Eilėraščiai
V. PERMINAS
BARE
Vyrai ir bobos sėdi baruose
Pirštai sulinkę, veidai dažuose.
Stiklus kilnoja, gaivinas leduose—
Nei šilta, nei šalta kas daros namuose.
Jis ką tik iš tėviškės— viską prarado:
Žandikaulis liko prie Stalingrado
Ir kas kam darbo, kad buvusio vado
Veidas be kaukės, lyg iš maskarado.
Iš lūpų neaišku,jis juokias ar liūdi,
Kažkas paslaptingo jo bruožuose glūdi—
Ir nėrė į dumblą gyviai pablūdę,
Kai veidas atsimušė tėviškės prūde.
Apglėbęs klajūno gyvenimą kartų
Paliko sodybą, dirvonus neartus.
Bristus aklasis lydėjo lig vartų,
O varnos ir šarkos ligi Kybartų.
Ei, jūs Dubysos grakščiosios fėjos,
Ir jūs, raudonnagės barų padavėjos!
Draskykite kūną šio pusbrolio vėjo—
Prikaltą prie baro laukų prometėjų.
RYTIEČIAMS
Žemė, kur gimėm— tai tėviškė mūsų,
Kur su saule sukilę ir vargom, ir triūsėm,
Kur gabendavom duonterbėm knygas iš Prūsų,
Kur kryžius obliavome Viešpačiui mūsų.
Ten skudurus bruko, raudonas žvaigždes,
Paniekino žmogų, laukus ir gėles,—
Nelaukėt, kol varnos akis jums išles,
Išėjot į mūšį suglaudę eiles.
Plėšimai, žudymai, kraujuoti laukai,
Jūs verkėt nustebę, kaip verkia vaikai—
Nė vieno rezervo aplink nematai
Ir pogrindžio noris paklaust apie tai.
Tik nemigos, speigai ir šiauriškos pūgos,
Vytebskas, Luke, Leningradas ir Luga— — —
Tėviškės žemę, išjudintą plūgų,
Bučiavot sugrįžę, kaip brangiausią žemčiūgą.
Viktoras Perminas, KARIO bendradarbis, laisvu nuo darbo ir kūrybos laiku.
