LIETUVA IR JOS KARALIAI
J. MANTVYDAS
Įsigalėjęs teigimas, kad Mindaugas buvo pirmas ir paskutinis Lietuvos karalius, verčia mus iš naujo peržiūrėti kai kuriuos istorinius faktus ir juos apvalyti nuo kaimynų tendencijų. Mindaugas nebuvo paskutinis Lietuvos karalius, bet jų buvo ir daugiau, ir štai kodėl taip manoma.
Iš popiežiaus Inocento IV laiško matome, kad Mindaugas priimamas Šv. Petro nuosavybėn su visa jo šeima — žmona ir vaikais — ir turimomis bei turėsimomis žemėmis. Pagal tą pačią privilegiją ir teisę jis vainikuojamas Lietuvos karaliumi su karūnos paveldėjimo teise ir karalystės tęstinumu jo šeimos narių asmenyse, kartu su valdomomis žemėmis. Tas faktas rodo, kad Mindaugas buvo karūnuotas ne vien kaip asmuo atskirai, bet kartu su savo valstybe — Lietuva — kuriai taipgi suteiktos pilno suvereniteto teisės karalystės formoje, galiojančios ir po valdovo mirties.
Nežinome fakto, kad po Mindaugo žuvimo ta karalystės teisė Lietuvai būtų buvusi popiežiaus atšaukta, panaikinta, nes Mindaugo dinastiją dar tęsė jo sūnus Vaišvilkas, kuris dėl politinių aplinkybių nors ir buvo užsidaręs vienuolyne, prieš tai galėjo turėti vaikų. Pagaliau nėra žinoma kiek pats Mindaugas turėjo vaikų ir abejotina, ar tie jo minimieji Ruklys su Rupeikiu tikrai buvo nužudyti, ar jų vietoje nežuvo kiti, nes vyras kaip Mindaugas turėjo sugebėti savo sunkiai iškovotą karūnos teisę apsaugoti. Atsižvelgiant į ano meto Lietuvos politines aplinkybes — karo stovis su dviem vokiečių Ordinais ir pietų bei rvtų slavais — kaimynai norėjo Lietuvos karalystės idėją sužlugdyti su pirmuoju krikščionišku jos karaliumi, todėl ir jų kronikininkai visko prirašė, o tikroji padėties žinia negalėjo per priešų apsupimą prasiveržti. Todėl ir lieka paslaptingas pomindauginis Lietuvos istorijos lapas.
Jei ir nebūtų likę tiesioginių Mindaugo dinastijos tesėjų, tai Lietuvos Karalystės teisė nežuvo, atsižvelgiant į faktą, kad kitose Europos šalyse su karaliaus nužudymu karalystės teisė nesibaigdavo, būdavo tęsiama naujos dinastijos valdovų. Ar tų naujų valdovų tikybiniai pakitimai panaikino karalystės teisę? Atsakymas yra vėl Europos karalystėse, kur pav. Henriko VIII atsimetimas nuo Bažnyčios Anglijos karūnos nepanaikino. Tas pats liudijimas ir iš Prūsijos karalių pusės, — jie, tapę protestantais, nenustojo nei karaliaus vardo, nei teisių. Ar nekrikščionis valdovas gali vadintis karaliumi? Žinoma, kad gali, jei jis tai sugeba padaryti. Daugelis prieškrikščionybinio laiko valdovų, pav. Graikijos, Persijos, Makedonijos, biblijiniai izraelitų valdovai yra vadinami karaliais. Karaliaus vardo teisė dar pagrįsčiau priklauso visiems pomindauginiams Lietuvos valdovams, nes jie paveldėjo jau nuo ano meto tarptautinės teisėspripažintą Lietuvos Karalystę ir patys buvo absoliutūs suverenai, nuo jokios užsienio politines ar idealoginės jėgos nepriklausomi.
Negalima tikėti, kad su Mindaugo mirtimi žuvo ir jo toleruotas krikščionybės veikimas Lietuvos teritorijoje. Nors vyskupo Kristijono nesėkmingas veikimas Žemaičiuose, jam labiau besirūpinant teritoriniais savo reikalais, baigėsi pasišalinimu, Roma buvo parūpinusi Mindaugui kitą vyskupą — Vitą — skaitomą lenku, deja, iš tokio krašto, kurs tada dar nebuvo lenkiškas, todėl galima tikėti, kad tas Vitas (Vytas, vytis) — bus buvęs prūsas, nemokąs lietuvių kalbos, kad labiau įtiktų Mindaugo tautiškai bažnyčios politikai. Ar tas Vytas ištikrųjų negavo veikti Lietuvoje — Gardino tariami cerkvės griuvėsiai ar nebus tik jo katedros liekanos — ar jis veikė be didesnio garso, nėra aišku, tačiau suprantama, kad krikščionybė krašte nebuvo naujiena, o Gediminas jau ją toleravo ir pats buvo apsipratęs su savo krikšto idėja. Tas rodo, kad ir iš Bažnyčios pusės nebuvo reikalo Lietuvos Karalystės tęstinumą panaikinti, nors jos valdovai nepraktikavo tos religijos. Galima prileisti, kad Gediminas ir titulavosi Lietuvos ir daugelio rusų žemių karaliumi ne vien iš savo ambicijos, bet ir pagal Mindaugo karūnos teisę bei Bažnyčios pritarimą. Mūsų akimis Gediminas, kurį tik Dlugošas XV amž. pavadino kunigaikščiu, yra daugiau negu karalius, nes valdė ir kitų tautų suverenius vienetus, skyrė ir pripažino jiems savo valdovus pagal savo absoliutę valią. Tokios pat galios valdovai buvo ir kiti, nuo Mindaugo iki Kęstučio, kronikose vadinami “rex”, sudarė šauniausią, savarankiškiausią tautinės Lietuvos istorijos tarpą, kur lietuvių kalba ir kultūra tebebuvo pilnateisės savo karalių rūmuose, gaivinama savo religijos, sutampančios su visos tautos reikalais ir jos dvasia. Tame lietuviškos kultūros laikotarpyje liko didžioji tautos galybės paslaptis, leidusi tiek amžių atlaikyti kaimynų sukeltus karus.
Vytautas Didysis buvo “de facto” ir “de jure” pripažintas Lietuvos karaliumi tik vieniems lenkams prieštaraujant. Jei istorija ir nerodo jo iškilmingo vainikavimo, tačiau ir neįrodo jo tylaus priešmirtinio nevainikavimo. Pagaliau ir nesvarbu pačios vainikavimo apeigos, — didieji valdovai sugebėdavo karūną užsidėti ir savo rankomis. Lenkų dvasininkai, turėję didžiausią įtaką Lenkijos valstybėje ir jos karališkame dvare, iš pavydo stengėsi mažinti Lietuvos valdovų titulus, kad jie nenustelbtų lenkų karūnos, todėl bus nemažai istorinių faktų bei dokumentų nuslėpę nuo istorijos šviesos, arba iš fanatizmo tiesiog sunaikinę. Gaila, kad mūsų istorikai tas jų klastas ligi šiol paraidžiui tebekartoja.
Matome, kad nuo Mindaugo laikų ligi Vytauto mirties Lietuva buvo tris kartus iškilusi kaip karalystė, kitaip sakant — buvo perkarūnuota, nors jos karalystės teisės tęstinumas tebegaliojo ir iš pirmojo karaliaus paveldėtas. To laiko Lietuva netik kad buvo absoliutiškai nepriklausoma, bet ir įtakinga užsieniuose, o pačią Lenkiją ji tiesiog rikiavo ir komandavo. Vėliau, kada Lietuvos valdovai buvo renkami ir Lenkijos valdovais, jų garbė nemažėjo, — tapo dvigubais karaliais. Lietuvos karaliai valdė Lenkiją būdami mūsų kilmės žmonės. Nors to laikotarpio karaliai mūsų tautai daug naudos nedavė, tačiau visada išlaikė seperatinę Lietuvos idėją su atskira santvarka karo, politikos bei ūkio srityse. Lietuvą su Lenkija terišo tik Lietuvos karaliaus išrinkimas Lenkijos karaliumi. Tokia padėtis tęsėsi iki Žygimanto Augusto, paskutiniojo iš Gedimino giminės, kurio valdymo laiku buvo sudaryta Liublino unija, panaikinusi Lietuvos atskirą karalystę. Nuo to laiko prasidėjo gėdingiausias Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istorinis laikotarpis. Tada priviso nelietuviškais vardais išdidžių ponų, savo vardus rašiusių didžiosiomis raidėmis laiškuose, bet neįstengusių įsirašyti lietuvių tautoje nė mažiausiomis raidėmis. To laikotarpio palikimą randame lietuvių anekdotuose apie ponus ir sužalotose ūkininkų pavardėse.
Sutraukę visa, kas čia pasakyta, randame tokias išvadas: 1) Mindaugas nebuvo paskutinis Lietuvos karalius, 2) Lietuva turi karalystės teisę ir titulą, 3) nekrikščioniškieji Lietuvos Didieji Kunigaikščiai yra Lietuvos karaliai, 4) visi Gediminaičiai, valdę Lietuvos ar Lenkijos sostus, kaip tiesioginiai Lietuvos karališkos dinastijos tęsėjai, turi būti vaizduojami ir rašomi karaliais, kad tuo būdu būtų atitaisyta istorinė ir moralinė skriauda lietuvių tautai. Lietuviai istorikai pirmieji tai padarys, o jais paseks ir kitataučiai istorijų rašytojai, nes niekada nevėlu klaidas atitaisyti. Reikia, kad patys lietuviai imtų savo istoriją ginti, nes juk tai yra visų mūsų politinių ir tautinių jėgų šaltinis, mūsų gyvybės medžio sultis.
