NUO KADA LIETUVIAI GYVENA PRIE BALTIJOS JŪROS?
P. BLIUMAS
Šių metų “Kario” 2 nr., 69 psl., skaičiau straipsnelį, paimtą iš “Deutsche Soldaten Zeitung”, 1955 m. rugsėjo mėn., pavadintą “Istorinė Vokiškumo Misija Europoje”.
Tame straipsnelyje sakoma, kad Rytprūsiai vokiška tėvynė, Klaipėdos kraštas Reicho teritorija ir kad Klaipėdos kraštas prieš gyventojų norą buvęs priskirtas svetimai valstybei.
Kad ateity “Deutsche Soldaten Zeitung” straipsnio autorius, rašydamas apie tuos kraštus, nesiremtų vien savo nuomone, bet pastudijuotų tuo reikalu pačių vokiečių mokslininkų įrodinėjimus, kuriuose aiškiai sakoma apie Rytprūsių, Klaipėdos krašto ir kitų Pabaltijo vietų tikruosius gyventojus, siunčiu šį straipsnelį.
Lietuva, Latvija, Estija ir Rytprūsiai nuo seniausių laikų yra baltų gyvenamas kraštas. Tą tvirtinimą įrodo savo labai reikšmingais geognostiniais ir istoriniais tyrinėjimais vokiečių mokslininkas prof. Berendt ir kiti. Jų tyrinėjimų darbai rodo, kad gilioje senovėje Nemuno upės srovė tekėjo Įsručio ir Priegliaus žemuma. Berendto tvirtinimu, Nemuno srovė susitvenkusi ties dabartiniu Ragainės miestu, sudarydavo labai didelę balą — jūrą, kurios vakarinis kraštas buvęs ten, kur dabartinė Jūros upė teka (Nemuno deš. įtakas).
Lietuvių ir latvių kalbų visose tarmėse “jūra” reiškia didžiulius vandenis — “marias”, tokiu vardu vadinami ir Baltijos vandenys. Vadinimas Jūros vardu to Nemuno įtako, esančio dabar toli nuo jūros, tenka aiškinti tuo, kad žiloje senovėje vietiniai gyventojai tai upei tokį vardą davė dėl susitvenkusio toje vietoje didžiulio vandens ploto.
Kadangi “jūra” yra lietuvių ir latvių kalbos žodis, tai daroma išvada, kad gyventojai, davusieji tai upei tokį vardą, buvo lietuvių protėviai (Berendt, Geognostische Blicke in Alt Preussen Urzeit, Berlin 1872 metais, 25 psl. Plg. P. Klimas, Lietuvių Senovės bruožai, Vilnius 1919 m. 14-16 psl.).
Kadangi Berendto ir Jentzscho įrodymais Nemunas pametęs savo senąją vagą ir pasisukęs dabartine vaga prieš maždaug 5000 metų, tai, reikia manyti, kad nuo to laiko lietuvių-latvių proseneliai ten ir yra gyvenę. Tais įrodymais remdamiesi, galime manyti, kad tose vietose lietuviai yra gyvenę jau prieš 5000 metų (Bezzenberger, Bemerkungen zu dem Werke von A. Bielenstein, St. Petersburg, 1895 m. 498 psl.).
Augščiau minėtą dalyką patvirtina kitas, panašus pavyzdys: Rusnėje, Kuršių marėse, yra vieta — Krantu vadinama. Ta vieta yra apie 200—300 žingsnių nuo kranto, po vandeniu. Ten yra staigus įdubimas, turįs apie 9 pėdas gilumo, o pakrantės sekluma, tesiekia 2-3 pėdas gilumo. Geologai įrodinėja, kad to įdubimo vietoje buvęs krantas. Bezzenbergerio teigimu vardas “Krantas” rodo lietuvių protėvius taip tą vietą pavadinus, tas pavadinimas iki šių laikų yra išlaikytas.
Archeologinės iškasenos tvirtina, kad ankstyvesniojo neolito ir metalų laikotarpiuose pietiniuose Baltijos jūros pakraščiuose gyventa lietuvių (Trudy IX arch. Sjezda t. II, Maskva 1897 m. protokol 87 psl.). Baltijos srityse akmens amžiaus pabaiga tenka laikyti apie 1750 metus prieš Kristaus gimimą, o žalvario amžiaus pabaigą -— 500 m. prieš Kristų (Dr. Braun Gustaw, Das Ostseegebiet, Leipzig, 1912 m. 42 psl.).
A. Bielenstein savo istoriniais-geografiniais tyrinėjimais įrodinėja, kad ir šiauriniame Baltijos jūros pakraštyje gyveno lietuvių-latvių padermes žmones.
Iš lietuvių kalbos senumo ir indo-germanų prokalbei giminingumo, daugelis mokslininku sprendžia, kad lietuviai pirmieji yra išėję iš Azijos ir iš karto nukeliavę ligi Baltijos jūros pakraščių. Begyvendami skyrium nuo kitų tautų, užkampyje, gausiomis balomis ir miškais apsuptame plote, jie išlaikė savo kalbą, papročius ir senoviškumą.
Theodoras Poesche yra sudaręs savotišką teoriją apie arijų gimtinę ne Azijoje, bet Europoje — Rokintos balose, tarp Nemuno ir Dniepro. Jis mano, lietuviams “perėjimas” iš Rokintos balų panemunen buvo lengvas ir kad toji giminė apsistojusi tykioje, ramioje įlankoje ten ir apsigyveno (Die Arier 1872 m. 25 psl., Jena).
Prof. Dr. Bezzenbergeris mano, kad lietuviai-latviai ir prūsai Baltijos pajūryje apsigyvenę giliausioje senovėje, kai tik tame krašte žmonėms gyventi pasidarė įmanoma. Baltijos pajūris nuo seniausių laikųbuvo apgyventas kraštas, ką pripažįsta ir prof. Dr. Knaake, kuris sako:
“Gintaro šalyje gyveno žmonės jau akmens amžiuje, kuris siekia 200 metų prieš Kristaus gimimą. Tą faktą įrodo randami akmeniniai Kirvukai, titnagai, kaulinės adatos ir t.t.” (prof. Dr. Knaake, Gesc'n. von Ost und Westpreussen, Berlin-Leipzig, 1923 m. 9 psl.).
Prof. Dr. Bezzenbergerio pažiūrų laikosi ir prof Dr. Lullies, kuris, kalbėdamas apie Rytprūsius, štai ką sako:
“Gausingi radiniai ginklų ir įrankių, pagamintų iš akmens, rago, arba kaulo, įrodo, kad akmens amžiuje, kuris siekia 2000 metų prieš Kristų, čia jau gyveno žmonės (Ostpreussen Geologie, Klima, Koenigsberg i. Pr., 1910 m., 63 psi.).
Kitoje vietoje prof. Lullies apie Rytprūsių senovės gyventojų tautybę rašo:
“Kokios padermės buvo tada tos tautos, kurių yra palikti tie radiniai? Tacitas, maždaug 100 metų po Kristaus gimimo, Vislos žemupy gyvenusių gotų kaimynus vadina aisčiais (estais), kurie be abejo yra indogermanų šakos tautos, dabar dažniausia baltų tautomis vadinamos ir kurių tarpe yra senovės prūsai, lietuviai ir latviai...” į klausimą, kaip ilgai tos tautos čia yra gyvenusios, A. Bezzenbergeris, kuris buvo vienas iš geriausiųjų baltų kalbų ir jų kultūros žinovas, taip galvoja:
“Mūsų srityse, kada tik čia atsirado žmonių, nuo ledynų laikotarpio pabaigos, kada dar Nemunas į Baltijos jūrą Įsručio ir Priegliaus slėniais tekėjo, kada Kuršių marėse tarp sausumos ir jūros kitoks pasiskirstymas buvo, visada čia gyveno savyje užsidarę ir kitų neįtaigojamos prūsų-lietuvių kilmės tautos. Tautų kilnojimosi laikais, tose srityse nevyko joks tautų pasistūmėjimas” (Ostpreussen, 64 psl.).
Kad lietuvių giminės gyveno savo vietose nuo ledynų gadynės pabaigos, pripažįsta ir Dr. O. Hahn Jis tą faktą taip įrodinėja:
“Tautų kilnojimosi pradžioje, antrojo amžiaus pabaigoje, gotai pasitraukė į pietus ir į jų vietas — į kairę nuo Vislos slinko slavų tautos. Vislos žemupio dešiniajame krante liko neliečiami prūsai, lietuviai ir latviai. Jie tose vietose gyveno taip senai, kai tik čia atsirado žmogus, t.y., nuo ledų gadynės pabaigos. Jie čia gyveno svetimųjų didesnės įtakos nepaliesti.” Dr.
O. Hahn pabrėžia, kad senovės tautų kilnojimas nelietė lietuvių ir kad lietuviai nebuvo stipriau svetimų įtakų veikiami (Dr. O. Hahn, Aus Altpreussen Vergangenheit. Kattowiz, 1910 m. 8-9 psl.).
Tą pat skelbia ir prof. Dr. Lohmayer. Jis apie tą reikalą taip sako: “Mes žinome, kad senieji prūsai su lietuviais ir latviais sudarė ypatingą grupę tarp indogermanų kalbos padermių. Jų kalba yra labiau gimininga slaviškai, kaip germanų kalbai. Bet prūsų ir lietuvių kalba yra labai senoviško pobūdžio, iš ko galima spręsti, kad jos yra mažai paveiktos svetimųjų įtakų. Tos įtakos neišvengiamos būtų buvusios, jei jas būtų lietęs tautų kilnojimas (prof. Lohmayer, Gesch. von Ost und Westpreussen, 7 psl.).
Iš augščiau suminėtų tvirtinimų tenka spręsti, kad Baltijos jūros pakraščiuose lietuviai gyvena nuo seniausiųjų laikų. Visas Baltijos jūros pakraštys, dabar Pabaltiju vadinamas, tarp 3000—2000 metų prieš Kristaus gimimą buvo apgyventas lietuvių, latvių ir prūsų protėvių, kurie senovėje viena kalba kalbėjo, tuos pačius papročius turėjo ir sudarė vieną tautą.
