KSENOFONAS — 10.000 žygis

8.

Svarstydamas reikalą, nerandu jokio įrodymo, kad tu bandytum padaryti mums kokią žalą, taip pat esu visai tikras, kas liečia mus, kad toks dalykas mums ir į galvą neateina; taigi nusprendžiau reikalą aptarti su tavimi ir pamėginti padaryti galą šiam tarpusavio nepasitikėjimui, žinau, praeityje yra buvę įvykių, kai šmeižtų išdavoje, o kartais tik įtarimo vedini, žmonės pabūgdavo vienas kito ir stengdavosi smogti pirmi, kol jiems dar niekas neatsitiko, tuo padarydami neatitaisomos žalos tiems, kurie nenorėjo ir net nemanė daryti jiems ką blogo iš viso. Esu įsitikinęs, kad šitos rūšies nesusipratimus yra geriausia baigti asmenišku ryšiu ir noriu aiškiai pabrėžti, kad tau nėra jokios priežasties nepasitikėti mumis. Pirmiausia ir svarbiausia, priesaika dievams draudžia mums būti jūsų priešais, žmogų, kurio sąžinę sunkina tokių priesaikų nepaisymas aš nepasveikinčiau. Neįsivaizduoju, kaip būdamas dievų priešu žmogus galėtų nuo jų pabėgti ir į kur galėtų jis pasprukti, kokia tamsa jį paslėptų, ir kur jis susirastų saugią užuobėgą. Juk visur ir visi daiktai priklauso dievų ir dievų galia lygiai viską apima.

“Taip aš galvoju apie dievus ir priesaikas, kurias davėme ir kurias įteikėm dievams į rankas tuo metu, kai sudarėm savo draugystę. Kas liečia mūsų santykius su žmonėmis, manau, kad šiuo metu mūsų turima didžiausia parama esi tu. Su tavo pagalba visi keliai yra lengvi, visos upės pereinamos ir netrūksta išteklių. Be tavęs visa mūsų kelionė būtų tamsybėse, nes apie kelią mes nieko nežinome, kiekviena upė būtų sunki kliūtis, kiekvienas žmonių susibūrimas keltų mums baimės, o už vis baisiausios būtų negyvenamos vietos, kuriose kiekvienas tampa visai sumišęs.

“Jei mes iš tiesų būtume tiek išprotėję, kad norėtume tave nužudyti, ko mes pasiektume užmušę savo geradarį? Turėtume susidurti su karaliumi, kuris tik ir telauktų su visa savo jėga kaip už tave atkeršyti. O asmeniškai aš galėčiau tau papasakoti, kokių didelių vilčių netekčiau mėgindamas daryti tau bloga. Priežastis, dėl kurios norėjau Kyrą turėti draugu, buvo ta, kad, mano supratimu, iš visų jo amžininkų jis geriausiai sugebėdavo padėti tiems, kuriems norėdavo. Bet dabar matau, kad tu perėmei valdyti Kyro kraštus ir gavai Kyro galią, pasilikdamas ir savąją, o karaliaus galybė, nukreipta prieš Kyrą dabar yra tavo pusėje, Žinant visus tavo turimus pirmumus, kas galėtų būti toks kvailas, kad nenorėtų tapti tavo draugu? Taip pat paminėsiu priežastį, kurios dėliai, aš tikrai tikiuosi, tu panorėsi pasidaryti mūsų draugu. Pirmiausia aš žinau, kad jums vargo sudaro mysiečiai, kuriuos, esu tikras, su dabar turima jėga galėčiau lengvai sudoroti. Aš taip pat žinau apie pisidiečius ir esu girdėjęs apie daugiau tokių neramių tautų, kurioms visoms galėčiau neleisti vis drumsti tavo ramybę, žinau, kad esi ypatingai piktas ant egiptiečių, ir nežinau, kur galėtum gauti geresnę karinę jėgą už mano turimą, kad jiems atkeršytum. Pasieninėms valstybėms, jei panorėtum, galėtum būti geriausias draugas, tačiau, jei kuri iš jų keltų neramumus, turėdamas mus savo tarnyboje, galėtum elgtis kaip diktatorius. Mes netarnautume tau vien tik dėl užmokesčio, bet ir dėl gryno dėkingumo, kurį tau jaustume už mūsų gyvybių išgelbėjimą. Kai apie šitą viską pagalvoju, tavo nepasitikėjimas mumis yra toks neįtikimas, kad aš labai norėčiau žinoti vardą to žmogaus, kuris gali taip įtikinančiai kalbėti, jog pajėgė tau įkalbėti, kad mes prieš tave sąmokslaujame”.

Taip ilgai kalbėjo Klearchas. Tisafernas jam atsakė taip: “Tikrai nudžiugau Klearchai girdėdamas tavo protingą kalbą. Jausdami visus tuos jausmus man, jei ir galvotumėt apie kokią man žalą, jūs tuo pačiu sąmokslautumėt prieš savo pačių interesus. Tačiau dabar iš eilės paklausyk, kad būtum įtikintas, jog esi klaidingas, jei nors kiek nepasitiki karaliumi ar manimi.

“Ar manai, kad jus sunaikinti, jei tik to panorėtume, mums trūktų kavalerijos ar pėstininkų? Mes galime jus pažeisti, nerizikuodami jokiu atsikeršijimu iš jūsų pusės. Ar gal manai mes nerandame patogios vietos jus pulti? Prisimink su kokiom didelėm kliūtim ėjote per tą lygų kraštą, nors gyventojai ir buvo jums draugiški. Pagalvok apie visus tuos kalnus per kuriuos turėsite žygiuoti, kuriuos galėtume užimti pirmi, padarydami juos jums nepereinamus. Pagalvok apie visas tas upes, kur mes galėjome jus suskaldyti į dalis ir iškarto kautis su tokiu jūsų skaičiumi, kokiu panorėtume. Kai kurios tų upių buvo tokios, kad jų, iš viso, nepereitumėt, jei mes jūsų neperkeltume. Leiskim visu šituo keliu mums nesisektų, tada gali būti tikras, jog dar yra viena galinga priemonė — ugnis; degindami derlių mes patelktume kovai prieš jus badą. Ir su viso pasaulio drąsa kovoti prieš jį jūs nepajėgtumėt. Su visais šitais kariavimo būdais mūsų žinioje, nė vienu jų mums nerizikingu, kaip jūs galite ir vaizduotis, kad mes imtumės to būdo, kuris įveltų mus nedorybėn dievų akyse ir padarytų mums gėdos žmonių akyse? Vien tik vargingų ir bevilčių žmonių tarpe, nebeturinčių jokios kitos išeities (ir tai jie turėtų būti niekšai) jūs rastumėte tokių, siekiančių tikslo laužant priesaikas dievams ir ištikimybę žmonėms. Mes nesame toki, Klearchai. Nesame toki kietagalviai ir kvaili.

“Tu galėtum paklausti, kodėl, pajėgdami jus sunaikinti, mes to nedarome? Leisk man pasakyti, kad dėl to kaltas yra mano troškimas įsigyti graikų pasitikėjimą, kad jiems gera darydamas galėčiau pats sugrįžti į pajūrį, remiamas samdinių armijos, kuria rėmėsi Kyras žygiuodamas krašto vidun mokėdamas jai atlyginimą. Kokiu būdu jūs esate man naudingi, tu kai ką jau paminėjai. Bet svarbiausios priežastys yra tik man žinomos. Mano manymu, tik karalius turi teisę nešioti karūną tiesiai ant galvos, tačiau su jūsų pagalba tas, kas ir nėra karaliumi, labai lengvai gali pradėti nešioti karūną savo širdyje”.

Klearchas manė jį kalbant rimtai. “Taigi ar tie žmonės”, tarė jis, “kurie šmeižtais bando padaryti mus priešais, kai mes turime visas šitas priežastis draugiškumui, ar jie nenusipelno pačio blogiausio?”

“Taip”, atsakė Tisafernas. “Ir jei jūs, vyresnieji ir dalinių vadai, esate pasiruošę ateiti pas mane, aš viešai išvardinsiu tuos, kurie man kalba, kad tu rengi sąmokslą prieš mane ir mano armiją.”

“Aš juos visus atsivesiu”, tarė Klearchas. “Iš savo pusės aš pasakysiu, iš kur gaunu žinias apie tave”.

Po šito pasikalbėjimo Tisafernas elgėsi labai meiliai su Klearchu, ragino jį laikinai pasilikti, net pakvietė svečiuosna vakarienei.

Kitą dieną grįžęs į stovyklą, Klearchas paaiškino, kad, jo nuomone, santykiai su Tisafernu yra labai geri ir, kad tie graikai, apie kuriuos bus įrodyta, jog jie skleidžia šmeižtus prieš jį, turės būti nubausti, kaip išdavikai, nepalankūs graikų reikalui. Jis įtarė, kad šmeižtus skleidžia Menonas, kadangi jo žiniomis, jis ir Ariejus turėjo pasimatymą su Tisafernu. Jis manė Menoną slapta kuriant jam priešingą partiją su mintimi visą armiją palenkti savo pusėn ir pasidaryti Tisaferno draugu. Klearchas norėjo, kad armija būtų tik jam ištikima ir siekė pašalinti nepatenkintus sau iš kelio.

Kai kurie kariai nesutiko su Klearchu, sakydami, jog neturėtų eiti visi vyresnieji ir dalinių vadai ir kad jie neturėtų pasitikėti Tisafernu. Tačiau Klearchas labai užsispyrė, kol pagaliau jam pavyko prikalbėti 5 vyresniuosius ir 20 dalinių vadų, kad eitų kartu su juo pas Tisaferną. Kartu su jais išėjo apie 200 kitų kareivių, apsimetusių einą pirktis maisto.

Atvykę prie Tisaferno palapinės įėjimo, vyresnieji vadai, Proksenas Beotietis, Menonas Tesalietis, Agias Arkadietis, Klearchas Spartietis ir Sokratas Achaj ietis buvo pakviesti vidun. Dalinių vadai pasiliko, laukdami prie įėjimo. Netrukus, pagal sutartą ženklą, tie, kurie įėjo vi-

Graikų kolonistas Trakijoje

dun, buvo suimti, o buvę prie įėjimo, liko išžudyti. Po šito įvykio, vietiniai kavalerijos daliniai pasklido po lygumą ir pradėjo žudyti graikus, laisvuosius ir vergus, visus, kuriuos tik rado. Iš savo stovyklos graikai nustebę žiūrėjo į kavalerijos judesius ir negalėjo suprasti, ką jie ten daro, kol atvyko pasprukęs ir sužeistas į pilvą Nikarchas Arkadietis, kuris, laikydamas rankomis besiveržiančius laukan savo vidurius, papasakojo, kas atsitiko.

Graikai išgirdę, tuoj nubėgo prie ginklų. Kilo visuotinis sąmyšis, buvo manyta, kad priešas tuoj puls stovyklą. Tačiau jie su visom jėgom nepasirodė. Atvyko tik Ariejus, Artaozas ir Mitridatas, vyrai, kuriais Kyras kada tai labiausiai pasitikėjo. Graikų vertėjas sakė, kad su jais buvo ir Tisaferno brolis, kurį jis atpažino. Su jais kartu atvyko dar apie 300 persų šarvuotų krūtinės šarvais.

Prisiartinę prie stovyklos jie pareikalavo iššaukti bet kurį graikų vyresnįjį ar dalinio vadą, esantį stovykloje, kuriam jie galėtų perduoti karaliaus pranešimą.

Graikų vyresnieji vadai Kleanoras iš Orchomeno ir Sofenetas iš Stymfalo, pasirūpinę visom priemonėm, išėjo jų pasitikti, kartu su jais išėjo ir Ksenofonas Atėnietis, norėdamas sužinoti, kas atsitiko su Proksenu. Chirisofas tuo metu buvo su daliniu išvykęs į vieną iš kaimų rinkti išteklių.

Balso atstume atsidūrę jie sustojo ir Ariejus prakalbėjo pirmas: “Graikai, yra išaiškinta, kad Klearchas yra kaltas sulaužęs priesaiką ir paliaubas. Jis gavo ką užsitarnavo ir yra nebegyvas. Tačiau Proksenas su Menonu yra laikomi didelėje pagarboje, nes jie pranešė apie sąmokslą. Jums karalius liepia atiduoti ginklus, jis sako tai jo nuosavybė, kadangi jie anksčiau buvo Kyro nuosavybė, kuris buvo jo tarnas’’.

Į tai atsakė graikų kalbėtojas Kleanoras iš Orchomeno: “Ariejau, tu esi tikras niekšas, ir visi jūs, buvę Kyro draugai; ar jūs nejaučiate jokios gėdos nei prieš dievus, nei prieš žmones? Tu prisiekei, kad mūsų draugai ir priešai bus ir jūsų, bet apgavai mus, susidedamas su tuo nusikaltėliu Tisafernu. Tu nužudei tuos pačius žmones, su kuriais kartu davei priesaiką, palikai mus ir dabar veiki prieš mus kartu su mūsų priešais”.

Ariejus jam atsakė: “Yra tiesa ir įrodyta, kad Klearchas rengė sąmokslą prieš Tisaferną ir Orontą ir prieš mus visus esančius su jais”.

Ksenofonas į tai atsakė sakydamas: “Gerai, kas liečia Klearchą, jei jis sulaužė priesaiką ir pažeidė paliaubas, jis gavo ką užsitarnavo. Yra teisinga, kad priesaikos laužytojai turi būti sunaikinti. Bet, kadangi Proksenas ir Menonas yra jūsų ir mūsų vadų geradariai, atsiųskite juos pas mus. Yra aišku, kad būdami abiejų pusių draugais, jie mėgins duoti geriausius patarimus jūsų ir mūsų naudai”.

Vietiniai tuo reikalu ilgą laiką ginčijosi savo tarpe ir pagaliau, nieko neatsakydami į pasiūlymą, nujojo.

(Bus daugiau)


9.

6. Penkių Vyresniųjų Vadų Būdai


Tokiu būdu patekę nelaisvėn vyresnieji vadai buvo nugabenti pas karalių ir nukirsdinti. Vienas iš jų, Klearchas, visų, kurie galėjo kalbėti apie jį iš patyrimo, buvo laikomas tikru kariu ir nepaprastai atsidavusiu karui. Tai aiškėja dar ir iš to, kad tol, kol Sparta kariavo su Atėnais, tol jis buvo Graikijoje. Bet įvykus taikai, jam pasisekė įtikinti krašto valdžią, kad trakiečiai yra graikams agresyvūs ir dalinai gavęs, ko norėjo iš eforų (valdytojų) jis išplaukė iš savo krašto kariauti su trakiečiais į šiaurę nuo Chersoneso ir Perinto. Jam jau pakėlus bures, eforai, dėl kažkokių priežasčių pakeitė savo nuomonę ir bandė jį nuo sąsmaukos grąžinti. Tačiau jis daugiau jų jau nebeklausė ir nuburiavo į Helespontą. Dėl tokio elgesio, už nepaklusnumą, Spartos valdžia jį buvo nubaudusi mirtimi. Kaip tremtinys jis kreipėsi į Kyrą ir aš esu jau rašęs, kaip jis įgavo Kyro malonę. Kyras jam davė 10,000 dareikų; gavęs pinigus jis nepradėjo lengvai gyventi, bet išleido juos sudarydamas armiją. Su ta armija jis kariavo su trakiečiais, juos atkakliame mūšyje sumušė, plėšė bei siautė jų krašte ir tol tęsė karą, kol Kyrui prireikė jo armijos. Tada jis paliko Trakiją, kad dalyvautų kartu su Kyru kitame kare.

Man atrodo, tai yra daviniai apie žmogų atsidavusį karui. Jis būtų galėjęs gyventi taikiai, niekam nedarydamas blogo ir nenusipelnydamas priekaištų, tačiau pasirinko karą. Jis būtų galėjęs gyventi patogų gyvenimą, bet pasirinko kietą kario gyvenimą. Jis būtų galėjęs turėti pinigų ir saugumą, bet pasirinko išleisti turėtus pinigus kariaudamas. Iš tiesų, jis norėjo leisti pinigus karo reikalams, taip kaip kiti mėgsta juos leisti meilės ar kitiems malonumams.

Viskas tas rodė jo pasišventimą karui. Dideli jo kario privalumai matėsi ir iš jo meilės nuotykiams, pasiruošimo pulti priešą dieną ar naktį ir kaip visi su juo buvę sutinka, patekęs į nepalankias sąlygas, jis neprarasdavo galvos. Buvo sakoma, kad jis turėjo visus vado privalumus, kokius tik jo rūšies žmogus galėjo turėti. Jis būdavo nepaprastai sumanus planuoti priemones, kad armijai suorganizuotų aprūpinimą ir kaip jį gauti. Tuos, kurie būdavo su juo jis žinojo, kaip paveikti, kad suprastų, jog Klearchas yra žmogus, kurio klausoma. Tokių rezultatų jis pasiekdavo savo kietumu. Jo išvaizda buvo rūsti ir balsas šiurkštus. Jo bausmės būdavo sunkios ir kartais duodamos supykus, taip kad kartais vėliau jis pats gailėdavosi jas paskyręs. Bausmė jam būdavo esminis dalykas, nes jo nuomone kariuomenė be drausmės yra niekam tikusi. Buvo net kalbama, kad jis yra pasakęs, jog kareivis turi labiau bijoti savo vado kaip priešo, tada tik jis tiks gero sargybinio pareigoms, nedarys blogo savo pusei ir eis į mūšį nė sekundės nedvejodamas. Taip ir būdavo, kad sunkiose sąlygose kareiviai jam visiškai pasitikėdavo ir nenorėdavo geresnio vado. Tokiais atvejais jie sakydavo, kad jo rūsti išvaizda atrodydavo net visai linksma, o jo kietumas gimdydavo pasitikėjimą priešo akivaizdoje, tuo būdu virsdamas jiems ne kietumu, o kažkuo, kas juose sukeldavo saugumo jausmą. Iš kitos pusės, kai pavojus praeidavo ir būdavo proga jį palikti ir pereiti tarnauti kitam, daug jų pabėgdavo, nes toli gražu, jis nebuvo patrauklus, visada likdamas kietas ir žiaurus, o jo santykiai su kareiviais visada būdavo lyg mokytojo su mokiniais.

Todėl jis niekada neturėjo pasekėjų, kurie sektų jį iš draugiškumo ar prisirišimo. Iš antros pusės, jis išreikalaudavo visišką paklusnumą iš visų, kuriuos miestas skirdavo jo vadovybėn, ar tų, kurie tarnavo jam iš neturto ar kaip kitaip priversti. Bet, kai jie pradėdavo laimėti mūšius, tada tik būdavo galima suprasti, kaip svarbūs tie faktoriai, kurie jo vyrus padarydavo gerais kareiviais. Jie turėdavo pirmumą, būdami pilni pasitikėjimo priešo akivaizdoje ir buvo drausmingi, nes bijojo jo bausmių. Taigi toks jis buvo kaip vadas, bet sakoma, nelabai mėgęs tarnauti kieno nors kito vadovybėje. Savo mirties metu jis buvo apie 50 metų amžiaus.

Proksenas Beotietis jau nuo pat savo ankstyvos jaunystės norėjo tapti vyru, galinčiu atlikti didelius darbus. Turėdamas tokį tikslą, jis leido pinigus, kad būtų Gorgio iš Leontino auklėjamas (Gorgias, garsus kalbėtojas, už mokymą imdavo 100 minų). Pabuvęs su juo kurį laiką, jis priėjo išvados, kad jau galėtų vadovauti armijai ir, tapęs kokio didžiūno draugu, galėtų būti nemažiau naudingas didžiūnui, kaip jis jam. Todėl jis ir dėjosi į Kyro nuotykį, įsivaizduodamas, kad laimės garsų vardą, didelę galią ir gausybę pinigų. Tačiau, nežiūrint visų šitų siekimų, jis labai aiškiai pabrėždavo, kad nė vieno iš šitų dalykų jis nenorėtų įsigyti negarbingu būdu; priešingai, jo įsitikinimu, tokius dalykus jis turėjo arba užpelnyti dideliais ir garbingais darbais, arba iš viso jų negauti. Jis buvo geras vadas, mandagus su žmonėmis, tačiau savo kareivių jis nesugebėdavo paveikti, kad jie jo bijotų ar jį gerbtų. Savo kareivių jis daugiau varžėsi, kaip jo valdiniai jo. Be to, aiškiai matėsi, kad jis labiau bijojo tapti nepopuliarus savo kareivių tarpe, kaip jo kareiviai, kurie nevykdydavo jo įsakymų. Jo nuomone, būti geru vadu ir įgyti tokio vado vardą, pakako pagirti tuos, kurie pasižymėdavo ir nepaminėti tų, kurie to neverti. Išdavoje padorūs vyrai jo aplinkoje jį mėgdavo, bet žmonės be principų griaudavo jo padėtį, manydami jį esantį lengvai valdomą. Savo mirties metu jis buvo apie 30 metų amžiaus.

Menonas Tesalietis visada aiškiai rodydavo, kad jo troškimas yra būti turtingu. Jis norėjo būti vyresniu vadu, kad gautų didesnį atlyginimą. Jis norėjo garbės, kad už ją ką nors gautų. Jo noras tapti įtakingiausių žmonių draugu kilo iš tikslo išvengti bausmių už blogus darbus. Jo nuomonė buvo, kad trumpiausias kelias savo tikslo pasiekti ėjo per priesaikos laužymą, melą ir apgaulę; todėl rimtumas ir teisingumas jam buvo lygūs menkaprotystei. Buvo aišku, kad jis nieko nemylėjo, o jei jis sakėsi esąs kieno nors draugas, tai tik todėl, kad prieš jį intrigavo. Jis niekad nesijuokdavo iš priešų, bet pasikalbėjimuose niekada nevengdavo išjuokti savuosius. Jis netroško savo priešų turtų, manydamas, kad sunku yra paimti iš žmonių, kurie saugosi, bet kas lietė draugų nesaugomą turtą, jis save laikė apsukriausiu, sugebančiu lengvai uždėti ant jo savo rankas. Matydamas kitą laužant pažadus ir darant bloga, jis jo bijodavo, nes laikė jį taip pat gerai pasiruošusiu, bet žmogų, kuris buvo sąžiningas ir gerbė tiesą, jis laikė puskvailiu. Kaip kiti žmonės didžiuodavosi savo dievobaimingumu, teisingumu ir tiesumu, taip Menonas didžiuodavosi savo sugebėjimu apgauti, melu ir draugų paniekinimu. Į žmogų su sąžine jis žiūrėjo kaip į pusiau išauklėtą. Įsigyti kieno didelį draugiškumą, jis manė geriausias kelias buvo sutrypti tuos, kurie jau pasiekė tą, ko jis troško. Užtikrinti savo kareivių klusnumą, jo planas buvo, tapti jų nusikaltimų dalininku. Jis manė, kad rodydamas savo didelę galią ir norą ją panaudoti blogam, tuo pačiu įgis teisę į garbę ir pagarbą. Jei kas palikdavo jo tarnybą, jis sakydavo, jog buvęs tiek malonus, laikė jį nenorėdamas išvyti. Kai kurie neaiškūs jam metami kaltinimai gal ir nėra teisingi, tačiau šie faktai buvo visiems žinomi. Dar būdamas gražus berniokas, jis įkalbėjo Aristipą pavesti samdinius jo vadovybėn. Vėliau jis gyveno labai intimiai su Ariejum, nors tas buvo vietinis. Ariejus mėgo geros išvaizdos jaunuolius; ir dar prieš tai, kai jam išaugo barzda, jis jau laikė sau draugą suaugusį Tarypą.

Jo draugai vyresnieji vadai buvo nužudyti, kadangi žygiavo su Kyru prieš karalių, tačiau jis nors irgi darė tą patį, nesusilaukė to paties galo. Nužudžius vyresniuosius vadus, jis buvo karaliaus nubaustas, tačiau ne mirtimi, kaip Klearchas ir kiti, ne nukirsdinimu, kas, atrodo, yra staigiausia mirtis. Sakoma ir jis pagaliau susilaukė galo, išgyvenęs metus blogiausio elgesio, lyg būtų paprasčiausias nusikaltėlis.

Agias Arkadietis ir Sokratas Achaj ietis taip pat buvo nužudyti. Niekas negalėtų padaryti nė mažiausio jiems užmetimo dėl drąsos kare, ar apkaltinti juos negerbiant draugus. Jiedu abu buvo apie 35 metų amžiaus kiekvienas.

III DALIS. ŽYGIS Į KURDISTANĄ

1. Ksenofonas imasi iniciatyvos.

Suėmus vyresniuosius vadus ir nužudžius kartu su jais ėjusius dalinių vadus ir kareivius, graikai atsidūrė nepaprastai blogoje būklėje. Paaiškėjo, kad jie atsidūrė arti karaliaus sostinės, iš visų pusių siaučiami didelių kiekių žmonių ir miestų, tapusių jų priešais; atrodė, jog daugiau jau niekas neduos progos pirktis maisto. Nuo Graikijos jie buvo mažiausiai 1000 mylių atstumo ir neturėjo vadovų, kad rodytų jiems kelią; jie buvo atkirsti nepereinamų upių, užstojančių žygio kelią į tėvynę. Net ir vietiniai, žygiavę su Kyru į sostinę, atsisuko prieš juos ir jų armijoje nepasiliko nė vieno raitelio, taigi jei jie ir laimėtų mūšį, negalėtų užmušti nė vieno priešo, o jei pralaimėtų, nė vienas iš jų neliktų gyvas. Galvodami apie viską šitą, jie krito Į gilų nusivylimą. Tik keletas jų tą vakarą ragavo maisto ir maža kas kūrė laužus. Daugelis jų tą naktį nėjo paraduoti prie ginklų ir liko miegoti ten, kur pakliuvo, nors negalėjo užmigti, nes jautėsi nelaimingi ir ilgėjosi savo tėviškių, tėvų, žmonų ir vaikų, kurių jie jau nebesitikėjo daugiau pamatyti. Tokio ūpo būdami, jie praleido tą naktį.

Armijoj buvo atėnietis, vadinamas Ksenofonu; jis lydėjo ekspediciją, nebūdamas nei vyresniuoju, nei dalinio vadu, nei paprastu kareiviu. Jo senas draugas Proksenas pakvietė jį iš namų, žadėdamas padaryti jį draugu Kyro, kurį, jis sakėsi, vertino daugiau už savo kraštą. Perskaitęs Prokseno laišką, Ksenofonas kreipėsi patarimo į Sokratą Atėnietį (garsusis filosofas Sokratas buvo Ksenofono mokytojas ir draugas). Spėdamas, kad draugystė su Kyru gali sukelti skundų Atėnuose, nes buvo manoma, kad Kyras gyvai rėmė spartiečius jų kare su Atėnais, Sokratas patarė Ksenofonui vykti į Delfus ir kreiptis patarimo apie žygį į Delfų dievą. Ten nuvykęs Ksenofonas paklausė Apolono tokį klausimą: “Kokiam dievui turiu melstis ir aukoti, kad kelionė į kurią galvoju vykti, sektųsi geriausiai ir garbingiausiai ir kad grįžčiau iš jos sveikas ir su pasisekimu?” Apolonas atsakė, kad turėtų aukoti atitinkamiems dievams. Ksenofonas, grįžęs į Atėnus, orakulo atsakymą perdavė Sokratui. Išgirdęs Sokratas pradėjo jį barti, kam jis iš viso nepaklausė dievo ar jam vykti į žygį ar geriau pasilikti. Vieton to, padaręs savo sprendimą vykti, jis tik paklausė kaip geriausiai tą kelionę atlikti. “Tačiau”, tarė jis, “jei jau tokį klausimą davei, tai dabar daryk, ką dievas tau liepė”.

Atlikęs dievo įsakytas aukas Ksenofonas pakėlė būręs ir išplaukė. Prokseną ir Kyrą, jau pasiruošusius žygiui į krašto vidų, jis rado Sardyje, kur buvo pristatytas Kyrui. Proksenas labai pageidavo, kad jis pasiliktų su jais, prie jo prisidėjo ir Kyras, sakydamas, kad kaip tik žygis pasibaigs, tuoj pat jį grąžinsiąs į namus. Ekspedicija buvo rengiama tariamai prieš pisidiečius. Tokiu būdu Ksenofonas prisijungė prie armijos, suklaidintas apie jos tikslą, tačiau tai nebuvo Prokseno klaida, nes nei jis, nei kas nors kitas iš graikų, išskyrus Klearchą, nežinojo, kad žygis buvo nukreiptas prieš karalių. Tačiau pasiekus Kilikiją, atrodė, jog visiems jau paaiškėjo, kad žygiuojama prieš karalių. Nors ir nenoromis ir nusivylę, vyrai tačiau tęsė žygį, nenorėdami nustoti pasitikėjimo vienas kito ir Kyro akyse. Ksenofonas nebuvo skirtingas nuo kitų ir toje sunkioje būklėje jautėsi vargingas kaip ir visi, negalėdamas užmigti. Pagaliau jis trumpam užmigo ir sapnavo sapną. Jis sapnavo, kad kilo perkūnija, žaibas trenkė į tėvo namus ir visas namas staiga suliepsnojo. Labai išsigandęs, jis pabudo ir pagalvojo, kad kai kuriais atžvilgiais sapnas buvo geras, nes apsuptas jam gresiančių sunkumų ir pavojų, jis sapnavo apie didžiąją Zeuso šviesą. Tačiau kitu atžvilgiu liepsna baugino jį, nes atrodė, kad sapną sukėlė Zeusas karalius, ir liepsnojanti aplinkui ugnis galėjo reikšti, kad jis niekada nebeišeisiąs iš karaliaus šalies, įvairių sunkumų atsiradusių iš visų pusių uždarytas. Bet ką iš tiesų reiškia sapnuoti tokį sapną, matosi iš to, kas po to sapno įvyko.

O atsitiko taip. Pabudus pirmiausia jam štai kas šovė galvon: “Kodėl aš čia guliu? Naktis jau baigiasi ir auštant greičiausia pasirodys priešas. Jei pateksime į karaliaus rankas, mus niekas nebeišgelbės ir teks matyti baisiausių dalykų, kentėti visokius kankinimus ir galiausiai mirti niekinga mirtimi. Tačiau mes štai gulime sau lyg gerais ramiais laikais ir niekas nė negalvoja imtis kokių priemonių mūsų pačių apsaugai. Iš kokio gi miesto galiu tikėtis gimsiant vadą, kuris imtųsi reikalingų žygių? Ar turiu laukti, kol pasidarysiu kiek vyresnis? Bet jei šiandien pasiduosiu priešui į rankas, niekad neturėsiu progos pasenti”.

(Bus daugiau)