LIETUVOS SENOSIOS KARINĖS VĖLIAVOS ŠVEDIJOJE

PLK. O. URBONAS

(Pabaiga)

Nr. 139. Raudona ir geltona standarte su dviem uodegom. Raudona dalis viršuje. Viduryje didelis kryžius, kuris savo pavidalu gali būti ir šv. Jurgio ir Joanitų, jo viršutinė dalis yra geltona, o apatinė — raudona. Jei kryžių laikyti šv. Jurgio, galima būtų tvirtinti, kad tai lietuviška vėliava, bet jei kryžius yra joanitiškas, tada abejotina.

Nr. 152. Raudona standarte su radonais ir auksiniais kabučiais ir sidabriniais ornamentais kraštuose. Vidury sidabrinis vainikas, jo centre sidabrinis mėnulis ir trys žvaigždės.

Nr. 159. Juoda standartė, kabučiai juodi ir auksiniai. Didžiajame lauke Kristus ant raudono kryžiaus su balta juosta ir užrašu: “INRI”. Prie koto viena trilypė liepsna ir trys paprastos, kitoje pusėje trys trilypės liepsnos ir iš viso 20 paprastų liepsnų, visos auksinės. Kryžiaus viršuje įstrižai guli žalia palmių šaka.

Nr. 160. Bunčukas iš baltų ir raudonų strauso plunksnų. Paimtas 1704 metais rugsėjo 19 d. ties Poznane. Bunčukas buvo etmonų asmens tarnybinis ženklas. Ji turėjo etmonai Lenkijoje ir Lietuvoje. Šitas bunčukas yra vienintelis šios rūšies švedų grobis.

Nr. 161. Trimičių raudona vėliava. Viduryje raudonas skydas su auksine karūna: skydas apsuptas ordino grandinės ir padalintas į keturis laukus: pirmajame ir ketvirtajame lauke Lenkijos herbas, antrajame ir trečiajame — Lietuvos. Skydo viduryje yra mažesnis skydas, jame Švedijos herbas, šito mažesniojo skydo centre yra dar mažesnis skydelis su Vazų šeimos herbu.

Tokia vėliava būdavo nešiojama prie trimito. Tačiau žiūrint jos puošnios išvaizdos ir tuo pačiu brangumo, reikia manyti, kad ji būdavo vartojama ne karo lauke, bet tam tikrų iškilmių metu.

ANTROJI VĖLIAVŲ GRUPĖ

Šita grupė apima vėliavas, kuriose valstybinis pradas yra aiškiai išreikštas, čia turime trijų pagrindinių rūšių vėliavas:

1.    Vėliavos su Vytimi dešinėje vėliavos pusėje (Vorderseite, na licevoj storone) ir lenkų ereliu kairėje pusėje; tai neabejotinai lietuviškos vėliavos

2.    Vėliavos su lenkų ereliu dešinėje vėliavos pusėje ir Vytimi kairėje pusėje; tai lenkiškos vėliavos.

3.    Vėliavos su kombinuotu lietuvių — lenkų herbu dešinėje vėliavos pusėje. Tokios vėliavos galėjo priklausyti ir lenkų ir lietuvių daliniams .

Nr. 167. šviesiai žalia vėliava su ružavais ornamentais jos kraštuose ir kampuose. Vėliavos viduryje tamsiai žalias vainikas iš palmių lapų su geltonomis gyslomis ir jame keturkampis skydas su kombinuotu lietuvių — lenkų herbu. Ant skydo auksinė karūna Tokių vėliavų yra keturios.

Nr. 172. Šviesi melsvai žalia vėliava. Dešinėje vėliavos pusėje vainikas iš tamsiai žalių lapų su geltonomis gyslomis. Vėliavos kraštuose ir kampuose ružavi ornamentai. Vainiko viduryje lenkų erelis ir viršuje jo karūna. Kitoje vėliavos pusėje Vytis (172 a).

Nr. 173. Tokios pat spalvos vėliava ir su tokiu pat vainiku, kaip ir Nr. 172, tik Vytis dešinėje vėliavos pusėje, o lenkų erelis kairėje (173 a).

Į šitas dvi vėliavas įsižiūrėję, galime iš karto pasakyti, kad pirmoji yra lenkų vėliava, o antroji — lietuvių. Tokių neabejotinai lietuviškų vėliavų esu suradęs tris. Pagal švedų archyvinius davinius visos trys vėliavos buvo paimtos kautynėse ties Kliszewu 1702 m. birželio 9 d. Toliau yra pažymėta, kad dvi iš šitų vėliavų priklausė von der Goltzo dragūnų pulkui, o trečioji Steinaus pulkui (koks pulkas, ar dragūnų, ar pėstininkų, žinių nėra).

Apie šitas tris lietuviškas vėliavas tenka pasakyti štai kas:

1.    Jų priklausomybė lietuviškiems daliniams nekelia jokių abejonių, nes dešinėje, tikrojoje vėliavos pusėje yra Vytis, kai lenkų erelis yra kairėje: tas galėtų būti tik lietuviškoje vėliavoje.

2.    Visos šitos trys vėliavos yra neabejotinai pulkų vėliavos, nes eskadronas ar kuopa tokios puošnios ir brangios vėliavos negalėjo turėti.

3.    Švedų archyvo daviniai, kad dvi iš jų priklausė von der Goltzo dragūnų pulkui, yra abejotini ir gali būti imami tik su tam tikru atsargumu. Kodėl?

Švedų enciklopedija apie kautynes ties Kliszewu taip rašo: “1702 m. pavasarį Karolis XII Koncentriškai puolė Lenkiją iš trijų pusių, kad vienu smūgiu išspręstų ginčą su Augustu. Saksonijos armija iš 16.000 buvo sutelkta ties Krokuva, lenkų armija iš 8,000 — ties Lvovu. Birželio 9 d. Karolis puolė Saksonijos armiją su atžygiavusia savo 12,000 armija. Švedai buvo apsupti atžygiavusių lenkų, tačiau, nežiūrėdami priešo persvaros, jie vis puolė. Lenkų armija ir Saksonijos armijos dešinysis sparnas buvo sumušti, centras ir kairysis sparnas — atstumti. Daliniai, kurie nespėjo pasitraukti, buvo apsupti, sumušti, arba nustumti į pelkes. Kautynės truko penkias valandas. Priešo kariuomenė nustojo 2000 užmuštų ir sužeistų ir tiek pat pateko nelaisvėn.”

Reiškia šiose kautynėse dalyvavo 8,000 lenkų armija, bet prisiminus nuolatinę lenkų kariuomenės sudėtį: 2/3 lenkų ir 1/3 lietuvių, yra pagrindo tvirtinti, kad šiose kautynėse dalyvavo nemažiau kaip 2,500 — 3,000 lietuvių kariuomenės, kurie anų laikų organizacija, sudarė 4, greičiau 5 pulkus. Mano nuomone, jos yra neabejotinai pulkų vėliavos, bet jei dvi iš jų priklausė von der Goltzo dragūnų pulkui, išeitų, kad tai būtų eskadronų vėliavos, su kuo nenorėčiau sutikti. Antra vertus, jų priklausomybę vienam ir tam pačiam pulkui nustatė Petrelli komisija, kuri dirbo 200 metų su viršum po tų įvykių. Būčiau linkęs tvirtinti,

kad jos yra dviejų skirtingų pulkų vėliavos. Be von der Goltzo ir Steinaus pulkų, tose kautynėse turėjo dalyvauti dar keletas pulkų, kurių vardų, deja, archyvuose neliko: gal būt, vienam iš jų vadovavo von der Goltzas, o gal jis vadovavo didesniam junginiui, kurį sudarę pulkai nustojo tų vėliavų.

Nr. 137. Ypatingai graži ir matyti brangi vėliava. Ji visa išsiūta šilku, auksu ir sidabru, švedai laiko ją karaliaus karūnacijos vėliava. Ji buvo paimta Varšuvoje ar Krokuvoje.

Nr. 192 ir Nr. 194. Dvi vėliavos, kurios skiriasi nuo anksčiau aprašytų tik tuo, kad vėliava Nr 194 yra ružava su žaliais ornamentais. Apie šitas dvi vėliavas archyvuose jokių davinių surasti nepasisekė.

Tuo ir tektų baigti studiją apie lietuviškas vėliavas, esančias Švedijoje. Baigdamas, norėčiau atkreipti dėmesį į vieną pažymėtiną reikalą. Įsižiūrėjus į visas čia aprašytas vėliavas, nesunku pastebėti, kad Vytis visose be išimties vėliavose, kur ji įeina į kombinuotą lietuvių — lenkų herbą, taip pat ir vėliavose Nr. 172a, 194 turi heraldiškąją kryptį, gi vėliavose Nr. 173 ir 192 Vytis nukreipta bažnytine kryptimi. Kad tai padaryta pripuolamai, netenka ir abejoti. Anais laikais, 17 a. ir 18 a. pradžioje heraldiškų taisyklių visur būdavo griežtai prisilaikoma. Nėra jokių davinių tvirtinti, kad lietuviams heraldiškos taisyklės nebuvę žinomos. Kuo gi galima būtų tokį mišinį paaiškinti? Reikalas, mano nuomone, yra visai paprastas: riddarkyrkoje gulėdamos kai kurios vėliavos nuplyšo nuo kotų ir buvo laikomos atskirai nuo jų. Restauruojant gi, užsilikusias vėliavas, švedų mokslininkai turėjo gan didelį štabą mažiau išmokslintų žmonių (kaip darbo jėgą), kurie ir pritvirtino tas vėliavas ne tuo kraštu prie koto, kuriuo reikėjo.