RAMBYNO KALNAS
PAŽINKIME SAVĄJĄ TĖVYNĘ — LIETUVĄ
P. BLIUMAS
Mūsų tėvynė Lietuva pasižymi savo nepaprastu gamtos gražumu. Lietuvoje nėra debesis siekiančių kalnų, didžiulių ežerų, nei plačiųjų upių. Mūsų tėvynes kalnai - kalneliai, lygieji laukai, mesvieji ežerėliai ir ramučiai, tyliai tekantieji upeliai, papuošti žaliuojančiais miškeliais, geltonuojančiais javų laukais, pilnomis įvairiaspalvių gėlelių lankomis ir pievomis, sudaro tokią darnią gamtos simfoniją ir sukuria tokius žavius gamtos vaizdus, kokių nei vienoje kitoje pasauio šalyje nerasi.
Dėl tokio stebuklingo gamtos grožio, lietuviai savąją tėvynę nepaprastai karštai myli, amžiais už jos laisvę narsiai kovoja ir nuo priešų ją gina. Tuos savojo krašto kalnelius, ežerus ir upelius jie gražiausiomis damomis apdainavo, įvairiomis pasakomis apipasakojo, paslaptingiausiais padavimais apipynė taip, kaip nė viena kita tauta savajam kraštui to nepadarė.
Tarp daugybės gražiųjų ir garsiųjų Lietuvos vietų yra laikomas ir Rambyno kalnas. Rambynas yra dešiniajame Nemuno krante — Klaipėdos krašte. Ne savo didumu jis pagarsėjęs, bet gamtos vaizdų gražumu ir savo įdomiais senovės padavimais, Rambynas traukia kiekvieno lietuvio širdį prie savęs. Tas kalnas turi tik 21 metrą augščio, bet nuo jo viršūnės matomi tokie gražūs gamtos vaizdai, kad dieną naktį į juos žiūrėdamas — neatsižiūrėtum.
Čia Nemunas, kaip sidabrinė juosta, vingiuodamas į tolumas, savo vandenis į Kuršmarias varo, ten senas Ragainės miestas rūkuose beskęsdamas stūkso, kiek toliau — Tilžės bažnyčių bokštų kryžiai į dangų savo viršūnėmis remia, o jo fabrikų kaminų juodi ir balti dūmų kamuoliai į dausas kildami nyksta, kaip nyksta visa, kas žemiška yra... Pažvelgęs dar toliau, visur matai amžinai žaliuojančius šilus, javų laukus ir raudonstogių vienkiemių sodybų šimtus.
Nuo senų laikų dailiomis pušimis apaugęs, amžinai žaliuojančiomis eglėmis pasipuošęs, vasaros šventadieniais Rambynas prie savęs sutraukdavo tūkstančius Klaipėdos krašto, Rytprūsių ir Didžiosios Lietuvos jaunimo, suaugusiųjų ir vaikų. Ypatingai didelės žmonių minios susirinkdavo į Rambyną šv. Jono šventės švęsti. Tada Rambyno kalno viršūnėje suliepsnodavo didingieji laužai, suskambėdavo gražiausios lietuviškos dainos, nuo šokių sudundėdavo žemė. Visi linksmindavosi, džiaugdavosi tėvynės laisve ir didingą Lietuvos praeitį prisimindavo...
Rambynas žymus ne tik savo stebuklinguoju gamtos grožiu. Jis yra garsus ir savo įdomiais senovės padavimais, todėl kiekvienas lietuvis norėjo jį savo akimis pamatyti, jame pabūti, kūnu ir dvasia sustiprėti.
Padavimai* sako, kad senovėje Rambyno kalno viršūnėje gulėjęs apie 3 metrų didumo rudai-juodo granito akmuo. Ant to akmens viršaus buvę kardo, žmogaus delno, kojos pėdos, žvėrių letenų antspaudai ir kitokį ženklai, žmonės manę, kad tą akmenį Rambyno kalno viršūnėje pats dievaitis Perkūnas padėjęs, todėl jį labai brangindavę ir saugodavę.
Kryžiuočiams tą kraštą užėmus, lietuvių pagonių tikybos kunigai vienus savo turtus Rambyno kalne užkasę, kitus su savimi pasiėmę. Tada ir laumės Rambyną apleidusios, bet prieš tai jos ir jo likimą nulė-musios: kol žmonės to akmens nepajudinsią, tol laimė to kalno ir viso krašto neapleisianti, o tą akmenį palietus, kalną ir visą kraštą didžiausios nelaimės ištiksiančios.
Tie pranašavimai pradėję pildytis 1811 metais. Tada vienas vokietis, malūnininkas Švarcas, sumanęs tą akmenį suskaldyti ir iš jo savo malūnui girnas nukalti. Jis gavęs iš valdžios leidimą, iš Gumbinės parsivežęs darbininkus, nes lietuviai, žinodami laumių užkeikimą, nedrįsę prie to darbo eiti. Pradėjus tą akmenį skaldyti, visus jo darbininkus nelaimės ištikusios: vienam akmens skeveldra akį išmušusi ir jis apakęs; antras susižeidęs kojos kelį ir tos kojos netekęs; trečias staigiai susirgęs ir miręs. Pats šeimininkas — malūnininkas Švarcas po to akmens girnomis pasismaugęs.
Rambyno kalnas, nebetekęs to akmens, pradėjęs nerimti. 1835 metais rugsėjo mėnesio 12 dieną didelė kalno dalis nugriuvo į Nemuną. Tada Bardėnų kaimo žmonės, atsiminę padavimus, nuskubėję paslėptojo kunigų turto atkasti. Jie ten radę daug sidabrinių, varinių ir auksinių indelių, kuriuos aukų metu apeigoms tie kunigai vartoję. Tik užkasto auksinio dubens, nei sidabrinių akėčių neradę.
Vėliau, 1878 m. liepos mėnesį Rambyno kalno vėl per 100 metrų platumo dalis nugarmėjo Nemuno upėn.
Po to kraštą ir žmones dažnai lankydavusios visokios nelaimės.
Lietuvai valdant Klaipėdos kraštą, Rambyno kalno krantą apsodino medeliais, sustiprino ir tolimesnį jo griuvimą sustabdė. Ekskursijoms apsistoti ir joms pailsėti, pastatė patogią pastogę.
Hitleriui vėl prijungus Klaipėdos kraštą prie Reicho, vokiečiai Rambyno kalną kasinėjo, jieškodami kažkokių turtų. Ar jiems ten pavyko ką nors surasti, sunku pasakyti, nes vietinių gyventojų kasinėtojai artyn neprisileidę.
*) Vadovas po Lietuvą.
Klaipėdos krašto lietuvaitės. Iš P. Bliumo rinkinio
