DIDYSIS LIETUVOS KUNIGAIKŠTIS ALGIRDAS IR MASKVA

DR. V. SRUOGIENĖ

A l g i r d a s :

Et, jūs, gudai, tikybos mainininkai,
Pirkliai nevykėliai! Ar aš galiu— — —
Rimtai kalbėt su jumis, kada
Jūs riejatės— nežinote ko norit?
Jūs siūlot Tvėrę man, bet ji seniai
Man giminė, priklauso mano valios.
Man Pskovą siūlot tartum savo lobį,
O mano Vygandas, sūnus, tenai
Dabar po krikšto Andrium pavadintas,
Jau pilnas šeimininkas... Bet ir jūsų
Vienų aš nepaliksiu vėjams vėtyti.
Jūs norit, kad krikščionys jus valdytų?
Štai, — kunigaikštis Jurgis*jums valdovas.
Jūs jam prisieksite, kaip man pačiam,
Ir mano jis vardu valdys Izborską.
Manęs gi laukia Lietuva manoji!

BALYS SRUOGA, Algirdas Izborske.

^*Jurgis buvo mažai žinomo lietuvių kunigaikščio Vytauto sūnus.

Šiandien, žiaurios maskolių vergijos prislėgti ir dar skaudžiai atsimindami ilgą, 125 metus trukusią carų valdymo naktį, visai pamirštame apie tuos laikus, kada lietuvių ir rusų santykiai buvo griežtai priešingi.. Juk per visą 13, 14 ir dar 15-tą šimtmetį Lietuvos valdovų įtaka vyravo rusų žemėse, juk turime autentiškų dokumentų, kur Didysis Lietuvos Kunigaikštis Algirdas dėstė savo politinę platformą šiais žodžiais:

“Omnis Russia ad letvinos deberet simpliciter per-tinere” — visa Rusija turi priklausyti Lietuvai!”

Istorijoje nieko nėra pastovaus, viskas plaukia, viskas keičiasi. Ir mes nenustojame vilties, kad netrukus ateis laikai, kada godus okupantas bus nubaustas už visas skriaudas, padarytas Lietuvai ir bus iš mūsų žemės išvarytas. Tai vilčiai sustiprinti prisiminkime Didįjį Lietuvos Kunigaikštį Algirdą ir jo santykius su rusais.

“LIETUVIŲ IMPERATORIUS” ALGIRDAS

Prof. Ignas Jonynas, kuris iš mūsų istorikų bene daugiausia buvo įsigilinęs į Algirdo veiklą, visad žavėdamasis kalbėdavo apie tą mūsų valdovą ir laikė jį vienu iš didžiausių ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos valdovų.

Dokumentai, išlikę apie Algirdą nėra labai gausūs, o vis dėlto jisai iškyla mums kaip nuostabi asmenybė. Atsargus, toli numatąs politikas, miklus diplomatas, kurs puikiai orientuojasi Rytų Europos reikaluose ir nėra svetimas Vakarų politikai, išmintingas administratorius (jo dėsnis buvo: seno negriauk, o naują įvesk nežymiai), vienas iš garsiausių savo epochos karvedžių. Kaip ir visų Gediminaičių, jo būdas buvo pilnas kontrastų, švelnus saviesiems, betgi kietas priešams; drąsus kare, o santūrus, kupinas savigarbos, griežtas blaivininkas; plačiai veikęs slavų žemėse, įsigijęs jų papročius ir net veikimo būdą, mokėjęs rytų kalbas, o širdy aiškiai branginęs lietuvių senovę, lietuvių kalbą. Savo sūnus jis vadino lietuviškais vardais ir įsidėmėtina, net antrosios žmonos, Tvėrės kunigaikštytės Julijonos vaikus, kurių susilaukė jau daugiau pagyvenęs ir ilgus metus tarp slavų pabuvęs. Nepasidavė svetimoms įtakoms didysis Gediminaitis! Tų sūnų vardai tokie gražūs ir prasmingi: Skirgaila, Jogaila, Kaributas, Lengvenis, Karigaila, Vygandas ir Švitrigaila (pirmosios žmonos, Vitebsko kunigaikštytės Marijos, sūnų vardai težinomi krikščioniški — Andrius, Dimitras, Konstantinas, Vladimiras ir Teodoras, o apie jo dukteris žinodami tik iš raštų apie jų vedybas su krikščionių valdovais, beveik išimtinai su rusų stačiatikių kunigaikščiais, turime išsilikusius tik jų krikščioniškuosius vardus). Didelis tolerantas tikybos požiūriu, Algirdas betgi savo senolių tikėjimo kietai laikėsi ir jo neišsižadėjo iki pat mirties, nors priešų buvo labai spaudžiamas. Be baimės nusižengt istorinei tikrovei galime pakartoti į jo lūpas poeto įdėtus žodžius:

Esu aš pratęs gerbt kitų tikybą.

Nenoriu niekint ir tavos...

Kiekvienas sau Dievybę gerbkim kaip išmanom.

Aš jums tikybos neperšu savosios,

O jūs saviškę — sau pasilaikykit.

Algirdas buvo trečiasis iš eilės septynių Gedimino sūnų tarpe. Jis ne iš karto paveldėjo tėvo sostą, nes, Gediminui netikėtai žuvus kautynėse (tik ne ties Veliuona, kaip ilgai klaidingai buvo manoma) 1341/2 metų žiemą, likęs Vilniuje brolis Jaunutis stvėrėsi valdžios. Betgi kaip negabus, užėjus dideliam pavojui Lietuvai, Algirdo ir Kęstučio buvo nuo Gedimino sosto pašalintas. 1345 m. rudenį tuodu broliai susitarė drauge valdyti Lietuvą.

“Tu būk Didžiuoju kunigaikščiu Vilniuje, esi vyresnis brolis, o mes gyvensime taikoje”, — taip, anot kronikininko, taręs Kęstutis Algirdui.

Kęstutis su Algirdu gražiuoju pasidalijo Lietuvą

— Algirdas gavo sostinę Vilnių su visa rytų pietų Lietuva, o Kęstutis, įsikūręs senoje sostinėje, Trakuose,

— visą šiaurės ir vakarų dalį. Oficialiai Algirdas teturėjo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio titulą ir didesnes už Kęstutį teises, bet praktikoje jų tarpe niekad nebuvo iškilę nesusipratimų ir Kęstutis niekad nebuvo laikomas žemesniu. Abudu broliai, darniai valdė Lietuvą nuo 1345 iki 1377 m. Tai ištisų 32 metų laikotarpis, ilgesnis už mūsų laikais taip gražiai švystelėjusį Nepriklausomosios Lietuvos gyvenimą...

Algirdas su Kęstučiu išvystė Lietuvoje santvarką, vadinamą diarchija, dviejų valdymu, kurį išsamiai nušvietė mūsų istorikė J. Deveikė savo studijoje “The Lithuanian Diarchies”.

Algirdas buvo įsipareigojęs rūpintis Lietuvos rytų reikalais, bet jis dažnai talkininkavo Kęstučiui jo žygiuose Vakaruose, kaip ir Kęstutis Algirdui — Rytuose. Algirdas netik buvo žinomas ir nepaprastai garbinamas gudų, ukrainiečių, rusų ir totorių, bet ir didelei pagarboj laikomas lenkų, kryžiuočių bei kitų vakariečių ir dažnai vadinamas ne tik kaip Kęstutis, Lietuvos karaliumi, bet ir lietuvių imperatorium.

Iš visos Algirdo veiklos yra aišku, kaip jam rūpėjo lietuvių ir Lietuvos reikalai. Verždamasis į Rytus, jis siekė slavų gyvenamus plotus pavesti lietuvių ekspansijai, gudus, ukrainiečius bei rusus valdyti skirdavo tik lietuvius.

Nedaug čia licentia poetica, kai rašytojas prabyla Algirdo vardu:

Ir taip perdaug aš Lietuvoj turiu Gudų. Kur dėti juos — nebežinau.

Ir, tikrai, Algirdas, išplėtęs Lietuvos sienas nuo Tvėrės ir Maskvos giliai į Ukrainos pietų stepes, visai realiai projektavo įkurti Lietuvos imperiją, į kurią turėjo įeiti visų lietuvių, aisčių giminių, gyvenamos žemės (lietuvių, žemaičių, latvių ir prūsų) ir visos gudų, ukrainiečių bei rusų teritorijos. Visą tą milžinišką plotą jo sumanymu turėjo valdyt tik lietuviai. Tatai jis aiškiai išdėstė savo rašte, kuriuo davė atsakymą Vokietijos imperatoriui į jo pasiūlymą pakrikštyti Lietuvą

ALGIRDO SANTYKIAI SU RUSAIS

Lietuvių santykiai su rusais, ypač su šiauriniais, kaip Did. Naugardu, Pskovu ir kt. buvo gyvi iš seno. Nuo pat tų laikų, kurie dingsta tirštuose praeities rūkuose, lietuvių su rusais prekiauta, kariauta, betgi kartais ir drauge gintasi nuo įsikūrusių Pabalty vokiečių, eita į plačius giminystės ryšius. O kai apie Mindaugo iškilimo laiką, apie 1240 metus, kada totoriai nuniokojo turtingąją Kijevo valstybę ir veržėsi į šiaurės vakarus, gausūs rusų kunigaikščiai glaudėsi prie Lietuvos ir noromis paklusdavo jos valdovams. Jau Gediminas per savo sėkmingą matrimonialinę politiką tvirtai laikė rankose Pagirį, Palenkę, Valuinę su Lucku (tai buvo raktas į Juodosios jūros prekybą), Vitebską, Polocką, net savo vietininkus pasodinęs D. Naugarde ir Pskove. Kijevas jam mokėjo duoklę, o žymiausius nepriklausomus rusų kunigaikščius — Maskvos ir Tvėrės — apvesdino su savo dukterimis. Algirdas tęsė tėvo politiką. Jis neišleido iš savo žinios turtingojo Smalensko, prijungė prie Lietuvos Černihovą, Sieversko Naugardą, įsitvirtino Kijeve, pasodinęs jame sūnų Vladimirą. Sumušęs totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis 1362 m., jis pasiekė plačiąsias pietų Ukrainos stepes su derlingąja Podole. Lietuva tapo didžiausia valstybė Europoje!

Rusai tebebuvo susiskaldę į daugybę smulkių ku-nigaikštysčių, kurių pietinės ypač sunkiai vilko Aukso Ordos totorių jungą, šiaurinės, nors taip pat totorių paimtos už pakarpos, faktinai valdėsi pačios, tik pastariesiems duoklę temokėdamos. Tačiau Algirdo laikais Šiaurinės Rusijos kunigaikščiai jau greit emancipavosi iš totorių priklausomybės. Jų tarpe be Suzdalio, iškilo Maskva ir Tvėrė, smarkiai savo tarpe dėl pirmenybės tebesikandžiodamos. Algirdas, susigiminiavęs ir su Tvėrės ir su Maskvos kunigaikščiu, stengėsi jų nesantaiką panaudoti Lietuvos labui. Jis daugiausia palaikė Tvėrę prieš Maskvą. Įvairūs rusų kunigaikščiai vis šaukdavosi Algirdą tai pagalbon, tai būti jų patarėju ar teisėju.

ALGIRDAS IR TOTORIAI

Algirdui, nuvedus lietuvius iki Dono įtakų, teko nemažai bendrauti ir su Aukso Ordos totoriais, kurių sostinė ties Volgos žiotimis plačiai garsėjo. Totoriai įliejo į Rytų Europą daug Azijos papročių, nemaža savo žodžių, taip pat ir savotišką lygumų kariavimo techniką. Jie gyvai prekiavo su Vakarais per Lietuvą, gabendami garsius rytų kilimus, šilko audeklus, odos dirbinius, smilkalus, kvepmenis, prieskonius, ginklus, brangenybes ir kitus įvairius dalykus, kurių mūsuose nežinota ir nemokėta gaminti. Algirdas pasisavino iš totorių rytietišką atsargumą, gal paslaptingumą ir net klastingumą.

Kovodamas su rusų kunigaikščiais Algirdas stengėsi gauti Aukso Ordos chanų paramą prieš juos. Štai,

1349 m. jis pasiuntė iš Lietuvos pasiuntinius pas chaną čanibeką, siūlydamas jam sąjungą prieš Maskvos kunigaikštį Simaną. Betgi Simanas, kaip Ordos duoklininkas, turėjo su chanu artimesnių ryšių ir sugebėjo įkalbėti chanui, kad Algirdas siekiąs užgrobti totorių žemes, ir chanas išdavė visą lietuvių pasiuntinybę Maskvos kunigaikščiui. Prasidėjo derybos su Maskva dėl pasiuntinių išleidimo, kurios pasibaigė

1350 m. taika su Maskva. Algirdui tuo metu svarbu buvo ją išlaikyti, nes Lietuvai grėsė didelis pavojus iš Vakarų, tad Algirdas apvesdina savo sūnų Liubartą su Maskvos kunigaikščio Simano sesers dukterimi, o pats vedė Simano žmonos seserį, Tvėrės kunigaikštytę Julijoną. Algirdo gi brolis Narimantas buvo vedęs totorių chano dukterį.

KARAS SU MASKVA

Taika su Maskva tačiau neilgai tetruko. Algirdas budriai sekė įvykius ir tik laukė momento, kada galėtų sutriuškinti drąsiai kylančią galvą — Maskvą. Netrukus pasitaikė tinkama proga. Lietuvos palaikomas Tvėrės kunigaikštis Mykolas, Julijonos Algirdienės brolis, pateko į Maskvos nelaisvę, bet, ištrūkęs iš kalėjimo, pradėjo su Maskva karą. 1368 m. lapkričio 21 d. drauge su Mykolu Tveriškiu, smalenskėnams, Kęstučiui ir visai dar jaunam Vytautui talkininkaujant, sumušė Maskvos kunigaikščio Dimitro kariuomenę prie Trostnos upės ir priėjo prie Maskvos. Per tris dienas Maskva buvo deginama, jos apylinkės niokojamos. Dimitras turėjo pažadėti, kad daugiau į Tvėrės reikalus nebesikišiąs.

Betgi Dimitras, kardu priverstas nurimti, nesitvėrė savo kaily — 1369 m. jis žiauriai atkeršijo tveriškiams. Tada Algirdas 1370 m. suruošė antrąjį žygį prieš Maskvą. Pakeliui, ties Volokolamsku, jis sumušė maskvėnus ir vėl Kęstučio ir Vytauto padedamas, apgulė ką tik pastatytąjį Kremlių. Po 8 dienų Dimitras nusilenkė: su savo bajorais išėjo už Maskvos miesto sienų ir ant kalnelio, iki šiol vadinamo “Poklonnaja gora” (Nusilenkimų kalnas) puolė kaktomuša žemėn prieš Agirdą ir paprašė taikos. Algirdas laimėjimo ženklan įsmeigė savo jietį į Kremliaus vartus. Didysis Lietuvos kunigaikštis, susitaręs dėl karo paliaubų, su dideliu grobiu ir gausiais belaisviais grįžo namo.

Netrukus Tvėrės ir Maskvos kunigaikščiai vėl susivaidijo dėl didžiojo kunigaikščio titulo. Ir Algirdas trečią kartą turėjo įsikišti į jų reikalus. Pasakojama, kad Algirdas nusiuntęs maskvėnams liepsnojantį degalų ir liepęs maskvėnams pranešti, kad lietuviai atvyksią prieš degalui užgesus, įsmeigsią jietį į Kremliaus vartus ir paliksią įrašą:

“Didvyris yra tas, kuris kariauja prieš savo valią, bet ne tas, kuris sukelia karą”.

Po kautynių ties Liubutsku buvo susitaikyta ir kariaujantieji išsiskyrė. Apie tą žygį taip pat pasakojama, kad Velykų sekmadienį kunigaikštis Kęstutis su savo palyda įjojęs į Kremlių ir rusų papročiu pasikeitęs su Dimitru Velykų kiaušiniais, su juo pasibučiavęs.

Po šios 1370 m. taikos Algirdas pažadėjo daugiau nebesikišti į Tvėrės ir Maskvos ginčus. Algirdo nebepalaikomas Tvėrės kunigaikštis Mykolas buvo priverstas nusilenkti Maskvai ir atsisakyti Sąjungos su Lietuva.

Algirdo žygiai prieš Maskvą Rusijos gyventojams ilgai buvo atmintini. Dar prieš šimtą metų Polocko apylinkių rusai rodydavo didžiausius pilkapius, tankiai miškais apaugusius, vadindami juos “Algirdo keliu į Maskvą”. O prieš pirmąjį karą Vitebsko srities gyventojai gąsdindavę vaikus sakydami, kad ateisią lietuviai su dideliais ragais (lietuvių karių kepurės buvusios papuošiamos ragais).

ALGIRDO TIKYBINĖ POLITIKA

Algirdas stengėsi palenkti Maskvą ne tik kardu, bet ir gudria diplomatija ir ilgų metų ištvermingai vedama tikybine politika. Algirdas, 14-tojo amžiaus žmogus, puikiai nusimanė stačiatikių tikybiniuose reikaluose, jis suprato, kokia jėga valdovo rankose yra tikyba. Valdęs slavus stačiatikius, graikų ortodoksus krikščionis, jis net Vilniuje laikė raštininką graiką, kuris jam vedė susirašinėjimą su Konstantinopolio patriarchu.

1300 m. dėl totorių puolimų, rytų bažnyčios metropolitas persikėlė gyventi iš Kijevo į Vladimirą prie Klazmos upės. Netrukus Maskvos kunigaikščiai jį pasivertė įrankiu prieš savo priešus rusų kunigaikščius ir prieš Lietuvos valdovą, kurio valstybėje buvo taip daug stačiatikių.

Jau Gediminas 1316-7 m. sugebėjo atskirti Lietuvos stačiatikių metropolitą, įkurdindamas jį Naugardėlyje. Bet po 10 metų, rusų pastangomis, Lietuvos metropolija tapo uždaryta. Vėliau Gedimino sūnus Liubartas vėl buvo išsirūpinęs atskirą metropolitą Lietuvai priklausiusioje Volumes kunigaikštystėje Haliče, bet ir ši, maskvėnams įsikišus, buvo panaikinta. Algirdas kreipėsi į Konstantinopolio patriarchą, prašydamas leisti įkurti Lietuvos stačiatikiams atskirą metropoliją. Po ilgų kovų su Maskvos intrigomis Lietuva gavo atskirą metropolitą Romaną, Algirdo pasiūlytąjį kandidatą, kuris apsigyveno Kijeve, bandė ne tik veikti visai nepriklausomai nuo Maskvos, bet ir pasiskelbė Kijevo ir visos Rusijos metropolitu. įsiliepsnojo kova su Maskvos metropolitu Aleksiejum. Pastarasis, atvykęs į Kijevą, buvo Algirdo įsakymu suimtas. įsikišo Konstantinopolio patriarchas ir pagaliau, 1390 m. Konstantinopolio patriarcho paskirtasis metropolitas Kiprijonas buvo pripažintas ir Lietuvos ir Maskvos, laikydamasis nuo pastarosios nepriklausomas. Tuo būdu laimėjo Algirdo politika — turėti Lietuvoje atskirą, nepriklausomą nuo Maskvos Lietuves stačiatikių galvą. Bet Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas jau savo ilgų metų pastangų vaisių nebesulaukė.

ALGIRDO MIRTIS — MASKVOS IŠKILIMO PRIEŽASTIS

Algirdas mirė 1377 m. gegužės mėn. pabaigoje Jis buvo iškilmingai sudegintas ant laužo pagal senus lietuvių papročius kartu su 18 žirgų, su brangiais perlais siuvinėtais bei auksu ataustais drabužiais, su savo aukso-sidabro diržu ir kt. dalykais. Jis mirė ir palaidotas savo dvare prie Vilniaus, Maišiogaloje.

Dar 1939 m. besilankant Maišiogaloje teko matyti seną piliakalnį, buvusio kunigaikščio Algirdo dvaro liekaną . Netoliese, tur būt, tebėra dar niekieno netyrinėta to mūsų didžiojo valdovo amžino poilsio vieta.

Algirdo mirtis, be abejonės, buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Maskvai vėliau pavyko taip iškilti. Jis nespėjo įvykdyti savo milžiniškų planų Rytuose, o josūnus Jogaila, nors ir labai stropiai stengėsi eiti tėvo pėdomis jo rytų politikoje, negalėjo jos sėkmingai tęsti, nes buvo perdaug apkrautas kitų, labai svarbių ir komplikuotų reikalų, kurie po Algirdo mirties užgriuvo Lietuvą. Be to Jogailai trūko ir tėvo talento bei patyrimo.

Tuoj po Algirdo mirties Jogaila bandė išnaudoti labai palankų Lietuvai momentą, kada Aukso Orda ruošėsi pulti Maskvą. Jogaila susitarė su jos chanu Mamajumi drauge žygiuoti prieš Maskvos kunigaikštį Dimitrą. Susitaikęs su kryžiuočiais, Jogaila su lietuvių kariuomene skubėjo Mamajui į pagalbą, bet apie tai sužinojo Dimitras ir pats ūmai puolė totorius, neduodamas Jogailai susijungti su Mamajumi. 1380 m. rugsėjo mėn. 8 d. Kulikovo laukuose ties Donu įvyko garsios ir lemtingos kautynės. Dimitras sumušė totorius, visai išsivaduodamas iš totorių priklausomybės. Po to jis gavo Doniškio vardą ir rusų yra garbinamas kaip didvyris, davęs pagrindą jau nebesustabdomai kylančiai Maskvos galybei.

Maskvos laimėjimas Kulikovo laukuose buvo Lietuvai tikras smūgis. Jo nesugebėjo atitaisyti net gegenialiojo Vytauto pastangos. Jau buvo per vėlu. Betgi — jei Algirdas, kuris per visą savo ilgą gyvenimą taip įsitraukęs į santykius su Maskva, taip akyliai juos sekęs, 1380 m. būtų buvęs gyvas, reikia manyti, dalykai būtų buvę kitaip susiklostę. Kęstučio pavaduojamas Vakaruose, galima sakyti, atpalaiduotas nuo daugelio valstybinių reikalų, jis būtų galėjęs visą savo dėmesį ir jėgas nukreipti prieš Maskvą ir tinkamai išnaudoti nenaudingą jai susidariusią padėtį. Algirdas nebūtų pavėlavęs susijungti su Mamajumi ir Maskvos laimėjimas būtų virtęs jos katastrofa. Lietuvos likimas būtų nuėjęs Algirdo užbrėžtu keliu ir ne Lietuva Rusijai, bet visa Rusija būtų priklausiusi Lietuvai.