GEDIMINAITĖS VESTUVĖS BAVARIJOJE 15-ME AMŽIUJE
DR. V. SRUOGIENĖ
Lenkams nusavinus iš mūsų beveik visus žymiausius Lietuvos praeities asmenis, dažnai nežinome ir nesidomime, kur ir kada reiškėsi mūsų kraujo žmonės, kur toli Europoje įvairių valdovų pilyse skambėjo garsių Gediminaičių vardai...
Štai nedideliame Bavarijos Landshuto mieste (apie kurį esame patyrę ne tiek iš geografijos pamokų, kiek tremties metu per buvusią ten lietuvių tremtinių stovyklą) bent iki Antrojo Pasaulinio karo kasmet vykdavo karnavalinio pobūdžio vaidinimai, triukšmingai atkuriantieji “1475 m. Landshuto vestuves”. Maža kas iš mūsų įsisąmonina, kad per tuos masinius vaidinimus atvirame danguje, istorinėje Trausnitzo pilyje ir senamiesčio gatvėse, kuriuose dalyvaudavo apie 900 dalyvių, trimitų garsams lydint, paradavusių spalvingais viduramžių drabužiais ir vaizdavusių kunigaikščius, riterius, damas, miestiečius ir valstiečius, kad per tuos masinius vaidinimus, sutraukdavusius minių minias žiūrovų, turistų — pagrindiniai asmenys buvo jaunavedžiai: Bavarijos hercogas Jurgis Turtingasis ir Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio duktė Jadvyga — Gediminaitė. Taip, toji “Liebreizende Tochter des Koenigs von Polen” buvo Jogailos anūkė, Lietuvos Patrono, Šventojo Kazimiero sesuo.
Čia tenka truputį įžengti į kaikam nuoboduliu dvelkiančią geneologijcs sritį ir susipažinti su mūsų Gediminaitės šeima. Jos tėvas buvo Didysis Lietuvos Kunigaikštis ir drauge Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis, Algirdo anūkas ir Gedimino proanūkis, kuris kieta ranka valdė Lietuvą per ištisus 52 metus (1440 — 1492), o jos motina — Elzbieta, Šventosios Romos Imperijos vokiečių tautybės imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Ši karališkoji pora turėjo 12 vaikų — šešis sūnus ir šešias dukteris. Tai buvo: 1. Vladislovas (Čekijos ir Vengrijos karalius), 2. Kazimieras (šventasis), 3. Jonas Albrechtas (Lenkijos karalius), 4. Aleksandras (Didysis Lietuvos Kunigaikštis ir Lenkijos karalius), 5. Žygimantas (Didysis Lietuvos Kunigaikštis ir Lenkijos karalius, žinomas “Senojo” vardu), 6. Fridrichas (kardinolas), 7. Jadvyga (Bavarijos kunigaikštienė, apie kurią čia kalbama), 8. Ona (Pomeranijos kunigaikštienė), 9. Sofija (Brandenburgo kunigaikštienė, paskutinio Kryžiuočių ordino magistro Albrechto motina), 10. Elzbieta (Lignico kunigaikštienė), 11. Barbora (Saksonijos kunigaikštienė) ir Elzbieta II (anksti mirusi).
Kaip matome, visi sūnūs buvo labai iškilę, vieni žemės, kiti dangaus karalystėje, o dukterys, kurių auklėjimu rūpinosi pati motina vokietė, ištekintos už vokiečių sritinių valdovų.
Įdomu, kad dešimt Kazimiero Jogailaičio vaikų turi iki šių dienų išlikusius autentiškus amžininkų dailininkų darytus portretus, tuo tarpu, be atvaizdų liko anksti mirusi Elzbieta ir — Kazimieras šventasis (jo paveikslai visi piešti vėlesniais laikais).
Lietuvos patrono sesuo, vyriausioji iš Kazimiero Jogailaičio dukterų, Jadvyga, vaikystę ir jaunystę daugiausia praleidusi Lenkijoje ir, vos tik baigusi 18 metų amžiaus, buvo ištekinta už Bavarijos kunigaikščio Vitelsbacho Jurgio Turtingojo. 1475 m. spalio mėn. pradžioje karalaitė buvo šeimos išlydėta iš Krokuvos į Poznanę, o ten pavesta parinktoms globėjoms — garbingoms moterims — ir žymių palydovų būriui. Jadvyga vežėsi turtingą kraitį (gurguolę sudarė viso apie 1,200 arklių). Važiavo per Frankfurtą prie Oderio, Berlyną ir Vitenbergą, kur ją pasitiko iškilminga jaunojo pasiuntinybė. Lenkės globėjos iš čia grįžo namo, o jaunosios globą perėmė kilmingos vokietės. Sustojama buvo ir vaišinamasi Leipcige, Altenberge ir Zwikau. Lapkričio 14 d., ketvirtadienį, netoli Landshuto pasitiko Vokietijos imperatoriaus Fridricho VI sūnus Maksimilijonas, jauni Bavarijos kunigaikščiai, gausybe riterių ir didikų... Pasisveikinę visi drauge įvažiavo į Landshutą.
Trausnitzo pilis iš pietų pusės
“Tai buvo puikus įvažiavimas! Karalaitė, apsirengusi drabužiu iš aukso brokato ir apsidengusi tankiu šydu, važiavo aukso karieta, papuošta keturiais auksiniais liūtais, laikančiais Lenkijos ir Lietuvos herbus; į karietą buvo pakinkyti 8 balti žirgai su raudonais pakinktais”, — byloja vokietis, iškilmių dalyvis.
Panašiame vežime vyko karalaitės palydovės. Iš dešinės raitas jojo kelionės vadas pfalcgrafas Otonas, augštų ponų ir dvariškių apsuptas (visi dėvėjo drabužiais jaunojo spalvų: rudos, baltos ir pilkos). Iš kairės karietos pusės ant puikių žirgų jojo lenkų ir lietuvių ponai, iš kurių tarpo visų dėmesį į save kreipė Naugardo vietininkas Manvydas, karalaitės dvaro maršalas. Dėvėjo trumpą žiuponą, su atlenktais atlapais iš brokato, ant galvos turėjo augštą, plačią skrybėlę, šilkine juosta (originale — šarfa) perrištą, prie šono kardas sidabro makštyse, vietomis paauksuotose, kabėjo ant ilgų sagčių, “kaip tai įprasta jų šaly”, —
Jadvyga,. Kazimiero Jogailaičio duktė, Bavarijos kunig. Jurgio žmona. Aleksandro Mair portretas Trausnitzo pilyje.
Kazimiero Jogailaičio antkapis Vito Stvošo darbo, Vavelio katedroje, Krokuvoje.
pastebi liudytojas. Žirgo dangalas buvo turtingai perlais siuvinėtas. Už Manvydo ant mažų arkliukų jojo keturi lietuviai raudonais, auksu apvedžiotais švarkais, su lankais ir strėlinėm pilnom strėlių per pečius.
Tenka pastebėti, kad beveik visai neturėdami lietuvių atvaizdų iš 15-to amžiaus, turime labai branginti šį retą sąžiningo įvykių atpasakotojo liudijimą.
Didžiausios minios pasitiko atvykstančius, kurie sustojo ties šv. Lozoriaus bažnyčia prie miesto mūrų. Tada imperatorius nulipo nuo žirgo ir su savo palydovais priėjo prie jaunosios. Iš jo dešinės ėjo jaunasis, Bavarijos kunigaikštis Jurgis, iš kairės — Brandenburgo elektorius Albrechtas Achilas. Imperatorius Fridrichas IV Habsburgas vilkėjo raudona delija (platus apsiaustas plačiomis rankovėmis, raitelių dėvimas virš šarvų ir taip užmestas ant pečių, kad dešinė būtų laisva; paprastai delija būdavo pamušta kailiais ir su didele kailio apykakle — juo apykaklė didesnė, juo delija būdavo puošnesnė) ir visas žibėjo brangakmeniais. Juk imperatorius buvo jaunosios artimas giminė ne tik per jos motiną Habsburgaitę, bet ir per savo motiną, Aleksandros Algirdaitės dukterį: tuo būdu imperatorius ir jaunoji buvo antros kartos pusbrolis ir pusseserė. Toji Mazovijos kunigaikštytė Cymbarka, imperatoriaus motina, irgi Gediminaitė per moterišką liniją, pasižymėjo nepaprasta fizine jėga, laužydama rankomis pasagas ir pan. Jos graži statula, garsaus 15-to amžiaus skulptoriaus Vito Stvošo darbo, iki šių dienų puošia vieną iš Innsbruko aikščių...
Karalaitės dvarui ir garsių palydovų būriui susitikus, įvyko jautrus pasisveikinimas, gražbyliškos kalbos. Jaunoji, matyt, buvo pripratusi prie iškilmių, nes drąsiai atsakė prakalba į pasveikinimą. Po to tuojau kilniosios damos nusivedė ją į patalpą prie bažnyčios ir ėmė puošti vestuvėms, šukuoti plaukus, dėti ceremonijai skirtus drabužius. Po ilgos, varginnačios kelionės jaunajai neduota net pailsėti, laiko papročiai reikalavo tik susipažinus jauniesiems stoti prie altoriaus... Apie patogumus tada negalvota...
Vestuvių iškilmės truko keletą dienų. Po sutuoktuvių ėjo puotos, šokiai, turnyrai, dovanų įteikimas ir įvairios ceremonijos, kuriose jaunoji kaskart turėdavo pasirodyti naujais drabužiais, daugiausia ryškių spalvų aksomo, damasko, brokato. Puotų metu buvo patiekiami įvairūs, gausūs valgiai ir gėrimai. Tų valgių sąrašas yra išlikęs iki šių dienų — tai sunkūs ir grubūs mėsiški patiekalai, įvairios žuvys, kepsniai, retos tada daržovės, tešlainiai ir net paties imperatoriaus virėjo pagamintas kažkoks prašmatnus meduolis. Visi valgiai paskaninti rytietiškais prieskoniais, paduodami keista mums šiandien tvarka ir, kurie, kaip atrodo, nepatenkintų mūsų laikų gomurio. Triukšmingai linksminosi diduomenė, miestiečiai ir net paprastoji liaudis buvo vaišinama aikštėse.
Lietuvos atstovas Manvydas buvo pagerbtas puikiomis dovanomis ir prie stalo jam buvo skirta vieta prie pačių augščiausių svečių su imperatorium priešaky. Deja, Manvydas puotoje nedalyvavo, nes viešnagėje gavo kažkokią apkrečiamą ligą, dėl kurios numirė kelyje atgal Lenkijoje, nepasiekęs net Lietuvos.
Jaunosios Bavarijos kunigaikštienės, taip iškilmingai sutuoktos, gyvenimas nebuvo laimingas. Jos vyras greit pasidarė jai neištikimas ir mūsų Gediminaitė praleido savo amželį vieniša, lyg kalinė Trausnitzo pilyje, kur iki šiol kabo jos portretas, o Landshuto miesto rotušės salėje — garsių vokiečių dailininkų piešiniai iš vestuvinių iškilmių, kurios, po 500 metų, vokiečių vaidinimais yra gaivinamos. Taip pat ant kai kurių Bavarijos pilių, kaip Passau, iki šiol galime matyti Lietuvos Vytį, kuris primena mums apie kunigaikštytę iš Lietuvos.
Literatūra:Papee, Fr., Szkice historyczne; Ivinskis, Z., šv. Kazimieras; Garbacik, J., Pls. Słownik Biograficzny, str. Elzbieta Rakuska; -— Landshut, Verkehrs- und Verschoenerungs- Verein e. V., Liet. Enciklopedija, str. Elzbieta, Cymbarka, Aleksandra Algirdaitė.
