LIETUVOS SUKILIMAS PRIEŠ MASKOLIUS 1794 M.
DR. V. SRUOGIENĖ
(Žiūr. KARYS Nr. 5)
Tuo tarpu Kosciuška, veikdamas Lenkijoje ir lenkų paveiktas, pabijojo karo metu pasireiškusio lietuvių savarankumo bei Jasinskio radikalumo ir, panaikinęs atskiras Lenkijos ir Lietuvos vyriausybes, įkūrė bendrą abiem tautom Vyriausiąją Tautos Tarybą, Lietuvai palikdamas tik centrinę Deputaciją. Jasinskiui jis atėmė vyriausiąją karo vadovybę, pavedęs jam tik kaip generolui, vieną korpą (antram vadovavo Chlevinskis, trečiam — N. Sapiega). Vyriausiu vadu jis paskyrė lenką, Vielhorskį. Tie žygiai neigiamai paveikė Lietuvos sukilimą. Jasinskis, kuriuo visi pasitikėjo ir kuris buvo gyviausias sukilėlių vienytojas. rašė Kosciuškai, savo moksladraugui iš kadetų korpo:
“Generole Vade!
Tada, kai tūkstančių nemalonumų, o labiausiai liūdnų ateities vaizdų (kuriuos atremti man jau atimta galia) prislėgtas, rašau Tau... vis dar nenustojęs gerų vilčių, Tu panorėjai mane atiduoti kito vadovybėm Tai man liūdnas smūgis, bet nėra netikėtas — Tavo skrybėlei būsiu pasidavęs, bet tegu Tavo skrybėlė duoda laisvę mano kraštui; panorėk ir Tu paaukoti savimeilę ir klausyk teisybės, kurią Tau pasakysiu. Išdavimas yra greta Tavęs, kaip pavydas ir intryga eina prieš mane. Tavo garbė dengia Tave nuo smulkių intrygų, o aš turiu kentėti, nes esu padaręs du dideliu nusikaltimu. Visų pirma, kad nebūdamas kilęs iš kunigaikščių, ryžausi įsigyti viso krašto pasitikėjimą. Antra vertus, kad pirmas įrodžiau, jog didelį niekšą galima pakarti lygiai, kaip ir mažą nusikaltėlį. P. Vielhorskio įsakymų klausysiu, lygiai, kaip klausyčiau ir trimitininko, jeigu tokia Tavo valia, bet paklausyk, ką Tau pasakysiu, o tai yra tikra teisybė:
1. Tau yra pavaizduota, kad Lietuvos Taryba viską blogai daro, nes Lietuvos Taryba vis daug veikia, ir žmonės jos klauso. Todėl reikėjo ją pašalinti... Tu tai padarei, ir aš pranešiau Tau apie to žygio pasėkas.
2. Tau pasakota, kad Lietuvos generolai savo tarpe nesutinka, kad čia vyrauja partiškumo dvasia, ambicijos. Kad taip yra, tai tiesa, bet pažvelki, iš kur tai kilo? Pasakei, kad mes turime tartis, o žodis kariuomenėje yra prakeiktas. Jei vienam būtų pasakęs “Valdyk”, o kitiems: “Klausyk, jei ne, tai savo galva atsakysi už karo pasisekimą”, — nebūtų buvę intrygos, nebūtų buvę priešo mūsų šalyje.
3. P. Vielhorskis yra nepažįstamas, nežino mūsų žmonių ir kariuomenės reikalų, nebuvęs mūsų revoliucijos pradžioje ir jos eigoje, negalės baigti to, ko nepradėjo, visad jaus, kad užima vadovybę vietoj manęs, kuris prieš Tave yra apjuodintas, bet žmonių akyse liks visad nekaltas ir nusipelnęs.
4. Lietuvos revoliucija Tau tikrai vaizduojama kaip laikino užsidegimo vaisius, nieko daugiau, bet laikas Tau parodys, kad ji buvo ilgai ruošta ir tvarkingai vesta. Kaip ten bebūtų, tai yra tikra, kad tie, kurie nori kraštą pražudyti, žino, jog pavojinga yra įžengti svetimos kariuomenės priešakyje, nes krašte yra kartuvių; jie ir nori Tave nustatyti prieš mus, išvesti mus iš kantrybės, kad eitume šalin nuo darbo. Nuo-
Jaunuoliškas generolas Jokūbas Jasinskis
lat keisti vadovybę, kad nebūtų pasitikėjimo”... Toliau Jasinskis pataria Kosciuškai sukurti Lietuvoje karinę diktatūrą, gerai aprūpinti kareivius, įvesti griežtą drausmę, o tada: “Tu, Vade, greit sužinosi, ko galima laukti iš Lietuvos!”3)
Bet įvykiai jau nebeleido Kosciuškai, įtrauktam į karo sūkurį Lenkijoje ir iš esmės minkštam žmogui, atsižvelgti į Jasinskio patarimus.
Jasinskis betgi ir toliau energingai veikė. Su 4,000 vyrų sėkmingai puolė ateinančią Zubovo ir Beningseno armiją ties Salomis, bet neatlaikęs kautynių lauko, buvo Vielhorskio papeiktas. Giliai įžeistas Jasinskis nuvyko į Lenkiją asmeniškai išsiaiškinti su Kosciuška. Tai buvo galutinis smūgis Lietuvos sukilimui. Rudeniop buvo paskirtas Vielhorskio vietoje Mokronovskis, taip pat lenkas ir nepažinojęs mūsų krašto — tai būklės nepataisė. Mokronovskis nemokėjo drausmėspalaikyti, jo karininkai tik linksminosi ir kortavo, o nesirūpino kareiviais ir nerodė budrumo.
Dar sukilėliai laikėsi Ukrainoje. Bet birželio mėn. Kosciuška buvo rusų sumuštas. Netrukus vėl pralaimėjo kautynes, kai netikėtai rusams į pagalbą atėjo Prūsijos karalius. Prūsai užėmė Krokuvą.
Lenkų rašytojas Hugonas Kolontaj, radikalų vadas, del visų nepasisekimų kaltino Kosciušką ir norėjo valdžią Lenkijoje paimti į savo rankas. 1794 m. birželio mėn. įsisiūbavusios Varšuvos minios ištraukė iš kalėjimo Targovicos išdavikus ir be teismo juos viešai pakorė. Jų tarpe buvo Vilniaus vyskupas I. Masalskis ir Livonijos vyskupas Juozas Kosakovskis, atsiminimų autorius ir Lietuvos etmono brolis. Išbalęs ir drebąs iš baimės karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis šaukėsi Kosciuškos globos. Tik griežtomis priemonėmis Kosciuškai pavyko sutramdyti opoziciją. Čia vėliau paaiškėjo, kad Lietuvos sukilėliai su Jasinskiu priešaky elgėsi tvarkingiau, nedavė minioms reikštis, tik sudarė teismą, ramiai vykdė teisingumą.
Didžiausių jėgų įtempimu, gyventojams padedant, rugpjūčio men. pradžioje pasisekė atremti nuo Varšuvos Prūsijos ir Rusijos armijas. Kosciuška organizavo visas galimas jėgas. Taip pat ir žydai buvo sudarę savo pulką, kuriam vadovavo Kretingoje gimęs Berekas, Joselio sūnus, išsitarnavęs pulkininko laipsnį. Betgi sukilimo galas jau artėjo. Siaubą keldamas į Lenkiją ir Lietuvą žygiavo turkų nugalėtojas rusų generolas A. Suvorovas.
Sužeistas Kosciuška kautynėse ties Maciejovicais
Z. Ajdukiewicz pav.
Lenkų artilerija 1794 m.
J. P. Norblino pieš.
1794 m. rugpjūčio mėn. maskoliai užėmė kalnelius aplink Vilnių ir, apie 12 valandų šaudydami mūsų sostinę, išbaidė gen. Chlevinskį. N. Sapiega išgelbėjo sunkiąją artileriją ir sugebėjo apsaugoti Žaliąjį Tiltą. Didelę drąsą parodė Lietuvos totoriai, kurių 6-to pulko vadas Azulevičius čia pat krito kovos lauke greta kitų 1,000 sukilėlių. Kitą dieną miestas pasidavė. Dar veikė M. Oginskis, dar gen. Sierakovskis bandė Suvorovui užstoti kelią ties Lietuvos Brasta, bet sumuštas pasitraukė į Bugo liniją. Atskiri sukilėlių būriai iš įvairių Lietuvos vietovių ėjo miškais į pietvakarius. Ties Vilkaviškiu juos puldinėjo rusai. Gardine susirinko daug kareivių apiplyšusių, vyžuotų, bet “guvių ir gerai valdančių savo šautuvėlius”. Čia rugsėjo 30 d. atsilankė patsai Kosciuška. Atsišaukimais ir raginimais jis stengėsi sukilimą atgaivinti, rūpinosi Vilniumi, maldavo vadus neapleisti žemaičių, bet jau sukilėlių jėgos buvo pailsusios.
Spalio 10 d. Kosciuška buvo priverstas kautis su rusų generolu Fersenu ties Maciejovicų kaimu (į pietus nuo Varšuvos). Kariuomenė, kurioje dalyvavo ir lietuviai, buvo pavargusi, alkana, arkliai nepašerti, o vadai neatliko jiems pavestų uždavinių — įvyko skaudus pralaimėjimas. Kautynių laukas buvo nuklotas sukilėlių lavonais. Kosciuška, sunkiai sužeistas, pateko maskoliams į nelaisvę, taip pat ir daug karininkų bei daugybe kareivių.
Dar sukilėliai įvairiose vietose priešinosi, vyriausioji vadovybė pavesta Vavžeckiui. Bet Suvorovas, leidęs maskoliams siausti ir išpjauti tūkstančius ramių gyventojų Varšuvos priemiesty Pragoję, lapkričio mėn. užėmė Lenkijos sostinę. Kruvinose Pragos kovose žuvo visas Joselevičiaus žydų pulkas, o taip pat ir generolas Jokūbas Jasinskis.4)
Kas galėjo, bėgo į užsienius. Dalis Lietuvos kariuomenės pateko į prūsų nelaisvę, daugybė — į rusų ir žuvo tolimame Sibire. Vis dėlto net ir rusai pagerbė Kosciuškos didvyriškumą ir su reiškiama jam pagarba bei galimais patogumais nuvežė jį į Peterburgą, kur laikė gana švelniam kalėjimo režime.
Vėliau, Kotrynai II mirus ir Povilui I įžengus į Rusijos sostą, 1797 m. caro įsakymu Kosciuška buvo išleistas į užsienius. Važiavusį per Suomiją, Skandinaviją į Angliją, minios sutikdavo jį su ovacijomis, kaip herojų. Iš Anglijos jis nuvyko į Ameriką, kur gyveno vyriausybės globojamas kaip JAV garbės pilietis. Jis nedaug tepasinaudojo amerikiečių dovana — pinigais ir žeme — tiek tik, kad grąžino Povilo I jam dovanotus kelionei 12,000 rb. Savo palikimą jis paskyrė testamentu juodukams iš vergijos išpirkti ir jų vaikus mokyti. Dar Napoleonui iškilus, Kosciuška buvo grįžęs į Europą, jam buvo siūloma vadovybė Lietuvos ir Lenkijos karo jėgoms, bet jis, demokratas, nepasitikėjo Prancūzijos imperatoriumi ir pasitraukęs nuo politikos, gyveno vienišas Šveicarijos Solothurn miestely. 1817 m. jis ten ir numirė. Caras Aleksandras
Poniatovskio ulonai
I leido Rusijos lėšomis pervežti jo kūną ir iškilmingai palaidoti Krokuvos Vavelyje, greta karališkų karstų, bet uždraudė įvykdyti jo paskutinę valią — atleisti Kosciuškų dvarelio valstiečius nuo baudžiavos.5)
Mūsų žmonėse Kosciuška buvo plačiai žinomas ir vadinamas mužikų generolu, dainose minimas:
Žaliojoj girelėj,
Tamsioj naktužėlėj,
Ten suklupo bers žirgelis,
Kosciušką sugavo.6)
Taip pasibaigė kilnių patriotų bandymas išsivaduoti iš Rusijos jungo. Sukilimas buvo užgniaužtas. 1795 m. įvyko paskutinis Lietuvos ir Lenkijos padalinimas. Paskutinis valdovas, Stanislovas Augustas Poniatovskis, abdikavo. Užėjo ilga vergystės naktis, per kurią tačiau laisvė nebuvo pamiršta. Viso 19 šimtmečio patriotų kovos, jų pralietas kraujas privedė prie “Aušros” ir Atgimimo.
J) Y. Michelet, Pologne et Russie, la legende de Kościuszko.
2) Prof. Vacį. Biržiška, Laikinosios Lietuvos vyriausybės mūsų praeityje. Lietuva, 1953 m. 3 nr.
3) Cituota iš St. R. Dobrovolski, Yakub Yasinski, 1950m., 189-90 psl.
4) Jasinskio laiškai giminių išsaugoti Gelgaudiškiodvare, prof. Vacį. Biržiškos buvo paimti į V. D. Mu-zėjaus rankraščių skyrių.
5) Kaip teko patirti, Kosciuškos relikvijos, saugotosRapersvillio muzėjuje Šveicarijoje ir nepriklausomos Lenkijos laikais pervežtos į Varšuvą, 2-j o Pasaulinio karo metu sudegė. Vėduoklė su paties Kosciuškos autoportretu-miniatūra — buvo saugojama Putvių šeimoje, Lietuvoje.
6) Prof. M. Biržiška, Dainų literatūros vadovėlis.
Bendrai naudota:T. Korzon, T. Kościuszko; H. Mościcki, Pisma Tadeusza Kościuszki: M. BobrzynsM,. Dzieje Polski, II t.
