, kitų lietuviškų organizacijų tarpe Aubury mieste bus ir L.K.S. Ramovė.
Sidnėjaus Ramovė savo veiklos plane 1957 m. antrajam pusmečiui yra numačiusi: 1) p-ko N. Cinino paskaitą — “Ramovės Statutas”, įvyks Estų klube liepos mėn. paskutinį sekmadienį; 2) N. Cinino paskaita — “Žalgirio mūšis” ir minėjimas^ ten pat — rugpjūčio 3 d., po minėjimo šokiai; 3) Lietuvos Kariuomenės šventės minėjimas, įvyks lapkr. 23 d., bus koncertas, programa ir pramogos.
Sekantiems metams yra pakviesti sekanti paskaitininkai: ltn.
Kvietkauskas — “Širvintų mūšis”; dipl. teis. Karvelis — “Kariuomenės susiartinimas su visuomene” ir mjr. Kutka — “Lietuvos Kariuomenės raida ligi 1944 metų”.
N. C.
Ramovėnų iškila Filadelfijoje
Š. m. birželio 23 dieną Filadelfijos ramovėnai surengė ekskursiją prie Virginia ežero, šio gražaus ežero pakrantėje buvo praleista keletas malonių valandėlių. Išvažiavimo tikslas — sukviesti visus savanorius - kūrėjus ir pabendrauti su jais. Jų pagerbimui buvo skaityta trumpa paskaitėlė “Savanoriai”. Po to, A. I. nupasakojo žurnalo “Kario” vargus ir prašė visų prisidėti prie “Kario” išlaikymo. “Kario” reikalams čia pat buvo suaukota $21.00. Buvo neužmiršti ir Jonai. Ir jie buvo pagerbti Joninių proga. Vandens mėgėjai turėjo malonumo pasimaudyti skaisčiame ežero vandenyje. Ekskursijoje su svečiais dalyvavo apie 40 žmonių.
“Kario” parėmimui aukų lapais buvo surinkta $42.00, o Filadelfijos “Ramovės” skyrius parėmė $24.00, tuo būdu “Karys” sušelptas $66.00. “Kario” Nr. 6 buvo aprašyta Filadelfijos ramovėnų išvyka į Valley Forge.
Š. m. sausio mėn. “Karyje”, korespondentas iš Filadelfijos rašo apie Filadelfijos ramovėnų veiklos krizę, skyriaus likvidavimąsi, o svarstant Lapkričio 23-sios minėjimą, korespondentui susidarė įspūdis, kad žengiama į organizacinio gyvenimo mirtį. Gaila, kad korespondentas, nedalyvavęs Lapkričio 23-sios rengimo posėdyje, tą viską išlaužė iš piršto ir savo informacija tik klaidina “Kario” skaitytojus.
Iš šių dviejų iškilų aprašymo matosi, kad jokios veiklos krizės ramovėnai neišgyveno ir jie dar vis gyvi ir veikia, čia matosi korespondento “persistengimas”, arba pikta valia.
N. M.
Iš Savanorių-Kūrėjų centro veiklos
Naujai išrinktoji L. K. Kūrėjų-Savanorių Sąjungos Centro Valdyba savo pirmutiniuose dviejuose plenumo posėdžiuose apsvarstė ir nustatė savo veikimo gaires. Artimiausiu laiku pasiryžo atlikti:
1. Išsiuntinėti sąjungos skyrių valdyboms atitinkamo turinio ben-draraštį, kad vietose būtų surengti sąjungos 30 metų įsisteigimo sukakties paminėjimai, prisitaikant prie vietos sąlygų ir esamų aplinkybių.
2. Atspausdinti ir Skyrių Valdyboms išsiuntinėti naujuosius sąjungos įstatus ir nario liudijimus.
3. Prie Centro Valdybos įsteigtai kartotekai, per Skyrių Valdybas išsiuntinėti nariams atitinkamos formos žinių lapus, prašant suteikti biografines žinias.
4. Paruošti ir išsiuntinėti sąjungos nariams politinio turinio an-
Toronto kūrėjų-savanorių S-gos skyriaus nariai su poniomis.
Sėdi vidury pirm. St. Banelis. Stovi iš kairės į dešinę: B. Mikaila, A. Poškus, V. Puodžiūnas, St. Kviecinskas, St. Pociūnas, J. Šipelis, J. Mačys, A. Jakimavičius, St. Čepas — iždininkas, V. Streitas, K. Kregždė, VI. Kazlauskas, L. Čiuplinskas, K. Aporavičius — sekret., L. Vaštokas, St. Macikūnas ir J. Tamulaitis.
ketas, prašant pareikšti į pastatytus klausimus savo nuomonę.
5. Vietovėse, kur gyvena didesnis skaičius kūrėjų-savanorių, Įsteigti naujus sąjungos skyrius ir grandis.
6. Prašyti žurnalo Karys Redakciją, kad slapyvardžiu rašomos apie sąjungą ir jos skyrius iškraipytos ir tendencingos korespondencijos, prieš talpinant į žurnalą, būtų prisiunčiamos Centro Valdybos vicepirmininkui J. Švedui patikslinti, tuo būdu norima išvengti visuomenės klaidinimo.
Centro Valdybos narių tarpe vyrauja vieninga ir darbinga dvasia.
Matas K.
Kūrėjai- Savanoriai Toronte
L. K. Kūrėjų-Savanorių Sąjungos Toronto skyrius buvo įsteigtas 1954 m. rugpjūčio 28 d., pradžioje dalyvaujant apie 20 narių. Susirinkimo buvo deklaruota, kad skyrius tremtyje ugdydamas tėvynes meilę ir pasišventimą, kaip nepolitinė organizacija įsijungia į bendruomenės veiklą ir dės pastangas glaudžiai sujungti visą lietuviškąją visuomenę vieningam darbui kovoje atgaunant mūsų laisvę ir nepriklausomybę. Be kitų darbų, skyrius pasiėmė sau pareigą materialiniai remti Vokietijoje pasilikusius ir į vargą patekusius kūrėjus-savanorius ir Laisvės Kovų invalidus. Tokiu būdu iki šiol per ten esantį k.-savanorių skyrių yra pasiųsta apie 600 dol. aukų. Stengiamasi nors kuklia auka neužmiršti ir kitų mūsų tautai opių reikalų: žymiam mūsų kultūrininkui ir Nepriklausomybės Akto Signatarui prof. M. Biržiškai pasiųsta 71 dol., Mažosios Lietuvos Patrijarko Jankaus šeimai 20 dol., Liet. Namų Šerui 25 dol., 50 dol. vertės siuntiniu sušelptas vienas mūsų žymus karys kūrėjas-savanoris, grįžęs į tėvynę po 10 metų iš bolševikų kalėjimų, be sveikatos; 70 dol. suma sušelptas vienas skyriaus narys, esantis sanatorijoje. Atiduodama tam tikra duoklė mūsų visuomeninei bei kultūrinei veiklai plėsti, šiems reikalams lėšos sudaromos iš ruošiamų pobūvių ir kultūrinių pramogų. Dabartiniu metu skyriuje yra 24 nariai, kurie su valdyba ranka rankon dirbdami, sudaro galimybes siekti gražių vaisių.
Skyriui nuo pat pradžių vadovauja: St. Banelis — pirm., St. Čepas — ižd. ir K. Alperavičius — sekr. Bs.
Lietuvių Veteranų Saiungos
RAMOVĖ statuto neaiškumai
Gvildenant L.V.S. Ramovė statutą, kai kur užtinkama neaiškumų. Liečiami paragrafuose dalykai ir reiškiamos sąvokos nevisai aiškios ir kai kur nevisai pilnai apibūdintos. Turiu primygtinai pabrėžti, kad, reikšdamas tik savo asmeninę nuomonę, nepriekaištaudamas statuto autoriams už jų kilnų darbą, aš tik noriu drauge su mielais skaitytojais kariais panagrinėti neaiškias statuto vietas.
Pirmiausia man krito akin pats statuto pavadinimas. “Liet. Veteranų Sąjungą Ramovė”, žodžių “Ramove” ir “Veteranų” sąvokos nevisai atitinka paties statuto turinį, kurio pagrinde faktinai turėtų būti surinkta teisinė medžiaga paragrafų formoje apibūdinta ir liečianti buvusius Lietuvos kariuomenės aktyvios tarnybos karius. Taigi, mano supratimu šiuo atveju žodžio “veteranas” sąvoka prieštarauja šio statuto penktajam paragrafui. Penktas paragrafas, apibudindamas Sąjungos narį, formuluoja, kad nariu gali būti: a) “buvę Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kariai”, b) lietuviai tarnavę... pajėgose ir t.t.
Nepriklausomo gyvenimo laikais ir būdami svetur, mes pratę veteranais vadinti ne vien tik karius, kovojusius su ginklu už savo kraštą, bet ir asmenis, kovojusius žodžiu ir raštu, ar savo asmenine įtaka ir gal daugiau nuveikusius už kitus, kovojusius ginklu rankoje. Ir vieni ir kiti, kariaudami skirtingais ginklais, siekė vieno tikslo — atstatyti Nepriklausomą Lietuvą. Ir vieni ir kiti tapo mūsų širdyse Nepriklausomybės atkūrimo veteranais. Su ginklu rankose kariaudami žuvo mūsų savanoriai kūrėjai Povilas Lukšys, eil. Pranas Eimutis, kar. Juozapavičius ir kiti, gi Basanavičius, Kudirka, prezidentas A. Smetona ir kiti, kariaudami žodžiu, tapo tais veteranais, dėka kurių per 20 metų gyvenome nepriklausomą gyvenimą.
Angliškai kalbančiame pasaulyje gyvendami, mes susidūrėme su “veterano” žodžio sąvoka, turinčia kitą reikšmę. Šiuo atveju anglų žodis “veteran” reiškia atsargos karį, t. y., asmenį, kariavusį tik su ginklu rankose. Tad ar nebūtų tikslingiau “The Lithuanian Veterans Association Ramovė, Inc.”, išvertus į mūsų kalbą, skaityti: “Lietuvos Karių Sąjunga Ramovė”. Šiuo atveju vertimas pilnai atitiktų žodžio “veteran” sąvokai.
Pirmasis statuto paragrafas, kuris skamba: “telkti lietuvių kilmės buvusius karius” ir pan... nevisai aiškus. Kokius karius telkti? O karių juk būta visokių — tarnavusių vokiečių kariuomenėje (kuri tik dabar tapo demokratinė), būtinos tarnybos karių, aktyvios tarnybos karių — karininkų, viršilų, puskarininkių. Mano supratimu, šitas paragrafas turėtų aiškiau pabrėžti ar apimami aktyvios ir neaktyvios tarnybos kariai. Sąjungos nario sąvoka turėtų būti apibūdinta pilnai, be jokių abejojimų.
Dėl žodžio “Ramovė”, turiu pasakyti, kad šis žodis irgi gal ne vietoje panaudotas. Juk savo laiku Ramovė reiškė vietą, patalpą, kur poilsiui susirinkdavo puskarininkiai ir karininkai. Siūlyčiau vieton ilgo ir neaiškaus Sąjungos pavadinimo vartoti trumpesnį ir aiškesnį: “Lietuvos Karių Sąjunga”.
N. Cininas
A. A. PLK. LTN. INŽ. BALYS SLIŽYS
Plk. ltn. inž. Balys Sližys gimė 1885 m. lapkr. 13 d. Anykščių v., Utenos aps. Baigęs Liepojos gimnaziją, 1904 m. įstojo į slaptą lietuvišką veiklą. Būdamas studentu, dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m. Grįžęs į kaimą, slaptai veikė, skleidė seimo nutarimus, ragino žmones griauti rusų valdžią ir kurti savąją. Rusų žandarų persekiojamas, pabėgo užsienin ir, atsidūręs Austrijoje, stojo į Lvovo politechnikumą, kurį baigė 1912 m., gaudamas inžinieriaus diplomą. Tais pat metais grįžo Lietuvon, pateko į žandarų rankas ir už buvusius “nusikaltimus” gavo 1 metus tvirtovės kalėjimo. Kilus I Pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į rusų armiją, komandiruotas į Irkutsko karo mokyklą, kurią baigė pirmuoju 1915 m.
Į Lietuvą grįžo 1918 m. ir buvo paskirtas Utenos aps. viršininku.
1919 m. sausio 2 d. įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę savanoriu ir tais pat metais buvo paskirtas Krašto Apsaugos ministerijos inžinerijos sk. viršininku. Iš to skyriaus ilgainiui išaugo Lietuvos kariuomenės inžinerijos daliniai ir aviacija. Į pulkininko leitenanto laipsnį pakeltas 1925 m. rugsėjo 28 d.
Būdamas Lietuvos Krašto Apsaugos ministeriu 1922 — 1924 m. iš pagrindų perorganizavo kariuomenės dislokaciją, pakėlė apmokymo lygį, rūpinosi geresniu karininkų ir puskarininkių paruošimu. Tame laikotarpyje buvo įkurtas Lietuvos universitetas ir atvaduotas Klaipėdos kraštas. Kaip kabineto narys yra pasirašęs universiteto įkūrimo aktą ir suvaidinęs lemiamą vaidmenį (kartu su tuo metu buvusiu min. pirm. Ern. Galvanausku) Klaipėdos krašto atvadavime.
Jam būnant Lietuvos susisiekimo ministeriu 1924—1926 m. buvo pastatytas Amalių - Telšių - Kretingos - Klaipėdos geležinkelio linijos, pradėta Šventosios uosto statyba, daug atlikta sauskelių, tiltų, telefono, pašto susisiekimo gerinime.
Be to, jis buvo plentų, vandens kelių ir pašto žinybos tarnautoju 1927 — 1934 m., Klaipėdos uosto direkcijos pirm. 1934 — 1939 m. Jam vadovaujant, sumodernintas ir išplėstas Klaipėdos uostas, kuris savo apyvarta pralenkė Rygos ir Talino, ir prilygo Karaliaučiui. Atsirado prekybos laivynas. Pastačius uostą jachtoms, susidarė puikios sąlygos jūros vandens sportui.
Ilgą laiką jis buvo Vilniui Vaduoti Sąjungos centro komiteto nariu.
Yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus ir DLK Gedimino ordinais, Latvijos vyriausybės apdovanotas Trijų žvaigždžių ordinu.
Iš Lietuvos pasitraukė į Vokietiją 1944 m. Tremtyje buvo Liet. komiteto pirm. Heidelberge 1945 — 1948 m.
Į JAV atvyko 1949 m. liepos 1 d. Priklausė Liet. Inž. Arch. S-gai ir ALBendruomenei. Mirtis netikėtai ištiko liepos 20 dieną. Velionies liūdi žmona Salomėja Podėnaitė, sūnus Leonardas Vytautas ir duktė Irena Silva.
Prie pašarvoto velionies atvyko atsisveikinti gausus būrys lietuvių.
AUKA UŽ SVETIMUS INTERESUS
Kosto Matulaičio 12 metų mirties sukakčiai paminėti
1944 m. gen. Plechavičius organizavo Karo Mokyklą (norėdamas parengti jaunimo kadrą būsimajai Lietuvos kariuomenei) Marijampolėje, buv. 9 p. p. kareivinėse. Į karo mokyklą buvo įstojęs nemažas būrys jaunojo Lietuvos žiedo. Jų tarpe ir Kostas Matulaitis, kilęs iš Marijampolės apskr., Liudvinavo vai., Stebuliškių km., knygnešio Andriaus ir Albinos Matulaičių sūnus.
Nors Kostas M. turėjo Marijampolės miesto savivaldybėje neblogą vietą, bet tėvų ir artimųjų neperkalbamas veržėsi ten, kur galėjo daugiau patarnauti savo Tėvynei. Deja, Karo Mokykla buvo žiauriai likviduota. Kurie nebesuspėjo išsibėgioti iš 9 p.p. kareivinių, buvo vokiečių suimti ir išvežti į Vokietiją, o ten įjungti į Luftwaffe dalinius. Tas pats atsitiko ir Kostui M. Buv. karo mokyklos jaunuolių kuopa apie 200 vyrų buvo mėtomi iš vietos į vietą, be galo blogai maitinami, o darbo būdavo 13—18 vai. per dieną. Kostas M., kaip knygnešio sūnus, negalėjo į visa lengvai žiūrėti ir kartais savo pavergėjams pasakydavo vieną kitą nepalankų žodį. Tik dėlto buvo iškeltas į frontą ir 1945 m. balandžio 23 d. 8 val. ryto, rusų artilerijai stipriai apšaudant fronto ruožą ties Milberg (22 km nuo Torgau), savo krauju apšlakstė svetimą žemę. Mirties liudininkas buvo Juozas Kubilskis iš Vilkaviškio.
Esu girdėjęs iš aviacijos karininkų, kad Kostas M. buvo labai darbštus ir sąžiningas mechanikas; jam paruošus lėktuvą skridimui, kiekvienas karininkas ramiai sėsdavo ir niekuomet neturėdavo skrisdamas kokių nemalonumų.
Deja, jis daugiau Lietuvos padangės “paukščiams” nebepasitarnaus.
Jo paskutiniam laiške rašyti žodžiai:
“O, kaip norėčiau savo gyvybę paaukoti ant tėvynės aukuro”, deja, neišsipildė. V. N.
A. A. PLK. POVILAS ŽADEIKIS
POV. DIRKIS
š. m. gegužės 11 d. Vašingtone mirė buvęs Lietuvos kariuomenės pulkininkas Povilas Žadeikis, Įgaliotas Ministeris JAV. Jis mirė, ką tik užbaigęs savo amžiaus 70-sius metus ir daugiau, kaip du trečdalius savo gyvenimo tarnavęs savo Tėvynei Lietuvai. Tai buvo didi asmenybė, kurios mirtis yra didelis smūgis Lietuvos laisvinimo darbui. Lietuvis žiūrėjo į jį, kaip į Nepriklausomos Lietuvos simbolį, kurio žodis buvo balsas Lietuvos laisvos... Jo mirtis išėmė stiprų ramstį iš Lietuvos laisvinimo jėgų, kurių turime tiek nedaug, o kurių mums tiek daug reikia.
P. Žadeikis gimė 1887 m. kovo 26 d. Lietuvoje, Žemaitijoje, Pereškečių km., Varnių vai., Telšių apskr., pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Velionis buvo jauniausias šeimoje iš septynių vaikų. Vaikystės dienas praleido savo gimtojo kaimo gražioje aplinkoje. Teko jam ne tik žąsis, bet ir bandą paganyti, t.y., piemenėlio nedalią išbandyti. Gi ilgais žiemos vakarais patį pagrindinį mokslą gavo nuo savo motinos, kuri, sukdama ratelį, ėjo “vargo mokyklos” mokytojos pareigas. Kiek pasimokęs gramatos, įstojo į Palangos progimnaziją, kurią 1903 m. baigė. Tais pačiais metais įstojo į Mintaujos, Latvijoje, gimnazijos 5 kl. Tą gimnaziją velionis baigė 1907 m. Gimnazistu būdamas, visą laiką priklausė slaptom lietuviškom moksleivių kuopelėm, kuriose buvo studijuojama lietuvių kalba, istorija, geografija ir t.t. Iš čia velionis vyksta Petrapilin ir stoja universitetan studentu. Ten turėjo užmezgęs artimus santykius su lietuvių atstovais Rusijos Dūmoje. Taip pat bendradarbiavo “Vilniaus Žiniose” ir moksleivių “Aušrinėje”. Baigęs Petrapilio universitetą, gavo pirmos klasės organinės chemijos diplomą.
Tuo pat metu jis buvo pašauktas atlikti karinės prievolės. Tarnavo Kauno ir Gardino karo daliniuose aspirantu. Užsiliepsnojus karui, velionis tapo mobilizuotas ir pasiųstas į Gvardijos Lietuviškojo pulko atsarginį dalinį čia pat Petrapilyje. Po metų tarnybos buvo perkeltas į Kauno tvirtovę. Iš čia pateko į Kaukazo šaulių Brigadą, kuri smarkiai nukentėjo prie Dubysos, ir tuo metu ilsėjosi Ginkūnuose, prie Šiaulių miesto. Tai brigadai buvo reikalingi papildymai. Velioniui buvo gera proga pasilikti Lietuvos teritorijoje ir todėl jis įsijungė į tos brigados sąstatą su pustrečio šimto atsivežtų Gvardijos atsarginių kareivių, kai tarnavo brigados 2-jo p. 7-tos kuopos vadu. Kaip tik tuo laiku Papilės rajone už Ventos žygiavo vokiečiai ir užėmė miestelį. Brigados 2 p. gavo uždavinį atstatyti padėtį, t.y., pašalinti iš Papilėsvokiečius. Tą uždavinį teko vykdyti velioniui. Čia ir buvo jo “karjeros” pradžia su karišku krikštu. Prie Šventežerio kaimo įvyko kaukaziečių brigados susidūrimas su vokiečių avangardu. Velionis duotą uždavinį su savo kuopa įvykdė karžygiškai ir už tai buvo apdovanotas šv. Onos ordinu ir Stanislovo ordinu. Po to velionis pateko į Padauguvį, Kreizburgą. Iš čia buvo pašauktas į karininkų elektrotechnikos Mokyklą Petrapilyje. Baigęs mokyklos sutrumpintą radio kursą, siunčiamas į Serpuchovą prie Maskvos praktikos darbam, vėliau skiriamas 28 korpuso radio ryšio viršininku Kreizburge. Kai iš Petrapilio pradėjo eiti į frontą žinios apie caro rezignaciją, apie Kerenskio vyriausybę, kuri spyrėsi sustiprinti frontą, buvo aišku, kad ateina karo galas. Kuomet buvo gautas įsakymas, kad kariuomenės vadovybė turi remtis karininkijos ir kareivijos deputatais, velionis buvo parinktas ir pasiųstas į korpusą kareivių deputatu. Tuo tarpu Petrapilyje vyko lietuvių seimas ir lietuvių kariškių susirinkimai. Lietuviški reikalai pradėjo reikštis ir Kreizburgo rajone. Mitingai sekė mitingus.
1917 m. spalio mėn. įvyko bolševikinis perversmas, kurio priekyje atsistojo Leninas. Tarp jo išleistų dekretų buvo vienas, kuriuo kareiviams buvo duota teisė perrinkti viršininkus. Velionies radio telegrafininkai pranešė jam, kad jis buvo išrinktas jų viršininku. Su savo radio daliniu jis nužygiavo į Ribinską prie Volgos ir grįžęs į Petrapilį gavo iš generalinio štabo paliuosavimo dokumentą.
Pasiliuosavęs stojo lietuvišką darbą dirbti, būtent: iki gruodžio 19 d., 1918 m. buvo Vilniškės Lietuvos Tarybos, Repatriacijos Komiteto Leningrade generaliniu sekretorium, o 1918 m. pabaigoje grįžo Lietuvon į okupuotą Vilnių, iš kur 1919 m. birželio 6 d. parvyko į Kauną. Tą pat dieną stojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas organizuoti elektrotechnikos batalioną.
Pasitraukus A. Merkiui iš Šleževičiaus ketvirtojo kabineto, buvo paskirtas krašto apsaugos ministeriu nuo liepos 21 d. iki spalio 9 d. 1919 m. Iš trumpo jo ministeriavimo, pažymėtini du labai svarbūs dalykai: 1) Lietuvos kariuomenėje įvedama kariškų laipsnių sistema ir 2) likviduojami peoviakai (P.O.W.), lenkų kariškos organizacijos pučas Lietuvoje.
1920-21 m. jis Lietuvos Misijos narys ir karinis įgaliotinis JAV. Čia velionis sėkmingai likvidavo A. Liet. Brigadą ir uoliai dalyvavo Lietuvos paskolos bonu platinime, kur buvo realizuota virš pusantro milijono dolerių. Grįžęs iš JAV, buvo pasiųstas Kr. Ap. M-jos atstovu deryboms su Vokietija 1922 m. Sekančiais metais buvo pasiųstas Prancūzijon, Lietuvos Karinės Misijos nariu.
Aprimus kovoms, Lietuvos vyriausybė pradėjo siauryti kariuomenės kadrus, t. y., karininkus, norinčius išeiti iš kariuomenės, atleidinėjo. Velionis irgi buvo pasišovęs iš kariuomenės išeiti. Bet vyriausybė jo neatleido, bet pervedė į Užsienio M-ją ir paskyrė diplomatinėn tarnybon. 1923 m. gruodžio 1 d. prezidentas A. Stulginskis paskyrė jį įsteigti Lietuvos konsulatą Čikagoje. Konsulu Čikagoje jis išbuvo iki 1928 m. vasario 1 d. Nuo tos dienos iki 1935 m. liepos 1 d. velionis išbuvo generaliniu konsulu New Yorke. Daug pastangų jis dėjo Amerikos lietuvių prekybos rūmų organizavimui ir kad suburtų visus prekybininkus bei pramonininkus ir įvairių profesijų žmones į vieną organizaciją.
1935 m. liepos 1 d. velionis buvo paskirtas Lietuvos nepaprastu pasiuntiniu ir įgaliotu ministeriu Vašingtonan. Tose pareigose velionis ir išbuvo iki mirties. Kadangi velionis buvo ministerio titulu ir vienas seniausių atstovų, tai visų kitų valstybių atstovai buvo jį išsirinkę savo dekanu, jis išbuvo juo iki mirties.
Velionis yra parašęs keletą vertingų brošiūrų, būtent: 1) “Su Lietuva ar prie Lenkijos”, 1921 m.,
2) “Moderninė Karo inžinerija Prancūzijoje”, 1923 m.,
3) Introducing Lithuania” 1930 m. ir 4) “The Annals of the Academy of Political and Social Science”, 1944.
Būdamas diplomatinėje tarnyboje, jis vedė amerikietę lietuvaitę Marijoną Radzevičiūtę. Išaugino JAV gimusią dukterį Mirgą, kuri yra ištekėjusi ir gyvena Californijoje.
Kai 1940 m. birželio viduryje bolševikai okupavo Lietuvą, jo, kaip diplomato, padėtis žymiai pasunkėjo. Paleckis spyrė jį pasilikti savo pareigose ir jį atstovauti. Tačiau jis griežtai protestavo prieš okupanto smurtą. Lietuvos laimei JAV vyriausybė viešai raštu 1940 m. liepos 23 d. pareiškė, kad nepripažįsta Sovietų Rusijos smurto.
Ištisą penkioliką metų jam reikėjo atydžiai ir nuolatos budėti, kad pasikėsinimai numarinti Lietuvą būtų laiku atremti.
Velioniui mirus, ne tik liūdi jo šeima, bet liūdi ir visa Lietuva: liūdi laisvieji lietuviai visame pasaulyje.
