Partizanai: Istorija ir dabartis

Nelė Mazalaite—Kiškių lanka, novelė

Iliustravo B. Vilkutaitytč-Gedvilienė

Per stiprų miegą girdi eigulis Andriekus, kad kieme kerta medį, o jo žmona sapnuoja juodvarnį, kuris nukrito nuo stogo ir snapu kapoja lango stiklą. Netrukus ji visai pabunda ir, nežadindama vyro, klausosi: tyliai, bet nesustodamas kažkas pirštų krumpliais daužo į langą. Per stiklą eina šiurpus virpėjimas ir taip pat pradeda virpėti jos kūnas. Ir ūmai baimė suspaudžia jos širdį.

—    Neik, — šnibžda ji vyrui, kuris, tylėdamas lipa iš lovos, ir greitai valkstosi, — neik.

—    Nebijok, Morta, — sako jis garsiai ir nuo jo balso ji pasidaro ramesnė: šitaip yra visą jų gyvenimą, pagalvoja ji, kad tiki jo žodžiais ir darbais. Ji mato, kaip jis išima iš po pagalvės brauningą, ir, suspaudusi rankas, seka jį išeinantį per pilką aslą — ir tyli.

Andriekus laiko ginklą rankoje, atsargiai atšaudamas duris, tačiau niekas nepuola į vidų, ir ant slenksčio jis žvalgosi. Prie lango stovi augštas vyras ir dabar eina į durų pusę — ir eigulis eina pora žingsnių į jį.

Yra gegužės naktis, yra šviesi naktis, pusiau išaušusi, ir žmonių veidai gerai matomi. — Gal but, užtektų mažesnės šviesos, kad pažinčiau tave, — galvoja eigulis ir žiūri į savo sūnų.

Abu yra sustoję prieš vienas kitą ir žiūrisi — ir dabar tėvui vėl atrodo, kad jis girdi atsitrenkiant kirvį į medį — bet tai kažkas beldžiasi jo širdyje. Jam atrodo, kad jis netenka minčių ir regėjimo — ir praeina daug sekundžių, kol jis atsikvepia ir pasidaro toks, kaip visada.

Tada jis pastebi, jog jo sūnus stovi įkritusiomis akimis, ir jo žandų kaulai atsikišę. Jo kelnės purvinos ir švarko petys praplėštas — tėvo veidą perpila kraujas — nieko nesakydamas, jis eina į vidų ir duris palieka atidaras. Sūnus įeidamas jas uždaro.

Motina jau yra užsimetusi drabužius, ji, gal būt, stovėjo už tėvo nugaros ir viską matė — nes dabar ji nesistebėdama puola prie savo vaiko ir apkabina jį abiem rankomis. Tylėdama ji glosto jo plaukus, ir kaklą, ir švarką — ir jis, nutvėręs jos ranką, pabučiuoja.

Tuomet ji gailiai kukčiodama pravirksta ir įsikniaubia į jo petį.

—    Duok man valgyti, mama, — sako jis pusbalsiu ir nuo to ji atsigauna.

Ji iš karto vėl pasidaro vikri ir stipri, nes pati turi teikti globą. Lengvai ir greitai vaikštinėja ji iš virtuvės į trobą, ir ūmai pajunta, kad šypsosi ir kartoja: mama, valgyti! Atrodo, ji tik dabar atpažįsta savo kūdikį, iš tų žodžių, kurie pirmieji išauga žmogaus kalboje.

Kartą ji sustoja tarpduryje ir išsigąsta kad abu vyrai vis dar tyli. Ir tuojau ją apima nauja baimė dėl to, ką jie galėtų kalbėti. Užtat yra gerai, kad sūnus tuojau sėdasi už stalo ir valgo.

Tėvas atitraukia užuolaidas, ir kambarys prašviesėja — jau yra visiškai išaušę. Žiūri jis į langą ir galvoja, kad naktis yra kaip didelis, šakotas medis, kurį saulė apgenėjo dideliu spindinčiu kirviu. Jis girdi garsų, čepsintį kąsnojimą, ir atsisukęs mato, kaip godžiai valgo jo sūnus — prie šito stalo dar nėra sėdėjęs toks alkanas žmogus. Ir jį apima toks beribis gailesys, kad nori pasakyti kažką labai gražaus, tačiau tiktai prieina, stovi už jo nugaros ir suploja jam per petį.

Tuo metu motina įneša dar vieną ąsotį pieno, ir pamačiusi vyro ranką ant sūnaus nugaros, palinksi galva, ir jos akys sužviguliuoja jaunai ir laimingai. Ji pripila antrą stiklinę ir paduoda vyrui — lengvai gurkšnodamas, jis svarsto savyje klausimą ir pagaliau ištaria:

—    Iš kur tu atsiradai?

Bet sūnaus akys yra visiškai stiklinės ir jo galva svyruoja — jis snaudžia.

—    Paguldyk jį, — sako jis lėtai. Tačiau, kai ji purto pagalvę savo lovoje, jis pasako kietai:

—    Ne čia, aš nežinau iš kur jis grįžta, bet jau seniai jis prarado teisę rodytis čia dienos šviesoje.

Motina nesako nieko, o sūnus jau visiškai miega, atsirėmęs alkūnės. Valandėlę tėvas galvoja ir nutaria:

—    Paguldyk jį dabar sandėliuke — vėliau galės miegoti su Algirdu — ir jis pats nuneša ten savo patalus.

Paskui sako:

—    Eisiu truputi apsižvalgyti.

II

Saulė jau pasirodo, kai jis išeina į kiemą — šilima leidžiasi į žemę, tiktai mažas greitas vėjas narsto po lapus. Visas sodas žydi, nulinkusi obels šaka paliečia kepurę — žiedai yra drėgni, tarsi jie visą naktį būtų gėrę, galvoja eigulis — gėrę ir negalėję atsigerti, kaip Vincas pieno.

Iš serbentų krūmo išbėga vienas šuo, o iš būdos raivydamasis išlenda kitas — ir abu glaustosi prie šeimininko.

Jie iš karto pažino atėjūną, — mano eigulis, — kaip aš nesupratau, kad kieme vaikštinėja savas, kitaip jie būtų suplėšę mišką lojimu.

Žaisdami jie ritasi pirma jo, jie žino rytmetinį kelią į mišką: per sodą, per laukymę, pro storąjį jovarą ir žalią kelmą prie jo. Bet šiandien eigulis dažnai sustoja — kažkas yra pasikeitę, kažkas yra prisidėję prie kiekvieno daikto, ir jis mato ir girdi kitoniškai. Ūmai mintys užgriūna jį kaip medžiai: iš kur ateina jo sūnus.

Jis atsisėda ant kelmo, minkšto, kaip gera kėdė, ir mėgina galvoti apie jį, apie kelmą: tu esi senesnis už mano laimę ir vargus — aš buvau mažas, o tu toks pat kaip šiandien, ir tavo brolis jovaras taipgi.

—    Iš kur atsirado Vincas? — vėl trenkia mintis, tačiau jis stengiasi atkakliai galvoti kitą: kaip gražiai sužėlė laukyme pievelė, ir šunys tupi ten viduryje, kaip du rausvi baravykai. Kadaise — tai atrodo taip baisiai seniai — jis klausinėjo savo tėvo: kodėl čia tokia pieva ir iš visų pusių miškas? Ir senasis eigulis sakydavo: čia zuikiai vakaruškas kelia. Ach, tėve, aš buvau mažas, o dabar ir aš turiu sūnų ir nežinau iš kur jis atėjo.

Ne, juk jis ne tą galvoja: jis atsimena, kaip tykojo pamatyti dieną ir šviesiomis naktimis zuikių puotą — tačiau niekuomet tas nepavyko. Tiktai kartą mėnesienoje regėjo čia stirnelę — ji šokinėjo kaip rudai gelsvas lapas vėjuje, ji buvo daili kaip mergaitė.

Dėl kelmo, dėl zuikių, dėl miško žalumo, dėl kažko neapsakomo ir nematomo — išvežtas mokytis jis po trejų metų grįžo ir pasiteisino savo tėvui: — Man patinka mokyti žmonės, bet aš noriu būti eiguliu, kaip ir tu, aš niekad nenoriu pasitraukti iš tėviškės.

—    O mano vaikas buvo išbėgęs ir aš nežinau iš kur jis grįžta.

Šalin, šėtone gundytojau! — šaukė jis savo sieloje. — Kam tu lendi į mano atsiminimus, aš kątik regėjau, kaip aš, vienintelis sūnus, buvau kartą apleidęs savo namus.

Su savanoriais buvo jis išėjęs, su tokiais pat vienturčiais, su paskutiniaisiais sūnumis, ir grįžo, kai buvo jų pačių išgelbėta laisvė — grįžo subrendęs ir dar labiau įsimylėjęs tėviškę. Ją paveldėjo netrukus, ir taipgi tėvo profesiją, ir į šiuos namus atsivedė mokyklos draugę į žmonas. Artimiausias kaimynas gyveno už pusantro kilometro, tačiau jiems nebuvo nuobodu miške. Ir kaip čiulbantis miško lizdas atrodė jų namai, kai atsirado Jonas ir Vincas — dvyniai, paskui atėjo Aldona ir Algirdas. Šitoje pievoje jie yra bėginėję, kaip zuikučiai, vėliau sėdėjo čia su knygomis. Jie mokėsi, ir žiemą namai buvo tušti, tarsi išskridus paukščiams. Motiną kartą sakė: — Jeigu laukimas turėtų sėklas — miškas būtų išaugęs iš mano laukimo. — Jis nekalbėjo to, bet visuomet laukdavo pavasarių ir jų. Laukė savo vaikų ir laukė augančių juose žmonių.

Vyresnioji pora artėja į jaunuolių amžių — septynioliką metų turi jie, ir po metų baigs gimnaziją — ir štai pirmoji nelaimė jau artinasi į namus, nors ji atrodo juokinga. Jie juokauja, kai Vincas įsimyli žydaitę ir praleidžia su ja daug laiko — tėvams nepatinka šitai, bet jie nenori rodyti griežtumo, ir draudimu neverčia šitos menkos istorijos į kažką didelio. Ir vis dėlto, jie netrukus sužino, jog jų baimė išsipildė — tačiau tai nėra meilė su vedybomis, tai yra politika. Draugystė su svetimtaučiais, slapta spauda, raudonos vėliavos — ir vieną dieną sugautas su atsišaukimais jų sūnus atsiduria prieš teismą ir kalėjime.

Ne, ne, jie nebuvo jam uždarę savo širdies ir pagalbos, tačiau jį perstipriai buvo pririšę anie: kalėjime pasidaro jis dar labiau svetimas, ir po dvejų metų išėjęs iš ten jis jau nėra jaunuolis nei žmogus — tiktai partietis. Taip, namiškiai tartum susigrąžina jį: kelių mėnesių sunki liga parveda jį namo ir pasveikęs jis pasilieka ten. Gal būt, gal būt, jie būtų išgelbėję jį nuo viso pikto aplinkui jį ir jame pačiame, jeigu nebūtų birželyje bolševikai užpuolę viso krašto. Iš puvėsių, iš tamsos iššliaužė tarsi pasalų gyvūnai, visi, kas slėpėsi ir laukė savo valandos — ir jų ryšiai pasirodė tvirtesni už namiškių meilę. Ir jie pamatė Vincą kitokį, jame išaugo noras valdyti, pasirodyti — jis išėjo į priekį su naujaisiais ir didžiavosi, kad gali užimti matomą vietą. O jie gėdinosi dėl to, ko jis didžiavosi. Kai jis grįždavo namo — maišėsi priekaištai ir prašymai. Su Jonu, su tuo, su kuriuo gimė vieną valandą ir mylėjosi visą amžių labiau, negu kiti vaikai — su juo nesikalbėjo dabar kitaip, kaip bardamiesi. Taip, taip, kai įvyksta šitoks skilimas, artimieji žmonės tarp savęs nesiginčija — jie pjaunasi.

Jie girdi nuolat, su nuleistais veidais klausosi jie, kad Vincas plačiai gyvena, švaistosi pinigais ir rodo savo galybę — ir jie džiaugiasi, kad jis visai nebesirodo savo tėvų namuose.

Ne, vieną kartą jis ateina. Yra vėl birželis, trėmimo metas, dieną ir naktį bolševikai plėšia žmones iš namų, ir jie girdi, kad Vincas talkininkauja svetimiesiems, ir ne vienas jį yra regėjęs stovintį sunkvežimyje šalia čekistų. Buvo praėję dvi tokios dienos, ir vakare jis ateina: — Labas vakaras, — pasisveikina jis ir jam niekas neatsako.

Jis sėdasi ir patylėjęs taria: — Dėl visa ko vakarais nenakvokite namie, visaip gali atsitikti.

Niekas nesako jam dėkui už perspėjimą, niekas neatsiliepia nė vieno žodžio. Jis pasako dar kažką, dar ir visi tyli. Tuomet jis atsistoja įpykęs ir jo kalba yra su keiksmais. Niekas nesudraudžia jo, net Jonas. Glamžydamas kepurę išeina jis, ir niekas nestabdo, net motina. Niekas nepakelia žvilgsnio į išeinantį, ir taip jis apleidžia namus visiškai, nes po trijų dienų karas ateina kaip valanti audra, ir bolševikai bėga.

Trys partizanai iš šių namų išeina saugoti savo žemės turto, ginti žmones ir varyti lauk priešus — visi trys vyrai. Ir grįžo du: senas tėvas, sužeistas šešiolikos metų sūnus — o Jonas krito nuo priešų kulkos. Medicinos studentas Jonas guli parapijos kapinėse, kai jo dvynis brolis išbėgo su priešais, su tais, kuriems vergavo. Taip kalba žmonės apie jį, taip apie jį pasakoja — namiškiai nežino nieko, tiktai tiek, kad jo nėra. Bet, gal būt, jį nušovė vokiečiai, gal partizano kulka atlygino už viską — kartais galvojo tėvas.

Dabar šičia jis pamažu atsimena, jog apie Vincą galvojo daugiau, negu apie žuvusįjį, kuris buvo jų pasididžiavimas ir pagarba. — Visuomet labiau rūpinamės nedoraisiais vaikais, — kažkada pasakė motina.

—    Ir dabar jis atsirado — iš kur? — šita mintis dabar tėra viena: — Gal jis nebuvo išbėgęs ir slapstėsi kitame Lietuvos pakraštyje? Ar sužeistas gulėjo pas gerus žmones? Ar buvo kalėjime ir dabar išbėgo — keliavo pavargęs, išsiilgęs savo namų, gal būt, išgijęs iš savo nusidėjimų? Kur dvidešimt tris mėnesius buvo mano sūnus? — Sūnus. — Ir kažkas iš sielos išima kelerių metų rūstumą, sielvartą ir gėdą, ir palieka tiktai gailestį.

Eigulis stojasi nuo kelmo ir skubiai žengia į namus. Sandėlyje prie virtuvės, tamsioje kamaraitėje stovi jo žmona ir nenuleidžia akių nuo miegančio sūnaus. Ir kai jis atsistoja greta — atrodo jam, kad jie pirmą kartą pasilenkė prie pirmgimio lopšio. Ir ūmai per širdį nudiegia kaip kulka; tuomet gulėjo jie du, o kaip dabar guli mūsų antrasis!

Trankiai atsidaro trobos durys, pravyra langas, pro jį įsismelkia paukščių čyrenimas ir susilieja su Aldonos dainavimu.

—    Mama, — šūkterėja ji, — ką tu čia darai?

III

Ji pribėga, smalsiai žiūri prasilenkus pro tėvų pečius, užsimerkia ir vėl žiūri, kol akys įpranta — ir pažįsta. Paskui pasako tiktai pašnibždomis:

—    O, Dieve!

Jie tebestovi taip krūvoje, kai įeina Algirdas, ir tuomet Aldona atsiliepia:

—    Ar tu gali įsivaizduoti — čia guli Vincas.

—    Tu dar tebemiegi, mergaite, — sako juokdamasis brolis, — draugas Vincas šiuo metu turėtų būti — — —

—    Va, čia, sandėlyje, — rodo Aldona, ir motina pertraukia ją, neįprastai kietu balsu ji sako:

—    Eikite praustis, vaikai.

Jie pasitraukia pusbalsiu kalbėdamiesi, ir susėdus valgyti daugiau nieko neužsimena. Tačiau visi krūptelėja, kai pusryčių viduryje pasirodo Vincas.

Jis turi būti pripratęs prie vargo ir budrumo, jeigu taip greitai pasilsėjo, — galvoja tėvas ir žiūri: abu jaunieji valgo, nepakeldami galvų, ir Vincas paniuręs stovi viduaslyje. Tėvas pats nežino, kokie jausmai maišosi jame, tačiau jis pirmas pasako:

—    Sėsk.

Motinos rankos dreba, kai ji stumia jam lėkštę. Visi valgo keistoje, nejaukioje tyloje — ir tėvas tyliai pyksta ant tų dviejų, kad jie neprakalbina brolio. — Taip, prakeikti ir išvaryti iš namų tegali tėvai

—    ir jie gali atleisti, o kiti artimieji yra nenuolaidūs, jie nemoka užmiršti. Ir jis pajunta, kaip myli savo atsiradusį sūnų, kai tas prataria:

—    Kaip su medžiokle, Algi? Nušovei ką nors šią žiemą?

Jis yra gudrus, — šypterėja tėvas, — į šitą klausimą jam nebus nutylėta. — Taip, Algirdas atsako, jis kalba santūriai ir trumpai, tačiau kalba jau prasidėjo. Dar kelios minutės, ir Aldona užsimiršusi pasakoja:

—    Bet tėtė! Pagalvok tik, Vince, tėtė per adventą nušovė vilką. Ir kur? Niekad neįspėsi: kiškių lankoje,—    galima sakyti, vos ne virtuvėje. Parodysiu tau kailį—    puikiausias — — —   

Šunys loja, loja kieme, ir girdėti žingsniai — Vincas staigiai pašoka, ir tėvas stojasi nuo stalo.

—    Pasislėpk, — sako jis dusliai, ir Vincas skubiai išeina ten, kur miegojo — ir visiems darosi nyku. Argi taip bus visuomet? — galvoja tėvas, gal būt — visi galvoja taip.

Žmogus ateina su girininko rašteliu, ir kol kalbasi apie reikalą — eigulis Andriekus galvoja kartkartėmis: argi mes visuomet bijosime šuns balso? Kaip išsigando Vincas! Praeities darbai laiko jį už alkūnių, net jei jis grįžo pasitaisęs ir apgailėjęs — jam nebus leista gyventi ramiai ir nematomai.

Jis nesako to žmonai, kai jiedu važiuoja į bažnyčią, bet ji pati nepakelia savo minčių — mato jis.

Ji meldžiasi stipriai ir ilgai. — Ar tu prašai, ar dėkoji? — galvoja vyras. — Tačiau yra gerai, kad tu gali kalbėtis su Dievu. O jis pats šiandien negali pajudinti lūpų. Jis išeina į šventorių ir tuojau pasigaili, nes prieina vienas ir kitas pažįstamas, ir prie kiekvieno jų žodžio eigulis galvoja: gal būt, jie žino? Ir jam, per amžius nepažinojusiam jokios baimės už savo elgesį, dabar darosi baugu ir gėda prieš Dievą ir žmones. Užtat, vos sulaukęs pamaldų pabaigos, išsiveda žmoną ir susirengia namo.

Kelias eina pro kapines, ties vartais eigulis sustabdo arklį.

—    Gal aplankysime Joną? — sako jis ir abu eina į kapinių vidurį.

Šviesi ir minkšta žolė kloja visus kapus, tačiau motina taria, jog žaliausia yra virš vieno, ji auga ant tokio jauno kūno. Akmuo spaudžia jį į žemės gilumą, akmens kryžius, o iš jo šypsos be priekaištų ir be rūpesčio dailus, geras veidas.

—    Aš buvau užmiršusi, kad jie taip panašūs su Vincu, — šnibžda motina ir pasilenkusi bučiuoja Jono atvaizdą.

Yra keista, bet iš kapų jie išeina giedresni, negu įėjo čia. O kai artinasi į namus — pavasario saulė yra tokia skaisti virš sodybos ir ant miško viršūnių, kad jauti kaip gera gyventi.

Iškinkęs arklį, eigulis sustoja ir klausosi: paukštis alksnyje švilpauja, ir miške švilpteli, tarsi piemuo, prašniokšdamas traukinys. Arklys suprunkštė atsigėręs, kažkame toli sumykė avis. Kaip malonu, kad gyvenimas kartojasi kas dieną, kad nelaimės ir keisti dalykai yra reti — galvoja jis, ir jo akys ilsisi ant kiekvieno pažįstamo daikto.

Prieangyje kalbasi motina su Aldona, ji tik ką paklausė mergaitę:

—    Tu viena?

—    Algis nuėjo karvių perrišti.

—    O — — — Vincas?

—    Miške, — taria trumpai duktė, ji pasišauna eiti ir vėl grįžta prie motinos: — Nepyk, bet man jis nepatinka. Geriau, kad jis nebūtų grįžęs.

Šituos žodžius girdi jau ir tėvas, ir galvoja, kad į kasdienį lygų gyvenimą įžengė kažkas negero ir jau viskas pradeda griūti.

—    Labas vakaras, — girdi jis seniūno sūnaus balsą.

IV

—    Kame Algis? — klausia vaikinas ir eigulis šyptelėja: žinome šitą mažą veidmanystę — klausti brolio ir galvoti apie seserį. Pasižvalgęs jis šaukia:

—    Aldute, padėk šiam kavalieriui surasti Algį.

Ir jam vėl yra lengviau, kai žiūri į einančius jaunuolius.

Taip pat, tur būt, mano ir seniūnas, artindamasis prie namų. Jis pamoja galva į vaikų pusę ir kažką suniurzgia juokdamasis. O paskui abu vyrai sėdi ant prieklėčio ir kalbasi apie duokles, potvarkius ir kitokius vargo žodžius, atsiradusius su okupacijomis.

Kalbos ryja laiką ir pradeda kristi sambrėkšmis, tada atsiranda jaunieji, ir visi sueina į trobą. Svečiai šiandien jie darosi įkyrūs: kiekvieną minutę gali pareiti tas, kurio svetimi neturi matyti. Vienas ir kitas namiškis žvalgosi į kiemą, ir visi krūptelėja, kai virtuvėje tarsi kažkas subilda.

—    Taigi, taigi, — labai garsiai prakalba eigulis, ir nusišluosto prakaitą nuo kaktos, taip palengvėja, kai svečiai kaip tik pakyla išeiti.

O prie durų seniūnas atsimena dar vieną naujieną: už trisdešimties kilometrų, laukuose užvakar naktį rusų lėktuvai nuleido parašiutininkų, penkis tą pačią naktį nušovė ar pagavo, o du paspruko.

Yra tyla, kai seniūnas pabaigia pasakoti, paskui motina ūmai atsisėda. Ir tada eigulis ramiai pasako:

—    Neapsimoka jiems šitokia kelionė!

Seniūnas dar kalba, jog jis laikė pasakomis visus

šituos parašiutininkų mėtymus, bet kai jau kaimynystėje tas įvyko, tai pasirodo bjauri teisybė.

Dabar svečiai tikrai išeina, eigulis palydi juos iki vieškelio. O sugrįžęs į vidų girdi, kaip ten karštai kalbasi:

—    Gerai, kad ir tu girdėjai, — kalba karštai Algirdas, — kad girdėjai, ką Vaineikis pasakojo: mums nera reikalo teirautis, iš kur tu atvykai.

—    Tu tikrai iš ten? — klausia nuo slenksčio tėvas, ir Vincas atsigręžęs į jį sako:

—    Taip.

—    Atvažiavai bepročių jieškoti savo partijai, — susijuokia Algirdas, — bet tėvas pertaria jį rimtai:

—    Tylėk. — Ar tu manai ilgai likti pas mus? — klausia Vinco, ir tas vėl pasisuka į tėvą:

—    Ne, — sako jis šaltai. — Bet ar nė savaitės jūs negalite mane paviešinti?

—    Aš norėjau, kad tai būtų visą amžių, — pusbalsiu taria tėvas ir priduria, — eikite miegoti.

Broliai abu išeina į svirną, ten motina pakloja antrą lovą, ir jie abu atsigula, jau nesikalbėdami. Per miegą Algirdas junta, kad durys darosi — ir pašoka. Taip, Vinco patalas tuščias. Algirdas valandėlę dvejoja: gal pasekti jį? Paskui laukia, taip praeina nemažai laiko, ir pagaliau užmiega.

V

O pabudęs rytmetį mato brolį miegantį ir netiki pats sau, kad šiąnakt anas buvo išėjęs ilgam. Dienai prasidedant širdis yra atlaidi: jis stovi pravirose duryse ir žiūri prisimerkęs į saulę — šitokį gegužio rytą negali būti pasaulyje blogų žmonių, ir priėjęs draugiškai žadina brolį. Vos paliestas Vincas pašoka ir jo akys yra baimingos.

—    Kelk, pasidžiauk sodu, — taria Algirdas. — Svetur tu negalėjai to matyti. Gal būt, nors tai pasieks tavo apkerpėjusią širdį.

—    Tu komikas, — sumurma Vincas, — leisk miegoti, — ir jis nusisuka į sieną.

Jis atsikelia tik prieš pietus, ir tuo metu grįžta iš girininko tėvas — jis parneša nelinksmų žinių: šią naktį susprogdintas tiltas per plentą, ir jį saugojęs lietuvis kareivis nušautas.

—    Aha, — pasako Algirdas ir ūmai atsisuka į brolį, ir tada visi sužiūri į jį, o tėvas pasako:

—    Tai šitokie yra tavo bendraminčiai. O, galbūt, gal būt, ir tu atvykai paraginti neišmintinguosius panašiems darbams?

Vincas nusijuokia ir jo balsas yra pašaipingas:

—    Jūs patys esate neišmintingi. Ne, kas man rūpi tokie niekai, aš turiu didesnių uždavinių.

Jis išeina švilpaudamas ir linksmas, ir Algirdas taipgi dingsta. Pietūs lieka beveik nevalgyti — motinos akys yra raudonos, ir tėvas jaučiasi toks pavargęs, kad negali pakelti bulvės. Ir is negali nustovėti vietoje, jis išeina pasižvalgyti, ir nedaug nuėjęs, grįžta, pasiima šautuvą ir vaikštinėja po mišką. Jis braidžioja po drėgnus eglynus ir pereina pušų birže. Oras, sakai ir miško nuotaika padaro jį ir vėl budrų, tačiau nerimas, kaip genys, visą laiką kala jo smegenis. Jis laukia kažko negero ir nenustemba, kai grįždamas išgirsta du pažįstamus balsus. Tankmėje ir nematomi kalba jie, bet jis tarytum regi jų veidus, jų žvilgsnius.

—    Nesigink, — dabar kalba Algirdas, jis šaukia taip, lyg nori pasikviesti visą pasaulį, — nesigink! Aš gi pats girdėjau, ką tu neseniai tareisi su savo velniadraugiu! Aš ir taip spėjau, kad tilto istorija yra tavo darbas, o dabar tu pats pasigyrei jam!

— Tylėk, šunie! — sušnypščia Vincas, ir praskleidęs šakas, tėvas mato jo piktai iššieptus dantis.

—    Ir šią naktį turi suliepsnoti buvęs valstybinis ūkis? Ir kodėl tavęs nepašovė, kai tu savo išdaviko kojas nuleidai į mūsų žemę. Žmogžudy, brolių pardavike! Tavo nuodėmes atpirkdamas žuvo Jonas, ir aš niekuomet nebebūsiu sveikas ir stiprus. Ir tu dabar taip gerai sugalvojai: saugiai sau pagyvensi tėvų troboje, be įtarimų, ir kas naktį atliksi po vieną nusikaltimą! Ir tu išdrįsai, tu neturi paprasčiausios gyvulio gėdos. Ne! Jeigu tu dar mėginsi ėsti tėvų širdis ir užtrauksi mums pražūtį, jeigu tu tučtuojau neišnyksi — aš pats nudėsiu tave.

Algirdas yra išbalęs, ir atrodo toks menkas prieš augštą, tvirtą brolį, bet tėvas mato, kad šią minutę tas vaikas kažkuo yra stipresnis.

—    Tu — — — tačiau Vincas nebaigia, nes tarpjų stovi tėvas ir nežiūri nė į kurį, paskui minkštai savo Algirdui:

—    Palauk, vaike, — ir dabar atsisuka į antrąjį ir žiūri į jo akis.

—    Tavo brolis yra teisus. Nekalbėsim apie kitus, bet jo vieno sąskaita tau yra didelė. Ką mes turime daryti su tavimi?

—    Kokia teise — — —

—    Ką aš turiu daryti su tavimi? — sako tėvas ir jo balsas suskamba grėsmingai. — Jeigu mes būtume laisvi — aš pats nuvesčiau tave teismui. Bet aš neturiu teisės perduoti tave vokiečiui, ne! Ir negaliu užmušti kaip vilką. Gal būt, aš taip pat nusikalstu paleisdamas tave, bet eik. Eik, — sako tyliai, uždusdamas, — ir niekados negrįšk. Aš būsiu budresnis už mūsų kiemo šunis, pasisaugok. Eime, Algirdai.

—    Ką mes sakysime mamai? — taria berniukas susimąstęs, ir tėvas atsako tvirtai:

—    Viską. Nesu nieko melavęs tavo motinai.

Jis nesumeluoja ir šitą kartą — viskas yra papasakota, viskas aišku, tačiau šią naktį nė vienas tuose namuose ramiai nemiega.

VI

Ir rytą pakyla visi su nesakoma baime: kas bus išgirsta šiandien? Ne, nėra jokių naujienų, aplinkui nebuvo užmušta, niekur nedegė ir nieko nesugavo nusikalstant. Kai taip praeina dar kita diena, eigulį apima krimtimasis: gal, vis dėlto, buvo neteisus su savo vaiku, gal Algirdas nenusiklausęs gerai kalbos, perdaug pridėjo broliui piktų intencijų? Duok, Dieve, kad būtų apsirikta. Duok, Dieve, kad jį sukrėstų šitas pasikalbėjimas, šis išvarymas, kad jis būtų liūdnas — juk kiekvienas gali būti išgelbėtas, tik truputį sujaudintos širdies ir gero noro. Maža viltis atsiranda tėvo sieloje, ir pamažu grįžta ramumas. Kažkoks lengvumas nusileido ir ant visų namų — jie pradeda val-gyti, miegoti ir kalbėti laisvai tarpusavyje ir su kitais. nesiskubina kaip ir visais kartais ir visų mylimi —  Ir eigulis Andriekus jau nebejunta gėdos, nei baimės, susitikdamas su svetimais, jis vėl džiugiai ir su noru dirba savo darbą ir yra vertinamas visų.

Šiandieną jis palydi naująjį girininką į urėdiją ir padeda jam sutvarkyti daugelį reikalų, nes jis yra senas vilkas ir viską sugeba, šitai jį verčia truputį didžiuotis, ir jis kalbėjo ir juokavo daugiau, negu bet kurią kitą dieną. Jis grįžo su girininku vėlų vakarą, ir nuo girininkijos suko vienas tiesiai per mišką namo.

—    Andriekau, — vejasi jį per kelią girininkas, — pasiimkite dėl visako mano šautuvą, dabar toki laikai.

—    Nereikia, — pasako eigulis, bet paskui pritaria, — gal ir gerai.

Labai gerai, pagalvoja jis netrukus. Yra lyjanti naktis, tačiau pilnačio metas ir mėnuo jaučiasi net ir pro lietų. Nėra šviesu, tačiau miškan įpratusios akys iš karto pastebi ant geležinkelio pylimo kažką nereikalingą. — Eigulis sustoja. Pašaukti? Eiti artyn? Jis svarsto, nusiima nuo pečių šautuvą ir kartoja tyliai — labai gerai.

Tas ant pylimo švysterėja pažemiu ranka pritemdyta lempute: argi jis nededa minos ant bėgių?

—    Stok! — sušunka eigulis, jis pats nežino, kad šaukia, jis supranta išgirdęs tik savo balsą.

Žmogus pašoka, ir pro eigulio kojas prazvimbia kulka. Ir tuo pačiu metu šauna jis. O, gera medžiotojo akis, gera ranka! — galvoja jis ir eina prie tamsaus susmukusio daikto. Kai jis artinasi, jį krečia toks drebulys, kad šautuvas linguoja jo rankoje, ir kai brėžia degtuką — jis jau žino. Žino — ant geležinkelio bėgių guli jo sūnus, ir jis jau nebemato, kad jį nušovė tėvas. — Gera, taikli ranka, — galvoja eigulis, ir mąsto: ar jis pažino mano balsą šaudamas? Jis dar užbrėžia degtuką, atsargiai surenka sūnau atneštus daiktus ir nuneša žemyn į griovį: traukinys praeina sveikas šį kartą — mano jis. Paskui grįžta ir persisveria per pečius kūną.

Lyja, įsilyja smarkiau.

—    Tai nuplaus kraują, — galvoja eigulis ir eina į namus. — Nešu aš jį kaip rugių gubą, kaip vogtą rąstą. Ne, koks tu lengvas, — sako jis garsiai, vieną kartą jis dar prakalbėjo į sūnų. — Porą kilometrų mes kaip nors pareisim. — Jis prilaiko kūną už rankos, ranka dar šilta, ir tik palengvėle šala ir stingsta. Ir ant jo krūtinės guli sūnaus galva, ji truputį linguoja nuo tėvo žingsnių.

Jis paskui niekaip neatsiminė, kiek laiko jis ėjo, bet buvo tamsu, buvo dar naktis, kai atėjo į kiškių pievą, čia jis paliko lavoną, nuėjo į namus ir vėl grįžo — ir dar nebuvo išaušę, kai jis prie lovos pasikabino šautuvą, pasidėjo po pagalve savo drabužius ir atsigulė.

VII

Jis gulėjo ilgai, visi jau buvo atsikėlę ir po pusryčių — o jis gulėjo.

—    Sergi, Jonai? — klausinėjo žmona.

Jis pakrato galva, tačiau guli visą dieną ir dar kitą — dienos yra gražios ir šiltos, kiekvieną minutę kas nors pražydi, ir paskutiniai medžiai skuba išvystyti lapus. Ir abu vaikai yra kaip išsprogę medžiai, viskas sunkaus yra nuo jų nukritę, ir jie nesulaiko savo gyvumo. Tėvas tylomis žiūri į juos iš savo lovos ir kartą lengvai šyptelėja.

—    Atnešk man vasarinius drabužius, — taria jis žmonai tą dieną ir atsikelia po keturių dienų gulėjimo, ir po pietų taria:

—    Eikš su manimi.

Už sodo į miško laukymę nueina jie, prie jovaro, prie seno žalio kelmo.

—    Ar aš taip seniai buvau ir užmiršau, ar kažkas yra ne taip: argi čia pievos viduryje augo eglaitė? — klausia ji. Ir vyras ilgai tyli, paskui sako:

—    Jos nebuvo pirma. Tu čia galėsi ateiti pasimelsti už Vincą ir — mane.

Ji žiūri ir pamažu supranta, — ji atsiklaupia ant žoles, keliais nueina iki eglaitės ir parkritus rauda labai tyliai ir labai skaudžiai. Kai ji truputį aptyla, vyras prieina, atsiklaupia šalia jos ir pasakoja apie aną naktį. Po ilgo laiko ji pakyla ir patraukia jį atsistoti — ir pasako ramiai:

—    Taip reikėjo. Aš tik verkiu, kad jie taip neišmatuojamai toli palaidoti vienas nuo kito— mūsų pirmagimiai sūnūs.

Dar praeina ilgas laikas ir ji sako:

—    Grįžkime namo — ir ten yra mūsų vaikai.

Žengdama ji laiko jo ranką ir taria labai švelniai:

—    Tu pasenai, Jonai, per šią savaitę.

O kai eina pro jovarą, ji pasako:

—    Išpjauk medžio žievėje kryželį, tėvai.