SĄMOKSLAS PRIEŠ LIETUVIŠKAS PAVARDES
KUN. P. VEBLAITIS
Pavardžių atlietuvinimo belaukiant, kuris, deja. nusitęsė ilgą laiką, pravartu kartas nuo karto žvilgterėti, kaip lietuvių pavardės būdavo lenkinamos, šitokie žvilgsniai gal įtikins ne vieną pavardžių dalyke atsilikusį lietuvį, jog jas atlietuvinti natūralu ir teisinga. Ne taip seniai aplenkėjusiųjų tarpe buvo lietuvių, kurie turėdami visiškai lenkiškas pavardes, t.y. tokias, kurių kamiene nebebuvo palikta lietuviškumo nė pėdsako, manė, jog jų lenkiškos pavardės yra jų lenkiškos kilmės, atseit — lenkiškos tautybės, įrodymas. Galimas daiktas, jog dar ir dabar kaikas šitaip naiviai samprotauja. Todėl čia pateiksime dokumentinių pavyzdžių, kaip grynai lietuviškos pavardės buvo išverčiamos į grynai lenkiškas. Tai parodys, kad Lietuvos piliečio tautybinei kilmei išspręsti pavardės lenkiškumas nėra joks argumentas.
Čia paduodame pavardžių lenkinimo pavyzdžius iš XVII ir XVIII amžių metrikų. Pirmiausia — kaip lietuviškos pavardės buvo išverčiamos į lenkiškas? Štai, pavyzdžiui, Kauno parapijos bažnyčioje, 1698 m. gegužės 16 d. pakrikštyta Jonas Meškelaitis, sūnus Juozo ir Elzbietos Mackevičaitės (motinos pavardė metrikoje užrašyta lietuvišku tarimu Macke-wiczaycia), o jo brolis Juozas, tų pačių tėvų sūnus, 1704 m. gruodžio 13 d. užrašytas pavarde Nedzwiecki ir jo motina jau užrašyta Mackiewiczowna.
Utenos bažnyčioje 1758 m. spalio 15 d. pakrikštyta Kotryna Miliutė, duktė Jurgio Miliaus ir Sofijos (motinos pavardė neįrašyta), gimusi Miliūnuose, o jos brolis Vincas 1777 m. liepos 6 d. užrašytas lenkiška verstine pavarde Kochański. Matyt metrikos rašytojas tikėjo, kad Miliaus pavardė kilusi iš žodžio “mylėti”, lenkiškai — kochac!
Prieš keletą metų pakaunės gyventojas p. Naginionis turėjo atitinkamoje įstaigoje savo gimimo metrikos ištaisymo bylą. Jis metrikoje buvo užrašytas ne Naginionis, bet verstine lenkiška pavarde Chodakevičius. Jo tėvai metrikose užrašyti Naginionių pavarde, kai prireikė suvienodinti pavardę su tėvų ir senelių pavarde, tai teko Chodakevičių atversti atgal į Naginionį. Panašiu būdu buvo sulenkinti Kiškiai į Zajančauskus, Strazdai į Drazdauskus, Kiaunės į Kunickius, Paukščiai į Ptašinskus, Gaidžiai į Petuchauskus ir daugybė kitų.
Visiškai lenkiškai išverčiamos pavardės, rodos, rečiau būdavo. Dažniausiai būdavo pasitenkinama prie lietuviškų pavardžių prikergiant lenkiškas priesagas. Pav. Kauno parapijos bažnyčioje 1698 m. birželio 24 d. pakrikštyta Ona Titnagaitė, duktė Simono ir Elzbietos Skersaitės, gimusi Viščiūnų sodžiuje, o jos sesuo Magdalena 1705 m. rugsėjo 7 d. metrikose užrašyta pavarde Titnogowicz. Vandžiogalos bažnyčioje, 1703 m. sausio 20 d. pakrikštyta Ona Skrebytė, duktė Petro Skrebės ir Jadvygos iš Vygių sodžiaus, o jos brolis Juozas 1706 m. kovo 19 d. užrašytas Skrebickio pavarde. Švėkšnos bažnyčioje 1662 m. balandžio 8 d. pakrikštyta Elzbieta Gerčaitė, duktė Andriaus Gerčiaus ir Onos Mockaitės iš Šviekšnos miestelio, o jos brolis Zigmas 1664 m. vasario 14 d. užrašytas Gerčevičium (Giarczewicz).
Iš žemiau paduodamų pavyzdžių matysime, kad metrikų užrašinėtojai, lenkindami lietuvių pavardes, norėdavo jas sulenkintas primesti pavardžių savininkams, tačiau sulenkintųjų pavardžių lenkiškos lytys toli gražu šiems ne visada prigydavo, nes šie ir toliau vadindavosi lietuviškomis savo pavardžių lytimis. Švėkšnos bažnyčioje 1662 m. spalio 29 d. pakrikštytas Dovidas Walagowicz, sūnus Adomo Valangavičiaus ir Ievos Žadvainytės, o jo sesuo Ona 1663 m. užrašyta tikrąja Volungės pavarde (77 lape).
Toliau eis pavyzdžiai vis iš tos pačios Švėkšnos bažnyčios metrikų. 1662 m. rugsėjo 4 d. pakrikštyta Barbora Barzdavičaitė, duktė Kristupo Barzdavičiaus ir Onos Ketvirtaitės, o jos sesuo Elzbieta 1664 m. liepos mėn. užrašyta tikrąja Barzdaičio pavarde. 1663 m. sausio 1 d. pakrikštyta Justina Jucevičaitė, duktė Jokūbo Jucevičiaus ir Marinos Matusaitės, o jos sesuo Magdalena 1664 m. rugpjūčio mėn. užrašyta tikrąja Juciaus pavarde. 1662 m. liepos 22 d. pakrikštyta Kristina Pacevičaitė, duktė Jono Pacevičiaus ir Marinos Sparvaitytės, o jos sesuo Elzbieta 1665 m. sausio 18 d. užrašyta Pociaus pavarde. 1662 m. rugpjūčio mėn. pakrikštyta Ona Zalevičaitė, duktė Petro Zalevičiaus (Zalewicz) ir Onos (Anukna) Žiogaitės iš Bliūdsukių, o jos brolis Motiejus 1665 m. vasario 26 d. užrašytas tikrąja Žalio pavarde, taip pat iš Bliūdsukių (de Bludskow) 1662 m. liepos 26 d. pakrikštytas Jokūbas Kialakowicz, sūnus Jono Kialakowicz ir Magdalenos, jo gi brolis Adomas 1665 m. balandžio 3 d. užrašytas Kiaulakio pavarde. 1662 m. rugpjūčio mėn. pakrikštytas Jonas Ruškevičius, sūnus Dovydo Ruškevičiaus ir Magdelenos Krunaitės, o jo sesuo Ona 1665.VII.23. užrašyta Ruškytė. 1670. II. 3. pakrikštyta Darata Sargevičaitė, duktė Andriaus Sargevičiaus ir Kotrynos, o jos brolis Adomas 1672.III. 5. užrašytas tikrąja Sargūno pavarde.
Žodis apie lenkiškas pavardes, kurias galėtumėm pavadinti pareiginėmis arba verslinėmis, nes jos yra kilusios iš lenkiško pavadinimo pareigų ar verslo, kuriuos, kadaise, baudžiavą eidami, yra turėję tų pavardžių savininkų proseneliai. Tų pareigų ar verslo pavadinimai ilgainiui jiems prigijo kaip pavardės. Buvo taip. Senovės dvarų ir bažnyčių inventorių sąrašuose, kur yra išvardyta baudžiauninkų pareigos, nuolat randame prie vieno kito baudžiauninko vardo jo darbo pareigos pažymėjimą, pav. “kowal”, tai reiškia — kalvis. Dvaras, be abejo, tą baudžiauninką šaukdavo ne kokia ten jo pavarde, bet jo pareigos pavadinimu “kowal”. Ilgainiui tas “kowal” ėmė galioti kaip baudžiauninko ir jo šeimos pavardė. Iš šitokios padėties kilo daugybė Lietuvoje Kavolių ir Kavaliauskų pavardžių. Jų visų seneliai yra buvę kalviai ir pan. Turime šiek tiek lietuviuose ir Šmitų pavardžių, tai irgi kalviai, tik reikia manyti, vokiškųjų dvarų. Germaniškosiose valstybėse Šmitų pavardžių yra aibės. Man neteko vokiškųjų dvarų inventorių skaityti, jų Lietuvoje buvo labai maža, bet, manau, juose kalvio pareiga bus buvus vokiškai rašyta žodžiu “schmiedet”, t.y. — atlieka kalvystės darbus. Iš čia, tikriausia, bus kilę Šmidtai. Be abejo, pas mus Šmitų gali būti ateivių ir iš kitų kraštų.
Viekšnių bažnyčios 1677 m. inventoriaus sąraše (Kauno Kurijos Archyvas, 120 tomas, 127 lapas) pav. randamas baudžiauninkas “kotlarz” lietuviškai būtų katilius. Iš čia, be abejo, kaip ir iš aiškintojo “kowal”, kilo mūsiškės Kotlerių, Katliorių ir Katležauskų pavardės. Akmenės bažnyčios tų pačių metų inventoriuje (ten pat 144 lape) įrašytas baudžiauninkas Jokūbas Cieśla, lietuviškai būtų medinių namų statytojas, dailidė. Todėl turime lenkiškų pavardžių Cieslevičius, Cieslikauskas, Cieslinskas. Vėl, pv., Žagarės bažnyčios tų metų inventoriuje yra baudžiauninkas, kurio pareiga pavadinta “młynarz”, mūsiškai malūnininkas, gi dar senesniuose gudiškuose inventoriuose ta pareiga turėjo būti gudiškai įrašoma “melnik”, iš čia turime nelietuviškų pavardžių varijantus Mlinarskis, Melninkas ir t.t.
Skaitant XVII ir XVIII šimtmečių Utenos bažnyčios gimimo metrikas, teko pastebėti, kad ten pavardėms pradėta lenkiškas priesagas kabinėti apie 1780 metus, o prieš tai ten jos būdavo rašomos beveik grynai lietuviškos. Tik maždaug nuo tų metų pradėta rašyti Vabalius Vabalevičiais, Liulius Liulevičiais ir panašiai. Dar būdinga, kad tos bažnyčios jungtuvių metrikose pavardžių su slaviškomis priesagomis jau nuo 1729 m. žymiai daugiau, negu gimimo metrikose. Matyti, veikta psichozės, kad per jungtuvių iškilmes patogiausias momentas pavardes lenkinti.
Bendrai, visų bažnyčių XVIII a. metrikose pastebima aršesnė lenkinančioji ranka, negu XVII-tojo.
Įdomu tai, kad Švėkšnos bažnyčios 1665 m. rugpjūčio mėn. gimimo metrikose (92 lape) teko aptikti kelias perpus lietuviškai, perpus lotyniškai parašytas metrikas. Štai viena iš jų: “Joseph Ambrozey Walgynaytis Margareta isz siliškiu Joseph stepanaitis cum Edwigis spilgaycia isz cvietiniu” (Kvietinių).
Senovėje, ligi pačios pradžios XIX a., visos bažnyčios metrikas rašė lotynų kalba. Lenkiškai jos buvo rašomos Žemaičių vyskupystėje ir Kuršo dekanato bažnyčiose tik nuo 1828 ligi 1848 metų. Vilniaus vyskupystėje ir Žiemgalos dekanato bažnyčiose jos lenkiškai rašyti pradėta anksčiau: ten metrikos jau lenkiškai parašytos 1798 m., o nuo 1803 m. ten jau, matyti, visos bažnyčios lenkiškai rašė. Nuo 1849 m. metrikas rusų valdžios įsakymu pradėta rašyti rusiškai, čia tenka pastebėti, kad lotyniškai rašytose metrikose motinų ir mergaičių pavardės labai dažnai rašyta su lietuviška priesaga “-aycia”, o moterų — su “iene”, nors su šia pastarąja mažiau. Nustota “-aitės” ir “-ienės” rašyti, pradėjus rašinėti lenkų kalba.
XVII ir XVIII a. metrikose pavardžių lietuviškas rašymas žymiai, kaip teko pastebėti, priklausydavo nuo metrikų rašytojų, kiek jie būdavo lenkinimo tendencijai atsidavę. Rašytojai, kurie, matyti, šalčiau į lenkinimo reikalą žiūrėdavo, žymiai mažiau sulenkintų pavardžių įrašydavo. Bet įdomus dalykas: kartais, kai tokio asmens, rašiusio palyginti daug sulenkintų pavardžių, rankos pabrėžą pasibaigia ir pradeda toliau rašyti jau lenkininkas, pavardžių su sulenkintomis priesagomis staiga atsiranda žymiai daugiau: Birbilai virsta Birbilavičiais, Kuisiai —Kuisevičiais, išnyksta “-aitės”, “-ienės” ir t.t.
Toks mūsų pavardžių lenkinimas vyko visais tais Lietuvos praeities laikais, kai mūsų dvarininkai, bajorai ir kunigai buvo išauklėti lenkiškoj kultūroj ir lenkiškoj tautinėj ideologijoj. Tada buvo siekiama Lietuvą suvienodinti, suvienalytinti ir sutapatybinti su Lenkija, lenkų kalba, kultūra, papročiais ir dvasia. Norėta, kad dvi — lietuvių ir lenkų — tautos virstų viena tauta — lenkų. Lietuvių gi tauta su savita kalba, kultūra, papročiais ir dvasia turėjo nuo žemės paviršiaus pradingti. To siekė Lietuvos — Lenkijos unija. Dabar gi, kada ta unija iš gyvenimo jau seniai išmesta ir padėta į archyvą, tenka nepriklausomai, tautiškai Lietuvai atitaisyti visa tą, ką unija lietuvybei bloga padarė. Tarp kita ko, reikia pasiskubinti atlietuvinti ir unijos sužalotas lietuvių pavardes. Jas atlietuvindami mes atliksime vieną iš taurių mūsų prievolių — daryti visa, kas nuo mūsų priklauso ir ką mes padaryti galime. (“L. A.”
